2017-09-28 Nr. AB-17517-3-62-3-01464-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-790-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01464-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. R. individuali įmonė (toliau – ir P. R. IĮ) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas) 2017 m. liepos 11 d. sprendimus Nr. T-414, Nr. T-416 ir Nr. T-417 (toliau – ir Spendimai), kuriais pareiškėjui priklausančiose kavinėse buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimų T-414, Nr. T-416 ir Nr. T-417 galiojimą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 28 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė.

Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 8 d. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodė, kad jau šioje bylos nagrinėjimo stadijoje prima facie spręstina, jog ginčijami sprendimai yra neteisėti, kadangi jie nemotyvuoti, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, nemotyvuoti ir prieštarauja Viešojo administravimo įstatymui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje savo faktinėmis aplinkybėmis byloje pripažino, kad atsakovo sprendimas yra nemotyvuotas. Be to, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad nėra Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintų pagrindų riboti prekybą alkoholiu pareiškėjui priklausančiose kavinėse: pareiškėjas nebuvo baustas už minėto įstatymo pažeidimus, nustatytas ribojimas yra neproporcingas ir nelogiškas, kadangi šalia yra kitų barų bei prekybos centrų, kuriuose nėra taikomas ribojimas prekiauti alkoholiu, koks nustatytas pareiškėjui. Pareiškėjas visose jam priklausančiose kavinėse yra sudaręs sutartį su apsaugos tarnyba, kuri užtikrina viešąją tvarką ir saugumą, vykdoma vaizdo fiksacija ir taikomos kitos saugos priemonės, užkardančios viešosios tvarkos pažeidimus. Šalia kavinių gyvenantys kaimynai neturi jokių pretenzijų ir nepatiria nepatogumų dėl pareiškėjo veiklos.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas 2013 m. lapkričio 14 d. buvo priėmęs analogišką sprendimą apriboti prekybos alkoholiu laiką pareiškėjui priklausančiose kavinėse, kurį pareiškėjas apskundė teismui, taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pirmosios instancijos teismas prašymą tenkino ir reikalavimo užtikrinimo priemonę taikė, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį paliko galioti. Šiuo atveju netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala: pareiškėjo gaunamos pajamos visose trijose kavinėse sumažėjo daugiau kaip 10 kartų; 2014 m. sausio 27 d. atliktas pareiškėjo kavinių veiklos perspektyvų įvertinimas, kai prekyba alkoholiu ribojama nuo 22 val. iki 8 val., kuriame nurodyta, jog pareiškėjas gali bankrutuoti ne vėliau kaip po 6 mėnesių; ginčijamais sprendimais nebuvo nustatytas joks pereinamasis ar atidėtas apribojimų įsigaliojimo terminas, o staiga pakeisti savo veiklos kryptį yra praktiškai neįmanoma; pareiškėjas savo veiklą planuoja kelis mėnesius į priekį, todėl pagal tai atlieka prekių įsigijimus iš tiekėjų, šiuo metu skola tiekėjams sudaro 115 297 Eur sumą, o pareiškėjas neturi galimybių prekiauti atsargomis nei grąžinti alkoholį; pareiškėjas nemokamų atostogų išleido 16 darbuotojų ir įteikė įspėjimus dėl atleidimo iš darbo, o 4 darbuotojai jau yra atleisti dėl skundžiamų sprendimų priėmimo; pareiškėjui nutraukus veiklą, nuostolį patirs ne tik pareiškėjas, darbuotojai, bet ir valstybė, kadangi pareiškėjas nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. yra sumokėjęs 615 842 Eur mokesčių valstybei. Taigi nurodytos aplinkybės ir faktai patvirtina, kad dėl ginčijamų sprendimų netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas patirs didelę žalą, o būsimo teismo sprendimo įvykdymas bus neįmanomas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartį ir pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkino – sustabdė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. priimtų sprendimų Nr. T-414, Nr. T-416 ir Nr. T-417 galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytų argumentų visumą ir įvertinęs pareiškėjo papildomai pateiktus rašytinius įrodymus, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nurodė konkrečias aplinkybes, sudarančias pakankamą reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikė šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, konkretizuojančius žalą ir patvirtinančius, jog ginčo atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju yra adekvatus ir proporcingas, atitinkantis šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Pareiškėjas pateikė įmonės veiklos perspektyvos vertinimą, detalizavo sunkią finansinę padėtį, mėnesinių pajamų dydžio pokytį (sumažėjimą) po ginčijamų sprendimų priėmimo, galimus nuostolius, pagrindė ginčijamų sprendimų įtaką kitiems asmenims - įmonės darbuotojams.

Teismas pažymėjo, kad tai, ar administraciniai aktai yra teisėti ir pagrįsti, gali būti galutinai nustatyta tik įvertinus visą byloje esančią medžiagą, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Pareiškėjas aiškiai įvardijo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentus dėl skundžiamo akto neteisėtumo požymių ir tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, taip pat detaliai argumentavo tai, jog būtent dabartinėje situacijoje nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, ateityje gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, susijusi su ginčijamų sprendimų galiojimo laikinu nesustabdymu, ir kad būtent laikinas sprendimų galiojimo sustabdymas užkirstų kelią tokiai žalai atsirasti.

Įvertinęs skundžiamų aktų turinį, teismas sutiko su pareiškėjo įvardijamais argumentais, jog ginčijamuose aktuose tikėtini prima facie neteisėtumo požymiai, nes nenurodoma, kokiais konkrečiais faktiniais duomenimis remiantis buvo nuspręsta apriboti prekybą alkoholiu pareiškėjui priklausančiose kavinėse, neišdėstyti tokio sprendimo motyvai (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat pabrėžė, kad laikinai sustabdžius ginčijamų aktų galiojimą, pareiškėjui bus sudaryta reali galimybė realizuoti turimas prekių atsargas, atsiskaityti su tiekėjais, padengti įsiskolinimus, išspręsti labiausiai pažeidžiamo socialinio sluoksnio – įmonėje dirbančių asmenų klausimus, susijusius su jų darbiniais santykiais, suplanuoti savo veiklą ir palaipsniui optimizuoti, perorientuoti įmonės veiklos kryptis visiškai nenutraukiant ekonominės veiklos, išvengiant galimo bankroto, bet išsprendžiant jos tęstinumą ir taip minimaliai sumažinant kilsiančias neigiamas pasekmes, būsimą žalą įmonei bei jos darbuotojams.

Akivaizdu ir tai, kad esamoje faktinėje situacijoje galimai palankaus pareiškėjui sprendimo priėmimo atveju pareiškėjo grąžinimas į pirminę padėtį, kuri buvo iki prekybos laiko apribojimo, bus arba neįmanomas, arba itin apsunkintas, taigi sprendimo įvykdymas labai pasunkės arba bus neįmanomas. Akcentavo, kad pagal bylos medžiagą prieštaringa, nėra aiški bei iš pirmo žvilgsnio abejotina atsakovo pozicija dėl akivaizdaus viešojo intereso bei prioritetinio visuomenės interesų apsaugos užtikrinimo principo pažeidimo. Taigi bylos faktinės aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog egzistuoja pagrįsta rizika, kad šiuo individualiu atveju netaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės dėl ginčo sprendimų galiojimo administracinės bylos nagrinėjimo metu, sprendimais nustatytas ribojimas sukels realias neigiamas pasekmes ne tik pačiam pareiškėjui, bet ir tretiesiems asmenims, esantiems darbo teisiniuose santykiuose su įmone.

Tokių neigiamų pasekmių pašalinimas akivaizdžiai apsunkintų buvusios padėties atkūrimą, pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, priėmus galutinį pareiškėjui palankų teismo sprendimą.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra išnagrinėjęs analogišką savo faktinėmis aplinkybėmis administracinę bylą Nr. A662-2144/2014, kurioje tas pats atsakovas jau ankščiau buvo apribojęs pareiškėjo galimybes prekiauti alkoholiu tose pačiose kavinėse nuo 22 val. iki 8 val., pripažindamas iš esmės analogiškus sprendimus šioje byloje ginčijamiems neteisėtais. Paminėtoje visiškai analogiškoje byloje, kurių ratio decidendi sutampa, pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pripažino pagrįstu. Šioje byloje Lietuvos vyriausias administracinis teismas, be kita ko, nurodė, kad pirmiausia turi būti galutinai išspręstas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilęs ginčas ir tik po to vykdoma skundžiama atsakovo sprendimo dalis dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko. Skundžiamos atsakovo sprendimo dalies vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, šiuo atveju sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei laikinas atsakovo sprendimų nevykdymas.

III. Atsakovas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Atsakovas atskirajame skunde teigia, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, bet yra sprendžiamas klausimas dėl laikinosios apsaugos į teismą besikreipiančiam asmeniui taikymo, būtent dėl skundžiamo administracinio akto galiojimo sustabdymo. Todėl teismas visiškai nepagrįstai nutartyje nurodė, kad skundžiamuose sprendimuose nėra nurodyta kokiais faktiniais duomenimis remiantis nuspręsta apriboti prekybą alkoholiu pareiškėjui priklausančiose kavinėse. Aplinkybių, kurios akivaizdžiai rodytų sprendimą esant neteisėtu, nėra. Tiek, policijos komisariato pateikta medžiaga apie prekybos alkoholiniais gėrimais metu užfiksuotus teisės pažeidimus, ir pardavimo vietų prieigose užfiksuoti nusižengimai, trikdantys viešąją rimtį ir tvarką ir turintys tiesioginę įtaką nesaugios gyventojams aplinkos sukūrimui, tiek seniūnijų pateikta informacija patvirtina neabejotiną sąsają tarp pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais ir šiose vietovėse daromų viešojo intereso gynimo prasme netoleruotinų teisės pažeidimų, atsižvelgiant į tai, kad savivaldybės tarybai įstatymo suteikta diskrecijos teisė, siekiant pozityvių tikslų, apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, sudarė teisėtą pagrindą Kauno miesto savivaldybės tarybai priimti ginčijamus sprendimus. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-570-525-2017 aiškiai nurodė, kad pareiškėjui pateikus duomenis, kad dalį jo pajamų sudaro pajamos už alkoholinius gėrimus ginčo bare, nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi pareiškėjo individualūs verslo interesai negali būti vertinami kaip svaresni už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (53 str. 1 d., 3 d.) bei kituose teisės aktuose įtvirtintą valstybės siekį apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, t. y. visos visuomenės (jos dalies) viešąjį interesą.

Atsakovo nuomone, pirmos instancijos teismui net nevertinus reikalavimo užtikrinimo priemonės adekvatumo siekiamam tikslui, buvo pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių pusiausvyra ir viešasis interesas, kadangi ginčijama nutartimi atitinkamos teritorijos gyventojų saugumas, jų sveikata ir šeimos gerovė priešpastatomi prieš vieno privataus subjekto ribotus interesus.

Atsakovo teigimu, šiuo atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad jos nepritaikius įmonė patirs nuostolius, turės atleisti darbuotojus, t. y. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais. Teismas nutartyje konstatuodamas, kad pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, priėmus galutinį pareiškėjui palankų teismo sprendimą, visiškai nepagrįsdamas šių aplinkybių jokiais objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais), t. y. finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas). Paties pareiškėjo pateikta įmonės pardavimo pajamų suvestinė, kuri neparemta jokia objektyvia įmonės ūkinės-komercinės veiklos analize, finansinės atskaitomybės ir buhalterinės apskaitos dokumentų analize, galėtų būtų vertinama nebent kaip papildoma priemonė pareiškėjo pozicijai pagrįsti ginant interesus dėl nesutikimo su skundžiamais sprendimais. Atsakovo nuomone, šie duomenys Kauno apygardos administracinio teismo neteisėtai buvo įvertinti kaip pakankamas reikalavimo užtikrinimo pagrindas. Tuo tarpu 2014 m. sausio 27 d. ekspertizės aktas apskritai neturėjo būti teismo vertintinas kaip tinkamas įrodymas prašymui dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrįstumo, nes jis buvo teiktas kitoje byloje, kurioje buvo visai kitos faktinės aplinkybės.

Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į pareiškėjo motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir byloje esančius duomenis, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nebuvo pagrįsto pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes byloje nėra duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą spręsti, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, per se nėra pagrindas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pareiškėjo argumentai dėl kilsiančios žalos yra pagrįsti prielaidomis, nukreipti į ateitį ir grindžiami spėjimais, kurie negali būti pakankamu pagrindu prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui. Tai, kad pareiškėjui bus sukelta tam tikrų sunkumų, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad ginčijamo akto galiojimas neatitaisomai paveiks pareiškėjo interesus. Pareiškėjo nurodomi argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (pvz., bendrovės bankroto tikimybė, darbuotojų atleidimas) nukreipti į ateitį, grindžiami spėjimais ir subjektyviai dėstomomis aplinkybėmis.

Atsakovo vertinimu, visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, t. y. galimas darbuotojų atleidimas, nuostoliai ir kt., yra susijusios ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, t. y. ne su potencialios grėsmės, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, galimybe, o su skundžiamo akto neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui, jo veiklos apribojimu, o tai nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Tai, kad pareiškėjas gali prarasti dalį pelno, patirti nepatogumus, nėra aplinkybė, dėl kurios būtų neįmanoma atkurti padėties, buvusios iki skundžiamo akto priėmimo. Ginčijamais Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimais nėra apribojama pareiškėjo jokia kita veikla, darbo laikas ar pan., todėl argumentas, kad vien dėl alkoholio pardavimo licencijos laiko ribojimo gali tekti atleisti apie 20 darbuotojų kaip tik patvirtina, kad pareiškėjo įmonė alkoholio prekybos vietose užsiima faktiškai ne maisto ruošimo, maitinimo įstaigos veikla, bet iš esmės vykdo alkoholinių gėrimų prekybą ištisą parą.

Pareiškėjas pateiktame atsiliepime su atsakovo atskiruoju skundu nesutinka, nesutikimas grindžiamas iš esmės pareiškėjo atskirajame skunde nurodytais argumentais. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ginčo iš esmės, o tik sprendė, ar pareiškėjo skundas yra prima facie pagrįstas. Jau šios bylos nagrinėjimo stadijoje prima facie akivaizdu, kad ginčijami sprendimai yra neteisėti, nes jie nemotyvuoti, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis ir neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Taip pat nėra motyvuota, kodėl nustatytas būtent toks apribojimas (nuo 10 val. iki 14 val.). Atsakovo argumentas, kad jis turi plačią diskreciją spręsti dėl prekybos alkoholiu ribojimo nepanaikina atsakovo pareigos tokį sprendimą tinkamai motyvuoti ir pagrįsti. Net ir turėdamas diskreciją spręsti dėl prekybos ribojimo, atsakovas negali nemotyvuotai apriboti verslą vykdančio subjekto veiklos ir siekti verslo subjekto bankroto.

Akcentuoja, kad atsakovas net nepranešė pareiškėjui apie klausimo dėl ribojimo prekiauti alkoholiu pareiškėjui priklausančiose kavinėse nagrinėjimą. Taip pat ginčijamais sprendimais nebuvo nustatytas joks pereinamasis ar atidėtas apribojimų įsigaliojimo terminas. Iš pateiktų argumentų matyti, jog per tokį laikotarpį pakeisti savo verslo kryptį yra faktiškai neįmanoma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Taigi procesiniame įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde (prašyme) suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų (prima facie) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (tarkim pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, nėra akivaizdžių pareiškėjo skunde suformuluoto reikalavimo nepagrįstumo požymių. Kaip matyti iš bylos duomenų, skundo forma ir turinys atitinka Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pareiškėjo reikalavimas yra grindžiamas skunde išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jis pripažintinas preliminariai pagrįstu.

Tačiau vienos iš dviejų būtinų sąlygų konstatavimas nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą spręsti, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Taigi šiuo atveju pareiškėjas, prašydamas pirmosios instancijos teismo sustabdyti ginčijamų Sprendimų galiojimą, turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

Pareiškėjas neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą sieja su galimais įmonės finansiniais sunkumais ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Tam pagrįsti pareiškėjas byloje pateikė 2017 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvadą. Joje nagrinėjami šie trys ekspertui pateikti klausimai: 1) Kokius P. R. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ patiria nuostolius dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimo uždraudžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 14 val. iki 10 val.?; 2) Kiek darbuotojų reikės atleisti, jei prekyba alkoholiu bus ir toliau uždrausta?; 3) Kokia įmonės bankroto grėsmės tikimybė dėl prekybos alkoholiu uždraudimo nuo 14 val. iki 10 val.? Specialistas, atlikęs tyrimą, pateikė išvadą, jog dėl sumažėjusios prekybos apimties ir atleidžiamiems darbuotojams išmokamų išeitinių išmokų, pareiškėjas patirs nuostolius, kurie 2018 metais siektų 38 788,55 Eur. Taip pat nurodė, kad reiktų atleisti 15 įmonės darbuotojų, o bankroto tikimybė nuo 2017 m. rugsėjo mėn. iš labai mažos iki 2018 m. rugsėjo mėn. tampa labai didelė.

Iš pareiškėjo pateiktų duomenų matyti, kad didesnę pajamų dalį sudaro prekyba alkoholiniais gėrimais. Nors specialisto išvadoje nurodyta, jog apribojus prekybą, įmonė patirtų tam tikrus nuostolius, tačiau tai nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių per se nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjo individualūs verslo interesai negali būti vertinami kaip svaresni už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (53 str. 1 d., 3 d.) bei kituose teisės aktuose įtvirtintą valstybės siekį apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, t. y. visos visuomenės (jos dalies) viešąjį interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje AS-810-146/2016; 2017 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-570-525/2017).

Vertinant specialisto išvadoje bei byloje esančius duomenis, matyti, jog apribota veikla trijose pareiškėjui priklausančiuose objektuose, t. y. baruose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjui be paminėtų objektų taip pat priklauso dar šeši objektai, kuriuose teikiamos viešojo maitinimo paslaugos, taigi pareiškėjas, kaip viešojo maitinimo paslaugas teikiantis juridinis asmuo, turi galimybes bei sąlygas imtis priemonių, kurios sušvelnintų ginčijamų sprendimų pasekmes įmonei. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad alkoholinių ir kitų gėrimų prekyba yra tik viena iš daugelio pareiškėjo veiklos rūšių, numatytų steigimo dokumentuose (I t., b. l. 17), todėl nagrinėjamu atveju apribojus prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, pareiškėjas gali imtis kitų veiklos rūšių ar verslo alternatyvų.

Aplinkybė, kad pareiškėjas tiekėjams negali grąžinti prekių, taip pat nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, be to kaip matyti iš pareiškėjo pateiktų įrodymų, kai kurie tiekėjai atsisako priimti tik greitai gendančius produktus. Pastebėtina, jog baruose esančiuose adresu (duomenys neskelbtini) galima prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 10 iki 14 val. Be to, kituose pareiškėjui priklausančiuose objektuose prekyba alkoholiniais gėrimais nėra apribota (užkandinės, esančios adresu (duomenys neskelbtini)), taigi pareiškėjas turi galimybę realizuoti vis dar turimus alkoholinius gėrimus.

Atsižvelgusi į pareiškėjo išdėstytų argumentų visumą ir įvertinusi pareiškėjo pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tokiu būdu neteisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl ši nutartis naikinama, o pareiškėjo P. R. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 154 straipsnio 3 punktu,

n u t a r i a:

atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos atskirąjį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį panaikinti.

Atmesti pareiškėjo P. R. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė