2025-04-02 Nr. AB-5832-3-61-3-06620-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1691-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06620-2024-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 8.7; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. H. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja I. H. (toliau – ir pareiškėja, ir prieglobsčio prašytoja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2024 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 24S241162 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta: 1) nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jai atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 5) pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti asmens išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Pareiškėja taip pat skunde prašė įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

2. Pareiškėja skunde nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

2.1. Prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėja grindė baime grįžti į kilmės šalį (duomenys neskelbtini) dėl ten vykstančio karo. Migracijos departamentas sprendimą nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priėmė dėl to, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių faktinių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog prieglobsčio prašytoja turi visiškai pagrįsta baimę patirti persekiojimą dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl sprendė, kad prieglobsčio prašytoja neatitinka Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvoje. Migracijos departamentas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai grėstų persekiojimo veiksmai numatyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 – 2 punktuose ar, kad prieglobsčio prašytoja atitiktų papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, nustatytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

2.2. Migracijos departamentas turi atlikti išsamų tyrimą ir įvertinti, ar pareiškėjos baimė dėl grėsmių, susijusių su karo veiksmų pasekmėmis, yra pagrįsta ir asmeninė. Teismas turi užtikrinti, kad būtų tinkamai pritaikyti nacionaliniai ir tarptautiniai standartai, atsižvelgta į moterų pažeidžiamumą karo metu ir suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnį.

2.3. Migracijos departamento išvados, kad (duomenys neskelbtini), smurtas siekia lygį, kuris neleidžia jo kvalifikuoti kaip beatodairiško, yra nepagrįstos, nes pats Migracijos departamentas, pateikdamas kilmės šalies informaciją, nurodė, kad į ten vykti nerekomenduojama.

2.4. Atsakovas nevertino pareiškėjos galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Saugumo situacija (duomenys neskelbtini) nuolatos kinta ir yra nestabili, nėra ir negali būti žinoma, į kurią (duomenys neskelbtini) bet kurią vietą bet kurią dieną nusitaikys (duomenys neskelbtini) pajėgos, todėl pasinaudoti ir vidinio persikėlimo alternatyva nėra objektyvių galimybių.

2.5. Sprendime pats atsakovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kariuomenė sąmoningai taikosi į civilius gyventojus, 8 milijonai gyventojų paliko šalies teritoriją, bendras žuvusių ir sužeistų karių skaičius iš abiejų pusių perkopė 300 000, vykdomi kariniai veiksmai yra tokio pobūdžio, kad juose naudojamos metodikos ir taktikos didina civilių aukų skaičių arba yra tiesiogiai nutaikyti į civilius. Visuotinai žinoma, kad šiame konflikte vykdomi ne tik karo nusikaltimai, bet ir nesirenkamasis smurtas, kurio metu taikomasi būtent į civilius ir civilinę infrastruktūrą, (duomenys neskelbtini) pajėgų yra vykdomas visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini) Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos dokumente Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėta, jog (duomenys neskelbtini) apskrityje, kuri yra visiškai kontroliuojama (duomenys neskelbtini) pajėgų ir nėra fronto linijoje ir kurią (duomenys neskelbtini) pajėgos atakavo būtent civilių infrastruktūrą, daugiabučius bei sandėlius. Atakų metu žuvo 24 civiliai, iš kurių 6 vaikai, daugybė buvo sužeistų. Tyrimo metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pajėgos įvykdė beatodairiško smurto ataką nukreiptą prieš civilinę infrastruktūrą ir taip pažeidė tarptautinę humanitarinę teisę. Įvertinus kitus kriterijus nurodytus Sufi ir Elmi v. Jungtinę Karalystę byloje, matyti, kad šiame regione, kuris Migracijos departamento nebuvo identifikuotas kaip tas, kuriame vyksta beatodairiškas smurtas, tenkina Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje nurodytus beatodairiško smurto kriterijus. Pastarąsias kelias savaites (duomenys neskelbtini) vyko masinės raketų atakos (duomenys neskelbtini) srityse; nė viena iš šių, aktyviai pastarosiomis savaitėmis apšaudytų, sričių nėra atsakovo įvardijama kaip nesaugi. Šie pavyzdžiai parodo, kad konfliktas (duomenys neskelbtini) negali būti laikomas lokalizuotu, t. y. vykstančiu tik fronto linijoje. Kasdien yra pranešama apie atakas prieš miestus nutolusius nuo fronto linijos, taigi, konfliktas atsakovo turėjo būti vertinamas kaip plačiai paplitęs, o ne lokalizuotas.

2.6. Visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje vyksta beatodairiškas smurtas, net tose teritorijose, kurios atsakovo yra įvardintos kaip turinčios žemą beatodairiško smurto lygį (tarp kurių ir (duomenys neskelbtini)), nuolat patiria atakas, nukreiptas būtent į civilius ir civilių infrastruktūrą. Šias išvadas patvirtina Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje įtvirtinti beatodairiško smurto kriterijai ir situacija (duomenys neskelbtini) (nelokalizuotas konfliktas, taikymasis į civilius ir civilinę infrastruktūrą, viduje persikėlusių asmenų skaičius bei žuvusių skaičius ir pan.).

2.7. Įvedant perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS, ir Šengeno informacinė sistema), kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį, be kita ko, atitinkamo asmens teisei patekti į Šengeno erdvę, teisei į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir kt. Vadovaujantis suformuota tiek Europos teismų, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika bei atsižvelgiant į pareiškėjos individualias aplinkybes (t. y. visuotinai žinomą pavojų (duomenys neskelbtini) civiliams, dėl kurio jiems kyla poreikis išvykti iš (duomenys neskelbtini) ir ieškoti saugesnio gyvenimo Europos Sąjungos valstybėse) galima teigti, kad draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvą, o ypač į Šengeno erdvę 3 metams yra neproporcingas ir prieštaraujantis aukščiau išdėstytai teismų praktikai.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

4.1. Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą: 1) nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jai atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 5) pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti asmens išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

4.2. Pareiškėjos pateiktos informacijos visuma nepagrindžia jai tariamai gresiančio persekiojimo ir 1951 m. liepos 27 d. Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) saugomų asmens individualių savybių, gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, todėl Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

4.3. Pareiškėja apklausos metu nurodė, kad priežastys lėmusios jos norą būti Lietuvos Respublikoje yra ekonominės, todėl nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo.

4.4. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos pasakojimas ir tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, nei Įstatymas, nei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Pareiškėja nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

4.5. Pareiškėja savo prieglobsčio prašymo motyvų nesiejo su baimė dėl grėsmių, susijusių su karo veiksmų pasekmėmis. Šie motyvai atsiranda tik pareiškėjos skunde. Atitinkamai argumentai sietini su šiuo aspektu, atmestini kaip nepagrįsti ir improvizaciniai siekiant pritraukti priežastis prie prieglobsčio prašymo pagrįstumo.

4.6. Migracijos departamentas, vertindamas, ar pareiškėja atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, surinko aktualią informaciją apie kilmės valstybę ir joje vykstančius karo veiksmus. (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos paskutinė gyvenamojo vieta), smurtas siekia lygį, kuris neleidžia jo kvalifikuoti kaip beatodairiško, bei konstatuoti, kad dėl buvimo šalies teritorijoje nėra rimtos rizikos prieglobsčio prašytojos asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgus į tai, kad kumuliatyvios sąlygos laikomos neįvykdytos, pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Be to, pati pareiškėja nurodė, jog (duomenys neskelbtini) mieste tebegyvena jos mama ir sūnus, tačiau jų buvimo vietos nesieja su jai tariamai gresiančiu nesaugumu. Ginčijamame Sprendime pateikta išsami informacija, pagal kokius kriterijus vertinama, ar smurtas pasiekė tokį lygį, kad būtų vertinamas kaip beatodairiškas (beatodairiškas smurtas identifikuojamas pačiose ekstremaliausiose situacijose, kai bendras smurto lygis pasiekia tam tikrą intensyvumą) – pareiškėja nepateikė argumentų ir įrodymų, kurie paneigtų tokias ginčijamo Sprendimo išvadas.

4.7. Pareiškėjos teiginiai, jog Migracijos departamentas nevertino ar ji gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, nepagrįsti. Visų pirma, kaip jau nurodyta ginčijamame Sprendime, kilmės valstybės informacija patvirtina, jog beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) vyksta (duomenys neskelbtini). Tačiau kitose centrinės bei vakarinės (duomenys neskelbtini) dalyse smurtas siekia lygį, kuris neleidžia jo kvalifikuoti kaip beatodairiško, bei konstatuoti, kad dėl buvimo šalies teritorijoje nėra rimtos rizikos pareiškėjo asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Antra, pareiškėja apklausos metu nenurodė priežasčių, dėl kurių ji negalėtų kreiptis į (duomenys neskelbtini) atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje (duomenys neskelbtini) vietoje, jeigu jos gyvenamoje vietoje (duomenys neskelbtini) taptų nesaugu. Pati pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyvena jos šeimos nariai (motina, vaikas). Kariniai veiksmai nevyksta visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje. (duomenys neskelbtini) viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos (duomenys neskelbtini) (toliau – Perkeltų asmenų įstatymas). Minėtas įstatymas (duomenys neskelbtini) piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius (duomenys neskelbtini) regionus. Perkeltų asmenų įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Viešai prieinami šaltiniai internetinėje erdvėje nurodo, kad 2021 m. (duomenys neskelbtini) iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. (duomenys neskelbtini) gyventojų.

4.8. Priimant ginčijamą Sprendimą dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir uždraudimo atvykti ir perspėjimo į Šengeno informacinės sistemos įvedimą, buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės, t. y. pareiškėja pateikė prieglobsčio prašymą tik siekdama sutrukdyti priimti ar įvykdyti sprendimą grąžinti ar išsiųsti užsienietį į užsienio valstybę (2023 m. birželio 5 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 23S82026 grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, nes ji Lietuvoje buvo neteisėtai pasibaigus leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir viršydama bevizį režimą (Įstatymo 125 str. 1 d. 6 p. ir 127 str. 1, 3 ir 6 d. pagrindais), 2023 m. rugpjūčio 28 d. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė raštą Nr. 9K-53616 (toliau – ir Policijos departamento išvada), kuriame konstatavo, kad pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes buvo nuteista už nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 7 dalį (Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas), padarė keturis administracinius nusižengimus, įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika (ekonominiai, socialiniai, šeimyniniai), pareiškėja pripažino, kad jos santuoka su Lietuvos piliečiu yra fiktyvi. Įvertinus aplinkybių visumą, konstatuotina, kad atsisakius suteikti pareiškėjai tarptautinę apsaugą, vengdama grąžinimo, ji gali pasislėpti. Tokiu būdu, šiuo konkrečiu atveju jos atžvilgiu taikytina 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyvos 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktinas laikotarpis savanoriškai išvykti.

4.9. Priimant Sprendimą dėl draudimo atvykti ir Šengeno informacinę sistemą įtraukimo, buvo įvertintos Įstatymo ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nuostatos bei taip pat įvertintos visos su pareiškėja susijusios individualios aplinkybės, todėl Sprendimas yra proporcingas, pagrįstas ir pakankamai motyvuotas.

II. 5. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjos I. H. skundą atmetė.

6. Teismas byloje nustatė, kad pareiškėja 2023 m. rugpjūčio 2 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Migracijos departamentas 2024 m. spalio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 24S241162 (Sprendimas), kuriuo nesuteikė pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; nusprendė išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti asmens išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

7. Teismas apžvelgė ginčui aktualias Konvencijos, Įstatymo bei Tvarkos aprašo, Europos Parlamento ir Tarybos 2018 m. lapkričio 28 d. reglamento (ES) Nr. 2018/1861 „Dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006“, (toliau – ir SIS reglamentas) nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėja savo prašymą iš esmės grindė siekiu dirbti Lietuvoje ir grėsme dėl vykstančio karo (duomenys neskelbtini).

9. Teismas nepritarė pareiškėjos teiginiams, kad Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas neatsižvelgiant į pareiškėjos nurodytas aplinkybes bei netiriant situacijos kilmės valstybėje. Teismo vertinimu, iš bylos duomenų matyti, kad Migracijos departamentas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjos prieglobsčio prašymą, įvertino visas pareiškėjos nurodytas aplinkybes, argumentuotai dėl jų pasisakė Sprendime, vertino kilmės šalies informaciją. Teismas konstatavo, kad neturi pagrindo kvestionuoti atsakovo atliktą išsamų vertinimą bei padarytas išvadas. Teismas atkreipė dėmesį, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjai buvo sudarytos sąlygos prašyme nuosekliai atskleisti visas svarbias aplinkybes. Taip pat Migracijos departamentas atliko detalią pareiškėjos apklausą, sudarė jai galimybę pateikti papildomus argumentus ir įrodymus apie, jos manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti jos pačios nurodytus teiginius. Tačiau pareiškėjos prašymas grindžiamas tik jos paaiškinimu ir subjektyviu jos situacijos vertinimu, o papildomų objektyvių duomenų savo baimei pagrįsti pareiškėja nepateikė. Taip pat teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, vertino Policijos departamento išvadą, kurioje konstatuota, kad pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes buvo nuteista už nusikalstamą veiką pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, be to padarė keturis administracinius nusižengimus.

10. Teismas priėjo prie išvados, kad, priešingai nei teigia pareiškėja, Migracijos departamentas dėjo pastangas, kad išsiaiškintų visas su pareiškėjos prašymu susijusias svarbias aplinkybes, pašalintų prieštaravimus. Teismas pripažino, kad Migracijos departamentas surinko tiek informacijos, kiek jos pakanka nešališkam ir objektyviam pareiškėjos individualių aplinkybių ištyrimui bei teisingam Sprendimo priėmimu, o tai, kad pareiškėjos netenkina skundžiamas Sprendimas, nesudaro pagrindo pripažinti, jog atsakovo Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

11. Teismas nesutiko su pareiškėjos vertinimu, kad atsakovas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjai kilmės valstybėje nekyla grėsmė dėl vykstančio karo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja pirminiame paaiškinime nurodė, kad pareiškėja nenorėtų grįžti į kilmės šalį, užsidirba pinigus, kad padėtų savo artimiesiems. Minėtos aplinkybės nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Teismas pabrėžė, kad pabėgėlių teisėje ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta ir nelaikomos persekiojimu dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), todėl pareiškėjos motyvai dėl ekonominės pagalbos artimiesiems neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kad pareiškėjai galėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, o kitų priežasčių ir persekiojimo aplinkybių pareiškėja nenurodė.

Teismas konstatavo, kad iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog vertinant pareiškėjos prieglobsčio prašymą buvo patvirtinta jos asmens tapatybė bei pilietybė, konstatuota, kad pareiškėja yra už savo kilmės valstybės ribų, tačiau kitos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies pabėgėlio statuso taikymo nuostatos nebuvo įgyvendintos. Pareiškėja nepateikė nei Migracijos departamentui, nei teismui jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad jai grįžus į kilmės valstybę jai grėstų persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybes, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų ar, kad ji negalėtų pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodama persekiojimo.

Teismas pripažino, kad Migracijos departamentas, išsamiai ir individualiai įvertinęs visą pareiškėjos situaciją, padarė pagrįstą išvadą, kad galimybė prieglobsčio prašytojai nukentėti ateityje yra išskirtinai hipotetinė, grindžiama neapibrėžta tikimybe. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas tokią išvadą darė ne vien tik remdamasis situacija kilmės valstybėje, bet įvertinęs duomenų visumą, pareiškėjos paaiškinimus ir argumentuotai dėl to pasisakęs. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą nepaisant to, kad ji yra už savo kilmės valstybės ribų, nes kitų pabėgėlio statuso nuostatų ji neatitinka.

12. Pasisakydamas dėl Migracijos departamento Sprendimu pareiškėjai nesuteiktos papildomos apsaugos, teismas pažymėjo, kad pareiškėja savo teiginius, jog jai reikalinga papildoma apsauga, grindė tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą, o kitų aplinkybių nenurodė ir jų nebuvo nustatyta. Tad tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjai kilmės valstybėje grėstų reali ir individuali persekiojimo grėsmė. Tuo pačiu tai leidžia padaryti išvadą, kad nenustatyta ir pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.

13. Įvertinęs papildomos apsaugos suteikimo pagrindus vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Sprendime nurodomą kilmės šalies informaciją, teismas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojos paskutinėje gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) srityje), smurtas siekia lygį, kuris neleidžia jo kvalifikuoti kaip beatodairiško bei konstatuoti, kad vien dėl buvimo šiuose regionuose yra rimta rizika prieglobsčio prašytojos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgęs į tai, kad kumuliatyvios sąlygos laikomos neįvykdytos, teismas sprendė, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

14. Teismas konstatavo, kad iš Migracijos departamento Sprendimo matyti, jog pareiškėjos situacija buvo įvertinta individualiai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami ir tinkamai išnagrinėti pagal pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti dar daugiau papildomų duomenų.

15. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad pareiškėja iš savo kilmės šalies išvyko ne dėl persekiojimo, o ekonominiais tikslais ir grįžti baiminasi taip pat ne dėl persekiojimo grėsmės, o tik dėl karo baimės, kuri nėra reali ir objektyviai pagrįsta individualioje pareiškėjos situacijoje, nes smurtas pareiškėjos gyvenamojoje vietovėje nesiekia tokio lygio, kuris leistų jį kvalifikuoti kaip beatodairišką, dėl kurio vien buvimas tame regione būtų rimta rizika pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl, teismo vertinimu, šiuo atveju nėra nei vieno Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose numatyto pagrindo suteikti pareiškėjai pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą.

16. Vertindamas Migracijos departamento Sprendimo dalį dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įspėjimo įvedimo į SIS, teismas nustatė, kad Migracijos departamentas vadovavosi Policijos departamento išvada, kurioje konstatuota, kad pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes buvo nuteista už nusikalstamą veiką pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, padarė keturis administracinius nusižengimus. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, atliktą pareiškėjos situacijos vertinimą, aktualų teisinį reguliavimą priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, kad pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai, todėl, atsisakęs suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), privalėjo spręsti pareiškėjos priverstinio išsiuntimo į kilmės valstybę, draudimo atvykti ir apsigyventi tam tikram terminui bei šio draudimo įtraukimo į SIS klausimus. Teismo vertinimu, byloje nustatytų ir pareiškėją individualizuojančių aplinkybių visuma sudarė pagrindą Migracijos departamentui spręsti, pareiškėjai nesuteiktinas laikotarpis savanoriškai išvykti, todėl sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

17. Įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, teismas sprendė, kad Migracijos departamentui nenumatyta diskrecija dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. numatyta imperatyvi nuostata, numatanti atvykimo uždraudimą į Lietuvos Respubliką, nustačius, kad užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai.

18. Nustatęs, kad pareiškėja pagrįstai išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos ir jai yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi ji kelia grėsmę viešajai tvarkai, teismas priėjo prie išvados, jog Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, vadovaudamasis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo duomenis apie pareiškėją teikti Šengeno informacinei sistemai, įvedant perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje 3 metus.

19. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą. Teismo vertinimu, atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos situaciją, įvertino visus tiek pareiškėjos pateiktus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis, tinkamai pritaikė Įstatymo nuostatas, pareiškėja byloje nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Sprendimo motyvus bei pareiškėjos situacijos vertinimą, motyvų atitiktį pritaikytiems teisiniams pagrindams. Sprendimas aiškus, detaliai motyvuotas, taigi atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, kad Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, o netenkinęs pagrindinio reikalavimo, atmetė ir išvestinį reikalavimą – įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

III. 20. Pareiškėja I. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2024 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 24S241162 ir įpareigoti nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

21. Pareiškėja, iš dalies pakartodama skunde nurodytus argumentus, apeliaciniame skunde nurodo:

21.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Migracijos departamentas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjos prieglobsčio prašymą, įvertino visas pareiškėjos nurodytas aplinkybes, argumentuotai dėl jų pasisakė sprendime, vertino kilmės šalies informaciją, kadangi atsakovas neįvertino esminės aplinkybės – vykstančio beatodairiško smurto pareiškėjos kilmės šalyje. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (UNHCR) gairėmis, moterims, tokioms kaip pareiškėja, kurios gali tapti karo smurto, ypač seksualinio smurto ar kitų žiaurių elgesio formų aukomis, tokios grėsmės gali būti laikomos pagrindu suteikti tarptautinę apsaugą kaip pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą. Migracijos departamentas turi atlikti išsamų tyrimą ir įvertinti, ar pareiškėjos baimė dėl grėsmių, susijusių su karo veiksmų pasekmėmis, yra pagrįsta ir asmeninė. Teismas turi užtikrinti, kad būtų tinkamai pritaikyti nacionaliniai ir tarptautiniai standartai, atsižvelgiant į moterų pažeidžiamumą karo metu ir suteikiant pareiškėjai papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnį. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini) mieste. (duomenys neskelbtini) vykdo plataus masto invaziją į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vyksta beatodairiškas smurtas, yra žudomi civiliai gyventojai, bombarduojami miestai, ligoninės, mokyklos ir gyvenamieji namai. Bet kurioje (duomenys neskelbtini) vietoje gali bet kuriuo metu prasidėti (duomenys neskelbtini) kariniai veiksmai, ypač turint omenyje, kad (duomenys neskelbtini) pažeidžia tarptautinę teisę ir žudo civilius gyventojus. Atsakovo kilmės šalies informaciją yra prieštaringa.

21.2. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjos skundo argumento, kad atsakovas Sprendime nepasisakė dėl pareiškėjos galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva.

21.3. Atsakovas nepagrįstai ir neobjektyviai įvertino beatodairišką smurtą (duomenys neskelbtini) srityje (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamai bylai aktualu įvertinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendime byloje C-465/07 Meki Elgafaji, Noor Elgafaji prieš Nyderlandus ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime byloje Sufi ir Elmi prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8319/07 ir 11449/07) suformuotus beatodairiško smurto kriterijus. Įvertinus minėtą jurisprudenciją bei joje įtvirtintus beatodairiško smurto kriterijus, atsižvelgus į situaciją (duomenys neskelbtini) (nelokalizuotą konfliktą, taikymąsi į civilius ir civilinę infrastruktūrą, viduje persikėlusių asmenų skaičių bei žuvusių skaičių ir pan.), konstatuotina, kad visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje vyksta beatodairiškas smurtas, net tose teritorijose, kurios atsakovo yra įvardintos kaip turinčios žemą beatodairiško smurto lygį (tarp kurių ir (duomenys neskelbtini) sritis), nuolat patiria atakas, nukreiptas būtent į civilius ir civilių infrastruktūrą. Įvertinus šias aplinkybes pareiškėja negali grįžti į (duomenys neskelbtini).

21.4. Pareiškėja negalėjo pateikti jokių papildomų įrodymų ar argumentų. Tai, kad vyksta karas jos kilmės šalyje yra visuotinai žinoma informacija. Smurto išplitimą bei jo intensyvumą galėjo ištirti ir tyrė tik atsakovas. Pareiškėja niekaip negalėjo naujai kokybiškai papildyti Migracijos departamento valdomos kilmės šalies informacijos. Todėl teismo nurodymas, kad pareiškėja nepateikė papildomų įrodymų, argumentų apie savo baimę grįžti į kariaujančią šalį yra nekorektiškas ir netinkamas.

21.5. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktą, kad pareiškėja iš savo kilmės šalies išvyko ne dėl persekiojimo, o ekonominiais tikslais. Nors pareiškėja iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl darbinės veiklos (t. y. ekonominių priežasčių), tačiau negali grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl tų pačių priežasčių, kaip ir kiti (duomenys neskelbtini) pasitraukę masiškai iš šalies, t. y. dėl vykstančio karo.

21.6. Migracijos departamentas privalėjo vertinti pareiškėjos situaciją non-refoulement (negrąžinimo) principo taikymo kontekste.

21.7. Vadovaujantis suformuota tiek Europos teismų, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei atsižvelgiant į pareiškėjos individualias aplinkybes (t. y. visuotinai žinomą pavojų (duomenys neskelbtini) civiliams, dėl kurio jiems kyla poreikis išvykti iš (duomenys neskelbtini) ir ieškoti saugesnio gyvenimo Europos Sąjungos valstybėse) galima teigti, kad draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvą, o ypač į Šengeno erdvę 3 metams, yra neproporcingas ir prieštaraujantis teismų praktikai.

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 24S241162 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, sprendė, kad pareiškėjos prašymas buvo pagrįstai nepatenkintas, taip pat pagrįstai nuspręsta pareiškėją išsiųsti, uždrausta atvykti į Lietuvą ir įvestas perspėjimas į SIS.

24. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad Migracijos departamentas neišnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai pareiškėjos prieglobsčio prašymo, netinkamai įvertino kilmės šalies informaciją, liečiančią beatodairišką smurtą (duomenys neskelbtini), teismas nepasisakė dėl pareiškėjos skundo argumento, kad atsakovas Sprendime nepasisakė dėl pareiškėjos galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, atsakovo nustatytas draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvą, o ypač į Šengeno erdvę 3 metams, yra neproporcingas ir prieštaraujantis teismų praktikai.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymėtina, kad teisinius santykius dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo reguliuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

27. Įstatymo 86 straipsnio, reguliuojančio pabėgėlio statusą suteikimą, 1 dalyje yra nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. To paties straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

28. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, o to paties straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2024 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-960-821/2024, 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1291-1047/2024). Pažymėtina, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1281-968/2024).

30. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

31. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu remiantis byloje esančiais įrodymais susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl vienokio ar kitokio įrodymų vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, pakanka. Teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar tarp įrodymų nėra prieštaravimų ir panašiai. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, tačiau ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas ir įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.

32. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamos bylos medžiagą ir ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, nustatė, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, paskutinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) srityje. Ten, be kita ko, vis dar tebegyvena pareiškėjos mama ir sūnus. Į Lietuvą pareiškėja atvyko 2021 m. spalio 1 d. dirbti valymo įmonėje. Migracijos departamentas 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 22S166976 atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o 2023 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 23S82026 įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) iki 2023 m. birželio 20 d. Pareiškėja savanoriškai neišvyko ir buvo sulaikyta Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų. 2023 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėja pateikė prieglobsčio prašymą. Prašyme pareiškėja nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko darbo tikslu, tačiau prasidėjus karui, prašo prieglobsčio, nes kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) nesaugu. Migracijos departamentas 2024 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 24S241162 (Sprendimas), kuris ginčijamas šioje administracinėje byloje, nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jai atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 5) pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti asmens išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

33. Įvertinusi bylos medžiagą, šalių procesinius dokumentus teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento Sprendime padaryta išvada, kuriai iš esmės pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kad Migracijos departamento tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių faktinių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog prieglobsčio prašytoja kilmės šalyje turi visiškai pagrįsta baimę patirti persekiojimą dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų (to nenustatyta nei iš prašymo suteikti prieglobstį, nei iš Migracijos departamento apklausos transkripcijos), kurie pagrįstų, kad jai grįžus į kilmės valstybę jai grėstų persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybes, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų ar, kad ji negalėtų pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodama persekiojimo. Be to, byloje nėra ir ginčo, kad pareiškėja iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl persekiojimo arba galėtų būti persekiojama, jeigu grįžtų, išvyko dėl ekonominių priežasčių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad iš Migracijos departamento atlikto tyrimo matyti, kad galimybė pareiškėjai nukentėti ateityje yra išskirtinai hipotetinė, grindžiama neapibrėžta tikimybe. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė kitų, pirmosios instancijos teismo išvadą paneigiančių, duomenų. Pažymėtina, kad pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, kad moterys karo veiksmų zonoje yra labiau pažeidžiamos yra deklaratyvaus pobūdžio ir šios bylos kontekste nekeičia Migracijos departamento bei pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka, kad prieglobsčio prašytoja neatitinka 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvoje.

34. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėja savo teiginius, jog jai reikalinga papildoma apsauga, grindė tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą, o kitų aplinkybių nenurodė ir jų nebuvo nustatyta. Migracijos departamentas tas pačias aplinkybes vertino ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Įvertinusi minėtas aplinkybes bei tai, kad Migracijos departamento tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjai kilmės valstybėje grėstų reali ir individuali persekiojimo grėsmė, teisėjų kolegija pritaria teiginiams, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta ir pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija, todėl sutiktina su išvada, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde akcentuoja atsakovo netinkamai atliktą kilmės šalies informacijos vertinimą, siekiant nustatyti papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, nustatytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte (papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu). Pažymėtina, kad pareiškėja nekvestionuoja atsakovo surinktos kilmės šalies informacijos pakankamumo, patikimumo, tačiau nesutinka su išvadomis, kad beatodairiškas smurtas yra tik lokalizuotas fronto linijoje ir todėl jai kyla grėsmė grįžti į kilmės šalį.

36. Kaip minėta pareiškėjos paskutinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) srityje. Migracijos departamento Sprendime nurodyta, kad tyrimo metu nustatyta, jog (duomenys neskelbtini), netoli sienos su (duomenys neskelbtini), buvo ir yra laikoma viena saugiausių regionų šalyje. Jungtinės Karalystės vyriausybės Užsienio, sandraugos ir plėtros biuras (angl. Foreign, Commonwealth & Development Office) priskiria (duomenys neskelbtini) sritį, kartu su eile kitų (duomenys neskelbtini) sričių, prie saugesnių teritorijų, į kurias nors ir nerekomenduojama, bet galima vykti, jei kelionės yra būtinos.

Tuo tarpu šis biuras pataria vengti bet kokių kelionių į likusias (duomenys neskelbtini) dalis. (duomenys neskelbtini) gyvena dešimtys tūkstančių šalies viduje perkeltų žmonių iš rytinių (duomenys neskelbtini) dalių. Siena su (duomenys neskelbtini) yra toli, o tai reiškia, kad raketos ir bepiločiai orlaiviai pasiekia miestą per ilgesnį laikotarpį, o tai suteikia (duomenys neskelbtini) kariams daugiau laiko juos numušti. Migracijos departamentas, nepaisant to pažymėjo, kad 2024 m. rugsėjo 4 d. (duomenys neskelbtini) mieste nuo (duomenys neskelbtini) oro atakų žuvo septyni žmonės, įskaitant vaikus, ir dar 47 buvo sužeisti.

Šis atvejis, kaip ir keletas anksčiau vykusių, demonstruoja, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nėra visiškai saugių regionų. Tačiau grėsmės gyventojams skiriasi, nepaisant pasitaikančių (duomenys neskelbtini) oro atakų. Tarp įvairių regionų (duomenys neskelbtini) sritis išlieka viena saugiausių, pasižyminti mažesnėmis grėsmėmis ir laikoma palyginti saugia vieta. Migracijos departamentas pažymėjo, kad tyrimo metu atviruose šaltiniuose nepavyko rasti informacijos apie oro atakų ir / arba kitų karinių priemonių padarytą žalą (duomenys neskelbtini) mieste, iš kur yra kilusi prieglobsčio prašytoja, ir kur gyvena jos giminaičiai.

Migracijos departamentas atliko tyrimą dėl naftos perdirbimo įmonės lokacijos ir jos galimos grėsmės (duomenys neskelbtini) miestui oro antskrydžio atveju. Atviruose šaltiniuose buvo rasta informacija, kad artimiausia naftos perdirbimo įmonė šalia (duomenys neskelbtini) miesto yra (duomenys neskelbtini) naftos perdirbimo gamyklos kompleksas. Šis kompleksas yra (duomenys neskelbtini) mieste, maždaug 8 kilometrus nutolusio nuo (duomenys neskelbtini) miesto. Migracijos departamentas taip pat atkreipė dėmesį, kad atviruose šaltiniuose buvo rasta informacija, kad 2023 m. gruodžio 28 d. (duomenys neskelbtini) teismas areštavo (duomenys neskelbtini) naftos perdirbimo gamyklos turtą ir iškėlė bankroto bylą ir įmonė jau seniai nutraukė naftos perdirbimo darbus.

Atsižvelgdamas į nustatytą kilmės šalies informaciją Migracijos departamentas sprendė, kad Vakarų (duomenys neskelbtini), smurtas siekia lygį, kuris neleidžia jo kvalifikuoti kaip beatodairiško, bei konstatuoti, kad dėl buvimo šalies teritorijoje nėra rimtos rizikos prieglobsčio prašytojos asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgus i tai, kad kumuliatyvios sąlygos laikomos neįvykdytos, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja nesutikimą su Migracijos departamento išvadomis dėl beatodairiško smurto paskutinėje gyvenamojoje vietovėje iš esmės grindžia subjektyviu kilmės šalies informacijos vertinimu. Teisėjų kolegija, vertindama konkrečios (duomenys neskelbtini) kilmės šalies informaciją, neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento padarytomis išvadomis, kad (duomenys neskelbtini), smurtas nesiekia lygio, kuris jį leistų kvalifikuoti kaip beatodairišką Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme ir vien dėl buvimo šioje šalies teritorijos dalyje kiltų grėsmė pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Šių išvadų, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia ir pareiškėjos cituojamas (duomenys neskelbtini) Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos dokumentas Nr. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo aspektu padarytų Migracijos departamento išvadų nepaneigia ir pareiškėjos apeliacinio skundo deklaratyvaus ir abstraktaus pobūdžio teiginiai, kad konfliktas (duomenys neskelbtini) negali būti laikomas lokalizuotu, nes pastarąsias kelias savaites (duomenys neskelbtini) vyko masinės raketų atakos (duomenys neskelbtini) srityse. Pateikdama šią informaciją, pareiškėja nei nurodė laikotarpio kada minėti įvykiai vyko, nei šaltinio, kuriuo remiasi. Minėta informacija nepatvirtina ir pačio smurto lygio (duomenys neskelbtini) srityje. Įvertinusi kilmės šalies informaciją, teisėjų kolegija nenustatė, kad ji būtų prieštaringa, nepakankama, neaktuali, ją paneigtų pareiškėjos pateiktą informacija, todėl teisėjų kolegija pritaria Migracijos departamentui ir pirmosios instancijos teismui šiuo aspektu padarytoms išvadoms, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog prieglobsčio prašytoja atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, nustatytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

38. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad Migracijos departamentas nepagrįstai nevertino pareiškėjos galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Kaip jau aptarta anksčiau pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo Lietuvos Respublikoje kriterijų, pareiškėjos paskutinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) miestas (duomenys neskelbtini) srityje yra pakankamai saugi pareiškėjai sugrįžti, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo papildomai vertinti vidinio persikėlimo alternatyvos galimybės. Be kita ko, pažymėtina, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog būtent į šią sritį didžiąją dalimi perkeliami (duomenys neskelbtini) gyventojai iš nesaugių (duomenys neskelbtini) teritorijų.

39. Nors pareiškėja prašo panaikinti visą Migracijos departamento Sprendimą, tačiau nepateikia apeliaciniame skunde atskirų argumentų susijusių su Sprendimo dalimi dėl pareiškėjos išsiuntimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad byloje nustatytų ir pareiškėją individualizuojančių aplinkybių visuma sudarė pagrindą Migracijos departamentui spręsti, kad pareiškėjai nesuteiktinas laikotarpis savanoriškai išvykti, todėl Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su šiomis išvadomis nesutikti, kadangi vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais (Užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti; jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai) vengdama grąžinimo, pareiškėja gali pasislėpti ir todėl jai nenumatytinas laikotarpis savanoriškai išvykti, ypač atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos prašymas dėl prieglobsčio atmestas, pareiškėja į Lietuvą atvyko dėl ekonominių priežasčių ir prieglobsčio paprašė tik po to, kai Migracijos departamentas įpareigojo ją išvykti savanoriškai, o to nepadarius Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai ją sulaikė (žr. šios nutarties 32 p.), Policijos departamentas pateikė išvadą, kurioje konstatuota, kad pareiškėja kėlia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta, jog kilmės šalyje, į kurią pareiškėja yra išsiunčiama, pareiškėjos laisvei ar gyvybei grėstų pavojus, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjos argumentai susiję su negrąžinimo principo neįvertinimu.

40. Pareiškėja apeliaciniame skunde laiko neproporcingu, Migracijos departamento sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvą 3 metams.

41. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 38.1. 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai <...>.

42. Kaip matyti iš Migracijos departamento turinio sprendžiant dėl draudimo atvykti atsižvelgta į Policijos departamento išvadą. Minėtoje išvadoje, patikrinus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą, nustatyta, kad: (duomenys neskelbtini). Policijos departamento išvadoje, patikrinus Administracinių nusižengimų registrą taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini). Jos elgesys, pasireiškiantis nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų darymų neigiamai apibūdina jos asmenybę, yra socialiai žalingas, rodo, kad ji nėra nusiteikusi laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Policijos departamentas vertino, kad pareiškėjos padarytų neleistinų veiksmų pakartotinumas rodo, kad jie nėra atsitiktiniai, paskirtos bausmės ir nuobaudos tikslo – paveikti ją, kad laikytųsi įstatymų – nepasiekė, todėl pagrįstai galima manyti, kad pareiškėja ir ateityje gali daryti naujus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus. Policijos departamentas konstatavo, kad neturi duomenų apie (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto apylinkės teismo paskirtos bausmės įvykdymą, todėl pareiškėja laikoma turinčia teistumą bausmės atlikimo laikotarpiu ir trejus metus po bausmės atlikimo. Policijos departamentas, įvertinęs visumą nustatytų faktinių aplinkybių, konstatavo, kad pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, atsižvelgdamas į tai, siūlė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą 3 metus ir įvesti jos duomenis į Šengeno informacinę sistemą.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi Policijos departamento nustatytas aplinkybes (žr. šios nutarties 42 p.), iš esmės pritardama Policijos departamento išvadai dėl pareiškėjos keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja šios išvados nekvestionuoja, be kita ko, atsižvelgusi dar ir į tai, kad Migracijos departamentas Sprendime nustatė, jog pareiškėja 2021 m. spalio 1 d. atvyko į Lietuvos Respubliką dirbti valymo įmonėje, turėjo vienus metus galiojusią vizą, Migracijos departamentas 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 22S166976 atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o 2023 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 23S82026 įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) iki 2023 m. birželio 20 d., pareiškėja savanoriškai neišvyko ir buvo sulaikyta Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų, o 2023 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėja pateikė prieglobsčio prašymą, pareiškėja iš esmės viso teisminio proceso metu neginčijo Migracijos departamento nustatyto fakto, jog 2022 m. vasario 12 d. pareiškėjos sudaryta santuoka su Lietuvos Respublikos piliečiu yra fiktyvi, Migracijos departamentas nenustatė ilgalaikių ryšių su Lietuva, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas tinkamai vertino faktines aplinkybes ir teisingai taikė teisės normas, todėl pagrįstai uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvą 3 metus. Pažymėtina, kad įtvirtintas teisinis reguliavimas (žr. šios nutarties 41 p.) nėra savitikslis, juo siekiama apsaugoti Įstatyme įtvirtinus teisinius gėrius. Įvertinusi bylos aplinkybių visumą, teisėjų kolegija nemato pagrindo vertinti nustatyto draudimo atvykti laikotarpio (3 metai) kaip neproporcingo ar neadekvataus.

44. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat laiko neproporcingu Migracijos departamento priimtą sprendimą įtraukti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kaip matyti iš Sprendimo turinio minėtas sprendimas priimtas vadovaujantis Taisyklių 15 punktu bei SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu bei konstatavus, kad pareiškėjos atžvilgiu yra priimtas administracinis sprendimas, kuriame konstatuota, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, be to, įvertinus ir tai, kad pareiškėja gali siekti pasilikti Šengeno valstybėse, taip pat atsižvelgiant į tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS.

45. Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

46. SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi arba <...>.

47. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, be kita ko, ir į šios nutarties 43 punkte nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinimui, kad pareiškėja neatitinka minėtos SIS reglamento nuostatos, to neneigia ir pati pareiškėja apeliaciniame skunde. Tačiau pareiškėja mano, kad minėtas sprendimas yra neproporcingas. SIS reglamento 21 straipsnis nustato, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, perspėjimo įvedimas nebuvo atliekamas automatiškai, buvo įvertinti įvedimo į SIS tikslai, pareiškėjos individualios savybės (keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nemato pagrindo vertinti perspėjimo įvedimo į SIS dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi Lietuvoje 3 metams kaip neproporcingo, neadekvataus ar nepakankama svarbaus.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos abejonės šiuo aspektu yra pakankamai abstraktaus pobūdžio. Be to, pareiškėjos cituojamų bylų ir šios bylos ratio decidendi (argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas) skiriasi, todėl vadovautis cituojamoje teismų praktikoje pateiktomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra jokio pagrindo.

49. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimų panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. H. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė