2013-11-28 Nr. AB-9256-3-61-3-03394-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-2044/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03394-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Romano Klišausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. K. skundu (b. l. 1-6, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. KS-136.

Pareiškėja paaiškino, kad Komisija skundžiamu sprendimu nusprendė, jog pareiškėja, tapusi Trakų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktore, nustatyta tvarka ir terminais nenurodė šių pasikeitusių pareigų, taip pat nedeklaravo interesų konfliktą jai keliančių aplinkybių apie VšĮ „Trakų neįgaliųjų užimtumo centras“ (toliau – ir Centras) vadovą, eidama Administracijos direktorės pareigas, su jai asmeniškai artimu Centro vadovu sudarė dienos socialinės globos paslaugų pirkimo sutartį (toliau – ir Sutartis), nenusišalino nuo jos vykdymo ir tokiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių, 7 straipsnio 1 dalyje, 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 7 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pareiškėja nurodė, kad Trakų rajono savivaldybė nėra Centro savininkė ar dalininkė, todėl pareiškėja, eidama Administracijos direktorės pareigas, Centro atžvilgiu neturi jokių valdingų įgaliojimų arba veiklos kontrolės funkcijų, veiklos priežiūros, neturi galimybės priimti kokių nors kitų sprendimų, susijusių su Centru. Pareiškėjos manymu, priimdamas sprendimą atsakovas nevertino, ar pareiškėja, kaip buvusi Centro darbuotoja, gali būti pripažinta susijusi su Centru, kuriame dirbo tam tikrais asmeniniais ar dalykiniais ryšiais, taip pat nevertino, ar pareiškėją sieja kokie nors finansiniai (dalykiniai) ryšiai su Centro veikla.

A. K. pažymėjo, kad Sutartį su Centru sudarė vykdydama Administracijos vadovės tarnybines funkcijas, o viešąjį pirkimą, kurio pagrindu sudaryta Sutartis, vykdė Viešojo pirkimo komisija, kuri ir sprendė dėl Sutarties sudarymo. Pareiškėjos nuomone, ji nesprendė dėl Sutarties sudarymo, Sutartį pasirašė atsižvelgdama į Viešojo pirkimo komisijos sprendimą, vykdydama Administracijos vadovės tarnybines funkcijas. Pareiškėja akcentavo, kad Sutartis su Centru buvo pasirašyta teisėtai, vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio principais, Sutarties sudarymo pažeidimų pagal savo kompetenciją nėra nustačiusi nei Trakų rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba, nei Viešųjų pirkimų tarnyba.

Pareiškėja darė išvadą, kad atsakovas neįrodė kuo pasireiškia pareiškėjos neteisėti veiksmai sudarant su Centru Sutartį. Pareiškėjos manymu, vadovaujantis Civilinio kodekso III knygos nuostatomis J. N. nelaikytinas pareiškėjos šeimos nariu, taip pat vedančiu bendrą ūkį.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į skundą (b. l. 23-26, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Komisija netyrė Centro priklausomybės Trakų rajono savivaldybei fakto ir tokių aplinkybių nevertino, kadangi tai nėra ginčo dalykas, neturi faktinio ryšio su skundžiamu sprendimu, todėl nesutiko su pareiškėjos argumentais, susijusias su Trakų rajono savivaldybės nebuvimu Centro savininke ar dalininke. Atsakovas nurodė, kad interesų konfliktas pareiškėjos veikloje kilo dėl išskirtinai asmeninio pobūdžio aplinkybių, neturinčių tiesioginio ryšio su jos darbu Trakų rajono savivaldybėje, t. y. dėl artimų asmeninių santykių su Centro direktoriumi ir dėl ilgamečio jos pačios vadovavimo šiai įstaigai, kai nuo pareigų netekimo ir sutarties pasirašymo momento nebuvo praėjęs net vienerių metų laikotarpis. Komisija pažymėjo, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį pareiškėja yra valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, kuriam Įstatymas taikomas tiesiogiai ir visa apimtimi. Interesų konfliktą kelia valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens galimas šališkumas priimant sprendimus, jo galimas teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl toks asmuo, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Be to, valstybės institucijos vadovams yra taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai. Pasak atsakovo, pareiškėjos, kaip Administracijos vadovės, veiksmai visuomenės viešosios nuomonės požiūriu neturi kelti jokių abejonių dėl galimų asmeninio suinteresuotumo prielaidų priimant vienokio ar kitokio pobūdžio sprendimus. Komisija pažymėjo, kad sutarties pasirašymas yra galutinė ir būtina sąlyga sutarčiai sudaryti bei ją vykdyti, nepriklausomai nuo to, kokius formalumus iki tol buvo atlikusios kitos įgaliotos institucijos ar asmenys. Atsakovas nurodė, kad valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys privalo deklaruoti ne tik Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje apibrėžtus artimus, bet ir kitus jam žinomus asmenis arba duomenis, dėl kurių, jo nuomone, gali kilti interesų konfliktas. Pasak atsakovo, nustatytų faktinių aplinkybių visuma akivaizdžiai rodo, kad Centro vadovas yra Įstatyme nurodytą viešųjų ir privačių interesų konfliktą pareiškėjos tarnybai keliantis asmuo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsnio 6 dalies 6, 7 punktais, 1, 3 straipsniais, 2 straipsnio 2, 3, 5 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-873/2009, įvertino A. K. ir J. N. ryšius ir darė išvadą, kad pareiškėją ir J. N. sieja tokie asmeniniai santykiai, kurie galėjo daryti įtaką pareiškėjai atliekant savo darbines funkcijas dėl galimo šališkumo priimant palankų Centrui sprendimą dėl pareiškėjos galimo teigiamo nusistatymo Centro direktoriaus J. N. atžvilgiu. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos ir J. N. privatūs interesai iš esmės sutampa dėl jų tarpusavio asmeninių santykių, nes pareiškėja turi privatų suinteresuotumą sėkminga J. N. vadovaujančio Centrui veikla. Teismas nurodė, kad tai reiškia pareiškėjos pareigą atliekant tarnybines pareigas žinoti apie tokių privačių interesų egzistavimą, įvertinti galimą privačių interesų įtaką tarnyboje priimamiems sprendimams. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja galėjo ir turėjo suvokti, jog jos veikla, t. y. 2012 m. balandžio 2 d. sutarties dėl dienos socialinės globos paslaugų pirkimo tarp Trakų rajono savivaldybės administracijos ir Centro pasirašymas, kas vertinama, kaip jos tiesioginiu elgesiu sutarties sudarymo sankcionavimas, sietina su interesų konfliktu ir todėl pareiškėja, sužinojusi apie šį atsiradusį interesų konfliktą, privalėjo laikytis Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies imperatyvaus draudimo dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie jiems sukelia ar gali sukelti interesų konfliktą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėja, kai tik sužinojo apie kilusį interesų konfliktą, privalėjo jį deklaruoti Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta tvarka. Teismas įvertino tai, kad Trakų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. S1-290 patvirtintoje Administracijos direktoriaus pareigybėje 7.15 punktas nustato, jog savivaldybės administracijos direktorius organizuoja viešuosius pirkimus ir sudaro sutartis, o Administracijos viešojo pirkimo komisijos 2012 m. kovo 30 d. posėdžio protokole Nr. V2-13A buvo užfiksuota, jog po derybų su Centru buvo nuspręsta pirkti dienos socialinės globos paslaugų teikimą asmenims su negalia iš Centro, bei tai, kad Administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 3 d. papildytame įsakymu Nr. P2-106 Viešųjų pirkimų komisijos darbo reglamento 6 punkte nustatyta, kad Administracijos viešųjų pirkimų komisija yra atskaitinga Administracijos direktoriui, teismas sprendė, kad pareiškėja turėjo galimybę susipažinti su protokolu jo priėmimo dieną ir sužinoti apie galimai kilusį interesų konfliktą, todėl nuo 2012 m. kovo 30 d., protokolo priėmimo dienos jai atsirado pareiga deklaruoti aplinkybes apie interesų konflikto atsiradimą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi ir konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų informavusi Trakų rajono savivaldybės tarybą apie susidariusį interesų konfliktą, kuris atsirado, kai pareiškėja, atlikdama pareigas, privalėjo priimti sprendimą, kuris yra susijęs su jos privačiais interesais dėl pareiškėjos asmeninių ryšių su Centro direktoriumi J. N., nors Įstatymas tokią pareigą imperatyviai nustato. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, jog ji būtų aiškiai išreiškusi savo nusišalinimą nuo Sutarties sudarymo.

Teismas sutiko su Komisijos argumentais, kad pareiškėja, būdama Administracijos direktorė, yra įgalinta nustatyti, pakeisti, naikinti ar papildyti atitinkamas sutarties sąlygas: sutarties terminą, paslaugų apimtis, kainas, vykdymo būdą ir pan., todėl laikė, kad A. K. nenusišalino nuo Sutarties įgyvendinimo ir daro tęstinio pobūdžio pažeidimą.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1322/2012 ir pažymėjo, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti konkrečias pasekmes, patvirtinančias, kad pareiškėja savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius ir konstatuoti, kad asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, todėl šiuo aspektu teismas skundžiamą Komisijos sprendimą laikė pagrįstu.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011 ir pažymėjo, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėja nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas, t. y. valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės.

Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėja, eidama Administracijos direktorės pareigas, patenka į Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies reguliavimą, ir darė išvadą, kad pareiškėjos privačių interesų duomenys yra vieši ir skelbiami Komisijos interneto tinklapyje. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja, vadovaudamasi Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 7 straipsnio 1 dalimi, privačių interesų deklaracijoje privalėjo patikslinti darbovietę (darbovietes) ir pareigas per 30 kalendorinių dienų nuo tada, kai pasikeitė šie duomenys, t. y. nuo 2011 m. balandžio 11 d., tačiau ji šiuos duomenis deklaravo tik 2012 m. rugsėjo 24 d., todėl teismas sutiko su Komisijos padaryta išvada, kad A. K. netinkamai vykdė Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą deklaruoti privačius interesus, susijusius su pareigų valstybinėje tarnyboje pasikeitimu per 30 kalendorinių dienų nuo jų pasikeitimo.

Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, jog Trakų rajono savivaldybė nėra Centro savininkė ar dalininkė, todėl pareiškėjai nereikia deklaruoti pasikeitusias pareigas, kadangi toks aiškinimas būtų perteklinis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 7 straipsnio 1 dalies atžvilgiu.

III. Pareiškėja A. K. apeliaciniu skundu (b. l. 89-96, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą ir Komisijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. KS-136 panaikinti.

Pareiškėja nurodo Įstatyme apibrėžtas „interesų konflikto“, „privataus intereso“, „asmeninio suinteresuotumo“ sąvokas, atkreipia dėmesį į Įstatymo tikslus ir daro išvadą, kad kiekvienu atveju, sprendžiant, ar tam tikras elgesys sukelia viešųjų ir privačių interesų konfliktą, turi būti nustatytos ir įvertintos šios aplinkybės: ar objektyviai egzistuoja asmeninis turtinis (neturtinis) privatus interesas, galinti sudaryti poveikį valstybės tarnautojo priimamiems sprendimams; ar egzistuojančio intereso įgyvendinimas yra įmanomas; ar priimant sprendimus pirmenybė suteikiama privačiam interesui, o ne viešajam.

Pareiškėjos manymu, šios aplinkybės nebuvo teismo konstatuotos. Pareiškėja pabrėžia, kad nėra nei Centro savininkė, nei dalininkė, ji neturi Centro atžvilgiu jokių valdingų įgaliojimų ar veiklos kontrolės funkcijų, neturi jokios galimybės priimti sprendimus, susijusius su Centru, todėl, pareiškėjos manymu, jai negali būti taikomas reikalavimas, kad darbovietę pakeitęs asmuo 12 mėnesių turi sąsajų su ankstesniąja darbo vieta. Pareiškėjos manymu, teismas turėjo ištirti, ar su Centro veikla pareiškėją sieja bet kokie finansiniai (dalykiniai) ryšiai, atskleisti pareiškėjos suinteresuotumą Sutarties su Centru sudarymu.

Pareiškėja pabrėžia, kad socialinės globos paslaugų pirkimą vykdė Viešojo pirkimo komisija, kuri nustatė konkurso socialinės globos paslaugoms asmenims su negalia teikti laimėtoją, sutartis su Centru buvo pasirašyta atsižvelgiant į šios komisijos sprendimus ir vykdant Administracijos vadovės tarnybines pareigas. Pareiškėjos manymu, skundžiamas Komisijos sprendimas yra nemotyvuotas, kadangi negalima įvertinti teiginių, susijusių su J. N. ir pareiškėjos santykiais. Pareiškėja pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, jog sutartis tarp Administracijos ir Centro yra sudaryta neteisėtai, nenustatyta, kad šios sutarties vykdymas buvo pažeistas dėl to, jog ją pasirašė pareiškėja.

A. K. pabrėžia, kad ji, kaip Administracijos direktorė, privalėjo pasirašyti sutartį, be to, sprendimą pasirašyti sutartį priėmė ne pareiškėja, o Viešųjų pirkimų komisija, pareiškėja nedalyvavo jokiuose veiksmuose, kurie suponuotų jai pareigą nusišalinti įstatymo numatyta tvarka. Pareiškėja daro išvadą, kad teismas nenustatė pareiškėjos privataus suinteresuotumo dėl sutarties su Centru sudarymo. Pareiškėja vadovaujasi Įstatymo 1 straipsnio, 3 straipsnio 2 punktu, 11 straipsnio 1, 2 dalimis ir pabrėžia, kad pareiškėja, kaip Administracijos direktorė, jokių sprendimų nepriiminėjo.

A. K. pabrėžia, kad, vadovaujantis Civilinio kodekso III knygos nuostatomis, J. N. nelaikomas šeimos nariu, taip pat asmeniu, vedančiu bendrą turtą. A. K. teigimu, jos su J. N. nesieja jokie verslo ar kiti santykiai, galintys įtakoti Trakų rajono savivaldybės priimamų sprendimų pobūdį. Pareiškėja pažymi, kad deklaruoti santykius su J. N. ji turėtų pareigą, jeigu J. N. būtų atitikęs Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatytą artimų asmenų ratą. Pareiškėja vadovaujasi Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais ir laiko, kad už tariamą pažeidimą pareiškėjos atžvilgiu gali būti taikoma tarnybinė atsakomybė, todėl pabrėžia, kad galimas Įstatymo pažeidimas turėjo būti nagrinėjamas išsamiai.

Pareiškėjos manymu, teismų praktika, kuria remiasi atsakovas, yra ydinga ir nesuderinama su pamatiniais atsakomybės taikymo principais, todėl negali būti teisėtas pagrindas atsakomybės taikymui.

Atsakovas Vyriausiojo tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 101-102, II t.) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas pabrėžia, kad Įstatymo nuostatos yra formalaus pobūdžio, jų pažeidimui konstatuoti pakanka nustatyti, jog valstybės tarnyboje dirbantis asmuo yra šališkas tarnybinio klausimo, kurį privalo spręsti ir priimti atitinkamą sprendimą, atžvilgiu. Komisija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011 ir pažymi, kad Įstatyme nurodytą interesų konfliktą gali sukelti ne tik turtinis, bet ir neturtinis asmeninis interesas – moralinė skola, moralinis įsipareigojimas, neturtinė nauda arba kitas panašaus pobūdžio interesas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo, kuriuo konstatuota, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovas, kurio poziciją palaikė ir pirmosios instancijos teismas, Įstatymo pažeidimais laikė tai, kad pareiškėja, tapusi Administracijos direktore, nustatyta tvarka ir terminais nenurodė šių pasikeitusių pareigų, nedeklaravo galimą interesų konfliktą jai keliančių aplinkybių apie asmeniškai artimą viešosios įstaigos vadovą, taip pat sudarė su juo finansinį sandorį ir nenusišalino nuo to.

Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas teismo sprendimo kritika, nurodant jo neišsamumą, apeliuojama į Įstatymo taikymo tikslus bei pamatinius tarnybinės atsakomybės taikymo principus. Kartu apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog pareiškėjos ir viešosios įstaigos vadovo nesiejo santuokiniai, giminystės ar svainystės ryšiai, jos galimybės veikti kitaip buvo ribotos.

Šiuo atžvilgiu, visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (Įstatymo 1 str.). Siekiant šių uždavinių, Įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtintos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, bendrosios prievolės. Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatyta, jog viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. To paties Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Tuo tarpu Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje. Taigi, kaip yra pabrėžęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, jog asmuo pažeidė šį Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą asmuo nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas, todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013 ir kt.).

Tuo tarpu Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis administracinių teismų praktikoje aiškinama kaip draudžianti atlikti teisei priešingas veikas – dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus – t. y. reikalauja susilaikyti nuo tam tikro elgesio varianto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1121/2011 ir kt.). Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar asmuo dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus (žr., pvz., 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2861/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013 ir kt.).

Pagal administracinių teismų praktiką, tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011, 2011 m. spalio 27 d. sprendimą administracinėje byloje A492-3330/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012 ir kt.).

Taip pat pažymėtina, kad terminai „interesų konfliktas“, „viešieji interesai“, „privatūs interesai“ yra specialūs teisiniai terminai. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje interesų konfliktas apibrėžiamas kaip situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. Tuo tarpu viešieji interesai Įstatyme suprantami kaip visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (Įstatymo 2 str. 3 d.), o privatūs interesai– asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (Įstatymo 2 str. 2 d.). Atitinkamai asmeninis suinteresuotumas, remiantis Įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, yra valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens (ar jam artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas, turtinė ar neturtinė nauda arba kitas panašaus pobūdžio interesas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto buvimo. Jos apibūdina tam tikrą bendrą asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, padėtį (jo turėtus ar esamus santykius su kitais asmenimis, dalyvavimą netarnybinėje veikloje, sudarytus sandorius ar pan.) ir savo esme yra tik prielaidos interesų konfliktui kilti. Tačiau valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens tarnybinėje veikloje atsiradus tam tikroms konkrečioms šios veiklos vykdymo aplinkybėms (atsiradus reikalui parengti ar priimti tam tikrą konkretų sprendimą, gavus tam tikrą konkretų pavedimą ir pan.), minėtos aplinkybės, išreiškiančios prielaidas interesų konfliktui kilti, kartu su minėtomis konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis virsta interesų konfliktu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1422/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja turėjo privatų interesą, pasireiškusį artimais asmeniniais ryšiais su viešosios įstaigos Trakų neįgaliųjų užimtumo centras direktoriumi J. N.. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nemato pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu dėl pareiškėjos ir J. N. tarpusavio ryšių. Pareiškėja, būdama Trakų rajono savivaldybės administracijos direktore, dalyvavo sudarant 2012 m. balandžio 2 d. sutartį su Centru dėl dienos socialinės globos paslaugų pirkimo ir nuo šio klausimo sprendimo - sutarties pasirašymo - nenusišalino. Todėl pareiškėja pateko į interesų konflikto situaciją ir, vadovaudamasi Įstatymo 3 straipsnio 2 punktu, privalėjo imtis priemonių šiai interesų konflikto situacijai pašalinti. Tokia priemone, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turėjo būti pareiškėjos tiesioginio vadovo bei asmenų, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje informavimas apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinimas nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas galėjo nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti pasirašant sutartį su Centru. Tačiau pareiškėja to nepadarė ir tuo pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 punktą bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalis.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir iš esmės teisingai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, palikdamas galioti Komisijos Sprendimą minėtu klausimu.

Kalbant apie valstybinės tarnyboje dirbančio asmens pareigą deklaruoti privačius interesus, pažymėtina, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo deklaruoti privačius interesus privačių interesų deklaracijoje. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 10 punktas nustato, kad privalu nurodyti artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis, dėl kurių, deklaruojančiojo nuomone, gali kilti interesų konfliktas. Jeigu paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją papildyti nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas po šių aplinkybių paaiškėjimo (Įstatymo 7 str. 2 d.). Tokiu būdu asmenys yra įpareigojami atlikti normoje nustatytus veiksmus, kad būtų pasiekti šio įstatymo iškelti tikslai. Įstatymas nenumato jokių išimčių, kai aplinkybių, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, nereikia deklaruoti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Įstatymas įpareigoja valstybinės tarnyboje dirbantį asmenį deklaruoti informaciją apie deklaruoti privalančio asmens atitinkamus santykius su kitais asmenimis ir nenumato išimčių, kada jų galima nepateikti. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, pareiškėja, turėdama pareigą vengti interesų konflikto, elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (Įstatymo 3 str. 2 d.), deklaracijoje nurodyti kitus asmenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas (Įstatymo 6 str. 1 d. 10 p.), privalėjo ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas po naujų aplinkybių, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, paaiškėjimo papildyti deklaraciją. Pažymėtina, kad privatus interesas apima ir kitokio pobūdžio, ne būtinai materialinį, suinteresuotumą. Pareigos deklaruoti privačius interesus nešalina tai, kad valstybinėje tarnyboje dirbantį asmenį su kitu asmeniu sieja ne formalūs giminystės, šeimos ar verslo santykiai.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei pareiškėja iš pradžių nemanė, kad jos darbas Administracijos direktore gali sukelti interesų konfliktą dėl ryšių su J. N., tai ji turėjo suprasti 2012 m. balandžio 2 d. pasirašydama sutartį su Centru ir , kaip reikalauja įstatymas, per 7 dienas deklaruoti šį interesų konfliktą. To pareiškėja nepadarė ir savo neveikimu pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį. Kartu pripažintina ir teisinga išvada, kad A. K. netinkamai vykdė Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą deklaruoti pareigų valstybinėje tarnyboje pasikeitimą per 30 kalendorinių dienų nuo jų pasikeitimo, nes apie jos paskyrimą Administracijos direktore informavo VTEK daugiau kaip po metų.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su sprendimo išsamumu, atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT bylos Ruiz Torija prieš Ispaniją; Hiro Balani prieš Ispaniją). Todėl teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT byla Van de Hurk prieš Nyderlandus).

Be to, Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis numato, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos. Įvertinus bylos procesinius dokumentus, darytina išvada, kad tiek VTEK, tiek pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl ginčo dalyko bei tinkamai vertino surinktus įrodymus, todėl teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais, jog skundžiamas nutarimas ir teismo sprendimas yra neišsamūs ir nemotyvuoti.

Taigi, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išanalizavo bei iš esmės teisingai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Romanas Klišauskas