2013-05-27 Nr. AB-2062-3-61-3-02355-2011-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-593/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02355-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos 16.5; 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui L. P.,

pareiškėjo atstovui L. J.,

atsakovo atstovui V. Z.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas L. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-867 „Dėl vyr. ltn. L. P. išleidimo į atsargą“ (toliau – ir įsakymas Nr. P-867, Įsakymas) 2, 3, 4 ir 5 punktus (pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodomas laipsnis kpt.);

2) grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą;

3) priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. rugpjūčio 29 d. tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas – 160,71 Lt), butpinigius (210 Lt per mėnesį) ir maistpinigius (1 dienos suma – 14,80 Lt).

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir Krašto apsaugos ministerija, KAM, atsakovas) su juo buvo sudariusi terminuotą profesinės karo tarnybos (toliau – ir PKT) sutartį, kuri galiojo iki 2012 m. gruodžio 11 d., o 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 pareiškėjas buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Nurodė, kad KAM neperkėlė jo į kitas pareigas ir skundžiamo įsakymo Nr. P-867 2 punktu nutraukė su juo PKT sutartį ir išleido iš profesinės karo tarnybos į atsargą. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KPAT) viršininkas kreipėsi į Lietuvos kariuomenės vadą, prašydamas apsvarstyti KPAT karių, kurie perkelti į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, perkėlimo į kitas pareigas klausimą. Patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti (toliau – ir Patariamoji komisija) 2010 m. birželio 1 d. posėdžio protokolu Nr. RK-4 (toliau – ir protokolas Nr. RK-4) konstatavo, kad pareiškėjui krašto apsaugos sistemoje nėra jo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų ir pasiūlė jį išleisti į atsargą.

Pareiškėjo teigimu, protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 (karininkų vertinimo lentelėje) yra daug netikslumų ir neteisingų duomenų, kurie galėjo turėti įtakos priimant sprendimą dėl karininko skyrimo į kitas pareigas, todėl pareiškėjas kreipėsi į įvairias KAM institucijas, tačiau gavo tik neargumentuotus atsakymus. Pareiškėjo nuomone, KAM neieškojo galimybių, kad būtų išspręstas jo karo tarnybos tęsimo klausimas, nors, pareiškėjo įsitikinimu, laisvų, jo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigybių krašto apsaugos sistemoje buvo. Atkreipė dėmesį, jog kitiems karininkams, sulaukusiems Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 45 straipsnio 4 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyto amžiaus, nuo kada jie išleidžiami į atsargą, buvo pasiūlyta pratęsti PKT sutartis. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju buvo pažeistos jo, kaip piliečio, kario, teisės bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinti teisingumo, teisėtumo ir teisėtų lūkesčių principai.

Pareiškėjo vertinimu, KAM be jokio teisinio pagrindo nutraukdama galiojančią profesinės karo tarnybos sutartį pažeidė pareiškėjo lygiateisiškumo teisę užsitarnauti valstybinę kario pensiją, nes Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) nenumato kariams teisės į valstybinę pensiją, jei galiojanti tarnybos sutartis buvo nutraukta dėl ne nuo jų valios priklausančių aplinkybių.

Pareiškėjas pažymėjo, jog, remiantis KASOKTĮ 2 straipsnio 1 dalimi, KPAT yra krašto apsaugos sistemos dalis, todėl KAM neskirdama pareiškėjo į pareigas, neieškodama laisvų pareigų visos krašto apsaugos sistemos mastu, bei nesilaikydama su pareiškėju sudarytos PKT sutarties 4 punkto nuostatos, pažeidė lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principus, atėmė pareiškėjui galimybę tarnauti kaip ir kitiems PKT kariams bei gauti valstybinę kario pensiją. Pareiškėjo nuomone, KAM pažeidė KASOKTĮ 41, 42 straipsnių nuostatas, imperatyviai nurodančias kario skyrimo į pareigas sąlygas, bei su jomis susijusius teisės aktus ir priėmė neteisėtą sprendimą neskirti pareiškėjo į pareigas, be to, nutraukdama su juo PKT sutartį ir išleisdama į atsargą pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą KAM pažeidė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtinto Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo (toliau – ir Rotacijos ir perkėlimo aprašas) 13 ir 14 punktus.

Pažymėjo, kad, remiantis KASOKTĮ 33 straipsnio 2 dalimi, karius į pareigas kitose krašto apsaugos sistemos institucijose skiria krašto apsaugos ministras arba ministro nustatyta tvarka jo įgaliotas pareigūnas, todėl atsakovo teiginiai, esą kariai galėjo būti skiriami tik į KPAT, yra nepagristi. Taip pat nurodė, jog, vadovaudamasi Patariamosios komisijos protokole Nr. RK-4 nurodytomis rekomendacijomis, KAM nusprendė pareiškėją išleisti į atsargą ir nutarė, kad tolimesnė jo tarnybos eiga nebus svarstoma kituose komisijų posėdžiuose. Pareiškėjo teigimu, nors perkėlimas į laikinąjį PKT personalo rezervą atitinka KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, bet, esant daugiau nei 19 laisvų pareigybių ir sukurtų laisvų pareigybių, Personalo ir socialinės saugos departamentas (toliau – ir PSSD), remdamasis PKT personalo rezervo nuostatų (toliau – ir Rezervo nuostatai) 12 punktu, privalėjo pateikti Patariamajai komisijai pasiūlymus dėl pareiškėjo paskyrimo į laisvas pareigybes, tačiau tokio pasiūlymo nepateikė.

Pareiškėjo nuomone, Patariamoji komisija protokole nepagrįstai nurodė, kad buvę KPAT karininkai neturėjo išsilavinimo ir kvalifikacijos tam, kad būtų paskirti į kitas pareigas krašto apsaugos sistemoje. Nurodė, jog 2010 m. balandžio 9 d. buvo 27 laisvos pareigybės, 13 pareigybių buvo 2009 m. gruodžio 18 d., kai Patariamoji komisija nesprendė KPAT karininkų rotacijos klausimo, nors tame pačiame posėdyje buvo svarstoma dėl kituose padaliniuose tarnavusių PKT karių perkėlimo į naujas pareigas. Pareiškėjo teigimu, esant vienodoms aplinkybėms (karinis išsilavinimas ir kvalifikacija, tarnybos eiga ir patirtis, tarnybos atestatų, veiklos ir potencialo įvertinimai), atsakovas su juo elgėsi skirtingai nei su kitais PKT karininkais, t. y. KPAT profesinės karo tarnybos karininkai buvo diskriminuojami lyginant su kituose padaliniuose tarnaujančiais PKT kariais, o Patariamoji komisija nevykdė savo pareigų, nustatytų Rotacijos ir perkėlimo aprašo 4, 6 punktuose.

Pažymėjo, jog KASOKTĮ 46 straipsnis suteikia atsakovui galimybę tik kai kuriais atvejais, esant poreikiui, pratęsti PKT sutartis kariams, kuriems suėjęs įstatymu nustatytas tarnybos amžius. Atkreipė dėmesį, jog karininkų, tarnaujančių virš įstatyme kariniam laipsniui nustatyto amžiaus, yra 150, tačiau neįvardytos priežastys, dėl kurių jie tarnauja toliau, todėl, pareiškėjo nuomone, sutartys pratęsiamos pagal neaiškius kriterijus. Pasak pareiškėjo, atsakovas galėjo išleisti į atsargą 8 PKT karius iš minėtų 150 ir į jų vietą paskirti pareiškėją ir toks sprendimas būtų buvęs teisėtas, sąžiningas, neprieštaraujantis KASOKTĮ 46 straipsnio nuostatoms.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jo laipsnis skyrimo į pareigas metu buvo aukštesnis už Lietuvos karo akademijos absolventų, todėl pareiškėjo tarnybos patirtis ir kvalifikacija turėjo būti įvertinti aukščiau, tačiau atsakovas suteikė pirmumo teisę į profesinę karo tarnybą ne jam, o kariūnams. Be to, nebuvo svarstoma, ar pareiškėjas galėjo užimti atlaisvintas Lietuvos karo akademijos absolventams pareigybes bei naujai sukurtas pareigybes krašto apsaugos sistemoje. Pareiškėjo teigimu, Įsakymo neteisėtumą įrodo ir tai, kad, pareiškėjui vis dar esant PKT personalo rezerve, kasmetinėse atostogose ir dar nesant išleistam į atsargą, tiek Lietuvos kariuomenėje, tiek KPAT, tiek krašto apsaugos sistemoje tarnaujantys karininkai buvo skiriami į naujas pareigas vadovaujantis KASOKTĮ 41 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į kurias pareiškėjo skyrimas nebuvo svarstomas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog šioje byloje reikšminga faktinė aplinkybė yra karių skaičiaus sumažinimas arba pertvarkymas krašto apsaugos sistemos institucijos, tarnybos. KAM nuomone, KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata „<....> (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų“ laikytina savarankišku kario atleidimo iš tarnybos pagrindu. Pažymėjo, kad, vadovaujantis KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punktu, vykdant rotaciją PKT karys gali būti perkeliamas dviem mėnesiams į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, kol bus paskirtas į kitas pareigas, tačiau, neatsiradus laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, toks karys gali būti atleistas iš tarnybos vadovaujantis minėta KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata.

Atsakovas paaiškino, kad, vykdant krašto apsaugos institucijų pertvarkymus (keičiant dalinių struktūrą, steigiant naujus ir pan.), PKT kariams negarantuojamos tarnybos vietos. Formuojant naujus dalinius ir pertvarkant kitus, negali būti į kitas, naujas pareigas automatiškai perkeliami kariai, neturintys tam tikros kvalifikacijos ir nustatytų karinių specialybių, neatitinkantys kitų reikalavimų, nes tas naujas dalinys negalėtų atlikti keliamų užduočių ir funkcijų, o perkelti kariai negalėtų atlikti nustatytų funkcijų (pareigų).

Atsakovas nurodė, kad KPAT buvo realiai pertvarkyta ir sumažintas karių (karininkų, puskarininkių, seržantų) skaičius. Atkreipė dėmesį, jog šias aplinkybes konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-1458/2011. KPAT struktūriniai pertvarkymai buvo vykdomi objektyviai pateisinamu tikslu – siekiant racionalizuoti KPAT organizacinę veiklą, administravimo funkcijas paskirstant mažesniam teritorinių padalinių skaičiui, todėl esant minėtoms aplinkybėms atsakovas turėjo teisę spręsti pareiškėjo atleidimo iš tarnybos klausimą pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, o atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi įstatyme numatytų procedūrų ir tvarkos. Pažymėjo, kad pareiškėjas apie galimą PKT sutarties nutraukimą buvo įspėtas du kartus.

KAM nurodė, kad pareiškėjo paskyrimas į kitas pareigas buvo svarstomas Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. posėdyje. Ši komisija, turėdama informaciją apie laisvas karių pareigybes visoje krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas (paskirtas), nėra, todėl pareiškėjo teiginys, esą KAM nepatikrino, ar visoje krašto apsaugos sistemoje yra jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigybių, yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad iš protokolo Nr. RK-4 matyti, jog ne tik KPAT personalo rezerve (kur buvo ir pareiškėjas) esančių karių, bet ir kitų krašto apsaugos sistemos dalinių personalo rezerve esančių karių kandidatūros buvo svarstomos ir siūlomos į pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje. KAM nuomone, atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo atsižvelgta į visas KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte išdėstytas aplinkybes.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl Patariamosios komisijos objektyvumo ir protokolo Nr. RK-4 turėtų būti vertinami kritiškai. Paaiškino, jog iš protokolo Nr. RK-4 matyti, kad lentelėje yra pateiktas karių eiliškumas balais, tačiau tai yra bendro pobūdžio karių vertinimas, nepaisant to, kurioje pozicijoje karys yra nurodytas, esant jo kvalifikaciją atitinkančioms pareigoms, jis gali būti į jas paskirtas, o tas karys, kuris yra aukštesnėje lentelės pozicijoje, gali būti nepaskirtas į jas dėl to, kad nėra jo kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančių pareigų. Pabrėžė, jog pagal KASOKTĮ 42 straipsnį ministrui ar jo įgaliotam asmeniui suteikta teisė paskirti ar perkelti karį į kitas pareigas neatsižvelgiant į Patariamosios komisijos siūlymus, netgi be Patariamosios komisijos svarstymo. Be to, nagrinėjamu atveju nebuvo karių rotacijos, todėl Patariamosios komisijos protokolas ir jos siūlymai neturi būti sureikšminti.

Atsakovas pažymėjo, kad kario atleidimas iš tarnybos ir kario paskyrimas į pareigas yra skirtingi dalykai, kuriuos reglamentuoja skirtingos teisės normos. Atsakovo manymu, pareiškėjo argumentai, esą atsakovas, vadovaudamasis PKT sutarties 4 punktu, KASOKTĮ 41 ir 42 straipsniais bei Rotacijos ir perkėlimo aprašu, privalėjo pareiškėją paskirti į pareigas, yra nepagrįsti ir nesusiję su bylos dalyku. Nurodė, jog su pareiškėju sudarytos PKT sutarties 1 ir 5 punktuose nustatyta, kad karys (pareiškėjas) įsipareigoja nustatytą laikotarpį tarnauti profesinėje karo tarnyboje KASOKTĮ, statutų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka ir vykdyti visas kario pareigas, kad KASOKTĮ nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus sutartyje nustatytam laikotarpiui. Rotacijos ir perkėlimo aprašo 13 ir 14 punktų nuostatos nagrinėjamo ginčo atveju netaikomos, nes šie punktai gali būti taikomi tada, kai karininkai rotuojami arba kariai perkeliami į jau numatytas ir siūlomas konkrečias pareigas.

Nurodė, kad pagal patvirtintas Krašto apsaugos sistemos gaires, vykdant bendrą krašto apsaugos sistemos reformą ir kariuomenės transformaciją, prisiimtas įsipareigojimas optimizuoti karininkų, puskarininkių, seržantų ir eilinių pareigybių skaičių, siekiant sudaryti sąlygas priimti į kariuomenę daugiau PKT eilinių karių. Tokiu būdu keičiasi personalo administravimo politika, ribojanti paskyrimą į tam tikros kategorijos pareigas jau tarnaujančių karių. Pagal šiuos teisės aktus kasmet laipsniškai mažinamas karininkų, puskarininkių ir seržantų skaičius, o didinamas eilinių karių skaičius. Pareiškėjas priklauso karininkų kategorijai ir negali būti skiriamas į eilinio kario laipsnio pareigybę.

Dėl aplinkybės, kad krašto apsaugos sistemoje tarnauja kiti įvairių kategorijų profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, tačiau tarnyba šiems kariams yra pratęsta, KAM paaiškino, jog KASOKTĮ 45 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad profesinės karo tarnybos kariai, kurie eina karinių specialistų pareigas pagal krašto apsaugos ministro įsakymu patvirtintą karinių specialybių sąrašą, gali būti išleidžiami į atsargą sukakę 55 metus. Taigi PKT kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, numatytas KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalyje, tačiau atitinkantys šio įstatymo 45 straipsnio 6 dalyje numatytas sąlygas, pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti profesinėje karo tarnyboje. Be to, pagal KASOKTĮ 46 straipsnį krašto apsaugos ministras, atsižvelgdamas į krašto apsaugos sistemos poreikius, gali pratęsti ne aukštesnio kaip pulkininko laipsnio kario, sukakusio šio įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje nustatytą amžių, profesinę karo tarnybą. Taigi PKT kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, pagal minėtas įstatymo nuostatas pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti krašto apsaugos sistemoje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka, savo poziciją pagrindė iš esmės tokiais pačiais motyvais kaip ir atsakovas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo L. P. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, jog pareiškėjas buvo profesinės karo tarnybos karys, tarnavo Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos Vilniaus karo prievolės centro teritorinio Vilniaus skyriaus vyr. specialistu, turėjo vyresniojo leitenanto karinį laipsnį, pagal PKT sutarties 1 punktą pareiškėjas buvo priimtas į profesinę karo tarnybą iki 2012 m. gruodžio 11 d. Krašto apsaugos ministrės 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394, vadovaujantis KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjas nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Pažymėjo, jog sprendimo perkelti pareiškėją į laikinąjį rezervą pastarasis neskundė, prašymo perkelti į kitas pareigas nepateikė. Pareiškėjui buvo įteikti pranešimai, kad, vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu, krašto apsaugos ministrės 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 ir 2009 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-649, su pareiškėju sudaryta PKT sutartis gali būti nutraukta ir, nesant laisvų karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, pareiškėjas gali būti atleistas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje. Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. protokoliniame sprendime Nr. RK-4 konstatuota, kad krašto apsaugos sistemoje nesant pareiškėjo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų pareiškėją siūloma išleisti į atsargą.

Teismas nurodė, jog įgyvendindama bendrą karo prievolės administravimo reformą krašto apsaugos ministrė 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtino Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos naują institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. Teismas nustatė, kad KPAT sumažėjo ne tik vyresniojo leitenanto kategorijai priskirtų profesinės karo tarnybos karių skaičius, bet ir visų kitų šios institucijos karių skaičius. Teismas, įvertinęs KPAT pareigybių sąrašą, patvirtintą 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. V-743, vyriausiojo specialisto pareigybei keliamus karinio laipsnio bei kitus reikalavimus, padarė išvadą, kad pareiškėjo užimama pareigybė buvo panaikinta.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog įsakymo Nr. V-1161 įgyvendinimo priemonės buvo numatytos krašto apsaugos ministrės 2010 m. vasario 3 d. įsakyme Nr. V-104, kuriame nurodyta pakeisti nuo 2010 m. balandžio 15 d. KPAT darbo organizavimą nutraukiant dalies KPAT teritorinių skyrių veiklą, perduodant jų teises, pareigas ir turtą kitiems krašto apsaugos sistemos padaliniams (1 punktas); sudaryta KPAT darbo organizavimo pakeitimo komisija (toliau – ir Pakeitimo komisija) (2 punktas); patvirtintas KPAT darbo organizavimo pakeitimo planas (3.1 punktas) ir KPAT personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų aprašas (toliau – ir KPAT personalo atrankos aprašas) (3.2 punktas).

Pagal KPAT personalo atrankos aprašą Pakeitimo komisijai buvo pavesta, vadovaujantis šio aprašo 5 punkte nurodytais principais, atlikti atranką į pareigas KPAT pagal naują pareigybių sąrašą; sudaryti sąrašus asmenų, kurie nebuvo atrinkti į pareigas KPAT pagal personalo grupes (tarp jų – jaunesniųjų karininkų ir majorų grupę) ir perduoti sąrašus atitinkamoms atrankos į pareigas komisijoms (aprašo 1.1 punktas). Minėto aprašo 1.2 punkte nurodyta, kad Atrankos į pareigas komisijos atrenka KPAT tarnaujančius ir dirbančius asmenis į pareigas kitose KAS institucijose ir jų padaliniuose; įvertina, kuriems asmenims nėra galimybių pasiūlyti pareigų KAS, ir perduoda atrankos protokolus personalą administruojantiems padaliniams, kurie aprašo 1.3 punkto nustatyta tvarka pagal kompetenciją inicijuoja procedūras dėl asmenų perkėlimo į kitas pareigas, laikinąjį PKT rezervą arba asmenų atleidimą iš pareigų ir išleidimą į atsargą. KPAT personalo atrankos aprašo 8 punkte buvo nustatyta, kad likę neatrinkti PKT kariai nuo 2010 m. balandžio 15 d. yra išleidžiami į atsargą arba perkeliami į laikinąjį PKT karių rezervą. KPAT personalo atrankos apraše buvo nustatyti atrankos principai (5 punktas), pagal kuriuos, esant konkurencijai į laisvą pareigybę, yra atrenkami tinkamiausi kariai. Prioritetinis principas – Pakeitimo komisijos atliktas patirties, motyvacijos ir kitų savybių įvertinimas, kuris iš kandidatų galėtų efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas ir kiti karininkai buvo vertinami pagal: karinį laipsnį; valstybės tarnautojo kategoriją; dabartinę tarnybos vietą; amžių; išsilavinimą; pirmumo teisę pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 135 straipsnio 1 dalį; baigtus karjeros kursus; turimą karinę specialybę; likusį tarnauti laiką, iki sukaks kariniam laipsniui KASOKTĮ nustatyti terminai; teisę gauti valstybinę pensiją; PKT sutarties galiojimo terminą; tarnybinės veiklos ir potencialo įvertinimą per paskutinius dvejus metus; PKT atestato balus; patirtį tarptautinėse operacijose; anglų ar kitos oficialios NATO kalbos mokėjimą, tarnybos patirtį kituose KAS padaliniuose. Pakeitimo komisija atliko KPAT karių, tarp jų ir pareiškėjo, atitinkamą vertinimą ir neatrinko pareiškėjo į naują KPAT struktūrą ir pateikė sudarytą sąrašą Patariamajai komisijai. Patariamajai komisijai taip pat buvo pateiktas ir sąrašas karininkų, kurie buvo atrinkti į aukštesnio lygmens pareigas.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-3525/2011, nurodė, jog atsižvelgiant į specifinę karo tarnybos santykių sritį, išimtinai profesinės kompetencijos ir kvalifikacijos kriterijų taikymas negali būti vertinimas kaip asmenų diskriminacija pagal kitus kriterijus, kurie nėra teisės aktais numatyti taikyti. Patariamoji komisija 2010 m. balandžio 9 d. posėdyje dėl neatrinktų karių sąrašo konstatavo, kad 51 karininkui (tarp jų ir pareiškėjui) nėra jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Nuo 2010 m. balandžio 15 d. įsigaliojus naujam pareigybių sąrašui 51 KPAT karys (tarp jų – pareiškėjas) buvo perkeltas į laikinąjį PKT personalo rezervą (KASOKTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog, vadovaujantis Rezervo nuostatų 4 punktu, į rezervą kariai privalo būti perkelti KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktuose bei 42 straipsnio 8 dalyje nustatytais atvejais. Kitais KASOKTĮ 42 straipsnyje numatytais atvejais kariai į rezervą gali būti perkelti šių nuostatų 5 punkte nurodytų asmenų sprendimu. Pagal Rezervo nuostatų 7 punktą perkelti į rezervą kariai turi bendrąsias profesinės karo tarnybos kario teises ir pareigas. Kariams galioja statutų reikalavimai ir KASOKTĮ numatyti apribojimai. Pagal KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punktą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą vykdant rotaciją, perkeliant į kitas pareigas – kol bus paskirtas į kitas pareigas, tačiau ne ilgiau kaip 2 mėnesiams.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, vadovaujantis KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsnio 2 dalies 1 punktu, krašto apsaugos ministrės 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394, nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, jog konkrečiu atveju atsakovas pasinaudojo jam suteikta diskrecijos teise ir perkėlė pareiškėją į rezervą, kartu suteikdamas pareiškėjui papildomas socialines garantijas nurodytu laikotarpiu, nors pareigos tai daryti atsakovas neturėjo. Teismas pažymėjo, jog pagal KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punktą atsakovas jau po 2010 m. birželio 15 d. turėjo teisę atleisti pareiškėją iš pareigų. Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. posėdyje, vadovaudamasi Rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašu (2010 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. V-498 redakcija), atliko karininkų kandidatūrų vertinimą pagal šio aprašo 15 punkte nurodytas 5 kriterijų grupes (tiesioginių ir aukštesnių vadų išvadas ir rekomendacijas dėl karininko profesinio potencialo vykdyti siūlomas pareigas; karininko tarnybos, einant skirtingo pobūdžio pareigas patirtį; karininko veiklos vertinimą; turimą karinio parengimo lygį; individualius kario poreikius ir siekius). Teismas nurodė, jog iš pateiktos prie šio protokolo karininkų vertinimo lentelės (1 priedas) matyti, kad buvo vertinti KPAT kariai, kurie 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 buvo perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą (51 karys, tarp jų ir pareiškėjas). Kai kuriuos laikinojo PKT personalo rezervo karius, tarnavusius KPAT, buvo pasiūlyta perkelti į kitas pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje, tačiau pareiškėjas pateko į 37 asmenų sąrašą, dėl kurių Patariamoji komisija nustatė, kad šiems karininkams KAS nėra jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų ir pasiūlė išleisti juos į atsargą.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, kiekviena institucija turi teisę nusistatyti, kokiems kriterijams teiks pirmenybę, atsižvelgiant į esamus poreikius bei pareigybės specifiką, todėl tai, jog Lietuvos karo akademiją baigę kariai buvo įvertinti geriau, nelaikytina pareiškėjo teisių pažeidimu. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį. Iš KPAT pareigybių sąrašo matyti, jog pareigūnams, turintiems vyresniojo leitenanto laipsnį, pareigybių KPAT nebeliko. Teismas vertino, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į šias laisvas pareigas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nebuvo paisoma pretendentų kvalifikacijos privalumų. Pažymėjo, jog pirmenybės suteikimas įvertinus kvalifikacinius gebėjimus negali būti vertinamas kaip atitinkamos privilegijos suteikimas lyginant su kitais pretendentais ir lygiateisiškumo principo pažeidimas.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog jis galėjo užimti pareigybes KPAT, yra nepagrįsti, kadangi, patvirtinus naują KPAT struktūrą pareigybių kariams, turintiems vyresniojo leitenanto laipsnį KPAT, nebeliko. Be to, pagal KASOKTĮ 41 straipsnio 2 dalį atskirais krašto apsaugos ministro nustatytais atvejais ir sąlygomis karys gali būti paskirtas eiti vienu laipsniu aukštesnes kario pareigas. Kai atitinkamo laipsnio laisvų pareigų nėra, krašto apsaugos ministras gali karį iki vienerių metų paskirti į vienu laipsniu žemesnes pareigas. Teismo vertinimu, šiose įstatymo nuostatose įtvirtinta krašto apsaugos ministro teisė, o ne pareiga karį skirti į vienu laipsniu aukštesnes ar žemesnes pareigas, todėl KAM neprivalėjo ieškoti pareiškėjui ir vienu laipsniu aukštesnių ar žemesnių, jo kvalifikaciją atitinkančių, pareigų. Teismo vertinimu, laisvos pareigybės nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2010 m. liepos 31 d. nagrinėjamoje situacijoje nėra aktualios, kadangi nors įsakymo Nr. P-867 2 punktu pareiškėjo atleidimo iš tarnybos diena buvo nukelta į kitą dieną po kasmetinių atostogų dienos, tačiau PKT sutartis su juo buvo nutraukta 2010 m. birželio 29 d.

Pažymėjo, jog skundžiamu Įsakymu pareiškėjas buvo atleistas 2010 m. birželio 29 d. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog įsakymo Nr. P-841 nespėjus įregistruoti 2010 m. birželio 29 d., jis buvo įregistruotas tik kitą dieną. Teismas šį procedūrinį pažeidimą vertino kaip formalų, nes su pareiškėju PKT sutartis galėjo būti nutraukta jau po 2010 m. birželio 15 d., be to, atleidimo iš tarnybos diena buvo nukelta į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos, todėl faktiškai šiuo pažeidimu pareiškėjo teisės nebuvo suvaržytos ar kaip nors apribotos. Teismas nurodė, jog pareiškėjas skunde nepagrįstai savo atleidimą iš karo tarnybos siejo su tuo, kad krašto apsaugos sistemoje tarnauja įvairių kategorijų profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, tačiau tarnybą jie toliau tęsia. Pažymėjo, kad KASOKTĮ, nustatantis karių tarnybos ar atleidimo sąlygas, nesieja sutarčių nutraukimo ir kario atleidimo su teise gauti kario pensiją.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjui negalėjo būti taikoma profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarka, nes pareiškėjas buvo atleidžiamas iš karo tarnybos, o ne rotuojamas. Pareiškėjo perkėlimas į laikiną profesinės karo tarnybos personalo rezervą jam nesuteikė papildomų garantijų užimti kitas pareigas ir tai negali būti vertinama kaip atsakovo įsipareigojimas tęsti su pareiškėju karo tarnybos sutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2681/2011).

III. Pareiškėjas L. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo „Dėl vyr. ltn. L. P. išleidimo į atsargą“ 2, 3, 4 ir 5 punktus, grąžinti pareiškėją į tarnybą, priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. rugpjūčio 29 d. tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas – 160,71 Lt), butpinigius, maistpinigius (1 dienos suma – 14,80 Lt).

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima:

1. Pareiškėjo kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų KAM buvo ir pareiškėjui turėjo būti teikiami pasiūlymai užimti laisvas vietas. Pareiškėjas buvo diskriminuojamas lyginant su kitais kariais, nes, pavyzdžiui, kariams, atleistiems dėl sveikatos sutrikimų (KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 5 punktas), nors sveikatos problemos nesusijusios tiesiogiai su tarnybinių pareigų vykdymu, valstybinė kario pensija skiriama. Pensija taip pat skiriama kariams, ištarnavusiems mažiau nei 20 metų, bet išleistiems į atsargą pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Pabrėžia, jog atsakovas, neskirdamas pareiškėjo į pareigas, ieškant pareigų visos KAM mastu, pažeidė lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus. Mano, jog atsakovas nevykdė su pareiškėju sudarytos profesinės karo tarnybos sutarties 4 punkto nuostatos.

2. Pareiškėjas remiasi KASOKTĮ 33 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, jog atsakovo teiginiai, kad kariai galėjo būti skiriami tik į KPAT, yra nepagrįsti. Neskirdamas karių į kitas KAM institucijas, atsakovas pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius būti paskirtam į pareigas visos KAM mastu bei tokiu būdu atėmė teisę užsitarnauti valstybinę kario pensiją.

3. Rezervo nuostatų 12 punkte yra detaliai aptariama PKT karių skyrimo į pareigas tvarka. Nurodo, jog gavusi pareiškėjo 2010 m. birželio 17 d. prašymą dėl nepaskyrimo į pareigas KAM ministrė neatsakė į skundą, perdavė jį analizuoti kitiems pavaldiniams, kurie neanalizavo pareiškėjo prašymo, neatsižvelgė į nurodytas teisės normas, nuostatas, tvarkas, aprašus, nepasisakė apie kario skyrimo tvarkos reikalavimų pažeidimus, neišreikalavo medžiagos, ar KPAT informavo KAM MPV LK PAS ir KAM PPPD apie karių kvalifikacijos trūkumus, neanalizavo, ar KAM MPV LK PAS ir KAM PPPD pateikė komisijai pareiškėjo kandidatūros siūlymus naujoms pareigybėms užimti, į pareigybes, kurias 2010 m. birželio 30 d. užėmė Lietuvos karo akademijos absolventai (PKT rezervo nuostatų 12 punktas).

4. KPAT personalo skyriaus vyr. specialistė kpt. L. Z., kuriai kaip ir kitiems karininkams minėtame protokole nebuvo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, be atrankos buvo paskirta į pareigas. Šiai karininkei paskyrimo į pareigas momentu buvo sukakęs KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalyje nustatytas išleidimo į atsargą amžius ir ji turėjo būti išleista į atsargą ir gauti valstybinę kario pensiją, todėl į jos užimtas pareigas atsakovas privalėjo svarstyti pareiškėjo kandidatūrą. Pažymi, jog atsakovas pažeisdamas KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalies nuostatą dėl neaiškių priežasčių paskyrė L. Z. į laisvas pareigas, kada tuo pačiu laikotarpiu pareiškėjas, nesuėjus nustatytam išleidimo į atsargą amžiui, buvo pasiūlytas į atsargą.

5. Pareiškėjo laipsnis skyrimo į pareigas metu buvo aukštesnis už Lietuvos karo akademijos absolventų, todėl pareiškėjo tarnybos patirtis ir kvalifikacija turėjo būti įvertinti aukščiau.

6. KAM privalėjo siūlyti visas esamas laisvas vietas iki pareiškėjas bus išleistas į atsargą. Nurodo, jog KAM taip pat neįvykdė pareigos ir L. P. tik formaliai pasiūlė į tris pareigas iš 110 laisvų ir tik vieną kartą (protokolas Nr. RK 4). Pareiškėjas iš viso nebuvo siūlytas į KPAT naujos struktūros pareigas, nors atsakovas savo priimtu įsakymu įsipareigojo atlikti atranką. Nurodo, jog formaliai KAM įgyvendino lygiateisiškumo principą iki 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-104. Nuo to momento, kada pareiškėjas nebuvo iš viso pasiūlytas į pareigas, pasireiškė KAM vadovybės ir KPAT atrankos komisijos neteisėti veiksmai.

7. Teismas turėtų nevertinti KAM 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-104 2 priedo kaip įrodymo, nes jis neturi jokių autentiškumo ir tikrumo požymių (tvirtinimo žymų, nėra datos). Mano, jog šis priedas prieštarauja protokolams, kuriuose yra nurodyta, kurie tiksliai karininkai buvo siūlomi kaip kandidatai.

8. Pirmosios instancijos teismas nepatenkino pareiškėjo atstovo prašymo atidėti posėdį ir išnagrinėjo bylą pareiškėjui ir jo atstovui nedalyvaujant, taip buvo atimta pareiškėjo teisė pateikti skundo patikslinimą bei papildomus įrodymus.

9. Patariamosios komisijos protokolas yra rekomendacinio pobūdžio, jo apskundimas neturėjo prasmės. Pabrėžia, jog pareiškėjui esant perkeltam į rezervą iki kol jis bus paskirtas į kitas pareigas, jam nebuvo pagrindo skųsti tokio sprendimo, jis neturėjo pagrindo manyti, kad paskyrimas į rezervą yra neteisėtas. Būdamas laikinajame rezerve pareiškėjas pateikė prašymą dėl paskyrimo į pareigas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo pateiktas pareiškėjo prašymas perkelti į kitas pareigas.

10. Įsakymo Nr. V-104 5.2 punkte įtvirtinti pagrindiniai kriterijai, kuriais remiantis turėjo būti priimtas sprendimas, ką paskirti į naujos struktūros AT pareigas. Iš priedo Nr. 3 matyti, kad nors pareiškėjas ir turėjo aukštesnį atestato balą už kapitonus D. G., A. K., E. S., M. G., D. B., V. R., M. B., T. U., Z. V., jis nebuvo pasiūlytas į tas pareigas, kurias užėmė žemesnės kvalifikacijos karininkai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokį nepaskyrimą pateisino kariniu laipsniu, kriterijumi, kuris nebuvo numatytas įsakymo Nr. V-104 5.2.1 – 5.2.8 punktuose.

11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog D. B. yra aukštesnės kvalifikacijos, kadangi pastarojo karjeros kursai žymiai prastesni, išsilavinimo kvalifikacija prastesnė lyginant su pareiškėjo teisiniu ir edukologijos išsilavinimu, atestatas prastesnis, anglų kalbos lygis prastesnis; E. S. karjeros kursai yra prastesni ir mažiau tinkamesni dirbti KPAT verbuojant asmenis į kariuomenę, prastesnė karjeros eiga už pareiškėjo, nes, priešingai nei E. S., pareiškėjas turėjo daugiau patirties, kadangi baigė taktinio kovinio šaudymo ir šaudymo vadovo kursus bei tris metus tarnavo pėstininkų būrio vadu koviniuose daliniuose; V. R. turi vienodą 2 paskutiniųjų metų motyvacijos vertinimą, prastesnį atestato balų skaičių, prastesnė karjeros eiga, nes turi tik vieną išsilavinimą, G. M. turi mažesnį atestato balų skaičių, žemesnį anglų kalbos lygį, prastesnė karjeros eiga, nes neturi patirties skirtingose pareigose.

12. Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad 2010 m. birželio 30 d. yra neaktualus laikotarpis, kadangi tą dieną buvo priimtas įsakymas dėl pareiškėjo išleidimo į atsargą. Šią dieną pareiškėjas de facto buvo profesinės karo tarnybos laikinojo rezervo karys. Be to, šią dieną buvo 19 laisvų vyresniųjų leitenantų pareigybių, į kurias buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai (leitenantai). Mano, jog atsakovas sąmoningai atgaline data įformino pareiškėjo atleidimą. Pareiškėjo statusas buvo profesinės karo tarnybos karys, todėl iki faktinio atleidimo iš tarnybos momento pareiškėjui turėjo būti siūlomos pareigos. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 175 straipsniu.

13. Nesutinka su teismo teiginiu, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas. Mano, jog byloje nėra duomenų, kad į laisvas pareigas paskirti kariai turėjo tą pačią arba geresnę kvalifikaciją. Pateiktuose dokumentuose yra duomenų, liudijančių pareiškėjo aukštesnę kvalifikaciją KPAT struktūroje nei KAM į laisvas pareigas paskirti ir tarnaujantys karininkai, (kapitonai), Lietuvos karo akademijos absolventai (leitenantai).

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai nustatė bylos nagrinėjimo ribas ir atskleidė bylos esmę, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas bylą pirmą kartą 2011 m. spalio 17 d. nutartyje konstatavo, jog nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra analogiškos ir sprendžiant ginčą taikytina ta pati teisė, kaip Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2681/2011, 2011 m. gegužės 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-2711/2011, 2011 m gegužės 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A468-2914/2011, 2011 m. birželio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-2913/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-3525/2011.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad buvo pertvarkyta KPAT struktūra ir realiai sumažintas karių skaičius. Tai patvirtina ir pareiškėjo nenuginčytas krašto apsaugos ministrės 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-1161, kuriuo buvo patvirtinta nauja KPAT struktūra ir pareigybių sąrašas, kuris patvirtina, kad sumažėjo karininkų skaičius, o pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta. Mano, kad pareiškėjo ginčijamas spendimas ir jame padarytos išvados atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-2711/2011).

Pabrėžia, jog pareiškėjo argumentai dėl jo nepaskyrimo į pareigas yra nepagrįsti. Byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, o ne dėl pareiškėjo perkėlimo į pareigas. Kario perkėlimas į pareigas yra ginčijamas išankstine karo tarnybos ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka (KASOKTĮ 48 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas neskundė kariuomenės vado priimto sprendimo, įforminto Patariamosios komisijos 2010 m. balandžio 9 d. protokolu Nr. RK-3, ir Krašto apsaugos ministerijos personalo departamento 2010 m. liepos 15 d. atsakymo Nr. 6IS-320, kuriuose buvo konstatuota, kad pareiškėjui nėra jo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų visoje krašto apsaugos sistemoje ir kad Patariamosios komisijos sprendimas 2010 m. birželio 1 d. protokole Nr. RK-4 nebus keičiamas. Taip pat pareiškėjas neskundė Pakeitimo komisijos 2010 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 17KL-6 (52 eil.), kuriame įvardijama, kad pareiškėjas neatrenkamas į naują KPAT struktūrą ir teikiamas Patariamajai komisijai svarstyti. Nurodo, jog pareiškėjas neginčijo krašto apsaugos ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-394, kuriuo pareiškėjas nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Pabrėžia, jog pareiškėjas, manydamas, kad yra pažeistos jo teisės dėl jo nepaskyrimo į pareigas ar kitų aplinkybių, savo teises galėjo ginti Kariuomenės drausmės statuto VIII skyriaus nustatyta tvarka. Be to, visi Patariamosios komisijos sprendimai buvo paskelbti krašto apsaugos sistemos intraneto tinklalapyje ir pareiškėjas dėl šių sprendimų nežinojimo nekėlė klausimų.

Atsakovas nurodo, jog iš Pakeitimo komisijos protokolų matyti, kad nei vienas karininkas, turintis vyresniojo leitenanto laipsnį, nebuvo atrinktas į naujas KPAT pareigas, kad į kapitono laipsnio pareigybes buvo siūloma skirti būtent tokį patį laipsnį turinčiais karininkais. Krašto apsaugos ministro patvirtintos visos karininkų pareigybės su nustatytu kvalifikaciniu reikalavimu turėti leidimą dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma konfidencialiai arba slaptai. Pareiškėjas neturėjo leidimo dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma konfidencialiai arba slaptai, todėl pareiškėjas negalėjo būti paskiriamas į laisvas karininkų pareigybes. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovybė neturi prievolės kariui siūlyti kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi KASOKTĮ tokios pareigos nenustato. Tokio ginčo atveju negali būti taikoma profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarka, nes karys buvo atleidžiamas iš karo tarnybos, o ne rotuojamas.

Atsakovas nurodo, jog profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, numatytas KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalyje, tačiau atitinkantys šio įstatymo 45 straipsnio 6 dalyje numatytas sąlygas, pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti profesinėje karo tarnyboje. Be to, pagal KASOKTĮ 46 straipsnį krašto apsaugos ministras, atsižvelgdamas į krašto apsaugos sistemos poreikius, gali pratęsti ne aukštesnio kaip pulkininko laipsnio kario, sukakusio šio įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje nustatytą amžių, profesinę karo tarnybą. Taigi profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, pagal minėtas įstatymo nuostatas pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti krašto apsaugos sistemoje. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2681/2011 pažymėjo, kad KASOKTĮ, nustatantis karių tarnybos ar atleidimo sąlygas, nesieja sutarčių nutraukimo ir kario atleidimo su teise gauti kario pensiją.

Nurodo, jog kpt. L. Z. turėjo aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir jai KPAT 2007 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. P-219 buvo suteiktas karinės specialybės kodas – 6801000020 – personalo vadybininko, todėl ji ir buvo perkelta į Personalo skyriaus vyr. specialisto pareigas. Be to, iš Kandidatų, atrenkamų į naujos struktūros KPAT prie KAM, sąrašo matyti, kad pareiškėjo kvalifikacija yra žemesnė už kpt. L. Z.. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos karo akademijos absolventai turėjo leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, pareiškėjas šio leidimo neturėjo. Pabrėžia, jog, vadovaujantis KASOKTĮ 20 straipsnio 4 dalimi, kariūnai (absolventai) kviečiami į profesinę karo tarnybą atsižvelgiant į jų studijų akademijoje rezultatus ir krašto apsaugos sistemos bei karo tarnybos poreikius. Taigi aplinkybės dėl pareiškėjo ir Lietuvos karo akademijos absolventų skyrimo į pareigas yra skirtingos.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad atsakovas paskirdamas Lietuvos karo akademijos absolventus į pareigas pažeidė krašto apsaugos ministrės 2010 m. vasario 3 d. įsakymą Nr. V-104 „Dėl karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo“, nes šis įsakymas netaikytinas absolventams, jis reguliavo KPAT personalo atranką į naujas pareigybes. Įrodymais nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas, kad atsakovas specialiai nutraukė su pareiškėju PKT sutartį 2010 m. birželio 29 d., kad į pareigas 2010 m. birželio 30 d. galėtų paskirti Lietuvos karo akademijos absolventus. Pabrėžia, jog atsakovas pareiškėjo sutartį galėjo nutraukti ir jį išleisti į atsargą teisės aktų nustatyta tvarka jau po 2010 m. birželio 15 d. Nesutinka su pareiškėju, kad vien tik aukštesnis laipsnis nulemia kario aukštesnę kvalifikaciją tam tikrai nustatytai pareigybei užimti.

Pabrėžia, jog teismas neturėtų vertinti priimtų sprendimų dėl personalo komplektavimo tikslingumo ir pagrįstumo požiūriu. Nurodo, jog pagal atsakovo su pareiškėju sudarytos Profesinės karo tarnybos sutarties 6 punktą KASOKTĮ nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus 1 punkte nustatytam laikotarpiui. KASOKTĮ 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog neatsižvelgiant į PKT sutarties terminą, šio įstatymo 37 ir 38 straipsniuose numatytais atvejais ji gali būti nutraukta prieš terminą. Todėl nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad šio ginčo atveju pagal šios sutarties 4 punktą atsakovas privalėjo pareiškėją paskirti į pareigas ir kad sutarties nutraukti negalėjo. Pažymi, jog kritiškai turi būti vertinami apeliaciniame skunde ir jo prieduose pateikiami nauji argumentai ir įrodymai, kuriuos pareiškėjas galėjo pateikti anksčiau.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Lietuvos kariuomenė nepagrįstai buvo pripažinta administracinės bylos proceso šalimi. Pažymi, kad pareiškėjas skundžia krašto apsaugos ministrės įsakymą Nr. P-867. Pareiškėjas iki išleidimo į atsargą dienos tarnavo KPAT, t. y. iki KPAT darbo organizavimo pakeitimo ėjo pareigas KPAT, o vėliau buvo perkeltas į KPAT laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, todėl ne Lietuvos kariuomenės, o KPAT teisėms ir pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos. Remiantis tuo, kad teismui nėra skundžiamas joks Lietuvos kariuomenės, kaip viešojo administravimo subjekto, aktas ar veiksmas, taip pat atsižvelgdamas į tai, jog nagrinėjamu atveju teismo priimtas spendimas nesukels Lietuvos kariuomenei tiesioginių materialinių teisinių pasekmių, Lietuvos kariuomenė vertina, jog ji nepagrįstai įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje byloje.

Mano, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, tinkamai nustatė bylos nagrinėjimo ribas ir atskleidė bylos esmę, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovas atleisdamas pareiškėją atsižvelgė į abi KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas savarankiškas sąlygas, todėl mano, kad nagrinėjamu atveju aplinkybės, nulemiančios krašto apsaugos ministro teisę nutraukti profesines karo tarnybos sutartis, egzistavo. Kritiškai turi būti vertinami pareiškėjo argumentai dėl Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti 2010 m. birželio 1 d. protokolinio sprendimo Nr. RK-4. Iš minėto protokolo matyti, kad lentelėje yra sudėliotas tam tikras karių eiliškumas balais, tačiau tai turi būti suprantama, kad tai yra bendro pobūdžio karių vertinimas. Nepaisant to, kurioje pozicijoje karys yra nurodytas, esant jo kvalifikaciją atitinkančioms pareigoms, jis gali būti į jas paskirtas, o tas karys, kuris yra aukštesnėje lentelės pozicijoje gali būti nepaskirtas į jas dėl to, kad nėra jo kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančių pareigų. Pagal KASOKTĮ 42 straipsnį ministrui ar jo įgaliotam asmeniui suteikta teisė paskirti ar perkelti karį į kitas pareigas neatsižvelgiant į komisijos siūlymus, netgi be komisijos svarstymo. Nagrinėjamu atveju nebuvo vykdoma karių rotacija. Taigi minėtos komisijos protokolas ir komisijos siūlymai nagrinėjamu atveju neturi būti sureikšminti.

KASOKTĮ 42 straipsnis reguliuoja ne profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir kario atleidimo iš tarnybos tvarką, o kitus teisinius santykius. Pareiškėjo argumentai, kad jis turėjo būti perkeltas į kitas pareigas, yra nepagrįsti. Pabrėžia, jog profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, numatytas KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalyje, tačiau atitinkantys šio įstatymo 45 straipsnio 6 dalyje numatytas sąlygas, pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti profesinėje karo tarnyboje. Be to, pagal KASOKTĮ 46 straipsnį krašto apsaugos ministras, atsižvelgdamas į krašto apsaugos sistemos poreikius, gali pratęsti ne aukštesnio kaip pulkininko laipsnio kario, sukakusio šio įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje nustatytą amžių, profesinę karo tarnybą.

Nurodo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas. Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas. Pareiškėjas skunde nurodytais motyvais ir prie jo pridedamais dokumentais nepatvirtino įtikinamais įrodymais, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas ar ginčijamas įsakymas Nr. P-867 yra nepagrįsti ir neteisėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Nagrinėjamos bylos esminis ginčo dalykas – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-867, kuriuo su pareiškėju L. P. sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta ir pareiškėjas išleistas iš profesinės karo tarnybos į atsargą 2010 m. birželio 29 d., nukeliant atleidimo iš tarnybos dieną į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad atsakovas Krašto apsaugos ministerija su pareiškėju L. P. 2007 m. gruodžio 10 d. sudarė profesinės karo tarnybos sutartį, pagal kurią pareiškėjas nuo 2007 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. gruodžio 11 d. buvo priimtas į profesinę karo tarnybą. Šios sutarties 4 punktu Krašto apsaugos ministerija įsipareigojo KASOKTĮ nustatytomis sąlygomis ir tvarka skirti pareiškėją į pareigas, o sutarties 6 punkte buvo numatyta, kad KASOKTĮ nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus sutartyje nustatytam laikui (t.

I, b. l. 111-112). Pareiškėjas tarnavo Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos Vilniaus karo prievolės centro teritorinio Vilniaus skyriaus vyriausiuoju specialistu. Pareiškėjui 2010 m. vasario 10 d. buvo įteiktas pranešimas, kad vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu, krašto apsaugos ministrės 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 ir 2009 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-649 su pareiškėju sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta ir, nesant laisvų pareiškėjo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, pareiškėjas gali būti atleistas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (t.

I, b. l. 113). Pakeitimo komisijos 2010 m. kovo 25 d. sprendime Nr. 17KL-6 nurodyta, kad pareiškėjas neatrenkamas į naują KPAT struktūrą ir teikiamas Patariamajai komisijai svarstyti. 2010 m. balandžio 23 d. pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas, kuriuo pareiškėjas informuotas, jog siekiant surasti pareiškėjo kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančias pareigas, į kurias jis galėtų būti perkeltas, pareiškėjas perkeliamas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą iki 2010 m. birželio 19 d., o nesant laisvų pareiškėjo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, su pareiškėju sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta ir pareiškėjas gali būti atleistas iš tarnybos (t.

I, b. l. 114). Krašto apsaugos ministrės 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 pareiškėjas nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo perkeltas į KPAT laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. protokolinio sprendimo Nr. RK-4 2.24.23 punkte konstatuota, kad krašto apsaugos sistemoje nesant pareiškėjo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų pareiškėją siūloma išleisti į atsargą (t. I, b. l. 16-19).

Byloje pareiškėjo ginčijamas krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. P-867 priimtas vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 45 straipsnio 1 dalimi, 59 straipsnio 1 dalimi, krašto apsaugos ministrės 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 175 straipsniu bei Patariamosios komisijos išvada, kad Lietuvos kariuomenėje, kitose krašto apsaugos sistemos institucijose nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų (t. I, b. l. 82). Šiuo įsakymu pareiškėjui taip pat buvo suteiktos atostogos nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2010 m. birželio 21 d. (įskaitytinai). Pagal bylos duomenis pareiškėjas atleistas iš tarnybos 2010 m. rugpjūčio 29 d. (t. I, b. l. 125).

Byloje nustatyta, kad krašto apsaugos ministrės 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161, įgyvendinant bendrą karo prievolės administravimo reformą, buvo patvirtinta KPAT nauja struktūra ir pareigybių sąrašas, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. Įsakymo Nr. V-1161 įgyvendinimo priemonės buvo numatytos krašto apsaugos ministrės 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo“, kuriame nurodyta pakeisti nuo 2010 m. balandžio 15 d. KPAT darbo organizavimą nutraukiant dalies KPAT teritorinių skyrių veiklą, perduodant jų teises, pareigas ir turtą kitiems krašto apsaugos sistemos padaliniams (t. II, b. l. 97-98). Vykdant pertvarkymus KPAT vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų, karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53), iš viso buvo patvirtintos 88 naujos pareigybės (iš jų, karininkų – 22, puskarininkių – 8, seržantų – 21). Taip pat buvo sumažinta KPAT karininkų pareigybių (vietoj 88 paliktos 22 pareigybės).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad KPAT sumažėjo ne tik vyresniojo leitenanto kategorijai priskirtų profesinės karo tarnybos karių skaičius, bet ir visų kitų šios institucijos karių skaičius, tačiau pagal pakeistą KPAT struktūrą liko Vilniaus Karo prievolės centro teritorinis Vilniaus skyrius, kuriame vyriausiojo specialisto pareigas ėjo pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas, palyginęs KPAT pareigybių sąrašą, patvirtintą 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. V-743, ir naująjį KPAT pareigybių sąrašą, patvirtintą 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 (t. I, b. l. 93-97, t. II, b. l. 93-96), taip pat nustatė, kad KPAT Vilniaus Karo prievolės centro teritoriniame Vilniaus skyriuje liko 3 vyriausiojo specialisto pareigybės, iš kurių dvi skirtos valstybės tarnautojams, o viena – puskarininkiui, turinčiam viršilos laipsnį, o atsižvelgdamas į tai, kad pagal KPAT pareigybių sąrašą, patvirtintą 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. V-743, vyriausiojo specialisto pareigybei buvo keliami kitokie karinio laipsnio bei kiti reikalavimai, padarė išvadą, kad pareiškėjo užimta pareigybė buvo realiai panaikinta. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad buvo nustatyta, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, konstatavęs, kad Lietuvos kariuomenėje, kitose krašto apsaugos sistemos institucijose nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, priėmė įsakymą Nr. P-867.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes neteisingai nustatyta, jog atsakovas neturėjo pareiškėjui pasiūlyti užimti kitų pareigų, kad pareiškėjo kvalifikacija nebuvo aukštesnė už tų karių, kurie buvo paskirti į naujas pareigas. Pareiškėjas nurodo, kad jis turėjo aukštesnę kvalifikaciją už tą, kurią turėjo naujojoje KPAT struktūroje bei KAS į laisvas pareigas paskirti ir tarnaujantys karininkai (vyresnieji leitenantai ir kapitonai), Lietuvos karo akademijos absolventai (leitenantai). Pareiškėjas teigia, kad atsakovas netinkamai atliko pareiškėjo kvalifikacijos ir kompetencijos vertinimą pagal krašto apsaugos ministrės 2010 m. vasario 3 d. įsakymą Nr. V-104. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų, jog dėl atsakovo veiksmų, kurie pasireiškė krašto apsaugos ministrės 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-104 nevykdymu, pareiškėjo lygiateisiškumo principo pažeidimu, profesinės karo tarnybos sutarties, sudarytos su pareiškėju, 4 punkto pažeidimu, neteisėtu pareiškėjo atleidimu iš tarnybos ir išleidimu į atsargą, t. y. duomenų, kurių pagrindu būtų pripažinti neteisėtais ir panaikinti krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. P-867 bei pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalyje (1–13 punktai) nurodyti atvejai, kuriais profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia. KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad profesinės karo tarnybos kario sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos:

1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija;

2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012; kt.). Pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas, o esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal savo nustatytus vertinimo kriterijus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2681/2011; 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012; kt.).

Teismas gali tik patikrinti, ar nustatyti kriterijai neprieštarauja KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygai, kada karys gali būti perkeltas į laisvas pareigas, jei jos atitinka kario laipsnį ir jo kvalifikaciją. Atsakovo plati diskrecija lemia tai, kad į laisvas pareigas karys skiriamas vertinant išimtinai jo profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją, kriterijai, kurie reikšmingi panašiais atvejais valstybės tarnyboje, darbo sutartiniuose santykiuose, pvz., darbo stažas, išlaikytinių skaičius, priešpensinis amžius kariui bei kitokios specialios garantijos, nagrinėjamo ginčo atveju negali būti taikomi ir nesuteikia pranašumo užimti pareigas, kurioms esant laisvoms karys negalėtų būti atleistas dėl karių skaičiaus sumažinimo.

Atsižvelgiant į specifinę karo tarnybos santykių sritį, išimtinai profesinės kompetencijos ir kvalifikacijos kriterijų taikymas negali būti vertinimas kaip asmenų diskriminacija pagal kitus kriterijus, kurie nėra teisės aktais numatyti taikyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012; kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas sudarytą su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartį nutraukė ir pareiškėją atleido iš tarnybos pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kad byloje nustatyta, jog realiai buvo pertvarkyta KPAT ir sumažintas karių skaičius, nagrinėjamu atveju turi būti išsiaiškintos ir nustatytos šios teisiškai svarbios aplinkybes: ar nebuvo laisvų pareiškėjo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, į kurias jis turėjo būti perkeltas, atsakovui pertvarkius KPAT struktūrą, sumažinus karių ir tarnautojų skaičių, ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai 2010 m. birželio 30 d. priėmė įsakymą Nr. P-867, kuriuo konstatavo, kad Lietuvos kariuomenėje, kitose krašto apsaugos sistemos institucijose nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kriterijai, kuriais remiantis karys perkeliamas į laisvą pareigybę, buvo nustatyti krašto apsaugos ministrės 2010 m. vasario 30 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos personalo atrankos pertvarkant tarnybą procedūrų apraše (t. II, b. l. 97-98, 101-102). Šiame apraše (t. II, b. l. 101-102) nurodyta, kad atsižvelgiant į naujuose pareiginiuose nuostatuose nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, komisijos Personalo pogrupis kiekvienai pareigybei atrenka profesinę kvalifikaciją atitinkančius asmenis ir sudaro pretendentų kiekvienai pareigybei sąrašą, bei nustatyti atrankos principai (5.2 punktas), pagal kuriuos, esant konkurencijai į laisvą pareigybę, yra atrenkami kariai. Aprašo 5.2 punkte nustatyta, kad esant keliems kandidatams, atitinkantiems kvalifikacinius reikalavimus, į pareigas atrenkama pagal toliau prioriteto tvarka išvardytus kriterijus: Komisijos Personalo pogrupio atliktas patirties, motyvacijos ir kitų savybių įvertinimas, kuris iš kandidatų galėtų efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas (5.2.1 punktas); vykdant tarnybines pareigas buvo sužalotas arba susirgo profesine liga (5.2.2 punktas); vienas augina vaikus (įvaikius) iki 16 metų arba prižiūri kitus šeimos narius (5.2.3 punktas); likęs tarnauti laikas iki teisės gauti karinę pensiją yra trumpesnis nei 1 metai (5.2.4 punktas); aukštesnis veiklos ir potencialo įvertinimas (už du metus) (5.2.5 punktas); tarnybos patirtis kituose KAS vienetuose ne trumpesnė kaip du metai (5.2.7 punktas); didesnė patirtis tarptautinėse operacijose (5.2.8 punktas).

Pagal bylos duomenis yra pagrindas daryti išvadą, jog tam, kad pareiškėjas būtų atrinktas į kitas KPAT pareigas, pirmiausia jis turėjo atitikti tam tikros pareigybės aprašyme (nuostatuose) nurodytus specialiuosius reikalavimus, turėjo turėti profesinę kvalifikaciją, kuri atitiktų tam tikroms pareigybėms nustatytus kvalifikacinius reikalavimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad krašto apsaugos ministrės 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtintame pareigybių sąraše yra nurodytos pareigybės ir šioms pareigybėms keliami reikalavimai, iš jų pareigybinis karinis laipsnis (pareigybės lygis, kategorija). Taip pat nurodomi reikalavimai: specialybės kodas/aukščiausia kvalifikacinė kategorija, sveikatos grupė, Lietuvos Respublikos įslaptintos informacijos, su kuria dirbti ar susipažinti būtinas leidimas, žyma, įslaptintos informacijos, su kuria dirbti ar supažinti būtinas asmens patikimumo pažymėjimas, žyma (NATO, ES), reikalaujama užsienio kalba, kalbos mokėjimo lygis (t. II, b. l. 93-95).

Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra nurodęs, jog, kai laisvas pareigas užimti pretenduoja keli asmenys, pirmenybė turi būti teikiama asmeniui, kurio karinis laipsnis ir kvalifikacija yra aukštesni, atsižvelgiant į konkrečios laisvos pareigybės funkcijų specifiką, t. y. pirmenybė teikiama asmens karinio laipsnio ir specialių žinių (kvalifikacijos) lygiui, reikalingam atlikti konkrečios specialybės specifines funkcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012), kad turi būti remiamasi KASOKTĮ 41 straipsnyje įtvirtintu karių laipsnių ir pareigų derinimo principu, pagal kurį atitinkamoms karinėms specialybėms reikalinga tik tam tikros srities kvalifikacija ir į tas pareigas gali būti atrinkti tik atitinkamą kvalifikaciją turintys specialistai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2534/2012).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas turi aukštąjį išsilavinimą – yra baigęs Mykolo Romerio universitetą (viešasis administravimas, magistras arba jam prilygintas), taip pat mokėsi Klaipėdos universitete (edukologas, bakalauras arba jam prilygintas), yra baigęs karjeros kursus: Pėstininkų būrio vadas – Lietuvos kariuomenės mokymo ir doktrinų valdyba; Šaudymo valdymo ir taktinio kovinio šaudymo kursas – Mokymų ir doktrinų valdyba; 1–5 etapo šaudymo vadovo kvalifikacija – LK Gen. A. R. KRC, anglų kalbos mokėjimo lygis (pagal STANAG60001 (SLP)) 2-22. Pareiškėjo karinis laipsnis – vyresnysis leitenantas. Byloje nurodyta ši pareiškėjo tarnybos patirtis kituose KAS padaliniuose (išvardytos 3 paskutinės tarnybos kituose KAS vienetuose pareigos ir tarnybos einant šias pareigas trukmė): 2001 m. rugsėjo 24 d. – 2002 m. kovo 7 d. būrio vadas (LDK Butigeidžio dragūnų batalionas); 2002 m. kovo 8 d. – 2003 m. vasario 10 d. būrio vadas (MPBr „Geležinis vilkas“), 2003 m. vasario 11 d. – 2003 m. liepos 31 d. būrio vadas (Karaliaus Mindaugo MPB), 2003 m. rugpjūčio 1 d. – 2004 m. gruodžio 31 d. karo prievolės vyr. specialistas (Vilniaus karo prievolės centras), 2005 m. sausio 1 d. – 2008 m. rugpjūčio 10 d. vyr. specialistas (Vilniaus karo prievolės centras) (t. II, b. l. 59).

Pareiškėjas skundą bei apeliacinį skundą grindžia tuo, kad jis turėjo aukštesnį atestato balą nei kapitonai D. G., A. K., E. S., M. G., D. B., V. R., M. B., N. U., Ž. V., todėl jam (pareiškėjui) turėjo būti pasiūlytos šių asmenų užimtos pareigos. Taip pat pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių pagrindu teigia, kad byloje nepagrįstai nustatyta, jog D. B., E. S., V. R., G. M. yra aukštesnės kvalifikacijos. Pareiškėjas teigia, kad jam turėjo būti pasiūlyta L. Z. užimta pareigybė. Šie pareiškėjo argumentai nepripažintini pagrįstais, nes minėti asmenys turėjo kapitono laipsnį.

Pagal bylos duomenis pareiškėjas ėjo kapitono pareigas, tačiau jam kapitono karinis laipsnis nebuvo suteiktas. Pareiškėjo atstovo nurodomi minėtų asmenų reitingo balai (t. II, b. l. 189-190) nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas atitiko minėtų asmenų užimtoms pareigybėms keliamus reikalavimus ir jo kvalifikacija buvo aukštesnė už šių asmenų. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, apie tai, kad jis nepagrįstai buvo įvertintas 4 balais, o turėjo būti įvertintas 5 balais, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas būtų paskirtas į tas pareigas, kurias užėmė kapitonai Ą.

M., R. T.. Pažymėtina, kad pareiškėjo atstovo pateiktame kandidatų sąraše pats pareiškėjas nurodomas, kaip ketvirtas asmuo, kuris galėjo būti paskirtas į minėtų asmenų pareigas (t. II, b. l. 189-190). Pareiškėjo atstovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė pareigybių sąrašą, kuriame apibendrino visas protokoluose ir sąrašuose esamas pareigybes ir nurodė, kad pareiškėjas turėjo būti siūlomas net į 110 KPAT ir KAS sistemoje esamų laisvų pareigų, į kurias savo patirtimi ir kvalifikacija būtų tikęs (t. II, b. l. 194-195).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atstovo sudarytą sąrašą, daro išvadą, kad remiantis šiuo sąrašu negali būti nustatyta, jog pareiškėjas turėjo tokią profesinę kvalifikaciją, kuri atitiko sąraše nurodytoms pareigybių aprašymuose (nuostatuose) nurodytus specialiuosius reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjantis teismas nėra kompetentingas visa apimtimi patikrinti atsakovo atliktos KPAT pertvarkos teisėtumą, įvertinti atleisto iš tarnybos asmens galimybes pretenduoti į apskritai visas pareigybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012).

Atsižvelgiant į pareiškėjo atleidimo iš profesinės karo tarnybos pagrindą, konstatuotina, kad pareiškėjas nepagrįstai savo reikalavimus grindžia aplinkybėmis, susijusiomis su tuo, jog atsakovas galėjo išleisti į atsargą kurį nors PKT karį iš 155 karių, kurie tarnauja virš tarnybos amžiaus, ir į jo vietą paskirti pareiškėją. Teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad atsakovas, atlikdamas struktūrinius pertvarkymus, turi atleisti PKT karius, kurie tarnauja virš tarnybos amžiaus, o į jų vietą paskirti kitus karius.

Pareiškėjas 2010 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. P-867 ginčija ir tuo pagrindu, kad įsakyme nurodyta atleidimo iš tarnybos diena 2010 m. birželio 29 d., nors turėjo būti nurodyta kita diena po jo kasmetinių atostogų pabaigos diena, kaip kad tai numato Lietuvos Respublikos darbo kodekso 175 straipsnis. Iš byloje ginčijamo įsakymo matyti, kad pareiškėjo atleidimo iš tarnybos klausimas buvo išspręstas 2010 m. birželio 30 d. įsakymu, t. y. jo profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta nuo 2010 m. birželio 30 d., o jo atleidimo iš tarnybos diena buvo nukelta į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos, t. y. taip, kaip tai numato Lietuvos Respublikos darbo kodekso 175 straipsnis. Todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 175 straipsnio reikalavimai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra konstatavęs, kad pats faktas, jog su pareiškėju karo tarnybos sutarties nutraukimo data viena diena yra ankstesnė, negu nurodyta įsakyme, neturi įtakos ginčijamo įsakymo bei pačių tarnybos santykių pasibaigimo teisėtumui dėl savo formalaus pobūdžio, pareiškėjo teisės į socialines garantijas buvo užtikrintos atleidimo iš tarnybos datą nukeliant į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2534/2012; 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012).

Pareiškėjas byloje yra pateikęs sąrašą 19 Lietuvos karo akademijos absolventų (leitenantų) nuo 2010 m. birželio 30 d. užimtų pareigybių, kurios, pareiškėjo teigimu, turėjo būti pasiūlytos jam (pareiškėjui) (t. II, b. l. 195). Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jam turėjo būti pasiūlytos šios Lietuvos karo akademijos absolventų užimtos pareigybės tuo pagrindu, jog jis turėjo aukštesnį karinį laipsnį (vyresnysis leitenantas), o kariūnai turėjo tik leitenanto karinį laipsnį, jis (pareiškėjas) turėjo didesnį stažą, motyvacijos vertinimą, atsakovas neturėjo pareigos skirti į pareigas kariūnų, pareiškėjas de facto 2010 m. birželio 30 d. buvo laikinojo rezervo karys. Pirmosios instancijos teismas detaliai neišnagrinėjo pareiškėjo byloje nurodomų aplinkybių, susijusių su jo galimybe užimti minėtas pareigybes. Pirmosios instancijos teismas yra nurodęs, kad su pareiškėju PKT sutartis nutraukta nuo 2010 m. birželio 29 d., todėl laisvos pareigybės nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2010 m. liepos 31 d. nagrinėjamoje situacijoje nėra aktualios. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiktina, nes įsakymas Nr. 867, kuriuo pareiškėjas atleistas iš profesinės karo tarnybos tuo pagrindu, kad nėra Lietuvos kariuomenėje ir kitose krašto apsaugos sistemos institucijose laisvų pareiškėjo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, priimtas 2010 m. birželio 30 d., todėl akivaizdu, kad atsakovas turėjo pareigą imtis priemonių, jog būtų įvertinta, ar pareiškėjas pagal turimą karinį laipsnį bei kvalifikaciją gali užimti laisvas pareigas, kurios buvo iki 2010 m. birželio 30 d. (įskaitytinai). Nagrinėjamu atveju byloje proceso šalių pateikti įrodymai tvirtina, kad atsakovas nevykdė šios pareigos.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad krašto apsaugos ministrui suteikta diskrecijos teisė spręsti, kokių kategorijų kariai tam tikru laiku yra reikalingi krašto apsaugos sistemoje, įvertinus KASOKTĮ keliamus krašto apsaugos sistemai uždavinius ir nustatytas funkcijas, sistemos poreikius ir interesus, spręsti personalo komplektavimo klausimus ir nuspręsti kokių kategorijų (pagal laipsnį, specialybę ir kitus kriterijus Lietuvos karo akademiją baigę absolventai arba kariai specialistai ir pan.) kariai yra reikalingi. Tačiau atsakovo nurodoma diskrecijos teisė šiuo atveju yra saistoma ir bendrųjų konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.). Pažymėtina, kad įgyvendinant diskrecijos teisę turi būti laikomasi įstatymuose įtvirtintų procedūrų, priimtas sprendimas neturi prieštarauti galiojantiems teisės aktams (įskaitant ir juose įtvirtintus principus). Šioje byloje nagrinėtina, ar atsakovas tinkamai įgyvendino diskrecijos teisę, nesiūlydamas pareiškėjui užimti buvusių laisvų pareigų iki 2010 m. birželio 30 d. ir net nevertindamas, ar pareiškėjas galėtų užimti šias pareigas pagal turimą karinį laipsnį ir kvalifikaciją, ir 2010 m. birželio 30 d. priėmė įsakymą Nr. 867.

Atsakovas taip pat nurodo, kad pagal KASOKTĮ 20 straipsnio 4 dalį kariūnai kviečiami į profesinę karo tarnybą atsižvelgiant į jų studijų rezultatus ir krašto apsaugos sistemos bei karo tarnybos poreikius ir priimant Lietuvos karo akademijos absolventus Atrankos aprašo nuostatos netaikomos, o Lietuvos karo akademijos absolventų ir pareiškėjo skyrimo į tarnybą aplinkybės ir teisiniai pagrindai yra skirtingi, todėl šių aplinkybių vertinimas yra negalimas, vadovaujantis tų pačių aktų nuostatomis. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos atsakovo argumentus, pažymi, kad Lietuvos karo akademijos absolventams netaikomos teisės aktų nuostatos, kurios šiuo atveju turėjo būti taikomos pareiškėjui, kad atsakovas turi teisę kviesti kariūnus į profesinę karo tarnybą, tačiau minėtos atsakovo aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neturėjo vertinti, ar pareiškėjas negalėtų užimti atsiradusių iki 2010 m. birželio 30 d. laisvų pareigybių, kurias buvo pasiūlyta užimti Lietuvos karo akademijos absolventams. Įvertinus tai, kad pareiškėjas jau 2010 m. vasario 10 d. buvo įspėtas apie profesinės karo tarnybos sutarties galimą nuraukimą, 2010 m. balandžio 23 d. pareiškėjui buvo pranešta apie jo perkėlimą į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą iki 2010 m. birželio 19 d., siekiant surasti pareiškėjo kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančias pareigas, į kurias jis galėtų būti perkeltas, pareiškėjas buvo perkeltas į rezervą, kuriame pagal bylos duomenis buvo iki 2010 m. birželio 30 d., darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo pirmenybę gauti pasiūlymą laisvoms pareigybėms užimti. Atsakovas byloje nėra pateikęs įrodymų, kad jau iki 2010 m. vasario 10 d. buvo informavęs kariūnus apie galimybę jiems užimti konkrečias atsilaisvinančias vietas.

Nagrinėjamu atveju laisva pareigybė – tai pareigos, atitinkančios pareiškėjo karinį laipsnį bei jo kvalifikaciją. Nustatant pareiškėjo pasirengimą ir kvalifikaciją eiti laisvas pareigas, vertintini ir pareiškėjo praktiniai įgūdžiai, turimos teorinės žinios ir patirtis, reikalingi eiti tas pareigas. Pažymėtina, kad atsakovas, nepasiūlęs pareiškėjui laivų pareigybių dėl to, jog pareiškėjas neturi reikiamos kvalifikacijos, pasirengimo eiti pareigas ar tam tikrų gebėjimų tinkamai vykdyti pareigas, privalėjo įrodyti šią aplinkybę.

Pagal bylos duomenis Lietuvos karo akademijos absolventams, kurie buvo paskirti į 19 laisvų pareigybių, Lietuvos Respublikos Prezidento 2010 m. birželio 21 d. dekretu Nr. K-399 2010 m. birželio 30 d. suteikti pirmieji karininko laipsniai – leitenanto laipsniai. Iš atsakovo pateikto sąrašo pareigybių, į kurias 2010 m. birželio 30 d. buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai, matyti, jog buvo reikalaujamas anglų kalbos mokėjimo lygis – 2222, pareigybinis karinis laipsnis – vyresnysis leitenantas, leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta Lietuvos Respublikos informacija su žyma „Konfidencialiai“ ar „Slaptai“. Pareigybės buvo neužimtos nuo 2010 m. gegužės 24 d., nuo 2010 m. birželio 17 d., nuo 2010 m. birželio 28 d., nuo 2010 m. birželio 29 d. (t. III, b. l. 134). Atsakovas yra nurodęs argumentą, kad pareiškėją jis galėjo atleisti jau po 2010 m. birželio 15 d., tačiau pagal bylos duomenis atsakovas to nepadarė, todėl darytina išvada, kad atsakovas turėjo vertinti, ar pareiškėjas galėjo užimti atsilaisvinusias iki 2010 m. birželio 30 d. pareigybes, į kurias paskyrė Lietuvos karo akademijos absolventus. Pažymėtina, kad atsakovas pareiškėjo atstovui 2012 m. vasario 22 d. rašte Nr. 12-01-244 yra nurodęs, kad kariūnai, kurie 2006 metais buvo priimti į Lietuvos karo akademiją, sudarė krašto apsaugos ministro 2005 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. V-1296 „Dėl kariūno mokymosi sutarties formos tvirtinimo“ patvirtintos formos Kariūno mokymosi sutartis, tačiau pagal šias sutartis atsakovas neįsipareigojo absolventų paskirti į profesinės karo tarnybos kario pareigas (t. II, b. l. 195A). Byloje atsakovas neteikė įrodymų, kad atlikdamas struktūros pertvarkymus ir mažindamas karininkų skaičių buvo nustatęs konkrečias pareigybes, į kurias bus skiriami tik Lietuvos karo akademijos absolventai ir šios pareigybės kitiems karininkams, atliekantiems profesinę karo tarnybą, nebus siūlomos.

Atsakovas apeliacinės instancijos teismui nurodo (t. III, b. l. 54-55), kad remiantis krašto apsaugos ministro nustatytais kvalifikaciniais reikalavimais pareigybėms (Sąrašas pareigybių, į kurias 2010 m. birželio 30 d. buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai) ir pareiginiuose nuostatuose nustatytais reikalavimais kvalifikacijai ir išsilavinimui, galima teigti, jog pareiškėjas neatitiko pareigybėms užimti kvalifikacinių ir išsilavinimui keliamų reikalavimų. Pareiginiuose nuostatuose nustatyti reikalavimai, kurių neatitiko pareiškėjas: baigti Lietuvos karo akademiją arba turėti kitą atitinkamą NATO valstybių karinių įstaigų prilygintą išsilavinimą, baigti aplinkos apsaugos kursus, patrulio kursus, ryšių būrio vadų kursus, logistikos karininkų kursus, turėti technikos remonto ir priežiūros organizavimo pagrindus bei kitus specifinius reikalavimus. Be to, pareiškėjas neturėjo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta Lietuvos Respublikos informacija su žyma „Konfidencialiai“ arba „Slaptai“, o toks reikalavimas buvo keliamas minėtoms pareigybėms. Pareiškėjui toks leidimas nebuvo išduotas, nes pareiškėjo patikrinimo krašto apsaugos ministro 2005 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-223 patvirtinto Aprašo nustatyta tvarka procedūra nebuvo atlikta, pareiškėjas neatitiko šio įsakymo 2.1 – 2.3 punktuose nustatytų kriterijų, kurių pagrindu pareiškėjas galėtų pirmiau už kitus karius gauti leidimą.

Atsakovas byloje pateikė 17 pareiginių nuostatų (t. II, b. l. 61-113), iš kurių matyti, kad ne visi kariai turėjo būti baigę tik Lietuvos karo akademiją arba turėti kitą NATO valstybių karinių mokymo įstaigų prilygintą išsilavinimą tam, kad galėtų užimti tas pareigybes (pvz., Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės Štabo ir aptarnavimo kuopos ryšių būrio vadas, Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės štabo ir aptarnavimo kuopos žvalgų būrio vadas, Lietuvos kariuomenės Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono Štabo ir aprūpinimo kuopos Transporto būrio vadas, Lietuvos kariuomenės Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ vadovybės brigados štabo G4 skyriaus transporto karininkas, Lietuvos kariuomenės Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ vadovybės Žvalgybos kuopos būrio vadas, Lietuvos kariuomenės Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos kuopos Remonto būrio vadas, Lietuvos kariuomenės Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos bataliono štabo ir aprūpinimo kuopos paskirstymo būrio vadas). Atsakovo nurodomos aplinkybės apie tai, kad buvo reikalingi aplinkos apsaugos kursai, patrulio kursai, ryšių būrio vadų kursai, logistikos karininkų kursai, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šių kursų baigimas buvo lemiamas reikalavimas tam, jog karys galėtų užimti atitinkamas pareigas. Byloje nėra įrodymų, kad atsižvelgiant į tokių kursų organizavimo specifiką, šių kursų trukmę, pareiškėjas, būdamas kandidatu užimti minėtas pareigas, nebūtų galėjęs nesudėtingai ir operatyviai baigti šių kursų, jei būtų buvęs informuotas apie atsilaisvinančias pareigas ir galimybę šias pareigas užimti.

Aplinkybė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėjo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta Lietuvos Respublikos informacija su žyma „Konfidencialiai“ ar „Slaptai“, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog vien dėl šios aplinkybės atsakovas turėjo teisėtą pagrindą nevertinti, ar pareiškėjas pagal turimą karinį laipsnį ir kvalifikaciją negalėjo užimti pareigybių, į kurias buvo paskirti kariūnai. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad atsakovas buvo informavęs pareiškėją apie atsilaisvinančias pareigybes ir keliamus reikalavimus šiai pareigybei, kad pareiškėjas būtų atsisakęs gauti leidimą, kad atsakovas turėjo patikimų įrodymų, kurių pagrindu galėjo pagrįstai manyti, jog pareiškėjui toks leidimas nebus išduotas. Minėto leidimo išdavimas tiesiogiai yra susijęs su atsakovo veiksmais. Atsakovas, nustatęs, jog pareiškėjas pageidauja būti paskirtas į vieną ar kelias pareigybes, atitinka karinį laipsnį ir kvalifikaciją, keliamą šioms pareigybėms, turėjo sudaryti pareiškėjui galimybę gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta Lietuvos Respublikos informacija su žyma „Konfidencialiai“ ar „Slaptai“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi proceso šalių nurodytas aplinkybes, įrodymus, susijusias su pareiškėjo kariniu laipsniu, įgyta kvalifikacija, tarnybos stažu, baigtais kursais, anglų kalbos žinojimo lygiu, pareigybėms, į kurias buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai, keliamais reikalavimais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas neatitiko kvalifikacinių reikalavimų (specialių žinių) lygio, pareiškėjo kvalifikacija buvo žemesnė nei Lietuvos karo akademijos absolventų, kaip kad buvo nustatyta kitose administracinėse bylose (pvz., administracinės bylos Nr. A492-163/2013; Nr. A438-599/2013).

Apibendrinant nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su profesinės karo tarnybos sutarties, sudarytos su pareiškėju, nutraukimu ir pareiškėjo atleidimu iš tarnybos pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, darytina išvada, kad atsakovas nesilaikė įstatymo reikalavimo, jog šiuo pagrindu galima nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį ir atleisti karį iš profesinės karo tarnybos tik, kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas iš profesinės karo tarnybos atleistas be KASOKTĮ numatyto pagrindo, todėl tenkintinas pareiškėjo reikalavimas panaikinti įsakymo Nr. P-867 2 punktą, kuriuo su pareiškėju nutraukta PKT sutartis ir pareiškėjas išleistas iš profesinės karo tarnybos į atsargą 2010 m. birželio 29 d., nukeliant atleidimo iš tarnybos dieną į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos, pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Taip pat panaikintini įsakymo Nr. P-867 3, 4 ir 5 punktai, kurie yra išvestiniai iš Įsakymo 2 punkto.

KASOKTĮ 48 straipsnis reglamentuoja karo tarnybos ginčų sprendimą. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu teismas nustato, jog asmuo yra atleistas iš profesinės karo tarnybos be KASOKTĮ numatyto pagrindo, teismas gali jį grąžinti į profesinę karo tarnybą. Teismo grąžintas į profesinę karo tarnybą asmuo skiriamas į pareigas ar į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą karo tarnybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, jam atlyginama už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką. Kadangi nustatyta, jog pareiškėjas iš profesinės karo tarnybos atleistas be KASOKTĮ numatyto pagrindo, todėl taikytina ši norma, t. y. pareiškėjas grąžintinas į profesinę karo tarnybą, atsakovas įpareigotinas išmokėti pareiškėjui už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką nuo 2010 m. rugpjūčio 29 d., išskaičius pareiškėjui išmokėtas išmokas dėl jo atleidimo iš profesinės karo tarnybos pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Pažymėtina, kad KASOKTĮ 48 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta, jog išskaičiuojamos gautos išmokos. Įvertinus šios normos ir KASOKTĮ 48 straipsnio 4 dalies nuostatas, tai, kad atleidžiant iš tarnybos pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą turi būti mokamos išmokos, kad panaikinus šių išmokų mokėjimo pagrindą, asmuo, gavęs šias išmokas, praturtėtų be teisėto pagrindo, o tai yra draudžiama, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priklauso atlygis už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką nuo 2010 m. rugpjūčio 29 d. išskaičius pareiškėjui išmokėtas išmokas dėl jo atleidimo iš profesinės karo tarnybos pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Pareiškėjo reikalavimas priteisti atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką, neiškaičius išmokėtų išmokų, netenkintinas. Taip pat atsakovas įpareigotinas pareiškėjui išmokėti butpinigius (per mėnesį – 210 Lt) ir maistpinigius (1 dienos suma – 14,80 Lt) už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 29 d. iki bus įvykdytas šis sprendimas. Teisėjų kolegija sprendime nenurodo tikslių priteistinų sumų, nes byloje nėra konkrečių duomenų apie pareiškėjui išmokėtas išmokas bei pareiškėjui mokėtinų pinigų sumos priklauso nuo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, kad bylą išnagrinėjo šališka teisėja, netenkino pareiškėjo atstovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir bylą išnagrinėjo iš esmės. Šie pareiškėjo argumentai atmestini.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47 straipsnio 1 dalis numato, kad teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. Pareiškėjas, teigdamas, jog bylą išnagrinėjo šališka teisėja, turėjo pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti, kad egzistuoja aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjusios teisėjos nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2012; kt.). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos sprendime nustatytomis aplinkybės dėl ginčo, atliktu įrodymų vertinimu, priimtais procesiniais sprendimais, nėra tos aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjusios teisėjos nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi.

ABTĮ 80 straipsnis, reglamentuojantis bylos nagrinėjimo atidėjimą, nenumato, kad teismas visada privalo atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyksta proceso šalis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, jog ABTĮ nenumato, kad administracinėse bylose ginčo šalies atstovavimas bei jos (ar atstovo) dalyvavimas teismo posėdyje yra visais atvejais privalomas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3620/2011). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti bylos nagrinėjimą, kai nusprendžia, kad be neatvykusios proceso šalies negalima nagrinėti bylos arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Pažymėtina, kad teismas, realizuodamas savo teisę spręsti dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, be kita ko, privalo atsižvelgti ir į šalių lygiateisiškumo, proceso operatyvumo principus, taip pat į tai, ar prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo pateikusi šalis iki prašymo atidėti bylos nagrinėjimą aktyviai naudojosi savo teisėmis pateikti įrodymus, papildomus rašytinius paaiškinimus, nes priešingu atveju, būtų sudaromos prielaidos piktnaudžiauti bylos nagrinėjimo atidėjimo teise (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-299/2011). Pagal nagrinėjamos bylos duomenis apie teismo posėdį (bylos nagrinėjimą) 2012 m. kovo 8 d. buvo pranešta pareiškėjui bei jo (pareiškėjo) atstovui (t. II, b. l. 66, 67). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių jis negali dalyvauti teismo posėdyje, pareiškėjo atstovas 2012 m. kovo 8 d. pateiktame teismui prašyme dėl bylos posėdžio atidėjimo (t. II, b. l. 155) nenurodė jokių aplinkybių, kad jis ar pareiškėjas ruošia skundo patikslinimą, prašo išreikalauti papildomų įrodymų.

Teisėjų kolegija, apibendrindama sprendime išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. panaikinami krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-857 „Dėl vyr. ltn. L. P. išleidimo į atsargą“ 2, 3, 4, 5 punktai, pareiškėjas grąžinamas į profesinę karo tarnybą, atsakovas įpareigojamas išmokėti pareiškėjui atlyginimą už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką nuo 2010 m. rugpjūčio 29 d. iki bus įvykdytas teismo sprendimas, išskaičius pareiškėjui išmokėtas išmokas dėl jo atleidimo iš profesinės karo tarnybos pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, butpinigius (per mėnesį – 210 Lt) ir maistpinigius (1 dienos suma – 14,80 Lt).

Pareiškėjo atstovas apeliacinės instancijos teismui nurodė, kad atsakovo pateiktos Lietuvos karo akademijos absolventų 2010 m. birželio 30 d. priesaikos yra suklastotos, ir prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą. Šis prašymas netenkintinas, nes pareiškėjo atstovo nurodytos aplinkybės apie priesaikų suklastojimą remiantis 2010 m. liepos 7 d. paskelbta straipsnyje „Karo akademijos XVII laidos absolventams suteiktas pirmasis karininko laipsnis ir įteikti diplomai“ informacija nepatvirtina pareiškėjo prašymo pagrįstumo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo L. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo L. P. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-867 „Dėl vyr. ltn. L. P. išleidimo į atsargą“ 2, 3, 4, 5 punktus.

Grąžinti pareiškėją L. P. į profesinę karo tarnybą.

Įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją išmokėti pareiškėjui L. P. atlyginimą už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką nuo 2010 m. rugpjūčio 29 d. iki bus įvykdytas sprendimas, išskaičius pareiškėjui išmokėtas išmokas dėl jo atleidimo iš profesinės karo tarnybos pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, butpinigius (per mėnesį – 210 Lt) ir maistpinigius (1 dienos suma – 14,80 Lt).

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė