2013-07-08 Nr. AB-3552-3-61-3-03534-2010-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-936/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03534-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. gruodžio 10 d. (pagal gavimo datą) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-29), kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 4-ojo pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (15.6.1) 15-5-13051 ir 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 15.17-17543; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-7414; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ajį pensijų skyrių apskaičiuoti ir išmokėti neteisėtai sumažintos senatvės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 4) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių ir VSDFV nutraukti sumažintos senatvės pensijos mokėjimą ir įpareigoti juos mokėti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją tokio dydžio, kai įsigaliojo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) nuostatos; 5) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijos skyriaus 1 000 Lt neturtinės žalos; 6) priteisti iš VSDFV 1 000 Lt neturtinės žalos; 7) priteisti iš Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos VSDFV, 1 000 Lt neturtinės žalos; 8) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus ir VSDFV teismo išlaidas.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iš VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus gauna sumažintą valstybinio socialinio draudimo pensiją (t. y. 841,72 Lt), nors 2009 m. kiekvieną mėnesį gaudavo 900,29 Lt. Pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo Pensijų skyriaus 2012 m. lapkričio 22 d. pranešimą, pareiškėjo senatvės pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 punkto nuostata ir pareiškėjas teigė, jog tuo buvo pažeidžiamos jo teisės ir interesai. Tvirtino, kad VSDFV, sumažindama senatvės pensiją, pažeidė teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principus, nes pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems senatvės pensija paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos, būtų mokamos ir toliau.

Pareiškėjas įgijo teisę į įstatymu nustatytą senatvės pensiją, todėl pagrįstai tikisi, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama. Be to, įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, ir dėl to, mažindamas senatvės pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims teisingai kompensuoti jų praradimus.

Kadangi pensija yra nuosavybės teisės objektas, todėl šiam objektui taikomi nuosavybės teisių apsaugos principai, apie kuriuos kalbama ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1, iš dalies pakeisto protokolu Nr. 11, 1 straipsnyje. Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. birželio 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. balandžio 20 d., 2010 m. balandžio 22 d. nutarimais.

Teigė, kad Laikinojo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, 52 straipsniui. Nurodė, jog VSDFV 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimas yra neišsamus ir biurokratinis atsiprašinėjimas, nepaaiškinus jokių aplinkybių, lėmusių jo senatvės pensijos sumažėjimą. Manė, kad šioje byloje galimas civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas. Kadangi VSDFV turi teisinį pagrindą kreiptis su parengtais atitinkamais įstatymų projektais ir teikti juos Vyriausybei dėl Laikinojo įstatymo pakeitimo ir jo neatitikimo Konstitucijos nuostatoms, tai šiuo atveju yra visos civilinės atsakomybės sąlygos dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, o skundžiami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti.

Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies pagrįstai įgytos valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Tai reiškia, kad jis patyrė nuostolių, kurių dydis lygus jo negautoms pajamoms (neišmokėtai valstybinės pensijos daliai). Be to, pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą (b. l. 44-46) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad A. K. senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsniu, padidinant pagrindinę pensijos dalį iki 120 procentų bazinės pensijos dydžio ir papildomą pensijos dalį perskaičiuojant pagal Laikinojo įstatymo taikymui patvirtintą 1 170 Lt einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydį, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. 15-17-17543, kuriuo nustatyta, jog pareiškėjo perskaičiuotos pensijos dydis yra 852,54 Lt, yra pagrįstas. Jis priimtas vadovaujantis galiojančių teisės aktų normomis. Pažymėjo, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 22 d. raštas Nr. (15.6.1) 15-5-13051 yra ne individualus teisės aktas (sprendimas), o informacinio-aiškinamojo pobūdžio raštas, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie priimtus sprendimus ir kuris nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti jam 1 000 Lt neturtinę žalą, kadangi civilinė atsakomybė atsiranda tik esant neteisėtais veiksmais padarytai žalai. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius, perskaičiuodamas A. K. senatvės pensiją, vadovavosi galiojančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai negali būti laikomi neteisėtais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 51-54) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjo senatvės pensijos dydis 2009 m. gruodį buvo 900,29 Lt. VSDFV Vilniaus skyriaus 4 pensijų skyrius pareiškėjo 2009 m. gruodžio mėnesį buvusią 900,29 Lt dydžio senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. pagrįstai perskaičiavo Laikinojo įstatymo tvarka ir teisingai mokėjo 852,54 Lt dydžio senatvės pensiją. Pažymėjo, jog Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą.

Nurodė, kad galimybė išieškoti įstatymų leidėjo padarytą žalą Lietuvos Respublikos įstatymuose nenustatyta. Civilinis kodeksas taip pat nenumato galimybės priteisti atlyginti žalą, kurios padarymas pasireiškė tuo, kad valdžios institucija (Seimas) priėmė įstatymą. Laikinąjį įstatymą taikiusios institucijos – VSDFV Vilniaus skyriaus 4 pensijų skyriaus – veiksmai vykdant tinkamai paskelbtą galiojantį įstatymą, kurį ši institucija, vykdydama viešojo administravimo funkciją, privalėjo vykdyti, yra teisėti. Jokie teisės aktai nesuteikia teisės VSDFV ir jos teritoriniams skyriams reikšti savo abejones dėl įstatymo konstitucingumo ir, remiantis tuo, nevykdyti įstatymo, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus veiksmai, tinkamai taikant Laikinąjį įstatymą, laikytini teisėtais (jis negalėjo veikti kitaip negu nustatyta šiuose teisės aktuose), t. y. neturėjo teisės jų nevykdyti.

Nurodė, kad valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka teritoriniai skyriai, o VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, t. y. pensijų neskiria ir nemoka, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą nutraukti sumažintos pensijos mokėjimą ir mokėti senatvės pensiją tokio dydžio, koks buvo mokamas iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, atmestinas kaip nepagrįstas. Šiuo atveju nėra pažeista Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, numatanti, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginama, Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta valstybės laiduojama teisė gauti senatvės pensiją, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, draudžiančios asmenų diskriminaciją, nes pareiškėjui, kaip ir kitiems senatvės pensijų gavėjams, atitinkantiems Laikinojo įstatymo sąlygas, pensija yra perskaičiuota pagal šio įstatymo nuostatas, bei nėra pažeista Konstitucijos 48 straipsnio nuostata, nes pareiškėjas nedirba ir pensijos dydis dėl to nėra sumažintas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu (b. l. 87-91) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui sumažintos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalies pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas apžvelgė Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 6 ir 13 straipsnių nuostatas. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimą Nr. 703 „Dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos padidinimo, einamųjų 2008 metų draudžiamųjų pajamų naujo dydžio ir maksimalios valstybinės socialinio draudimo neperskaičiuotos pensijos padidinimo“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimą Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“.

Buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydamas paaiškinti jam pensijos perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą metodiką (b. l. 47). VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 15.17-17543 buvo nuspręsta pareiškėjui paskirti 900,29 Lt valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki gyvos galvos (b. l. 36). VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. lapkričio 22 d. raštu (sprendimu) Nr. (15.6.1) 15-5-13051 pareiškėjui pranešė, kad jo senatvės pensijos, paskirtos nuo 2009 m. rugsėjo 22 d., dydis 900,29 Lt, o nuo 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pensiją perskaičiavus, jos dydis yra 852,54 Lt (b. l. 30-31). VSDFV 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-7414 informavo pareiškėją, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. jo pensiją VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius perskaičiavo ir moka teisėtai, vadovaudamasis Laikinuoju įstatymu (b. l. 32-33).

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą ir pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiame nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatęs tokią senatvės pensijų perskaičiavimo tvarką, kuria sudarytos prielaidos sumažinti paskirtas senatvės pensijas, atsižvelgė į valstybėje susidariusią ypatingą situaciją, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti. Be kita ko, Konstitucinis Teismas nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas taikytas laikinai ir nepažeidžiant iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų.

Iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. spalio 8 d. rašto Nr. (10.1) 3-112326 „Dėl duomenų apie A. K. pateikimo“ teismas sprendė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjui paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydis buvo 900,28 Lt, tačiau buvo išmokama perskaičiuota senatvės pensija, kurios dydis kas mėnesį – 852,54 Lt (b. l. 77-78). Teismas pažymėjo, kad šis dydis yra pagrįstas, nes pareiškėjo valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsniu, padidinant pagrindinę pensijos dalį iki 120 procentų bazinės pensijos dydžio ir papildomą pensijos dalį perskaičiuojant pagal Laikinojo įstatymo taikymui patvirtintą 1 170 Lt einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydį. Pagal byloje esančius duomenis A. K. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo neišmokėta 1 145,76 Lt pensijos dalis (b. l. 77-78). Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir darė išvadą, kad pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį perskaičiuota senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo mokama pagrįstai ir teisėtai.

Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (15.6.1) 15-5-13051 ir 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 15.17-17543 bei VSDFV 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7414 pagrindo nebuvo. Atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimus, taikė Laikinojo įstatymo normas (6 str. 1 d.), kurios Konstitucinio Teismo buvo pripažintos kaip neprieštaraujančios Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas išmokėti neteisėtai sumažintos senatvės pensijos dalį bei reikalavimas įpareigoti atsakovą toliau mokėti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją tokio dydžio, koks buvo nustatytas iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 – 6.250 ir 6.271 straipsniais ir nurodė, jog pareiškėjas, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, neįrodė, kad institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Atsižvelgiant į tai, kad senatvės pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, todėl atsakovo veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti įstatymu, skundo reikalavimas priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijos skyriaus, VSDFV ir iš Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos VSDFV, neturtinės žalos buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Kadangi pareiškėjo skundas buvo atmestas, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu (b. l. 95-106) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui.

Papildomai nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo nutarimus (2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. balandžio 20 d.).

Mano, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų mažinimas pažeidė teisinės valstybės principus, svarbiausius jos elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisių tikrumą ir teisinį saugumą. Nurodo, jog Konstitucijoje įtvirtinta pusiausvyra tarp pareiškėjo kaip dirbančio pensininko ir visuomenės interesų, todėl pareiškėjo senatvės pensijos mažinimas neatitinka konstitucinio proporcingumo principo.

Remiasi Konstitucijos 29 straipsniu ir tvirtina, kad pareiškėjui yra mokama sumažinta pensija ir taip jis yra diskriminuojamas, o kitoms grupėms yra teikiamos privilegijos.

Teigia, kad atsakovai neturėjo teisinio pagrindo taikyti Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies normą. Pažymi, jog tiek viešojo administravimo subjektai, tiek teismai savo veikloje nors turi vadovautis galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, tačiau jie turi teisę skubiai taisyti, jeigu jie prieštarauja Konstitucijos normoms.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, kuriame teigiama, jog teisinio reguliavimo koregavimas mažinant senatvės pensijas net ir dėl to, kad valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (kilusi ekonomikos krizė ir kt.), reiškia asmens konstitucinės socialinės garantijos – senatvės pensijos ribojimą; taigi įstatymų leidėjas, mažindamas senatvės pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą; šios nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir praradimų, atsiradusių dėl invalidumo pensijos sumažinimo, kompensavimui.

Vadovaujasi Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (22 str., 25 str. 1 d.), Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto (9 str., 11 str. 1 d.), Europos socialinės chartijos (12 str.) nuostatomis.

Teigia, kad tarp šalių yra susiklostę ne civiliniai prievoliniai, bet atitinkami valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų mokėjimo teisiniai santykiai ir todėl teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, privalėjo taikyti ne Civilinio kodekso, o Konstitucijos 30 straipsnio normas. Neturtinę žalą pareiškėjas grindžia tuo, kad buvo sumažinta senatvės pensija ir ji negrąžinama ir tai daroma pažeidžiant pareiškėjo garbę ir orumą, jis patyrė dvasinius sukrėtimus, pablogėjo sveikatos būklė, neturint piniginių lėšų sumažėjo bendravimo galimybės su giminėmis, draugais, kaimynais. Tvirtina, kad patyrė šoką dėl neteisėto Laikinojo įstatymo 4 straipsnio l dalies, 6 straipsnio l dalies ir 16 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai yra apčiuopiami, reputacija pablogėjo ir yra juntami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi keletu iš išvardintų elementų, nėra vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nurodo, jog Konstitucijos 30 straipsnis reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.

Nurodo, kad pareiškėjui turėjo būti atlygintos teismo išlaidos. Pareiškėjas negalėjo atvykti į teismo posėdį ir negalėjo sudaryti atstovavimo sutarties su advokatu, nes sunkiai sirgo. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-527/2008, Civilinio proceso kodekso normomis (44 str., 93 str. 1 d., 178 str.), Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IŪR-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas be teisinio ir faktinio pagrindo netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti visas turėtas išlaidas už advokato suteiktas paslaugas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu (b. l. 118-119) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas išmokėti sumažintos pensijos dalį yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai. Todėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo pagrįstai ir teisėtai perskaičiuota valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsniu.

Nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, patirtą taikant Laikinąjį įstatymą. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius, perskaičiuodamas pareiškėjo senatvės pensiją, vadovavosi galiojančiomis ir neprieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl jo veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Todėl, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.246 bei 6.271 straipsnius, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 114-117) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, paliekant nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą.

Nurodo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad mokant senatvės pensijas šio įstatymo nuostatų taikymas galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas inter alia asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, kurios viršija ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribinis valstybinės socialinio draudimo pensijos dydis yra 650 Lt. Ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį viršijančių pensijų perskaičiavimo tvarka nustatyta Laikinojo įstatymo 6 ir 7 straipsniuose. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl pareiškėjui perskaičiuota senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama pagrįstai ir teisėtai.

Pažymi, kad teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, neįrodė, kad institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t.y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl 1 000 Lt neturtinės žalos iš VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus, 1 000 Lt neturtinės žalos iš VSDFV ir 1 000 Lt neturtinės žalos iš Valstybės priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nutarė, jog Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek įstatymu nėra nustatyti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų esminiai kompensavimo elementai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Be to, Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo, kuriame bus reglamentuota senatvės bei netekto darbingumo (invalidumo) pensijų 2010-2011 metais negautos dalies kompensavimo tvarka, projektą. Kol šis įstatymas nėra priimtas, VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies.

Kadangi pareiškėjo skundas buvo atmestas, teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, taip pat pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. K. sumažintos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalies pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, pagrįstumo.

Byloje buvo nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 15.17-17543 (b. l. 36) buvo nuspręsta pareiškėjui nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. paskirti 900,29 Lt dydžio valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių (b. l. 47), prašydamas paaiškinti jam pensijos perskaičiavimo metodiką. VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. lapkričio 22 d. raštu (sprendimu) Nr. (15.6.1) 15-5-13051 pareiškėjui pranešė, kad jo senatvės pensijos dydis, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pensiją perskaičiavus, yra 852,54 Lt (b. l. 30-31). VSDFV 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-7414 informavo pareiškėją, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. didesnės nei 650 Lt senatvės pensijos yra perskaičiuojamos Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje nustatyta tvarka, pagrindinę pensijos dalį padidinant iki 120 proc. bazinės pensijos dydžio, o papildomą pensijos dalį perskaičiuojant pagal Laikinojo įstatymo taikymui patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1 170 Lt. Todėl pareiškėjo senatvės pensija buvo teisingai perskaičiuota Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 10 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti minėtuosius VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimus, įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių ir VSDFV nutraukti sumažintos senatvės pensijos mokėjimą, mokėti iki sumažinimo buvusio dydžio pensiją bei išmokėti neteisėtai sumažintos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo pensijos dalį. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus, VSDFV ir Lietuvos valstybės po 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti visas teismo išlaidas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir išvadoms.

Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte buvo nustatyta, jog šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems pensijas, kurios viršija ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį. Kadangi pareiškėjui paskirtos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl jo pensija buvo perskaičiuota Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Vadovaujantis VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. spalio 8 d. pažyma Nr. (10.1) 3-112326 (b. l. 77-78), Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo perskaičiuota tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį.

Pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi yra nustatyta, jog valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos perskaičiuojant paskirtas senatvės pensijas jas sumažinti, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taip pat į tai, kad jis nustatytas laikantis iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų ir taikytas laikinai, be to, numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nebuvo konstitucinių argumentų teigti, jog toks reguliavimas prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Todėl darytina išvada, kad minėtoje teisės normoje nurodytu mastu laikinai apribodama 650 Lt ribinį dydį viršijusias socialines išmokas valstybė nenukrypo nuo įstatymais prisiimtų įsipareigojimų valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams, taigi pareiškėjui paskirtos ir mokamos senatvės pensijos perskaičiavimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi buvo teisėtas ir paremtas galiojančia teisės norma.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo pagrįstai ir teisėtai perskaičiuota pensija, kadangi tai buvo padaryta vadovaujantis Konstitucijai neprieštaraujančia Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostata. Pabrėžtina, jog atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius negalėjo neatsižvelgti į tuo metu galiojusią įstatymo normą, todėl jis pagrįstai vadovavosi Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje nustatyta tvarka ir perskaičiavo pareiškėjo senatvės pensiją. Atsižvelgiant į tai, nėra priežasčių tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti neteisėtai sumažintos senatvės pensijos dalį bei reikalavimo įpareigoti atsakovą toliau mokėti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją tokio dydžio, koks buvo nustatytas iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Taip pat neturi pagrindo ir pareiškėjo reikalavimas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (15.6.1) 15-5-13051 ir 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 15.17-17543 bei VSDFV 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7414 – šiuose sprendimuose nurodyta, jog buvo taikyta Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis, kuri, kaip minėta, neprieštarauja Konstitucijos normoms ir principams. Tokią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas. Remiantis nurodytuoju Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu bei išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, jog toks pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo pagrįstas ir teisingas. Todėl naikinti jo nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, pasisakydamas dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėjo, jog teisinis reguliavimas, įtvirtintas Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje, aiškintinas kaip reiškiantis inter alia įstatymų leidėjo įsipareigojimą įstatymu nustatyti esminius pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais Vyriausybė vadovautųsi rengdama ir tvirtindama dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų sumažinimo atsiradusių praradimų kompensavimo tvarkos aprašą. Tačiau įstatymų leidėjo pareiga įstatyme nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus nereiškia, kad šie elementai turėtų būti nustatyti būtent Laikinajame įstatyme, inter alia jo 16 straipsnio 4 dalyje. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek įstatymu nėra nustatyti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų esminiai kompensavimo elementai, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo, kuriame Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostata tiek, kiek joje Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, pripažinta prieštaravusia Konstitucijai, interpretavimu nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas turėjo tiesiogiai taikyti Konstitucijos 30 straipsnio normas. Pažymėtina, jog šiame Konstitucijos straipsnyje yra nurodyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Šiuo atveju toks įstatymas yra Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kurio 6.271 straipsnis reglamentuoja atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Todėl būtent šio straipsnio normomis pagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos administracinis teismas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir nustatė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos visos Civiliniame kodekse nurodytos viešosios atsakomybės sąlygos. Civilinio Kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, jog pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, nes VSDFV Vilniaus skyrius, perskaičiuodamas pareiškėjo valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, vadovavosi galiojančia Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Todėl negalima teigti, kad tokie atsakovo veiksmai buvo neteisėti. Taip pat remiantis šiuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, konstatuotina, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, tinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo įrodyta viena iš būtinų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų – teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą buvo neturėjo pagrindo būti tenkinamas.

Taip pat pareiškėjas reikalavo atlyginti teismo išlaidas. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimai buvo atmesti kaip nepagrįsti, todėl negalima pripažinti, kad teismo sprendimas būtų priimtas jo naudai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas neturėjo teisės į išlaidų atlyginimą. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl atlygintinų teismo išlaidų yra nepagrįsti.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, tinkamai įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei teisingai taikęs teisės normas, taikytinas ginčo išsprendimui, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Todėl nėra pagrindo naikinti jo sprendimo. Dėl išdėstytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas paliktinas nepakeistu, pareiškėjo apeliacinį skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius