2021-12-01 Nr. AB-26345-3-61-3-02977-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-870-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02977-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Vilniaus pataisos namų, ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. Š. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 42-1214 „Dėl 2020-07-22 skundo išnagrinėjimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 2S-3023 „Dėl informacijos pateikimo“ bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vilniaus PN ir Departamento, 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjo nuomone, ginčijami sprendimai yra neišsamūs, klaidinantys, prieštaraujantys vienas kitam ir neišsprendžiantys kilusios problemos. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN direktorių dėl reikalavimo paprastosios grupės nuteistiesiems (tarp jų – pareiškėjui) iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. atiduoti į laisvę nuosavus elektroninius prietaisus, nes jis šį reikalavimą laikė prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7, 21, 25 ir 29 straipsnių bei kitų teisės aktų nuostatoms, teismų išaiškinimams, neteisėtai pabloginančiu jo teisinę padėtį. Pareiškėjo nuomone, teisinis reglamentavimas nebuvo tarpusavyje suderintas (teisės aktų hierarchijos principo pažeidimas), nes naujosios Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatos draudžia turėti elektros prietaisus, tačiau Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas Nr. 1R-275 leido turėti televizorius iki 2021 m. birželio 1 d., taip pat turėti kitus elektros prietaisus (kišeninį radijo imtuvą, barzdaskutę, elektrinį virdulį, LED skaitymo lempą). Be to, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso nuostatos yra tarpusavyje suderinti baudžiamieji įstatymai, todėl, pakeitus Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, pasikeičia ir bausmės atlikimo sąlygos; keičiant vieną įstatymą, neatsižvelgiant į kitus įstatymus, išbalansuojama teisinė sistema, pažeidžiami teisėti lūkesčiai. Pareiškėjas tvirtino, kad Bausmių vykdymo kodekso pakeitimai apsunkino jo teisinę padėtį, jis dabartines savo bausmės atlikimo sąlygas prilygino kankinimui, teigė patiriantis depresiją ir pan.

3. Vilniaus pataisos namai, atstovaujantys atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Vilniaus PN pažymėjo, kad nuteistųjų teisę turėti asmeninius daiktus reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnis ir Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25. Vilniaus PN įsitikinimu, jis laikėsi teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas nenurodė jokių įstaigos administracijos padarytų pažeidimų. Pareiškėjo nusiskundimai pagrįsti tik abstrakčiais teiginiais, jis neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

5. Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

6. Departamentas apžvelgė Bausmių vykdymo kodekso ir Taisyklių nuostatas (su pakeitimais), reglamentuojančias nuteistųjų teisę turėti asmeninius daiktus. Ginčijamuose sprendimuose pareiškėjui pateikti atsakymai atitiko teisės aktų reikalavimus, be kita ko, įtvirtintus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje. Departamento vertinimu, pareiškėjas neįrodė patirtos neturtinės žalos, o jo pretenzijos pagrįstos tik abstrakčiais ir subjektyviais faktais.

7. Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 4 d. pateikė teismui atsikirtimą į atsiliepimus į skundą, kuriame nesutiko su atsakovų argumentais, iš esmės pakartojo savo skundo argumentus, taip pat reiškė pretenzijas dėl pasikeitusių kitų jo bausmės atlikimo sąlygų, pavyzdžiui, buvimo gryname ore trukmės.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo R. Š. skundą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 22 d. pateikė skundą Vilniaus PN administracijai, reaguodamas į Vilniaus PN administracijos skelbimą – reikalavimą paprastos grupės nuteistiesiems iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. atiduoti artimiesiems nuosavus elektroninius prietaisus.

10. Vilniaus PN direktorius ginčijamu 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 42-1214 paaiškino pareiškėjui, kad, pagal Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nuteistieji, priskirti paprastajai grupei, negali turėti elektrinių prietaisų, todėl pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu.

11. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, ginčijamu 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu 2S-3023 atmetė pareiškėjo skundą, paaiškindamas, kad 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojęs naujas Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio pakeitimas nustato, kad nuteistieji, atliekantys bausmę paprastosios grupes sąlygomis, neturi teisės įsigyti ir turėti elektros prietaisų.

12. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (be kita ko, Bausmių vykdymo kodekso ir Taisyklių nuostatas) ir konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai apie neteisėtus atsakovų veiksmus nepagrįsti. Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kokie elektros prietaisai leidžiami turėti Vilniaus PN kalintiems paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems, todėl Vilniaus PN administracija, paimdama iš paprastajai grupei priklausančių nuteistųjų elektros prietaisus, kurių jie neturi teisės turėti Vilniaus PN vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso ir Taisyklių nuostatomis, veikė teisėtai. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad jokie daiktai (elektriniai prietaisai) iš pareiškėjo dar nėra paimti.

13. Teismas nenustatė patikimų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl pareigūnų veiksmų neteisėtumo. Nagrinėjamu atveju nebuvo vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elementų – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestas.

14. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Bausmių vykdymo kodekso ir Taisyklių nuostatų atitikimo Konstitucijai. Teismui nekilo abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai.

15. Teismas, įvertinęs ginčijamų administracinių aktų turinį, konstatavo, jog šie sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes jie pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, juose aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

III. 16. Pareiškėjas R. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą, priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išsiaiškinti, ar 2020 m. birželio 4 d. priimtas Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymas Nr. XIII-3023, kuriuo numatyta, kad nuteistieji, priskirti paprastajai grupei, neturi teisės naudotis elektriniais prietaisais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsniui.

17. Pareiškėjas tvirtina, kad dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo jo bausmės atlikimo sąlygos buvo pablogintos, nepaisant to, kad jo elgesys nepasikeitė. Pareiškėjo teisė naudotis jam priklausančiais elektriniais daiktais buvo apribota, nepaisant to, kad jis moka už suvartojamą elektros energiją, taip pat neatsižvelgiant į tai, kad asmenų teisinę padėtį sunkinantys įstatymai neturi atgalinio veikimo. Pareiškėjas pabrėžia, kad lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems išliko teisė turėti elektrinius prietaisus. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus apie teisinio reglamentavimo prieštaringumus, teisės aktų hierarchijos principo pažeidimą ir kt. Mano, kad teismas neįsigilino į jo skundo esmę. Pareiškėjas teigia, kad neturtinė žala jam kilo dėl to, jog valdžios institucijos demonstruoja savo perteklinę galią, neatsižvelgdamos į nuteistųjų teises, nediskutuodamos su jais apie naujus įstatymus.

18. Vilniaus pataisos namai, atstovaujantys atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

19. Vilniaus PN sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, mano, kad teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, atskleidė bylos esmę.

20. Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

21. Departamentas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Teigia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė iš esmės jokių teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus PN direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 42-1214 ir Departamento 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. 2S-3023 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

23. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad ginčijami administraciniai aktai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo reikalavimai panaikinti ginčijamus sprendimus bei priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestini. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja anksčiau teismui išdėstytus argumentus, nesutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nusprendžia tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus.

25. Pastebėtina, kad Vilniaus PN direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 42-1214 buvo išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl įstaigos administracijos pareikšto reikalavimo paprastos grupės nuteistiesiems iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. atiduoti artimiesiems nuosavus elektroninius prietaisus, kurį pareiškėjas laikė neteisėtu ir pažeidžiančiu jo teises. Vilniaus PN, atsakydami į pareiškėjo skundą, paaiškino, jog minėtas reikalavimas susijęs su pasikeitusiomis Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio nuostatomis.

26. Departamentas 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. 2S-3023 išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl minėto Vilniaus PN direktoriaus sprendimo, informavo pareiškėją apie naujai įsigaliojusias Taisykles. Departamentas taip pat nurodė pareiškėjui, jog atsižvelgiant į tai, kad paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems iki 2021 m. liepos 1 d. leidžiama įsigyti ir turėti televizorių ir jo priedėlį antžeminei televizijai, pareiškėjui bus grąžintas naudotis asmeninis televizorius.

27. Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio (2020 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. XIII-3023 redakcija) 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę turėti šiuos asmeninius daiktus – maisto produktus (išskyrus maisto produktus, kuriuos prieš vartojimą būtina termiškai apdoroti), laikraščius, žurnalus, knygas, drabužius, avalynę, patalynę (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), laikrodžius, pagamintus ne iš brangiųjų metalų, barzdaskutę, higienos ir kanceliarijos reikmenis ir kitus daiktus. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms grupėms priskirtiems nuteistiesiems leidžiamų turėti asmeninių daiktų sąrašai nustatomi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Taigi, Bausmių vykdymo kodekse nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinto draudimo paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems turėti elektrinius prietaisus, minėtame teisės akte nėra pateiktas baigtinis nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašas.

28. Teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 buvo patvirtintos naujos Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės. Šių Taisyklių III skyriuje nurodyti nuteistiesiems (suimtiesiems) leidžiami įsigyti ir turėti asmeniniai daiktai bei jų bendra masė. Pagal Taisyklių 21 punktą (iki 2020 m. rugpjūčio 21 d. galiojusi redakcija), paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems (išskyrus atliekančius Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą) leidžiama įsigyti ir pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) turėti Taisyklių 20.1.1–20.1.12, 20.1.17 (t. y. įvairūs 20.1 p. nurodyti maisto produktai), 20.2 (drabužiai ir avalynė), 20.3 (higienos priemonės), 20.4.1–20.4.7 (t. y. įvairūs elektros prietaisai, įskaitant televizorių, elektrinį virdulį, barzdaskutę) ir 20.5 (kiti daiktai ir reikmenys) papunkčiuose nurodytų asmeninių daiktų.

29. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018), visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-624/2019). Ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus, kiekvienu atveju nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d.). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis VAĮ 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4514-520/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3495-502/2019).

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1198-520/2018). Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-311-525/2016).

31. Kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011, 2016 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-658-858/2016, 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2455-662/2019). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1687-438/2019).

32. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Iš šių sprendimų turinio matyti, kad pareiškėjui buvo paaiškinta, kokiais teisės aktais vadovaujantis buvo pareikštas reikalavimas paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems atiduoti elektrinius prietaisus. Pareiškėjas skunde teismui nereiškė pretenzijų dėl konkrečių jo daiktų paėmimo ir tik deklaratyviai nesutiko su Vilniaus PN administracijos paskelbtu reikalavimu. Toks pareiškėjo nesutikimas buvo pagrįstas tik subjektyviu jo įsitikinimu apie bausmės atlikimo sąlygų pabloginimą (pasikeitusio teisinio reguliavimo vertinimu), o ne konkrečiais Vilniaus PN veiksmais. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo.

33. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjas konkrečiais argumentais ir įrodymais nepagrindė savo teiginių apie Vilniaus PN ir Departamento padarytus neteisėtus veiksmus (pabrėžtina, kad Vilniaus PN ir Departamentui nėra suteikta kompetencija priimti ar keisti įstatymus, taip pat Taisykles), todėl jo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą negali būti patenkintas.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimąsi į Konstitucinį Teismą reglamentuoja ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išsiaiškinti, ar 2020 m. birželio 4 d. priimtas Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymas Nr. XIII-3023, kuriuo numatyta, kad nuteistieji, priskirti paprastajai grupei, neturi teisės naudotis elektriniais prietaisais, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsniui. Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtinta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai; galioja tik paskelbti įstatymai; įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Pareiškėjas nekonkretizuoja, su kuria iš minėtų Konstitucijos nuostatų, jo manymu, nesuderinamas Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas teisinis reguliavimas, kokiu aspektu Bausmių vykdymo kodekso nuostatos prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio nuostatoms. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo prašymas dėl Bausmių vykdymo kodekso nuostatų atitikties Konstitucijai ištyrimo nėra pagrįstas konkrečiais argumentais, taip pat į tai, kad, kaip minėta, Bausmių vykdymo kodekse nėra įtvirtintas baigtinis sąrašas daiktų, kuriuos gali turėti nuteistieji, priskirti paprastajai grupei, sprendžia, kad šiuo atveju nekyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės normų teisėtumo.

36. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė