2017-02-21 Nr. AB-4005-3-62-3-01551-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-137-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01551-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Prienų rajono apylinkės teismui ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. K. (toliau – ir pareiškėja) 2014 m. spalio 24 d. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 6 755,59 Eur (23 325,69 Lt) neišmokėto darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 22 d. (įskaitytinai) budint pagal Prienų rajono apylinkės teismo pirmininkės iš anksto patvirtintą grafiką.

Pareiškėja paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 22 d. dirbdama Prienų rajono apylinkės teismo teisėja ji 428 valandas budėjo namuose poilsio ir švenčių dienomis pagal iš anksto patvirtintą grafiką, atliko ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas, tačiau už tai nebuvo kompensuota suteikiant papildomas atostogas ar išmokant vienkartines priemokas už atliktą darbą.

Pagal 2009–2013 metais rugpjūčio mėn. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos atlyginimų įstatymo 6 straipsnį bendrosios kompetencijos teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas baudžiamojo proceso, civilinio proceso kodeksuose bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka, neviršijant atitinkamų metų teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 str. 1 d. tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas tai pat pažymėjo, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų kyla ir tokios teisėjų funkcijos, kurias vykdydamas teisėjas turi dirbti viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis. Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą galimos tokios situacijos, kai teisėjams, atliekant minėtas teisėjo funkcijas dirbusiems viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis, pagal Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 str. 1 d. išmokėtinos vienkartinės priemokos nėra proporcingos jų išdirbtam laikui, jos yra ribojamos; taigi, galimi tokie atvejai, kai už minėtą teisėjų darbą jiems nėra atlyginama arba atlyginama neteisingai.

Konstitucinis Teismas nurodė, kad vertinant Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, nustatytas teisinis reguliavimas užkerta kelią individualizuoti teisėjų vienkartines priemokas pagal jų dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio bei švenčių dienomis. Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažinus, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui, darytina išvada, kad teisėjų apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis minėtu įstatymu nėra sureguliuotas.

Apmokėjimas teisėjams už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, nėra reglamentuojamas ir jokiu kitu įstatymu.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime išaiškino, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat, kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Tokia nuostata kildinama ir iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio, Teismų įstatymo 3 straipsnio 5 dalies, numatančių teisingą apmokėjimą ir darbą ir teisėjo socialines garantijas, atitinkančias jo statusą ir užtikrinančias jo nepriklausomumą, įskaitant ir ekonominį. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d. numato, kad nesant įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Atsižvelgus į tarp šalių kilusio ginčo esmę bei pareiškime teismui formuluojamus reikalavimus, tai, jog specialiu įstatymu apmokėjimas teisėjams už darbą poilsio ir švenčių dienomis nėra reglamentuojamas, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios apmokėjimą darbuotojams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, t. y. reguliuojančios panašius teisinius santykius. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 155 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad budėjimas namuose prilyginamas ne mažiau kaip pusei darbo laiko, o DK 194 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas šio Kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. DK 186 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą.

Pareiškėjos skaičiavimais, pagrįstais Prienų rajono apylinkės teismo pirmininkės patvirtintais budėjimo teisme grafikais, išrašais iš darbo išeiginėmis ir švenčių dienomis apskaitos žurnalo, kuriais įrodomas teisėjų dirbtas laikas išeiginėmis ir švenčių dienomis, darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, kuriais įrodomas teisėjų budėjimo namuose laikas), jai už 428 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis už 2009 m. balandžio mėn. -2013 m. balandžio mėn. laikotarpį budint pagal teismo pirmininkės patvirtintą grafiką, privalėjo būti apskaičiuotas ir išmokėta iš viso 23325,69 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundo patenkinimo atveju teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Atsiliepime į skundą atsakovas pažymėjo, kad teisėjui vykdant savo darbines pareigas, atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas (toliau – ir Teismų įstatymas), nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, šiuo atveju pagal analogiją turi būti taikomas DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėja į teismą kreipėsi 2014 m. rugsėjo 31 d., prašydama priteisti nesumokėtą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 22 d., t.y. praleidusi DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą kreiptis į teismą. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas reikalavo taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjos skundą šiuo pagrindu (CK 1.131 straipsnis).

Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, pareiškėjai atlyginti už budėjimus poilsio dienomis būtų galima tik tuo atveju, jeigu ji būtų atlikusi tokias funkcijas, kurios susijusios su suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais ir panašiai. Duomenų apie budėjimo metu pareiškėjos vykdytas funkcijas byloje nėra, todėl pareiškėjos skundas negali būti tenkinamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Prienų rajono apylinkės teismas prašė pareiškėjos skundą tenkinti iš dalies.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad, vadovaujantis Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsniu ir Prienų rajono apylinkės teismo pirmininko 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. P-24 pareiškėjai buvo išmokėta 15,7% pareiginė algos dydžio vienkartinė priemoka (960 Lt), o 2012 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. P-25 38,6 7% pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka (2362 Lt) už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjos funkcijas, t.y. iš viso 962,12 Eur (3 322 Lt) Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos nurodyto dydžio darbo užmokestis pareiškėjai jai negali būti priteistas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjos I. K. skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjai I. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 1 883,31 Eur darbo užmokestį už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis nuo 2011 m. spalio 23 d. iki 2013 m. balandžio 22 d., o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjai I. K. (Prienų rajono apylinkės teismo pirmininkei) neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už budėjimą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 22 d.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu budėjo namuose poilsio ir švenčių dienomis pagal teismo pirmininko patvirtintus grafikus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse numatytoms funkcijoms atlikti, tačiau su ja už darbą poilsio ir švenčių dienomis nebuvo tinkamai ir visiškai atsiskaityta. Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Teisėjų atlyginimų įstatymas, kurio 6 straipsnyje nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka.

Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui (1 d.); šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Teisėjų taryba (2 d.).

Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėtame nutarime taip pat pažymėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjams, vykdantiems Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, būtų teisingai atlyginama už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pakeistos, taip pat nebuvo priimtas kitas teisės aktas, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis. Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai bei pabrėžus būtinybę tinkamai atlyginti už atliktą darbą, tačiau nesant jokių teisinio reguliavimo pakeitimų ir nesant duomenų, kad pareiškėjai buvo tinkamai kompensuota už budėjimą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis ginčo laikotarpiu, teismas konstatavo, kad minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.; toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.).

Teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susiję su reikalavimui dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 1.124 str.) ir kuris apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Pagal CK 1.126 straipsnio 1 dalį, reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) prašė teismo taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjos skundą dėl darbo užmokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 31 d. atmesti šiuo pagrindu. Svarstydamas šio reikalavimo pagrįstumą, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pripažįstama, jog bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo skundo padavimo teismui dienos (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011). Nustatęs, kad pareiškėja skundą padavė 2014 m. spalio 24 d., teismas konstatavo, kad pareiškėja dėl reikalavimo dalies yra praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą ir turi teisę reikalauti priteisti darbo užmokestį, susidariusį dėl budėjimo namuose poilsio ir švenčių dienomis tik už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 23 d. iki 2013 m. balandžio 22 d.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A146-1252/2014) pateiktą nagrinėjamai bylai aktualų teisės normų taikymo išaiškinimą. Minėtoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio dieną neturėtų būti tapatinamas su teisėjo darbu poilsio dieną, atliekamu teismo pirmininko nustatyta tvarka ne pagal budėjimo grafiką. Budėjimas pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų atlikimą ir yra nustatomas kaip garantija, kad prireikus bus atlikti neatidėliotini procesiniai veiksmai, kurių atlikimas pagal įstatymus negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką. Teisėjui budint pagal grafiką poilsio ar švenčių dienomis, neatidėliotini procesiniai veiksmai, neiškilus tam poreikio, neatliekami. Pagal Darbo kodekso normas, budėjimas darbe ir namuose įskaitomas į darbo laiką (DK 143 str. 1 d. 1 p.), todėl sprendžiant dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą pagal grafiką turi būti atsižvelgiama į DK 155 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Byloje nustačius, kad ginčui aktualiu laikotarpiu teisėjui budint pagal grafiką poilsio dienomis buvo viršyta darbo laiko trukmė, turėtų būti sprendžiama dėl DK 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatų taikymo išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydžiui apskaičiuoti. Nesant duomenų, kad teisėjo darbo laiko trukmė bylai aktualiu laikotarpiu buvo viršyta, turėtų būti sprendžiama dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis. DK 194 straipsnio 2 dalies nuostatos, reglamentuojančios, kad už budėjimą švenčių dienomis mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo vidutinis darbo užmokestis, netaikytinos apskaičiuojant darbo užmokestį už budėjimą poilsio dienomis pagal grafiką.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai už budėjimą poilsio dienomis, kai buvo viršyta DK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta 40 valandų per savaitę darbo laiko trukmė, turėjo būti mokamas ne mažesnis kaip pusantro dydžio vidutinis darbo užmokestis (DK 193 str.). Tomis savaitėmis, kai budint pagal grafiką poilsio dienomis nebuvo viršyta 40 valandų per savaitę darbo laiko trukmė, turėjo būti mokamas ne mažesnis kaip vidutinis darbo užmokestis (DK 193 str.). Už budėjimą švenčių dienomis turėjo būti atlyginama vadovaujantis DK 194 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Apskaičiuojant mokėtiną darbo užmokestį už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis, atsižvelgtina į tai, ar budėjimas vyko namuose ar darbe.

Ištyręs pateiktus į bylą įrodymus, teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėja poilsio ir švenčių dienomis budėjo namuose po 4 valandas. Prienų rajono apylinkės teismo pateikti Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina, kad pareiškėjos darbo laiko trukmė neviršijo nustatytos 40 valandų per savaitę darbo laiko trukmės tuomet, kai pareiškėja budėjo namuose šiomis poilsio dienomis: 2012 m. balandžio 14 d., 2012 m. balandžio 15 d., 2012 m. birželio 9 d., 2012 m. birželio 10 d., 2012 m. rugsėjo 1 d., 2012 m. rugsėjo 2 d., 2012 lapkričio 3 d., 2012 m. lapkričio 1 d., 2013 m. sausio 5 d. ir 2013 m. sausio 6 d.

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjai, vadovaujantis DK 155 straipsnio 2 dalies nuostatomis, už budėjimą poilsio dienomis pagal patvirtintą grafiką, kai darbo laiko trukmė neviršijo nustatytos 40 valandų per savaitę darbo laiko trukmės, apskaičiuotinas vidutinis darbo užmokestis – 503,45 Eur (1 738,32 Lt), t. y. už 2012 m. balandžio 14 d. ir 2012 m. balandžio 15 d. – 361,12 Lt (45,14 Lt (1 val. v. d. u.) × 8 (val.)), už 2012 m. birželio 9 d. ir 2012 m. birželio 10 d. – 343,92 Lt (42,99 Lt (1 val. v. d. u.) × 8 (val.)), už 2012 m. rugsėjo 1 d. ir 2012 m. rugsėjo 2 d.

– 361,12 Lt (45,14 Lt (1 val. v. d. u.) × 8 (val.)), už 2012 m. lapkričio 3 d. ir 2012 m. lapkričio 4 d. – 343,92 Lt (42,99 Lt (1 val. v. d. u.) × 8 (val.)), už 2013 m. sausio 5 d. ir 2013 m. sausio 6 d. – 328,24 Lt (41,03 Lt (1 val. v. d. u.) × 8 (val.)). Įvertinęs Prienų rajono apylinkės teismo pateiktuose Darbo laikos apskaitos žiniaraščiuose esančius duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjai budint namuose kitomis poilsio dienomis, t. y. 2011 m. lapkričio 12 d., 2011 m. lapkričio 13 d., 2011 m. gruodžio 10 d., 2011 m. gruodžio 11 d., 2012 m. sausio 8 d., 2012 m. sausio 14 d., 2012 m. sausio 15 d., 2012 m. vasario 11 d., 2012 m. vasario 12 d., 2012 m. kovo 10 d., 2012 m. gegužės 12 d., 2012 m. gegužės 13 d., 2012 m. liepos 22 d., 2012 m. liepos 28 d., 2012 m. liepos 29 d., 2012 m. rugpjūčio 4 d., 2012 m. rugpjūčio 5 d., 2012 m. rugsėjo 8 d., 2012 m. rugsėjo 9 d., 2012 m. spalio 6 d., 2012 m. spalio 7 d., 2012 m. gruodžio 1 d., 2012 m. gruodžio 2 d., 2013 m. vasario 3 d., 2013 m. kovo 3 d., buvo viršyta 40 val. per savaitę darbo laiko trukmė.

Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis DK 155 straipsnio 2 dalies, 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatomis, apskaičiuotinas ne mažesnis kaip 1,5 vidutinis darbo užmokestis – 1 843,07 Eur (6 363,76 Lt), t. y. už 2011 m. lapkričio 12 d. ir 2011 m. lapkričio 13 d. – 492,40 Lt (61,55 Lt (1 val. v. d. u. × 1,5) × 8 (val.)), už 2011 m. gruodžio 10 d. ir 2011 m. gruodžio 11 d. – 515,92 Lt (64,49 Lt (1 val. v. d. u. × 1,5) × 8 (val.)), už 2012 m. sausio 8 d., 2012 m. sausio 14 d. ir 2012 m. sausio 15 d. – 738,60 Lt (61,55 Lt (1 val. v. d. u.

× 1,5) × 12 (val.)), už 2012 m. vasario 11 d. ir 2012 m. vasario 12 d. – 541,68 Lt (67,71 Lt (1 val. v. d. u. × 1,5) × 8 (val.)), už 2012 m. kovo 10 d. – 246,20 Lt (61,55 Lt (1 val. v. d. u. × 1,5) × 4 (val.)), už 2012 m. gegužės 12 d. ir 2012 m. gegužės 13 d. – 492,40 Lt (61,55 Lt (1 val. v. d. u. × 1,5) × 8 (val.)), už 2012 m. liepos 22 d., 2012 m. liepos 28 d. ir 2012 m. liepos 29 d. – 773,88 Lt (64,49 Lt (1 val. v. d. u. × 1,5) × 12 (val.)), už 2012 m. rugpjūčio 4 d. ir 2012 m. rugpjūčio 5 d. – 492,40 Lt (61,55 Lt (1 val. v. d. u.

× 1,5) × 8 (val.)), už 2012 m. rugsėjo 8 d. ir 2012 m. rugsėjo 9 d. – 541,68 Lt (67,71 Lt (1 val. v. d. u. × 1,5) × 8 (val.)), už 2012 m. spalio 6 d. ir 2012 m. spalio 7 d. – 471,00 Lt (58,88 Lt (1 val. v. d. u. × 1,5) × 8 (val.)), už 2012 m. gruodžio 1 d. ir 2012 m. gruodžio 2 d. – 515,92 Lt (64,49 Lt (1 val. v. d. u. × 1,5) × 8 (val.)), už 2013 m. vasario 3 d. ir 2013 m. kovo 3 d. – 541,68 Lt (67,71 Lt (1 val. v. d. u. × 1,5) × 8 (val.)). Pagal DK 196 straipsnio 2 dalį, už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja 2012 m. kovo 11 d., 2012 m. balandžio 8 d., 2012 m. balandžio 9 d., 2012 m. lapkričio 1 d. ir 2013 m. sausio 1 d. (švenčių dienomis) budėjo namuose pagal nustatytą grafiką, jai mokėtinas darbo užmokestis apskaičiuotinas vadovaujantis DK 155 straipsnio 2 dalies, 186 straipsnio 2 dalies ir 196 straipsnio 2 dalies nuostatomis, t. y. už 2012 m. kovo 11 d. – 328,24 Lt (82,06 Lt (1 val. v. d. u. × 2) × 4 (val.)), už 2012 m. balandžio 8 d. ir 2012 m. balandžio 9 d. – 722,24 Lt (90,28 Lt (1 val. v. d. u.

× 2) × 8 (val.)), už 2012 m. lapkričio 1 d. – 343,92 Lt (85,98 Lt (1 val. v. d. u. × 2) × 4 (val.)), už 2013 m. sausio 1 d. – 328,24 Lt (82,06 Lt (1 val. v. d. u. × 2) × 4 (val.)), iš viso 498,91 Eur (1 722,64 Lt).

Teismas pažymėjo, kad reikalavimą priteisti darbo užmokestį už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis pareiškėja reiškė iki 2013 m. balandžio 22 d., tačiau teismui buvo pateikti duomenys tik apie pareiškėjos budėjimą iki 2013 m. kovo 3 d. Teismas 2015 m. kovo 10 d. nutartimi įpareigojo Prienų rajono apylinkės teismą iki 2015 m. balandžio 10 d. pateikti bylos nagrinėjimui reikšmingus duomenis, inter alia, darbo laiko (budėjimo) apskaitos žiniaraščius už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. Prienų rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 8 d. raštu nurodė, kad visi duomenys apie pareiškėjos budėjimą laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. teismui buvo pateikti pareiškėjos iniciatyva kartu su skundu.

Apibendrindamas teismas konstatavo, kad I. K. už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis nuo 2011 m. spalio 23 d. iki 2013 m. balandžio 22 d. apskaičiuotina darbo užmokesčio suma yra 2 845,43 Eur (9 824,72 Lt). Prienų rajono apylinkės teismas nurodė, kad už budėjimus pareiškėjai I. K. nebuvo suteiktos papildomos poilsio dienos ar kasmetinės atostogos, tačiau 2011 m. gruodžio 29 d. ir 2012 m. gruodžio 21 d. buvo išmokėtos 962,12 Eur (3 322,00 Lt) dydžio vienkartinės išmokos. Įvertinęs tai, teismas nusprendė, kad pareiškėja yra įgijusi teisę į 1 883,31 Eur darbo užmokestį už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, konstatavo, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio bylose yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Atsižvelgdamas į tai, nagrinėjamu atveju teismas nurodė, kad pareiškėjai neišmokėta 1 883,31 Eur darbo užmokesčio dalis už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Svarstydamas atsakovo prašymą atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, teismas vadovavosi ABTĮ 851 straipsniu, kuriame nustatyta, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo vykdymą galima, kai yra sunki skolininko turtinė padėtis arba susidaro nepalankios aplinkybės, dėl kurių labai sunku įvykdyti sprendimą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, taip pat turi nustatyti, ar atidėjus (išdėsčius) teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas jo įvykdymas, ar nebus sumenkintas pats sprendimas ir ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Tad teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą teismas turi išspręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principais. Sprendžiant, ar atidėti (išdėstyti) teismo sprendimo vykdymą, reikia remtis teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principu, pagal kurį privalu pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas teises, taip pat svarbus šalių lygiateisiškumo principas – būtina nustatyti, ar atidėjus (išdėsčius) teismo sprendimo vykdymą nebus neproporcingai pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Nagrinėjamu atveju teismas vertino, kad atsakovas tinkamai nepagrindė prašymo taikyti teismo sprendimo vykdymo atidėjimą būtinumo, nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, patvirtinančių, kad teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes, taip pat kad neatidėjus teismo sprendimo vykdymo, bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nėra tikslinga, todėl šis prašymas netenkintinas.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad, teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neatsižvelgė į esminę aplinkybę – pareiškėja nagrinėjamu laikotarpiu buvo Prienų rajono apylinkės teismo pirmininkė. Nors Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, tačiau apeliantas atkreipia dėmesį į šioje byloje svarbų faktą, kad nagrinėjamu laikotarpiu darbo užmokestis už darbą poilsio ir švenčių dienomis galėjo būti mokamas, o ribojamas buvo tik maksimalus jo dydis. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 126 ir 127 straipsniuose įtvirtinta, kad teismai finansuojami iš valstybės biudžeto, o biudžeto ir investicinių programų projektus sudaro asignavimų valdytojai – teismai. Kadangi pareiškėja nagrinėjamu laikotarpiu ėjo Prienų rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas, ji buvo atsakinga už tinkamą biudžeto asignavimų paskirstymą ir panaudojimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja, vykdydama priskirtas funkcijas, į teismo biudžeto projektą būtų įtraukusi lėšų, reikalingų sumokėti Prienų rajono apylinkės teisme dirbusiems teisėjams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, poreikį, o valstybė, formuodama biudžetą, būtų atsisakiusi jas skirti. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas mano, kad atlyginimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis pareiškėjai nebuvo išmokėtas tik dėl jos veiksmų (tiksliau – neveikimo), todėl teisinio pagrindo tenkinti skundą valstybės atžvilgiu nėra. Apelianto įsitikinimu, šios bylos faktinė situacija skiriasi nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, kadangi anksčiau išnagrinėtose bylose nesumokėtas atlyginimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis buvo priteistas teisėjams, nėjusiems teismo pirmininko pareigų, taigi, negalėjusiems savo veiksmais įtakoti teismo biudžeto projekto sudarymo.

Pareiškėja I. K. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja pažymi, kad atsakovo apeliacinis skundas yra deklaratyvus, jo argumentai nepagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, skunde remiamasi tik bendro pobūdžio sampratomis, nepateikiant jokių konkrečių duomenų, kurie leistų suabejoti teismo priimto sprendimo teisėtumu ar pagrįstumu. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu pareiškėja nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 18 d buvo paskirta Prienų rajono apylinkės teismo teisėja ir šio teismo pirmininke, o nuo 2013 m. balandžio 22 d. iki šios dienos eina Alytaus rajono apylinkės teismo pirmininkės pareigas.

Atsakydama į apelianto argumentus, pareiškėja akcentuoja, kad pagal iki 2013 m. birželio mėnesio galiojusį Teisėjų tarybos 2013 m. birželio 28 d. nutarimu patvirtintą galiojantį Teisėjų tarybos darbo reglamentą, teismų biudžeto ir valstybės investicijų klausimų svarstymas yra išimtinai Teisėjų tarybos, o ne teismų pirmininkų, kompetencijoje. Būtent Teisėjų taryba svarsto ir aprobuoja Nacionalinės teismų administracijos pateiktus pasiūlymus dėl teismų biudžetų projektų, pateikia juos Vyriausybei nustatyta tvarka, vėliau nutarimu tvirtina valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo teismams tvarką.

Nacionalinė teismų administracija surenka ir apibendrina teismų poreikį dėl teismų biudžetų projektų ir parengia asignavimų poreikių projektą. Kiekvienais metais ne vėliau kaip iki kovo mėn. teismo pirmininkas privalo pateikti strateginį planą ir aiškinamąjį raštą, kuriame privalo būti nurodoma, kokie asignavimai turėtų būti paskirti jo administruojamam teismui. pareiškėja akcentavo, kad eidama Prienų rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas ji visada vykdė Teisėjų tarybos ir Nacionalinės teismų administracijos pavedimus ir teikė duomenis dėl asignavimų poreikio.

Pareiškėja pažymi, kad Prienų rajono apylinkės teismui skiriamų asignavimų tiek darbo užmokesčiui, tiek ūkio išlaidoms nepakakdavo, pavyzdžiui, 2011 m. poreikis vien darbo užmokesčiui skaičiuojant atlyginimus pagal nustatytas ir patvirtintas metodikas buvo 636 tūkst. litų, o Teisėjų tarybos nutarimu 2011 m. buvo patvirtinta 601 tūkst. litų, todėl susidarė 35 tūkst. litų trūkumas vien darbo užmokesčiui. Įvertinus tai, kad 2010 m. atlyginimams išmokėti buvo skirta 25 tūkst. litų mažiau negu prašyta, be to, šešiems dirbantiems darbuotojams suėjo įstatymų nustatytas darbo stažas, viena teisėja perėjo dirbti į aukštesnės instancijos teismą, susidarė net 72 tūkst. litų skola vien darbo užmokesčiui.

Dėl susidariusios skolos buvo imtasi įvairiausių priemonių t. y. pareiškėja ne kartą kaip teismo pirmininkė kreipėsi oficialiais raštais į Teisėjų tarybą, prašydama perskirstyti finansavimą, siūlė kreiptis į Finansų ministeriją, atkreipti dėmesį į teikiamus poreikius, įvertinti ne dėl teismo veiksmų atsiradusią skolą, tačiau dėl šalyje tuo metu egzistavusios finansinės krizės asignavimai pagal teikiamus poreikius vis tiek nebuvo paskirti. Bandant sumažinti susidariusį įsiskolinimą ir palengvinti finansinę naštą, visi teismo teisėjai ne kartą buvo išėję nemokamų atostogų.

Pareiškėja pažymi, kad paskirti asignavimai buvo naudojami ypač taupiai, negilinant atsiradusios skolos, todėl apelianto samprotavimai esą ji dirbdama Prienų rajono apylinkės teismo pirmininke netinkamai atliko administratoriaus funkciją ir tik dėl pirmininkės neveikimo atlyginimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis nebuvo išmokėtas, niekuo nepagrįsti, klaidinantys, todėl atmestini. Pareiškėja akcentuoja, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio mėnesio dirbdama Prienų rajono apylinkės teisme ji vykdė ne tik administracines funkcijas, bet atliko ir teisėjo funkcijas.

Nurodytu laikotarpiu pareiškėja pagal iš anksto patvirtintą grafiką budėjo namuose poilsio ir švenčių dienomis, tačiau už dirbtą laiką su ja nebuvo tinkamai atsiskaityta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje apeliacine tvarka byloje ginčas kilęs dėl apmokėjimo pareiškėjai (buvusiai Prienų rajono apylinkės teismo pirmininkei) už darbą poilsio ir švenčių dienomis už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 22 d. budint pagal iš anksto patvirtintą grafiką.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. spalio 22 d. taikė ieškinio senatį ir šią skundo dalį atmetė, o už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 23 d. iki 2013 m. balandžio 22 d., kuriam netaikytina ieškinio senatis, priteisė pareiškėjai iš atsakovo 1 883,31 Eur už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis.

Atsakovo atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašydamas jį panaikinti atmetant pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu buvo Prienų rajono apylinkės teismo pirmininkė. Pasak apelianto, ši administracinė byla skiriasi nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos administracinėse bylose dėl apmokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis teisėjams, kurie patys negali turėti įtakos teismo biudžeto formavimui. Pareiškėja (teismo pirmininkė) buvo atsakinga už lėšų, reikalingų sumokėti teisme dirbusiems teisėjams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, poreikio įtraukimą į teismo biudžeto projektą, taip pat už tinkamą biudžeto asignavimų paskirstymą ir panaudojimą. Apelianto nuomone, atlyginimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis pareiškėjai nebuvo išmokėtas dėl jos pačios neveikimo, todėl pareiškėjos skundas turėjo būti atmestas.

Dėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundė vienu aspektu, t.y. pabrėždamas aplinkybę, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu, už kurį Vilniaus apygardos administracinis teismas priteisė neišmokėtą darbo užmokestį už darbą poilsio ir švenčių dienomis, dirbo Prienų rajono apylinkės teismo pirmininke ir į šias jos funkcijas įėjo lėšų poreikio planavimas ir tinkamas biudžeto asignavimų paskirstymas ir panaudojimas.

Atsakydama į šiuos apelianto argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad šie argumentai nesuteikia pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pagal bylai aktualios Teismų įstatymo redakcijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalį teisėjas yra valstybės pareigūnas ir turi šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Pagal šio įstatymo 103 straipsnio 1 dalį teismo pirmininkas yra teismo pareigūnai, kuris šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka vadovauja teismo organizaciniam darbui. Aptariamo straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismo pirmininkas organizuoja ir prižiūri administravimą teisme, kontroliuoja, kaip laikomasi Teisėjų etikos kodekso reikalavimų. Teismo pirmininkas tiria asmenų skundus dėl teismo pirmininko pavaduotojų, skyrių pirmininkų ir kitų teisėjų neprocesinių veiksmų, nesusijusių su teisingumo vykdymu, ir suinteresuotiems asmenims praneša tyrimo rezultatus, šalina nustatytus teismo darbo trūkumus, atlieka kitas jam priskirtas teismo administravimo funkcijas.

Pagal Teismų įstatymą teismo pirmininku gali būti asmuo (valstybės pareigūnas), kuris šio įstatymo nustatyta tvarka buvo paskirtas teisėju. Teismo pirmininko administracinės funkcijos yra atskirtos nuo jo (teisėjo) funkcijų vykdant teisingumą.

Pareiškėja, budėdama poilsio ir švenčių dienomis pagal grafiką, buvo pasirengusi prireikus atlikti ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas, t.y. Baudžiamojo proceso kodekse numatytą teisėjo procesinę veiklą. Apelianto akcentuojama aplinkybė, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu buvo teismo pirmininkė, apmokėjimo už šį darbą aplinkybių vertinimui ir šiuo klausimu suformuotai teismų praktikai neturi jokios įtakos.

Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pagrįstai akcentavo, kad jos (teismo pirmininkės) veiksmai ginčui aktualiu laikotarpiu neturėjo esminės įtakos teismo biudžeto suformavimui, nes pagal galiojusį teisinį reguliavimą faktiškai apsiribojo tik lėšų poreikio apskaičiavimu ir duomenų pateikimu Nacionalinei teismų administracijai, kuri turėjo parengti ir pateikti Teisėjų tarybai teismų biudžetų projektą ir asignavimu poreikių projektą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai ištyrė įrodymus (ABTĮ 57 straipsnis), nustatė bylai reikšmingas aplinkybes dėl pareiškėjos budėjimų pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis ir jas motyvuotai įvertino pagal bylai aktualias įstatymų normas. Todėl teisėjų kolegija iš naujo tais pačiais klausimais nepasisako. Tuo labiau, kad apeliantas dėl pirmosios instancijos teismo priteistos sumos nenurodė jokių argumentų.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo atstovo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas