2013-12-18 Nr. AB-10261-3-61-3-01849-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-869/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01849-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų T. V. T. ir E. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. V. T. ir E. T. skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui antstolei V. M. dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai T. V. T. ir E. T. (toliau – ir pareiškėjai) 2013 m. birželio 3 d. teismui pateikė skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) 2006 m. vasario 3 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-3014, kuriuo buvo areštuotas L. V. T. priklausantis žemės sklypas (unikalus Nr. 4170-0800- 0038); 2) įpareigoti Vilniaus apskrities VMI ir/ar Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) priimti spendimą dėl išieškojimo iš asmeninio L. V. T. turto nutraukimo; 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti išieškojimą iš asmeninio L. V. T. turto pagal Vilniaus apskrities VMI išduotus vykdomuosius dokumentus – 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 14-19-20910 ir 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 14-19-21005.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 1 d.).

Pareiškėjai dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. nutarties padavė atskirąjį skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 10 d. nutartimi atskirąjį skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjų skundo reikalavimą dėl įpareigojimo Vilniaus apskrities VMI ir/ar VMI priimti sprendimą dėl išieškojimo iš asmeninio L. V. T. turto nutraukimo, ir perdavė pirmosios instancijos teismui šio pareiškėjų skundo reikalavimo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiama 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi aptartoje dalyje pareiškėjų skundą priėmė, tačiau netenkino pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti išieškojimą iš asmeninio L. V. T. turto pagal Vilniaus apskrities VMI išduotus vykdomuosius dokumentus – 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 14-19-20910 ir 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 14-19-21005.

III. Pareiškėjai, nesutikdami su 2013 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi 2013 m. rugsėjo 6 d. (pagal gavimo datą) padavė atskirąjį skundą.

Atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį toje dalyje, kurioje buvo atmestas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atskirajame skunde pareiškėjai nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi. Teigia, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t .y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (administracinė byla Nr. AS143-832/2011).

Todėl tuo atveju, kai bylos medžiaga leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą. Tokiu atveju taip pat turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (administracinės bylos Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007, Nr. AS6‑496/2006, Nr. AS15‑622/2006, Nr. AS756-368/2009).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti išieškojimą pagal Vilniaus apskrities VMI išduotus vykdomuosius dokumentus – 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 14-19-20910 ir 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 14-19-21005. Šiuo atveju išieškojimas yra nukreiptas į žemės sklypą, kurio unikalus Nr. 4170-0800-0038. Šis turtas yra areštuotas sprendimus priėmusios Vilniaus apskrities VMI (2006 m. vasario 3 d. turto arešto aktas Nr. 14-28-3014) ir antstolės , kuriai perduoti vykdyti sprendimai (2007 m. lapkričio 23 d. turto arešto aktas vykdomojoje byloje Nr. 0015/07/13552).

Teigia, kad nuo 2007 m. lapkričio 23 d. jokių realių išieškojimo veiksmų dėl areštuoto turto nebuvo atliekama. Tai rodo, kad išieškojimas iš šio turto išieškotojui nėra pirmaeilis ir neatidėliotinas dalykas ir dėl to skubiai nesiėmus veiksmų nukentėtų viešasis interesas. Turtas yra areštuotas ir nėra jokios grėsmės, kad jis galėtų žūti ar kitaip pablogėtų jo būklė. Dėl to, uždraudimas imtis aktyvių veiksmų iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, nesukels neigiamų padarinių nei išieškotojui, nei jo ginamam viešajam interesui.

Pažymi, kad, teismui priėmus palankų sprendimą ir esant įvykdytiems sprendimams, pareiškėjai, lyginant su atsakovais, patirs neproporcingas pasekmes bei papildomas išlaidas. Tokioje situacijoje pareiškėjai turėtų kreiptis į teismą dėl patirtos žalos atlyginimo, o atsakovas, esant jam palankiam sprendimui, jokių neigiamų padarinių iš esmės nepatirtų.

Atsiliepime į atskirąjį skundą, pateiktame atsakovo VMI, prašoma atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Pažymima, kad ginčas administracinėje byloje vyksta ne dėl Vilniaus apskrities VMI išduotų vykdomųjų dokumentų – 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 14-19-20910 ir 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 14-19-21005, o dėl VMI 2013 m. 2013 m. balandžio 26 d. rašto Nr. (23.1-08)-PNA-17375, kuriuo mokesčių administratorius atsisakė sustabdyti priverstinio išieškojimo veiksmus ir panaikinti turto arešto aktą.

Teigia, kad patys pareiškėjai nurodo, kad nuo 2007 m. jokių realių išieškojimo veiksmų dėl areštuoto turto nebuvo atlikta, be to pareiškėjai nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų teigti, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas.

Atsiliepime atsakovas Vilniaus apskrities VMI palaiko argumentus, išdėstytus VMI pateiktame atsiliepime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjai T. V. T. ir E. T. 2013 m. birželio 3 d. teismui pateikė skundą, kuriame, be kita ko, prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti išieškojimą iš asmeninio L. V. T. turto pagal Vilniaus apskrities VMI išduotus vykdomuosius dokumentus – 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 14-19-20910 ir 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 14-19-21005.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi teismas netenkino pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, siekiant apsaugoti jų teises ir interesus.

Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad sprendžiant dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie (iš lot. – iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo. Rekomendacijoje nurodoma, kad teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės gali būti administracinio akto visiškas arba dalinis vykdymo sustabdymas, nurodymas visiškai ar iš dalies atkurti situaciją, kuri egzistavo, kai buvo priimtas administracinis aktas arba bet kuriuo metu vėliau, arba bet kokio kito tinkamo įpareigojimo nustatymas administravimo institucijai pagal teismo turimas galias.

ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punktu, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, yra įgyvendinta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose. Šios normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri, įgyvendindama dispozityvumo principą, prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (ABTĮ 57 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-223/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotos taisyklės, pagal kurias asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašė taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti išieškojimą iš asmeninio L. V. T. turto pagal Vilniaus apskrities VMI išduotus vykdomuosius dokumentus – 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 14-19-20910 ir 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 14-19-21005.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, bet yra sprendžiamas klausimas dėl laikinosios apsaugos į teismą besikreipiančiam asmeniui taikymo, būtent dėl skundžiamo administracinio akto galiojimo sustabdymo. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad sprendžiant klausimus dėl laikinosios apsaugos skyrimo administraciniuose ginčuose, be kita ko, vertintini ir prima facie argumentai dėl skundžiamo akto galiojimo. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjų nurodytais prima facie argumentais dėl skundžiamo atsakovo rašto, nenustatė aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju akivaizdžiai rodytų jį esant neteisėtą. Pažymėtina, kad ginčas administracinėje byloje vyksta ne dėl Vilniaus apskrities VMI išduotų vykdomųjų dokumentų – 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 14-19-20910 ir 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 14-19-21005 dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, o dėl VMI 2013 m. balandžio 26 d. rašto Nr. (23.1-08)-PNA-17375, kuriuo mokesčių administratorius atsisakė sustabdyti priverstinio išieškojimo veiksmus ir panaikinti turto arešto aktą. Atsižvelgiant į tai, kad teisme ginčas dėl sprendimų, kurie yra pagrindas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, nėra nagrinėjamas, minėti sprendimai yra galiojantys, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti išieškojimą pagal sprendimus, kurie nėra ginčijami teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų T. V. T. ir E. T. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius