2K-529/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-529/2012

Teisminio proceso Nr. 1-81-1-00677-2009-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.25.4.1; 2.1.7.4; 2.4.2.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. Ž. kasacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 15 MGL dydžio (1950 Lt) bauda, įpareigojant ją sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Priteista iš A. Ž. 500 Lt atstovavimo išlaidų nukentėjusiajam K. B.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. nutartis, kuria atmestas nuteistosios A. Ž. apeliacinis skundas. Šia nutartimi išieškota valstybei iš nuteistosios A. Ž. 178, 91 Lt proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimo ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

A. Ž. nuteista už tai, kad 2009 m. spalio 20 d. apie 17.20 val., Radviliškio r., Jukiškių k., vietinės reikšmės kelyje, vairuodama UAB „C. m. n.“ priklausančią kelių transporto priemonę automobilį „Fiat Ducato“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, sudarė kliūtį jų eismui, nepasirinko tinkamo ir saugaus važiavimo greičio, važiuodama jos pačios nurodytu 20–30 km/h greičiu, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą ir kelio būklę, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, privalėdama važiuoti dešine kelio puse, kuo arčiau dešiniojo kelio važiuojamosios dalies krašto, kelio vingyje į kairę įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su priešpriešinio eismo juosta link kelio vingio artėjančia K. B. vairuojama jam asmeninės nuosavybės teise priklausančia kelių transporto priemone automobiliu „Opel Frontera“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu eismo dalyviui vairuotojui K. B. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taip A. Ž. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 28,125 ir 133 punktų reikalavimus.

Nuteistoji A. Ž. kasaciniu skundu prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą jai nutraukti nesant įrodymų, patvirtinančių jos veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių buvimą arba dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorė nurodo, kad teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus lėmė tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino priežastinį ryšį tarp eismo įvykio dalyvių veiksmų bei atsiradusių padarinių, netyrė ir nenustatinėjo šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, tik formaliai, bet neišsamiai tyrė bei vertino byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepašalino pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, taip pat netinkamai nustatė ir įvertino priežastinį ryšį tarp eismo įvykio dalyvių veiksmų bei atsiradusių padarinių, apsiribojo tik lakonišku apeliacinio skundo argumentų atmetimu. Šie esminiai BPK pažeidimai pirmosios instancijos teismui sutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą dėl jai pareikšto kaltinimo, o apeliacinės instancijos teismui – pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, ir tai lėmė neteisingų procesinių sprendimų priėmimą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ji nepagrįstai ir neteisėtai pripažinta kalta pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Nors šioje byloje buvo nustatyti du nagrinėto eismo įvykio dalyviai – A. Ž. ir K. B., tačiau teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių tyrimo reikalavimo, įrodymus vertino tik tiek, kiek buvo reikalinga nustatyti KET pažeidimus, inkriminuotus tik nuteistajai, ir nevertino, ar kito eismo įvykio dalyvio vairuotojo K. B. veiksmai atitiko KET bei ar jo veiksmai galėjo būti būtinoji padarinių kilimo sąlyga, nors šiems faktams nustatyti buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas.

Pagal byloje esančius duomenis (Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. birželio 16 d. ekspertizės akto Nr. 11-268(11) išvadas, eksperto V. Venckaus paaiškinimus, eismo įvykių ir transporto trasologo teismo eksperto dr. V. Mitunevičiaus specialisto išvadą MV 2010-43), teismai galėjo nustatyti, ar automobilio „Opel Frontera“ vairuotojo veiksmai teisiniu, o ne techniniu požiūriu buvo neteisėti, neatitinkantys KET 133 ir 134 punktų reikalavimų. Teismai įvertino tik tą byloje esančių duomenų dalį, kurioje teigiama, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo A.

Ž. veiksmai. Kasatorės manymu, priežastinio ryšio nustatymo taisykles dėl kilusio eismo įvykio bei padarinių teismai turėjo pagrindą taikyti ir vairuotojo K. B. veiksmams, nes tai, kad techniniu požiūriu pagrindinė eismo įvykio sąlyga buvo vairuotojo K. B. veiksmai – nepasirinktas saugus greitis, konstatuota eksperto dr. V. Mitunevičiaus pateiktoje specialisto išvadoje MV 2010-43, tai nustatė ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistai. K. B. ir pats parodė važiavęs 60 km/h greičiu. Nuteistoji tvirtina, kad jei K. B., atsižvelgdamas į slidesnę nei asfaltas žvyro kelio dangą ir kelio reljefą (artėjantį siaurą kelio vingį), būtų pasirinkęs saugų greitį, t. y. tokį greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties (KET 133, 134 punktai), eismo įvykis nebūtų įvykęs bei nebūtų kilę jokių padarinių, nepaisant teismo konstatuotų A.

Ž. padarytų KET pažeidimų. Dėl šių priežasčių būtinoji ir pagrindinė eismo įvykio bei padarinių kilimo sąlyga buvo automobilio „Opel Frontera“ vairuotojo K. B. veiksmai – nepasirinktas saugus greitis atsižvelgiant į važiavimo sąlygas, greičio nelėtinimas, kai to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių (ribotas matomumas, mažo spindulio posūkis).

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal jos paduotą apeliacinį skundą, kuriame išdėstė minėtas aplinkybes, turėjo išsamiai tirti su K. B. veiksmų eismo įvykio metu teisėtumu susijusias aplinkybes, t. y. įvertinti jo veiksmų neatitikimą konkretiems KET reikalavimams, aiškintis, ar K. B. būtų galėjęs sustabdyti savo automobilį iki susidūrimo vietos, jei būtų važiavęs lėčiau, taip pat koks turėjo būti jo vairuojamo automobilio greitis įvažiuojant į kelio vingį, kad jis galėtų dar iki susidūrimo sustabdyti savo automobilį, kurioje kelio vietoje ir kokiu momentu K. B. galėjo pamatyti kliūtį (nuteistosios automobilį) kelio vingyje ir pan., o šioms aplinkybėms nustatyti prireikus specialių žinių teismas turėjo skirti papildomą ekspertizę bei apklausti ją atlikusius ekspertus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus„ atsižvelgė iš esmės tik į 2011 m. birželio 16 d. ekspertizės akto Nr. 11-268(11) išvadų dalies 9 punktą, kuriame nurodyta, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo A. Ž. veiksmai. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad minėtas ekspertizės akto punktas prieštarauja paties ekspertizės akto rengėjo eksperto V. Venckaus paaiškinimams, ekspertų E. Grigelio ir dr. V. Mitunevičiaus paaiškinimams apie K. B. veiksmų susijimą priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu bei jo padariniais. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių prieštaravimų nepateikė jokių motyvų, taip neatsakydamas į vieną esminių skundo argumentų ir pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Be to, skunde teigiama, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas išsamiai neanalizavo ir nemotyvavo, ar eismo įvykio metu kilę padariniai – K. B. padaryti kūno sužalojimai (nesunkiai sutrikdyta sveikata) – buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su A. Ž. inkriminuotais KET pažeidimais. Teismai ignoravo byloje esančius duomenis, kurie patvirtina, kad K. B. sužalojimai atsirado jam neprisisegus saugos diržo ir dėl to krūtine atsitrenkus į savo automobilio vairą, o kakta į automobilio priekinį stiklą, nukentėjusysis patyrė sužalojimus. Teismai neturėjo pagrindo padarinių atsiradimo vertinti tik pagal eismo įvykio faktą. Šiuo atveju turėjo būti nustatyta ir įvertinta, ar K. B. būtų patyręs nesunkų sveikatos sutrikdymą, jei būtų nepažeidęs KET 202 punkto reikalavimo ir važiavęs prisisegęs saugos diržą, atsižvelgiant į tai, kad A. Ž. vairuojamo automobilio greitis buvo itin nedidelis (20–30 km/h). Nenustatę ir neįvertinę šios aplinkybės, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, netinkamai taikė kilusių padarinių priežastinio ryšio nustatymo taisykles bei priėmė nepagrįstus procesinius sprendimus, o apeliacinės instancijos teismas, tinkamai neišnagrinėjęs apeliacinio skundo, pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalį.

Atsiliepimu į nuteistosios A. Ž. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvo padaryta BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų. Apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, A. Ž. veiksmus pagrįstai kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, nuosprendyje nurodė, kuriais įrodymais ir kodėl remiasi, kuo grindžia priežastinį ryšį tarp veikos bei padarinių, kodėl atmeta kitus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo šią bylą laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų – pagal pateiktą apeliacinį skundą išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus, nutartyje išsamiai ir argumentuotai aptarė kiekvieną apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, pagrindė, kodėl ir kuriais bylos duomenimis remiasi savo sprendime, nutartyje išdėstė įrodymus bei motyvus, paaiškinančius ir pagrindžiančius teismo sprendimą atmesti nuteistosios A. Ž. apeliacinį skundą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 281 straipsnio 1 dalies taikymo

Nuteistoji A. Ž. ginčija BK 281 straipsnio 1 dalies jai taikymą ir prašo ją išteisinti, motyvuodama tuo, kad teismai neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp eismo dalyvių padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų bei atsiradusių padarinių. Kasatorius pateikia savo versiją, kad būtent K. B. padaryti KET pažeidimai lėmė eismo įvykio kilimą, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis.

BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, vairavusio kelių transporto priemonę, pažeidusio kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių būtina nustatyti, dėl kokių konkrečių Kelių eismo taisyklių pažeidimo atsirado BK 281 straipsnio 1 dalyje nurodyta žala. Iš bylos duomenų matyti, kad teismas, remdamasis įvykio vietos apžiūros protokolu, nukentėjusiojo, liudytojo P. R., ekspertų E. Grigelio ir V.

Venckaus parodymais, Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2010 m. birželio 7 d. specialisto išvada Nr. 11Š-270(09), Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. birželio 16 d. ekspertizės akto Nr. 11-268(11) išvadomis, nustatė, jog A. Ž. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nepasirinko tinkamo ir saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą bei kelio būklę, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, privalėdama važiuoti dešine kelio puse, kuo arčiau dešiniojo kelio važiuojamosios dalies krašto, kelio vingyje nevažiavo kuo arčiau dešiniojo kelio važiuojamosios dalies krašto ir taip pažeidė KET 9, 28, 125, 133 punktų reikalavimus.

Šie kasatorės veiksmai sudarė avarinę situaciją ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, nes kelio vingyje į kairę išvažiavusi į priešpriešinę eismo juostą A. Ž. sudarė kliūtį savo kryptimi važiuojančiam K. B. vairuojamam automobiliui bei su juo susidūrė. Byloje taip pat nustatyta, kad nukentėjusysis K. B. siaurame kelyje artėdamas prie posūkio, laiku nesumažino važiavimo greičio, kad, atsiradus priešpriešiais važiuojančiai transporto priemonei, galėtų užtikrinti saugų šoninį tarpą prasilenkti. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo susijusi priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.

Priežastinis ryšys nustatomas atsakant į du esminius klausimus:

1) ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, 2) ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinas), ar atsitiktinis. Eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas pripažįstamas būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų. Teismas nustatė, kad nors minėti nukentėjusiojo K. B. veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini, tačiau būtent nuteistosios A. Ž. rizikingas vairavimas, pažeidžiant Kelių eismo taisykles, buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Teismas konstatavo, kad jei nuteistoji nebūtų pažeidusi KET 9, 28, 125, 133 punktų reikalavimų, nebūtų kilęs nei eismo įvykis, nei dėl jo atsiradę padariniai – K. B. patirti sužalojimai.

Kasatorė skunde pažymi, kad teismo išvados prieštarauja nuteistosios gynėjo prašymu atliktai ir pateiktai dr. V. Mitunevičiaus įmonės „Impulsana“ specialisto išvadai MV 2010-43 bei šią išvadą surašiusio eksperto paaiškinimams, kuriuose nurodoma, kad pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis buvo nukentėjusiojo K. B. veiksmai nepasirenkant saugaus greičio, esant ribotam matomumui ir mažo spindulio posūkiui. Pažymėtina, kad galutinę išvadą dėl priežastinio ryšio buvimo teismas daro nagrinėdamas bylą ir vertindamas surinktų įrodymų visumą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas įvertino kasatorės minimą specialisto išvadą kartu su kitais įrodymais ir konstatavo, kad ji neobjektyvi, prieštaraujanti byloje surinktai medžiagai, o V. Mitunevičiaus išsakytas teiginys, jog net jei „Fiat Ducato“ ties buvusia susidūrimo vieta nebūtų važiavęs arčiau kelio vidurio, bet prie pat dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, tai susidūrimas vis tiek būtų įvykęs, nes „Opel Frontera“ vairuotojas viršijo greitį ir jis neišvengiamai būtų išslydęs į priešpriešinę eismo juostą, yra hipotetinio pobūdžio ir neturi objektyvaus pagrindo, todėl šia išvada pagrįstai nesivadovavo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad A. Ž. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai yra susiję būtinu tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Taigi teismai, ištyrę faktines bylos aplinkybes, teisingai nustatė BK 281 straipsnyje reikalaujamą priežastinio ryšio požymį ir padarė išvadas, atitinkančias bylos faktines aplinkybes.

Dėl skunde nurodytų BPK pažeidimų

Kasatorė skunde teigia, kad buvo pažeistas BPK 20 straipsnio reikalavimas, nes teismai netyrė visų bylos aplinkybių ir įrodymų, o tik tiek, kiek buvo būtina nustatyti nuteistajai inkriminuotus KET pažeidimus. Toks kasatorės teiginys nepagrįstas.

BPK 20 straipsnyje dėl įrodymų pakankamumo pasakyta, kad kiekvienu atveju tik teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje surinktus duomenis, ėmėsi visų priemonių tiesai byloje nustatyti ir prieštaravimams pašalinti – esant prieštaringoms specialistų išvadoms paskyrė komisijos eismo įvykio ekspertizę, turėdamas tikslą nustatyti pagrindinę eismo įvykio kilimo priežastį. Nuosprendyje išdėstyti argumentai, kodėl teismas kritiškai vertina specialisto išvadą MV 2010-43 ir vadovaujasi kitais byloje surinktais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nuteistosios gynėjo prašymą, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė ekspertą V. Mitunevičių, kurio pateikta išvada prieštarauja kitoms byloje esančioms išvadoms. Apygardos teismas išsamiai išnagrinėjo tiek duomenis, patvirtinančius nuteistosios kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, tiek nukentėjusiojo K. B. veiksmus eismo įvykio metu, įvertino abiejų eismo įvykio dalyvių padarytus pažeidimus ir nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl priežastinio ryšio tarp įvykyje dalyvavusių vairuotojų veiksmų ir padarinių. Nutartyje taip pat išsamiai pasisakyta dėl kasatorės minimos specialisto išvados MV 2010-43, neatitinkančios nei BPK 88 straipsnio, nei 90 straipsnio reikalavimų, įrodomosios reikšmės.

Patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad BPK 20 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti. Visos aplinkybės, reikšmingos BK 281 straipsnio 1 dalies sudėties taikymui, yra išnagrinėtos, apeliacinės instancijos teismo nutartis, patvirtinanti pirmosios instancijos teismo išvadas, pagrįsta įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus. Taigi nėra pagrindo teigti, kad svarbios bylai aplinkybės, galinčios turėti įtakos A. Ž. kaltės klausimui išspręsti, liko neišaiškintos.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes neišnagrinėjo jos paduoto apeliacinio skundo. 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nuteistoji apeliaciniu skundu iš esmės ginčijo įrodymų vertinimą, neigė savo kaltę dėl eismo įvykio kilimo, priežastinį ryšį tarp jos padarytų KET pažeidimų ir kilusio eismo įvykio bei jo padarinių, teigdama, kad šio eismo įvykio priežastis buvo vairuotojo K. B. veiksmai. Šiaulių apygardos teismo priimtoje nutartyje į visus esminius apelianto argumentus yra išsamiai atsakyta bei pakankamai motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistosios A. Ž. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Aldona Rakauskienė

Viktoras Aidukas