2021-01-13 Nr. AB-841-3-64-3-01277-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2418-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01277-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Antroji reklamos ateljė“ skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“) dėl reikalavimo, rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Antroji reklamos ateljė“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2018 m. gegužės 22 d. reikalavimą Nr. S-1619 „Panaikinti išorinės reklamos įrengimo pažeidimą“ (toliau – ir Reikalavimas); 2) panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2018 m. birželio 6 d. raštą Nr. S-1800 „Dėl Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo draudimų laikymosi“ (toliau – ir Raštas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. UAB „Antroji reklamos ateljė“ ir akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos geležinkeliai“ 2016 m. balandžio 20 d. sudarė ir pasirašė viešosios geležinkelių infrastruktūros objektų nuomos sutartį (toliau – ir Sutartis). Sutartyje numatyta, jog nuomotojas (trečiasis suinteresuotas asmuo) išnuomoja nuomininkui (pareiškėjui) 72 kv. m ploto reklamai (po 36 kv. m iš kiekvienos pusės) ant viaduko, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 8 d., vadovaudamasis Leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. spalio 10 d.

įsakymu Nr. A-1222 (toliau – ir Aprašas), užpildė paraišką išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą, bei kartu su kitais būtinais leidimui gauti dokumentais pateikė Administracijai. 2016 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjas elektroniniu paštu gavo Administracijos pranešimą, jog „paraiška išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą su dokumentais yra gauta. Per 20 darbo dienų (nuo visų dokumentų gavimo dienos) bus išnagrinėta paraiška, išduotas leidimas arba pateiktas rašytinis motyvuotas atsisakymas jį išduoti. Jeigu bus pateikti ne visi, nevisiškai ar neteisingai užpildyti dokumentai arba neteisingi duomenys, terminas bus skaičiuojamas nuo papildomų (patikslintų) dokumentų gavimo dienos.

Jeigu per nurodytą terminą leidimas neišduodamas ir nepateikiamas motyvuotas rašytinis atsisakymas jį išduoti, laikoma, kad leidimas išduotas“. Pareiškėjas iki 2016 m. rugsėjo 5 d. negavęs atsakymo, jog Administracija atsisako išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą, laikė, jog leidimas išduotas ir kreipėsi į ūkio subjektus dėl reklaminių stendų (įrenginių) gamybos pagal Šiaulių miesto savivaldybės administracijai teiktą stendų projektą, pagal kurį ir sumontavo išorinę reklamą. 2016 m. spalio 8 d. pareiškėjas elektroninių paštu gavo Administracijos 2016 m. spalio 7 d. raštą Nr. S-2992 „Dėl prašymo suteikti teisę įrengti reklaminį inžinerinį įrenginį ir jį eksploatuoti prašomose reklamos vietose ant geležinkelio viaduko (duomenys neskelbtini) gatvėje“.

Rašte buvo nurodoma, kad įvertinus 2016 m. rugpjūčio 8 d. prašymą, pastebima, jog tokio pobūdžio reklamos įrengimas neleistinas pagal Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, o taip pat nėra numatytas Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiajame plane. Rašte taip pat nurodyta, kad Šiaulių miesto teritorijoje yra nuosekliai laikomasi nuostatų, kad reklamos įrenginiai ant tiltų ir viadukų sudaro neleistiną vizualinę taršą, uždengia grakščias inžinerinių statinių konstrukcijas ir darko miesto vaizdą, todėl leidimai tokio pobūdžio reklamos sklaidai neišduodami.

Šiaulių apygardos administracinis teismas (toliau – ir ŠAAT) 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-173-621/2016 konstatavo, jog leidimas reklamai yra išduotas. Pareiškėjas 2018 m. birželio 6 d. elektroniniu paštu gavo skundžiamą Administracijos Raštą, kuriame reikalaujama vadovautis Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 13 straipsnio 4 dalimi, pašalinti įrengtą išorinę reklamą ant geležinkelio viaduko virš (duomenys neskelbtini). Pažymėta, kad reikalavimą turi įvykdyti per 30 kalendorinių dienų nuo šio rašto gavimo dienos taip, kaip tai yra nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 155 (nauja redakcija nuo 2017 m. kovo 28 d.) „Dėl kelių priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“ 18 punkte.

Neįvykdžius reikalavimo, Administracija organizuos neatlygintiną reklaminių įrenginių pašalinimą ir reikalaus padengti visas su jų pašalinimu patirtas išlaidas.

2.2. Esant susiklosčiusiai situacijai, Administracija privalėjo vadovaujantis Reklamos įstatymo 12 straipsnio 8 dalies ar 10 dalies nuostatomis sustabdyti leidimo galiojimą ar jį panaikinti bei tik po tokio akto priėmimo reikalauti pašalinti įrengtą išorinę reklamą ant geležinkelio viaduko virš (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju leidimas įrengti išorinę reklamą ant geležinkelio viaduko virš (duomenys neskelbtini), yra išduotas ir jis yra galiojantis, bei šiuo pagrindu yra pakabinti įrenginiai su reklaminiais stendais, todėl Administracijos Rašte pateiktas reikalavimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjas sutinka, jog Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Kelių įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostatos draudžia įrengti reklamą „keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose, išskyrus stendus, eismo dalyvius informuojančius apie kelio būklę“. Ši įstatymo nuostata kalba, jog draudžiama įrengti atskirą inžinerinį statinį (iškabą) keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose. Nagrinėjamoje byloje reklaminiai įrenginiai su reklama yra sumontuoti ant viaduko, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Įstatyme nėra draudimo įrengti reklaminius stendus ant statinių – viadukų, nors iš jie yra virš kelio, toks atsakovo įstatymo aiškinimas prieštarauja logikai bei jis nėra pagrįstas. Ant daugelio Lietuvos Respublikoje esančių viadukų, kurie yra virš kelių, t. y. virš važiuojamosios dalies yra įrengti reklaminiai stendai su skleidžiama reklama. Dar iki skundo pateikimo pareiškėjas kreipėsi į AB „Lietuvos geležinkeliai“, kuri pateikė statinių (viadukų) sąrašą ir laikotarpius ant kurių yra įrengta ir eksponuojama reklama.

3. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Nors ŠAAT 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-173-621/2016 konstatavo, jog leidimas yra išduotas, tačiau joks leidimas nebuvo išduotas ir pareiškėjas neturėjo teisės, kol neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas ir neišduotas nustatytos formos leidimas, įrengti išorinės reklamos. Administracija nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT). Todėl visiškai nepagrįstas pareiškėjo argumentas dėl to, kad jam leidimas yra išduotas. Nors LVAT paliko pirmosios instancijos sprendimą nepakeistą, tačiau teismas pripažino leidimą esą išduotu tik dėl formalių, procedūrinių atsakovo pažeidimų, o ne dėl to, jog tokia reklama ant viaduko yra leidžiama.

3.2. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 patvirtintos Išorinės reklamos įrengimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) numato išorinės reklamos įrengimo reikalavimus (4, 10 p.). Taisyklėse buvo duodama aiški nuoroda į Reklamos įstatymo reikalavimus, kurių pagrindu nebuvo išduotas leidimas įrengti išorinę reklamą pareiškėjui. Nebuvo jokių teisėtų aplinkybių, kurių pagrindu atsakovas, atsižvelgdamas vien į formalų pareiškėjui pateiktą tarpinį patvirtinimą dėl paraiškos gavimo ir jos nagrinėjimo terminų, nebeprivalėjo laikytis galiojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų ir atsakovo institucijų priimtų sprendimų nuostatų, reglamentuojančių reikalavimus išorinės reklamos leidimų išdavimui bei įrengimui. Pareiga patikrinti dokumentus yra imperatyvi ir ji buvo įvykdyta, dėl to pateiktas neigiamas atsakymas pareiškėjui dėl reklamos leidimo išdavimo.

3.3. Pagal prie skundo pridėtą Sutarties 1.2 punktą yra numatyta, kad nuomojamas statinys skirtas reklamos įrengimui ir, kad reklamos turinys turi atitikti Reklamos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Pagal Sutarties 1.4 punktą numatyta, kad nuomos terminas nustatomas nuo perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos iki...., kasmet peržiūrint nuomos mokestį. Iš pateiktos Sutarties nesimato, kokiam terminui yra išnuomotas reklamos plotas (ši Sutarties vieta užtušuota), tačiau iš pateikto skelbimo dėl nuomos teksto akivaizdu, kad nuomos terminas yra ne ilgesnis nei trys metai. Iš pateiktos paraiškos išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą pareiškėjo nurodomas reklamos skleidimo laikotarpis numatomas nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2021 m. rugsėjo 11 d. (tai yra 5 metų terminui). Pareiškėjas nebuvo pateikęs jokių įrodymų, kad turi ginčo vietos reklamai valdymo teisę penkeriems metams. Atsakovas realiai net neturėtų galimybės išrašyti leidimo popierine ar elektronine forma, nes neturėtų galimybės nustatyti jo galiojimo termino, todėl tai dar viena priežastis, kad jokiu būdu negalima traktuoti, jog reklamos leidimas laikomas išduotu, nes taptų neaiškus leidimo išdavimo terminas, kuris yra privalomas, kaip leidimo rekvizitas. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu dėl to, kad kituose miestuose ant viadukų yra įrengta reklama, reiškia ją įrengti leidžiama, nes tai nesusiję su šios bylos aplinkybėmis ir dalyku, ir šis atvejis turi būti vertinamas individualiai, nes nėra pateikti jokie nurodytų pavyzdžių dėl reklamos įrengimo įrodantys dokumentai, kurių pagrindu įrengtos reklamos yra teisėtos. Taip pareiškėjas akivaizdžiai išeina už ginčo nagrinėjimo ribų.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį tenkinti.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 22 d. reikalavimą Nr. S-1619 „Panaikinti išorinės reklamos įrengimo pažeidimą“, panaikino Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2018 m. birželio 6 d. raštą Nr. S-1800 „Dėl Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo draudimo laikymosi“. Teismas priteisė pareiškėjui iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 423 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 22 d. reikalavimo panaikinti išorinės reklamos įrengimo pažeidimą Nr. S-1619 ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2018 m. birželio 6 d. rašto Nr. S-1800 pagrįstumo ir teisėtumo. Reikalavime pareiškėjui nurodyta, jog reikalaujama panaikinti išorinę reklamą: tris reklaminius įrenginius, įrengtus virš (duomenys neskelbtini) gatvės, priskirtos B kategorijai, įrengtus pažeidžiant draudimą, nustatytą Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte „draudžiama įrengti išorinę reklamą keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose <...>“.

7. Teismas nustatė, kad 2016 m. balandžio 20 d. UAB „Antroji reklamos ateljė“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarė ir pasirašė viešosios geležinkelių infrastruktūros objektų nuomos sutartį. 2016 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjas užpildė paraišką išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą bei kartu su kitais būtinais leidimui gauti dokumentais pateikė Šiaulių miesto savivaldybės administracijai. 2016 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjas elektroniniu paštu gavo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos pranešimą, jog „paraiška išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą su dokumentais yra gauta. Per 20 darbo dienų (nuo visų dokumentų gavimo dienos) bus išnagrinėta paraiška, išduotas leidimas arba pateiktas rašytinis motyvuotas atsisakymas jį išduoti. Jeigu bus pateikti ne visi, nevisiškai ar neteisingai užpildyti dokumentai arba neteisingi duomenys, terminas bus skaičiuojamas nuo papildomų (patikslintų) dokumentų gavimo dienos. Jeigu per nurodytą terminą leidimas neišduodamas ir nepateikiamas motyvuotas rašytinis atsisakymas jį išduoti, laikoma, kad leidimas išduotas“. Pareiškėjas iki 2016 m. rugsėjo 5 d. negavęs atsakymo, jog Administracija atsisako išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą, laikė, jog leidimas išduotas ir kreipėsi į ūkio subjektus dėl reklaminių stendų (įrenginių) gamybos pagal Šiaulių miesto savivaldybės administracijai teiktą stendų projektą, pagal kurį ir sumontavo išorinę reklamą.

8. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, LVAT praktiką, kad ši teisės norma numato prejudicinius faktus, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti, bei į tai, kad ŠAAT 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-173-621/2016 konstatavo, jog leidimas pareiškėjui įrengti išorinę reklamą yra išduotas, į tai, kad LVAT 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eA-213-438/2019) pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, konstatavo, kad leidimas pareiškėjui įrengti išorinę reklamą ant viaduko, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), buvo išduotas. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad šioje LVAT nutartyje buvo pažymėta, jog šiuo atveju atsakomybė dėl išduoto leidimo reklamai atitikimo Reklamos įstatymui tenka atsakovui.

9. Teismas nurodė, kad atsakovas, reikalaudamas panaikinti išorinę reklamą, vadovavosi Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktu (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.), kuriame nustatyta, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose, išskyrus stendus, eismo dalyvius informuojančius apie kelio būklę. Išorinę reklamą įrengti draudžiama gatvėse ir prie jų, jeigu ji gali užstoti technines eismo reguliavimo priemones, pabloginti matomumą, akinti eismo dalyvius, kelti pavojų eismo dalyviams.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos kontekste aktuali ir turi būti taikoma bendrųjų ir specialiųjų teisės normų konkurencijos taisyklė, pagal kurią specialiosios teisės normos, skirtos konkrečiai santykių grupei reglamentuoti, taikomos prioritetiškai bendrųjų, taikomų platesniam santykių ratui, normų atžvilgiu. Teismas nurodė, kad minėta įstatymo norma „draudžiama įrengti išorinę reklamą keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose“ yra bendroji norma, t. y. bendras draudimas įrengti išorinę reklamą keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose, o tos pačios dalies 2 sakinys šią normą detalizuoja, įtvirtinant išimtis, kada išorinę reklamą gatvėse įrengti leidžiama, t. y. jeigu reklama neužstoja techninių eismo reguliavimo priemonių, nepablogina matomumo, neakina eismo dalyvių, nekelia pavojaus eismo dalyviams.

Byloje pateikta „Lauko reklaminių stendų projektai“ (fotomontažai su reklaminiais stendais) su Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos viza „Suderinta“. Atsakovas jokių argumentų, kokiu būdu pareiškėjo reklama ant viaduko pakenktų eismo saugumui, nenurodė. Byloje nepateikta jokių rašytinių įrodymų, taip pat jų nepateikė ir atsakovas teismo posėdžio metu, kad pareiškėjo įrengti reklaminiai stendai užstoja technines eismo reguliavimo priemones, pablogina matomumą, akina eismo dalyvius ar sukelia eismo dalyviams pavojų.

Teismas taip pat nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T-75 patvirtintame Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiajame plane (toliau – ir Specialusis planas) leidžiami ir net rekomenduojami dideli ir labai dideli reklamos įrenginiai būtent tose vietose, kur yra didžiausi transporto srautai, todėl atsakovo teiginį, kad reklama, esanti virš judrios gatvės, pablogins eismo saugumą, nes nukreips eismo dalyvių dėmesį, atmetė kaip nepagrįstą objektyviais duomenimis. Specialiajame plane taip pat nurodyta, kad draudžiama įrengti išorinės reklamos įrenginius ant tiltų, viadukų, estakadų ar jų apsaugos juostose ir kelio ženklų, jeigu tam nepritaria Šiaulių miesto savivaldybės saugaus eismo komisija ir jeigu nėra turto savininko sutikimo.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas leidimą įrengti išorinę reklamą turėjo, reklamos įrengimas buvo suderintas su Kelių policija, taip pat buvo turto savininko sutikimas – Sutartis. Teismas pažymėjo, kad šiame sprendime nėra vertinama, kaip buvo išduotas leidimas pareiškėjui įrengti išorinę reklamą. LVAT 2019 m. balandžio 3 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-213-438/2019) pažymėjo, jog šiuo atveju atsakomybė dėl išduoto leidimo reklamai atitikimo Reklamos įstatymui tenka atsakovui.

10. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasibaigus leidimo galiojimo terminui ar panaikinus leidimo galiojimą reklaminės veiklos subjektas privalo per savivaldybės vykdomosios institucijos nustatytą terminą išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę arba nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką. Šiuo atveju atsakovas neturėjo teisinio pagrindo reikalauti panaikinti išorinę reklamą, kadangi leidimas ją įrengti nebuvo nei panaikintas, nei pasibaigęs jo galiojimo terminas. Atsakovas, vykdydamas įstatymo suteiktą galimybę, pirmiausia turėjo panaikinti išduotą leidimą įrengti išorinę reklamą, ir tik po to reikalauti išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę arba nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 22 d. reikalavimas Nr. S-1619 „Panaikinti išorinės reklamos įrengimo pažeidimą“ yra nepagrįstas ir neteisėtas.

11. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo Raštas yra priimtas vadovaujantis tais pačiais teisės aktais ir motyvais, kaip ir 2018 m. gegužės 22 d. Reikalavimas, nebekartojo anksčiau išdėstytų motyvų bei padarė išvadą, kad šis Raštas taip pat yra neteisėtas ir nepagrįstas.

12. Teismas, įvertinęs, kad pareiškėjo nurodyta 400 Eur suma už suteiktas paslaugas (susipažinimas su dokumentais, konsultacija, skundo rengimas, 8 val.) neviršija galimos pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos) kriterijus numatytos maksimalios sumos, šią sumą (400 Eur) ir 23 Eur žyminio mokesčio, iš viso 423 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų administracinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

III. 13. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Tuo metu, kai buvo įrengta reklama ir kai buvo pateiktas reikalavimas dėl pastarosios pašalinimo, pareiškėjas nežinojo galutinio teismo sprendimo, kad formaliai laikoma, jog reklamos leidimas yra išduotas, nes Administracija dėl minimo ŠAAT sprendimo buvo pateikusi skundą ir šis sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs. Pirmosios instancijos teisme buvo pateiktas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. gegužės 20 d. įsakymas Nr. A-703 „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimo panaikinimo“ bei 2019 m. gegužės 20 d. raštas pareiškėjui apie šio leidimo panaikinimą.

Dokumentus byloje pateikė pats pareiškėjas. Administracija, atsižvelgdama į LVAT 2019 m. balandžio 3 d. nutartį (administracinė byla Nr. eA-213-438/2019), kurioje buvo priimtas formalus teismo sprendimas, kad reklamos leidimas yra laikomas išduotu, negalėdama nevykdyti LVAT sprendimo 2019 m. gegužės 13 d., įformino leidimą įrengti išorinę reklamą Nr. RLR-3109, kuris taip pat buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, ir anksčiau minėtu Administracijos direktoriaus įsakymu jį panaikino. Realiai sprendimo priėmimo metu buvo akivaizdu, kad leidimo įrengti išorinę reklamą jau nebuvo, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino šių dokumentų reikšmės bylai ir taip buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Iš principo panaikinus reklamos leidimą neliko pagrindo ginčui.

Šis Administracijos direktoriaus įsakymas pareiškėjo iniciatyva nebuvo skųstas, kas akivaizdžiai parodo, kad ir pats pareiškėjas sutiko, kad toks reklamos leidimas toliau negalėjo egzistuoti, nes prieštaravo teisės aktų nuostatoms. LVAT priėmė sprendimą formaliai nevertindamas nei kreipimosi dėl leidimo išdavimo aplinkybių bei Reklamos įstatymo nuostatų taikymo, ir tik formaliu pagrindu priėmė sprendimą nurodydamas, kad atsakomybė krenta subjektui, kuris išdavė reklamos leidimą. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikos, kur išaiškinta, jog konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi.

Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Teismas pažeidė ir LVAT praktikoje formuojamas nuostatas, kad šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas.

13.2. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, jog Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto teisės normos konstrukciją sudaro bendroji ir specialioji nuostatos ir kyla prieštaravimas tarp jų, todėl turi būti taikoma specialioji norma, ir kad antras sakinys paaiškina, kokiais atvejais reklama virš gatvės galima. Šiuo atveju nėra jokio normų prieštaravimo ir abu sakiniai reglamentuoja visai kitą teisinį santykį. Kelių įstatymo 2 straipsnyje yra aiškiai apibrėžtos kelio ir gatvės sąvokos. Pagal Kelių įstatymo 13 straipsnio 4 dalį, draudžiama įrengti išorinę reklamą keliuose, virš kelių, kelių juostose ir jų apsaugos zonose, išskyrus stendus, eismo dalyvius informuojančius apie kelio būklę.

Išorinę reklamą įrengti draudžiama gatvėse ir prie jų, jeigu ji gali užstoti technines eismo reguliavimo priemones, pabloginti matomumą, akinti eismo dalyvius, kelti pavojų eismo dalyviams. Taip pat draudžiama naudoti reklamą, imituojančią kelio ženklus ir (arba) naudojančią kelio ženklų simboliką. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros aprašo 2.5 punktą numatyta, kad viadukas – transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui skirtas kelio statinys per geležinkelį ar kitą kelią.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 3.7 punktą, kelias – eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją kelio dalį (toliau – važiuojamoji dalis), sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias kelio juostas. Visos šios nuostatos aiškiai įvardina, kad gatvė yra kelias ir, kad negali būti šios nuostatos aiškinamos, kaip netaikomos šiam teisiniam ginčui.

Antrasis sakinys tik paaiškina reikalavimus, kad <..> Išorinę reklamą įrengti draudžiama gatvėse <..,>, nėra jokios nuostatos, kad virš gatvių, o aiškiai nurodyta, kada draudžiama įrengti pačiose gatvėse. Todėl pirmasis sakinys turi būti taikomas privalomai, nes paaiškina imperatyvias nuostatas, kad virš gatvių (kelių, pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalis) reklamos įrengimas yra draudžiamas. Įstatymų leidėjas šias dvi kategorijas išskyrė siekdamas paaiškinti vietą, kurioje negalima reklama, tai yra kuriuo atveju virš kelio (gatvės) ir kokiu atveju gatvėse.

Teismas netinkamai aiškino ir taikė įstatymo nuostatas. Teismas nenagrinėjo kitų teisės aktų, kurie paaiškina minėtos nuostatos taikymo privalomumą, norint įrengti reklamą „virš kelio“. Įstatymų leidėjas neišskyrė nuostatų, kad ant viaduko reklama leidžiama, nes akivaizdu, jog viadukas eina virš kelio ir tokios reklamos įrengimas būtų neteisėtas.

13.3. Byloje nebuvo pateikti jokie policijos paaiškinimai ar kita informacija dėl policijos suderinimo reikšmės, todėl teismas tik darė prielaidą, o prielaidomis pagrįstas sprendimas negali būti teisingas. Leidimus reklamai išduoda ne policija, o savivaldybės institucija ir pastaroji vertina, kokiu atveju leidimas gali būti išduotas, kokiu ne. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad leidimus išduoda, apie galimą leidimų galiojimo panaikinimą įspėja, leidimų galiojimą panaikina savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomoji institucija, vadovaudamasi šiuo įstatymu ir Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis.

Net esant policijos suderinimui vykdomoji institucija vertina teisės aktų nuostatas ir neturi teisės išduoti leidimo, prieštaraujančio Reklamos ar Kelių įstatymui. Pirmosios instancijos teismo pateikiamos Specialiojo plano nuostatos, kuriose kalbama apie reklaminius įrenginius, kurie gali būti įrengiami ne virš kelių (gatvių), o prie kelių (gatvių) ar gatvėse, ir kuriems taip pat taikoma daug reikalavimų, pagal cituojamą reklamos specialųjį planą, tačiau pastarieji šiuo atveju neturi reikšmės ginčui, nes susiję ne su ginčo dalyku (reklamos įrengimu virš kelio).

Teismo sprendimas pagrįstas prielaidomis, pasitelkiant visai kitą teisinę kategoriją, kuri neanalizuoja reikalavimų reklamos įrengimui „virš kelio (gatvės)“, todėl teismas nepagrįstai išėjo už ginčo dalyko ribų. Teismas vertino subjektyviai ginčo sprendimu nustatytas aplinkybes dėl tariamo policijos suderinimo, kaip įrodymo, kad nėra priežasties laikyti, jog reklama kenkia eismo saugumui, pasisako dėl turto savininko sutikimo, o toliau nurodo, kad aplinkybių nevertina, nes teismų sprendimais nustatyta, kad reklamos leidimas išduotas.

Teismas nevertino aplinkybės, kad pagal Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T-75 patvirtintą Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialųjį planą nėra numatyta galimybė įrengti išorinę reklamą pareiškėjo paraiškoje nurodytoje vietoje. O pagal Taisyklių 4 punktą, reglamentuota, kad išorinė reklama turi būti įrengiama vadovaujantis projektavimą, statybą, kraštovaizdžio apsaugą, teritorijų planavimą, valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, savivaldybės institucijos patvirtintais išorinės reklamos specialiaisiais planais ir bendraisiais teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) juose nustatytais išorinės reklamos įrengimo reglamentais.

13.4. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris neatitinka ir Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5 dalies, kurioje nurodyta, kad išorinė reklama turi būti įrengiama vadovaujantis projektavimą, architektūrą, statybą, kultūros paveldo objektų ir kraštovaizdžio apsaugą, teritorijų planavimą, eismo saugumą ir valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis, savivaldybės institucijos patvirtintais išorinės reklamos specialiojo teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) kompleksinio teritorijų planavimo dokumentais, ir (ar) juose nustatytais išorinės reklamos įrengimo reglamentais, o tuo atveju, kai išorinė reklama įrengiama pagal savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektą, - ir savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintais tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo reikalavimais.

13.5. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino aplinkybių, kad pareiškėjas nusiėmė dalį reklamos nuo viaduko po to, kai pastarajam buvo pateiktas reikalavimas ją pašalinti, kas akivaizdžiai įrodo, kad sutiko su atsakovo (apelianto) reikalavimais. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad reklamos leidimo neišdavė, nes tai prieštarauja Reklamos įstatymo nuostatoms; nenumatyta Šiaulių miesto savivaldybės reklamos specialiajame plane; buvo neaiškus viaduko tariamų reklamos plotų nuomos terminas, nes Sutarties 1.4 punkte terminas buvo užtušuotas; pareiškėjas pageidavo atsiimti reklamos leidimą atsakovo kanceliarijoje ir apie tai pažymėjo paraiškoje; pareiškėjas nemokėjo už reklamos leidimą rinkliavos. Be to, tuo metu nebuvo ir galutinės instancijos teismo sprendimo pagal apelianto pateiktą skundą.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad apeliantas nepateikė jokių argumentų, kokiu būdu pareiškėjo reklama pakenktų eismo saugumui, ar kitų rašytinių įrodymų, kad pareiškėjo reklama ant viaduko užstotų technines reguliavimo priemones, pablogintų matomumą, akintų eismo dalyvius ar sukeltų eismo dalyviams pavojų. Pareiškėjas leidimą įrengti išorinę reklamą turėjo, reklamos įrengimas buvo suderintas su Kelių policija, taip pat buvo turto savininko sutikimas (Sutartis). Bendrovė nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė tik formaliai bei nevertindamas Reklamos įstatymo nuostatų. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad nevertino, kaip buvo išduotas leidimas pareiškėjui įrengti išorinę reklamą. LVAT 2019 m. balandžio 3 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-213-438/2019) pažymėjo, kad atsakomybė dėl išduoto leidimo reklamai atitikimo Reklamos įstatymui tenka atsakovui. Teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 22 d. reikalavimo Nr. S-1619 „Panaikinti išorinės reklamos įrengimo pažeidimą“ ir 2018 m. birželio 6 d. rašto Nr. S-1800 „Dėl Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo draudimų laikymosi“ teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

19. Byloje nustatyta, kad abiem ginčijamais raštais išreikštas atsakovo reikalavimas pareiškėjui pašalinti įrengtą išorinę reklamą ant geležinkelio viaduko virš (duomenys neskelbtini), kaip įrengtą pažeidžiant Reklamos įstatymą bei Kelių įstatymą.

20. Reklamos priežiūros institucijoms Reklamos įstatymo 19 straipsniu priskiriamos savivaldybių vykdomosios institucijos (1 dalies 4 punktas) bei joms pavedama, vadovaujantis šiuo ir kitais įstatymais, pagal kompetenciją atlikti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą dėl šio įstatymo 12 straipsnio 1, 2, 4 ir 12 dalių nuostatų. Pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5 dalį, leidimas suteikia teisę leidime nurodytoje vietoje įrengti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir ant jos skleisti reklamą arba skleisti reklamą ant pritaikytos išorinės reklamos pateikimo priemonės. Savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomajai institucijai suteikta kompetencija išduoti leidimus, sustabdyti jų galiojimą, panaikinti galiojimo sustabdymą, panaikinti leidimų galiojimą (Reklamos įstatymo 12 straipsnio 6 dalis), taip pat įpareigoti reklaminės veiklos subjektus nutraukti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą (Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

21. Sistemiškai vertinant aptartą reguliavimą, suteikiantį atsakovui plačius priežiūros įgalinimus išorinės reklamos įrengimo srityje, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad prieš įpareigojant pareiškėją nutraukti Reklamos įstatymo reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą kompleksiškai turėjo būti išspręstas leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimo klausimas.

22. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes bei į tai, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-173-621/2016 teisėjų kolegija konstatavo, jog leidimas pareiškėjai įrengti išorinę reklamą yra išduotas, bei į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eA-213-438/2019) teismo sprendimą paliko nepakeistą, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad leidimas pareiškėjui įrengti išorinę reklamą ant viaduko, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), buvo išduotas, o ginčijamų reikalavimų pateikimo metu nustatyta tvarka panaikintas nebuvo.

23. Kitų Reklamos įstatymo nuostatų aiškinimas ir taikymas nagrinėjamam ginčui perteklinis, todėl dėl jo nepasisakoma.

24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Milda Vainienė

Dalia Višinskienė