2K-18/2013 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-18/2013

Teisminio proceso Nr. 1-63-2-00008-2009-1

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.5.2. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Gintaro Godos ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. G. ir R. G. kasacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 223 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos visiškai jas sudedant ir paskirta galutinė bausmė − laisvės atėmimas vieneriems metams ir 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda; laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

R. G. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., išskyrus atvejus, kai reikia būti darbe.

Iš R. G. ir R. G. priteista solidariai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 100 752,18 Lt turtinei žalai atlyginti.

Skundžiamas ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nuosprendis, kuriuo: Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. nuosprendžio dalis dėl R. G. nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį panaikinta; R. G. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, ši bylos dalis jam nutraukta; nuosprendžio dalis dėl R. G. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pakeista; R. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 180 MGL (23 400 Lt) dydžio bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,

n u s t a t ė :

R. G. ir R. G. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, žinodami, jog R. G. laukiasi vaiko, turėdami tikslą apgaule R. G. naudai įgyti maksimalaus dydžio motinystės pašalpą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir VSDF) biudžeto, skaičiuojamą pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, siekdami padidinti R. G. draudžiamąsias pajamas, 2008 m. balandžio 1 d.–birželio 10 d. laikotarpiu, R. G., būdamas IĮ „O.“ direktoriumi ir savininku, 2008 m. balandžio 1 d. sudarė darbo sutartį Nr. 36, pagal kurią R. G. buvo įdarbinta IĮ „O.“ komercijos direktore, ir, neatsižvelgdamas į neigiamus IĮ „O.“ veiklos rezultatus, realiai neatlikusiai komercijos direktorės pareiginiuose nuostatuose nurodytų funkcijų R. G. nustatė ir mokėjo 7000 Lt mėnesinį darbo užmokestį, t. y. didesnį, negu kitų įmonės darbuotojų darbo užmokestis. 2008 m. spalio 14 d. R. G. pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kaišiadorių skyriui šiuos melagingus duomenis kartu su prašymu skirti motinystės pašalpą, kuri buvo skirta, apskaičiuota ir mokama nuo 2008 m. spalio 14 d. iki 2010 m. rugpjūčio 22 d., taip apgaule įgijo didelės 100 752,18 Lt vertės Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšas.

Kasaciniais skundais nuteistieji prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nuosprendžius ir juos išteisinti.

Kasatoriai nurodo, kad baudžiamoji byla išnagrinėta vienpusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai, taip pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai ir padaryti kiti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, priimti teismų nuosprendžiai neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir suformuotos teismų praktikos.

Kasatoriai nesutinka su teismų atliktu specialisto išvados dėl IĮ „O.“ veiklos vertinimu bei išvadomis, kad R. G., neturėdama kvalifikacijos, neatliko komercijos direktorės funkcijų ir atlyginimas jai paskirtas nepagrįstai, ir teigia, kad jų veiksmuose nėra objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių. Jie pažymi, kad pagal teismų praktiką, ne itin gera įmonės ūkinė-finansinė veikla nėra pagrindas manyti, jog įmonės finansinė padėtis buvo tiek sunki, kad įmonei grėstų bankrotas dėl vieno asmens, kuriam buvo padidintas atlyginimas, ir kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso normos atlygio už darbą konkretaus dydžio nustatymą laiko darbdavio ir darbuotojo derybų objektu, aptartu darbo sutartyse (kasacinės nutartys Nr. 2K-448/2010, 2K-606/2010). Kasatoriai nurodo, kad IĮ „O.“ nebuvo fiktyviai sukurta, jos veikla nebuvo nutrūkusi, ji veikia iki šiol ir moka valstybei nustatytus mokesčius. Darbo užmokestis komercijos direktore paskirtai R. G. buvo sulygtas šalių susitarimu ir nėra pagrindo išvadai, kad tokio dydžio atlyginimas objektyviai buvo neįmanomas. Nuo sutarto ir R. G. išmokėto atlyginimo VSDF biudžetui buvo mokamos atitinkamos įmokos, todėl ji ir įgijo teisę į didesnę motinystės pašalpą. Kasatoriai teigia, kad Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos teisės aktai nenumato ribojimų priimti į darbą moterį, jei ji laukiasi kūdikio, turi vieną ar kitą specialybe ar kvalifikaciją, o asmenų lygybės principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, Darbo kodekso 2 straipsnyje. Be to, kasatorius R. G. pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 7 straipsnio nuostatas jis kaip įmonės savininkas, valdydamas jam priklausančią įmonę, galėjo vienasmeniškai spręsti, kokie darbuotojai jam yra reikalingi, atsižvelgdamas į jų asmenines bei dalykines savybes, išsimokslinimą, specialybes bei kvalifikacijas, ir tokia teise pasinaudojo priimdamas į darbą R. G.

Kasatoriai pažymi, kad civiliniu ieškovu byloje pripažintam VSDFV Kaišiadorių skyriui atstovavusi S. G. šioje byloje buvo apklausta ir kaip liudytoja. Taip padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 4 dalies, 80 straipsnio 3 dalies, 264 straipsnio reikalavimų pažeidimai dėl įrodymų leistinumo. S. G. parodymus teisme galėjo duoti susipažinusi su ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme medžiaga, sužinojusi bylos aplinkybes atstovaujamoje darbovietėje. Kasatorių manymu, liudytojų M. S., L. P., G. L., R. Z., L. M. ir J. V. parodymus teismai tendencingai vertino kaip neteisingus ir tuo grindė išvadas arba prielaidas dėl kasatorių kaltės, nors tai prieštarauja baudžiamosios teisės principams.

Kasatoriai taip pat nurodo, kad teismai neįvertino aplinkybių, įrodančių jų stiprius socialinius ryšius šeimoje ir visuomenėje, kurie turėtų būti saugomi ir ginami, o į juos atsižvelgus skiriama bausmė, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Atsiliepime į nuteistųjų kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas prašo skundus atmesti.

Prokuroras nurodo, kad teismas tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnio 5 dalyje nuostatas, įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ne atskirai vieną nuo kito, o kaip visumą, ir teisingai konstatavo, kad kasatoriai kalti dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje padarymo. Baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad kasatorė komercijos direktorės pareigų įmonėje neatliko ir joje nedirbo, o kasatoriai bendrininkų grupe sukčiavo, apgaule įgyjant Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui priklausančias didelės vertės lėšas. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad civilinio ieškovo VSDFV Kaišiadorių skyriaus atstovė S. G. davė paaiškinimus tik dėl civilinio ieškovo pareikšto ieškinio esmės, kaip nustatyta BPK 56 straipsnio 1 dalyje, 110 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Šie paaiškinimai gauti teisėtu būdu, jų patikimumą ir teisingumą teismas galėjo tikrinti ir vertinti kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, todėl teismas baudžiamojo proceso įrodymų leistinumo principo nepažeidė. Šioje byloje teismai nustatė išimtines aplinkybes ir konstatavo, kad vienintelės BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl, vadovaudamiesi BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskyrė kasatoriams švelnesnes, nei šio straipsnio sankcijoje numatyta, bausmių rūšis: kasatorei laisvės apribojimą, kasatoriui – baudą, kurių dydis artimas šių bausmių vidurkiams. Taigi kasatoriams paskirtos bausmės proporcingos padarytai nusikalstamai veikai, o dar švelnesnių bausmių paskyrimas nepadėtų įvykdyti BK 41 straipsnyje nustatytų tikslų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimo.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta, taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka.

Dėl įrodymų vertinimo

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, įvertintais laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir R. G. bei R. G. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtų įrodymų visuma, nuosprendyje aptartas įrodymų turinys, nurodyti jų šaltiniai ir išdėstyti vertinimo motyvai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo su R. G. darbo santykiais IĮ „O.“ susijusias faktines aplinkybes. Šis teismas nustatė, kad R. G. IĮ „O.“ direktoriaus įsakymų patvirtintuose komercijos direktorės nuostatuose šiai pareigybei taikomos atsakomybės neprisiėmė, jokiuose dokumentuose nepasirašinėjo.

Palyginęs IĮ „O.“ darbuotojams mokamo darbo užmokesčio dydį, kai darbų vadovas, atsakingas už darbų saugą ir turintis keletą sau pavaldžių darbuotojų, dirbantis 8 val. per dieną, gaudavo apie 3000–4000 Lt darbo užmokestį per mėnesį, o komercijos direktorė R. G., dirbanti 4 val. per dieną, neturinti sau pavaldžių darbuotojų, neprisiimanti jokios atsakomybės ir nepasirašanti jokiuose dokumentuose, gauna 7000 Lt darbo užmokestį per mėnesį, kuriai išėjus motinystės atostogų į jos vietą naujas darbuotojas nebuvo priimtas, dalį jos funkcijų perėmė kitas darbuotojas, bet jo darbo užmokestis netapo didesnis, nors darbo apimtis padidėjo, teismas konstatavo, kad tai nėra logiška.

Teismas įvertino R. G. paaiškinimus teisme, kad IĮ „O.“ sau pavaldžių darbuotojų neturėjo, negalėjo tiksliai nurodyti, su kuo ji bendraudavo, įmonės darbuotojų liudytojų L. P., G. L., R. Z., M. S. ir IĮ „O.“ klientų, t. y. įmonių vadovų ar atsakingų asmenų, liudytojų S. P., M. B., S. B., V. V., L. V. parodymus, kad visais darbo klausimais jie bendraudavo su įmonės direktoriumi R. G., o su R. G. nėra turėję jokių darbo reikalų, specialistų išvadas ir specialistės L. B. paaiškinimus teisme, kad 2008 m. IĮ „O.“ iš viso sudarė 12 sutarčių, o R.

G. darbo laikotarpiu tik tris naujas sutartis, nes kitos persikėlė iš 2007 m. Šių duomenų pagrindu teismas atmetė R. G. ir R. G. parodymus, kad jos darbas buvo ieškoti klientų telefonu ir internetu, užsakyti medžiagas pagal internete esančią informaciją ir kiti su komercija susiję darbai, paskirstyti darbus darbuotojams. Teismas konstatavo, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu R. G. ir R. G. nepateikė jokių dokumentų, siūlymų, ataskaitų, derinimo projektų (juodraščių), kad ir be R. G. parašų, kurie leistų teismui padaryti išvadą, jog R.

G. realiai dirbo IĮ „O.“ ir vykdė direktoriaus R. G. 2008 m. sausio 5 d. įsakyme Nr. 1 „Dėl pareiginių nuostatų tvirtinimo“ ir IĮ „O.“ direktoriaus pavaduotojos komercijai ir komercijos direktoriaus pareiginiuose nuostatuose Nr. P-1 komercijos direktorės pareigybei, į kurią ir buvo priimta, numatytas funkcijas. Teismas įvertino bylos duomenis ir apie 2002 m. gegužės 31 d.–2008 m. spalio 13 d. R. G. darbo santykius su UAB „B.“, t. y. šioje įmonėje jos, kaip siuvėjos, dirbtą darbo laiką, darbo užmokestį, jai suteiktas atostogas.

Šių duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, dėl R. G. ir IĮ „O.“ darbo santykių pobūdžio.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų, ir padarė pagrįstas išvadas dėl R. G. bei R. G. kaltės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su teismų išvadomis.

Dėl veikų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir bausmės

Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas sukčiavimo būdu įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino savo ar kitų naudai. Būtinas sukčiavimo požymis yra apgaulė, kuri yra panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, kurie dėl suklydimo paveikti apgaulės savanoriškai perleidžia turtą ar turtinę teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Sukčiavimo atveju kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą (kasacinė nutartis Nr. 2K-346/2012).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, jeigu kaltininkas fiktyviai įdarbinamas ir surašomi bei VSDFV pateikiami suklastoti dokumentai, nurodant tokio asmens darbo faktą, laikotarpį, kurį jis dirbo, ir pajamas, kurie pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą jam suteikia teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-38-2011, 2K-243-2012, 2K-588/2012).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu konstatavo, jog apgaulė kasatorių veiksmuose pasireiškė ne tuo, kad R. G. buvo paskirtas ir mokamas 7000 Lt darbo užmokestis, o tuo, kad ji į darbą IĮ „O.“ buvo priimta fiktyviai, t. y. R. G. neatliekant darbo sutartimi sulygtų darbo funkcijų ir IĮ „O.“ neturint pakankamų finansinių galimybių jai mokėti tokį atlyginimą ir suklaidinant VSDFV Kaišiadorių skyrius darbuotojus, apskaičiavusius jai motinystės pašalpą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie fiktyvų R. G. įdarbinimą IĮ “O.“ ir už neatliekamą darbą 7000 Lt atlyginimo per mėnesį mokėjimą jai tik tam, kad būtų padidintos jos 2008 m. balandžio 1 d.–birželio 10 d. laikotarpio draudžiamosios pajamos, pagal kurias skaičiuojama motinystės pašalpa, iki vaikui sukaks dveji metai, nuo 25 714,11 Lt iki 126 466,29 Lt, yra pagrįsta, nes nenustatyta jokių R. G. atliktą darbą įmonėje patvirtinančių duomenų.

Taigi pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes R. G. bei R. G. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, todėl baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nurodytus bausmių skyrimo motyvus, neranda pagrindo švelninti kasatoriams paskirtų bausmių.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų R. G. ir R. G. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Gintaras Goda

Viktoras Aidukas