P-143-2-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P143-2/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00506-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-202/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Registrų centrui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių (toliau – ir atsakovas) vykdyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 11 ir 30 punktų bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių (toliau – ir Adresų formavimo taisyklės) 6 punkto nuostatas ir, atsižvelgiant į šių teisės aktų reikalavimus, pakeisti visų trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VĮ Registrų centras) 2010 m. gegužės 6 d. rašte Nr. (1.1.30)s-2017 nurodytų (adresų objektų, esančių prie gatvių sankryžų ir turinčių antrinį adreso objekto numerį, juose esančių patalpų ar butų numerių; Lietuvos Respublikos adresų registre įregistruotų adresų objektų, turinčių tą patį adresą) ir dar nepakeistų adresų objektų duomenis bei per 5 darbo dienas nuo sprendimo pakeisti adresų objekto duomenis įsigaliojimo pateikti adresų registro tvarkymo įstaigai šių sprendimų ir jų atitinkamų priedų kopijas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. balandžio 28 d. nutarime Nr. 464 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 1395 „Dėl numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos taisyklių ir pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ nurodė, jog prie gatvių sankryžų esantiems adresų objektams suteikiamas numeris, nurodantis objekto priklausomybę tik vienai gatvei. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Aprašo 11 punkte. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 464 3 punktu, savivaldybių vykdomosios institucijos pagal valstybės įmonės Registrų centro pateiktus duomenis iki 2010 m. gruodžio 1 d. priima sprendimus dėl pastatų, esančių prie gatvių sankryžų ir turinčių antrinį adreso objekto numerį, ir prireikus dėl juose esančių patalpų ar butų numerių keitimo; priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos adresų registre įregistruotų adresų objektų, turinčių tą patį adresą, adresų keitimo. Aprašo 30 punkte nurodyta, jog Lietuvos Respublikos adresų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715, nustatyta tvarka savivaldybės vykdomoji institucija arba jos pavedimu seniūnas pateikia Adresų registro tvarkymo įstaigai įsigaliojusio sprendimo dėl numerių pastatams, jų kompleksams, butams, patalpoms ar korpusams suteikimo ar keitimo ir šio sprendimo atitinkamo priedo kopijas. Apie minėtų teisės aktų pažeidimus Vyriausybės atstovas informavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių 2011 m. vasario 4 d. reikalavimu Nr. 1R-21. Atsakovas šio reikalavimo Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu terminu neįvykdė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjo prašymą.

Teismas, įvertinęs Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reguliavimą, nurodė, kad teisės aktai suteikia teisę Vyriausybės atstovui kreiptis į teismą ir tuo atveju, jei savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko ne tik įstatymų ar Vyriausybės nutarimų, tačiau ir ministrų priimtų teisės aktų reikalavimų, įgyvendinant aukštesnės galios teisės aktus (šiuo atveju – Aprašo). Bylos duomenimis nustatyta, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje su reikalavimu į atsakovą kreipėsi 2011 m. vasario 4 d., o atsakovas į jį atsakė 2011 m. kovo 3 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2011 m. vasario 28 d., t. y. dar nesulaukęs Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus atsakymo į pateiktą reikalavimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dar neturėdamas informacijos, ar atsakovas atsisakys atlikti reikalavime nurodytus veiksmus (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 str. 2 d. 1 ir 2 p.). Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovas turi teisės aktų numatytą pareigą pakeisti prie gatvių sankryžų esančių pastatų adresus ir privalo ją vykdyti. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad šią pareigą atsakovas vykdo – iki 2011 m. vasario 19 d. buvo pakeisti 1 557 adresai, liko – 869. Tuo metu, kai Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pateikė reikalavimą atsakovui nedelsiant pakeisti visų VĮ Registrų centro 2010 m. gegužės 6 d. rašte Nr. (1.1.30)s-2017 nurodytų adresų objektų duomenis bei per 5 darbo dienas nuo sprendimo pakeisti adresų objekto duomenis įsigaliojimo pateikti Adresų registro tvarkymo įstaigai šių sprendimų ir jų atitinkamų priedų kopijas, t. y. 2011 m. vasario 4 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. 464 jau nebegaliojo, o joks kitas galiojantis teisės aktas nenumatė termino, iki kada adresai privalo būti pakeisti. Teismas nenustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, keisdama adresus, kaip nors būtų pažeidusi Aprašo 11 ir 30 punktus, Adresų formavimo taisyklių 6 punktą.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą.

Teismas nustatė, kad byloje sprendžiama dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įpareigojimo vykdyti Aprašo 11 ir 30 punktų ir Adresų formavimo taisyklių 6 punkto nuostatas. Pažymėjo, jog Vyriausybės atstovo funkcijos yra expressis verbis įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (123 str. 2, 3 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, jog būtent minėtose nuostatose yra užfiksuota savivaldybių veiklos administracinės priežiūros instituto esmė (Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimas).

Įgyvendindamas konstitucinę pareigą, įstatymų leidėjas Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką įtvirtino Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme (4 str. 1 d. 3, 4 p.). Teismas nustatė, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2011 m. vasario 4 d. reikalavimu Nr. 1R-21 nurodė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui nedelsiant pakeisti visų VĮ Registrų centro 2010 m. gegužės 6 d. rašte Nr. (1.1.30)s-2017 nurodytų (adresų objektų, esančių prie gatvių sankryžų ir turinčių antrinį adreso objekto numerį, juose esančių patalpų ar butų numerių;

Lietuvos Respublikos adresų registre įregistruotų adresų objektų, turinčių tą patį adresą) adresų objektų duomenis. Prieš pateikdamas minėtą rašytinį reikalavimą, pareiškėjas 2010 m. gruodžio 9 d. paklausimu Nr. 3-403 kreipėsi į prižiūrimus savivaldybės administravimo subjektus, prašydamas paaiškinti, kaip įgyvendinamos minėtų poįstatyminių teisės aktų nuostatos. Atsakovas 2010 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. A51-28428 jį informavo, kad iki nurodytos dienos yra pakeitęs 1 154 kampinius adresus, atitinkamai liko nepakeisti 1 272 kampiniai adresai.

Žemės sklypai su buvusiais kampiniais adresais, užstatyti keliais pastatais, prilyginami ir objektams, turintiems tą patį adresą, todėl tuo pat metu keičiami ir sklype esančių pastatų adresai, suteikiant kiekvienam statiniui atskirą adreso numerį. Taigi, teismo vertinimu, įpareigojimo surašymo metu pareiškėjui buvo žinoma, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija atlieka prie gatvių sankryžų esančių adresų objektų numerių keitimą. Be to, nuo 2011 m. sausio 1 d. nebegaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. 464 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 1395 „Dėl numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos taisyklių ir pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, nustatęs iki 2010 m. gruodžio 1 d. terminą sprendimams dėl pastatų, esančių prie gatvių sankryžų ir turinčių antrinį adreso objekto numerį, ir prireikus dėl juose esančių patalpų ar butų numerių keitimo bei sprendimams dėl Lietuvos Respublikos adresų registre įregistruotų adresų objektų, turinčių tą patį adresą, adresų keitimo priimti (3 p.).

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad 2011 m. vasario 4 d. pareiškėjas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo reikalauti Aprašo 11 ir 30 punktų ir Adresų formavimo taisyklių 6 punkto vykdymo, nes: pirma, savivaldybių veiklos administracinės priežiūros teisinių santykių susiklostymo metu aktualūs teisės aktai nenustatė atsakovui laiko reikalavimų, susijusių su pareigų, kylančių iš Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punkte nurodytos savarankiškosios savivaldybių funkcijos, įgyvendinimu; antra, atsakovas aktyviai veikė jam priskirtos kompetencijos srityje.

Šią išvadą patvirtina kitų bylos aplinkybių visuma. Remiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. kovo 3 d. raštu Nr. A51-4507 (2.14.2.212-MP8), 2011 m. vasario 19 d. nebuvo pakeisti 869 kampiniai adresai, o 2012 m. vasario 29 d. likutis sudarė apie 100 nekilnojamojo turto objektų. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė, kad atsakovas atsisakė ar vengė realizuoti Aprašo 11 ir 30 punktų bei Adresų formavimo taisyklių 6 punkto nuostatas, todėl 2011 m. vasario 4 d. reikalavimo Nr. 1R-21 jam davimas pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu, o Vyriausybės atstovo kreipimasis į teismą – neatitinkančiu Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygų.

Kadangi tarp nagrinėjamos administracinės bylos šalių nėra ginčo dėl teisės, o tai reiškia, kad apeliacinio skundo tenkinimo atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų (nes atsakovas vykdė ir vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimus), pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkinti pareiškėjo prašymo yra teisingas.

IV. Pareiškėjas 2012 m. birželio 7 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-202/2012, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktais. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo nutartyje nenurodyta, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, kad atsakovas aktyviai veikė ir 2012 m. vasario 29 d. nepakeistų adresų likutis sudarė apie 100 nekilnojamojo turto objektų. Teismui buvo pateikti absoliučiai skirtingi duomenys apie pakeistus adresų objektus, tačiau teismas nesiaiškino, kodėl pateikti duomenys radikaliai skiriasi, nenurodė, kurios šalies duomenimis vadovavosi, nemotyvavo, kodėl nevertino vienos iš šalių pateiktų įrodymų ir pan. Šių motyvų nebuvimas turėjo lemiamą įtaką vertinant atsakovo neveikimą bei priimant teismo nutartį, o tai sudaro proceso atnaujinimo pagrindą (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.).

2. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1551/2012, 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-2270/2011, 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-3204/2011, 2011 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-794/2011, 2010 m. birželio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-879/2010, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1670/2010, teismo nutartyje išreikšta pozicija, kad teisės aktuose nesant nustatytų laiko reikalavimų, susijusių su pareigų įgyvendinimu, Vyriausybės atstovas neturėjo teisinio pagrindo reikalauti šiuos teisės aktus vykdyti, yra nepagrįsta ir neteisėta.

Teismas ne tik nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, bet ir išreiškė poziciją, kuri prieštarauja teisinio apibrėžtumo, teisinės valstybės, teisingumo bei protingumo principams. Byloje ginčas yra kilęs dėl dar iki šiol nepakeistų adresų objektų duomenų, t. y. dėl netinkamai (ne iki galo) atliktų veiksmų. Jeigu teisės normų, imperatyviai nustatančių pareigas savivaldybių administravimo subjektams, aiškinimas būtų toks, kad pastariesiems atlikus tam tikrus veiksmus, kuriais tik pradedamos įgyvendinti pareigos, tačiau galutinis rezultatas dar nėra pasiektas, būtų laikoma, jog savivaldybės administravimo subjektai tinkamai vykdo pareigas, taptų neįmanoma įgyvendinti Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei 5 straipsnio 2 dalyje nustatytas Vyriausybės atstovo funkcijas ir užtikrinti, kad įstatymai būtų įvykdyti.

Teismas formuoja teismų praktiką klaidinga linkme. Visi Vyriausybės atstovo reikalavime bei VĮ Registrų centro rašte nurodyti adresų objektų duomenys turėjo būti pakeisti iki 2010 m. gruodžio 1 d. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškinant Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2141/2012, 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-2158/2006, 2006 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A16-981/2006, 2008 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-868/2008, 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-879/2010).

Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą negali būti griežtai siejama tik su savivaldybės administravimo subjekto atsisakymu įvykdyti reikalavimą, t. y. su aktyviu veiksmu. Priešingu atveju, jei dėl visiškai pasyvaus savivaldybės administravimo subjekto elgesio Vyriausybės atstovas neturėtų teisės kreiptis į teismą, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 1 straipsnyje išdėstyti tikslai negalėtų būti pasiekti (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).

3. Apie proceso atnaujinimo pagrindus sužinojo susipažinęs su ginčijama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartimi. Nuo teismo nutarties priėmimo dienos (2012 m. kovo 12 d.) iki prašymo atnaujinti procesą pateikimo dienos praėjo mažiau nei 3 mėnesiai, todėl ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 mėnesių terminas nėra praleistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktus (4 t., b. l. 3–8).

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Procesas vadovaujantis šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo nutarties (3 t., b. l. 200–204) motyvuojamoji dalis iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 str.). Suinteresuoto asmens netenkinantys ar, jo manymu, nepakankamai išsamūs motyvai pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasmę negali būti prilyginami motyvų nebuvimui.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė. Visų pirma, jo subjektyvus teismų praktikos interpretavimas savaime negali būti siejamas su aptariamu proceso atnaujinimo pagrindu pagal jo taikymo prasmę. Be to, teismų praktika galima remtis tik tuo atveju, jei bylos yra analogiškos, t. y. identiškos ginčo faktinės aplinkybės, sprendžiant ginčą pritaikyta ta pati teisės norma. Pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos nėra analogiškos nagrinėjamai administracinei bylai. Argumentai dėl teismų praktikos formavimo klaidinga linkme yra tik subjektyvi pareiškėjo nuomonė, kurios nėra jokio pagrindo pripažinti pagrįsta. Esminė nagrinėjant šią administracinę bylą apeliacine tvarka padaryta išvada yra tai, jog pareiškėjas neįrodė, kad atsakovas atsisakė ar vengė realizuoti Aprašo 11 ir 30 punktų bei Adresų formavimo taisyklių 6 punkto nuostatas. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs byloje esančius įrodymus. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies nuostatose neįtvirtintas proceso atnaujinimo pagrindas dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-202/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Registrų centrui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis