2020-04-01 Nr. AB-6415-3-61-3-02652-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-665-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02652-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad nuo 2017 m. birželio mėn. iki 2018 m. rugpjūčio mėn. buvo laikomas Vilniaus PN kamerų tipo patalpose. Šiuo laikotarpiu buvo pažeidžiamas vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimas. Kamerose nebuvo ventiliacijos. Vilniaus PN nėra sporto kiemelio, į pasivaikščiojimo kiemelį nepatenka saulės šviesa. 8-ojo ir 3-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose bei kameroje Nr. 206 negyveno. Vilniaus PN pateiktos pasivaikščiojimo kiemelio fotonuotraukos nepaneigia jo argumento, kad šviesa į pasivaikščiojimo kiemelius nepatenka. Vilniaus PN pateiktos sporto patalpos nuotraukos yra padarytos iš 1 korpuso, kuriame pareiškėjas niekada nėra buvęs. Vilniaus PN pateiktos nuotraukos nepatvirtina sporto inventoriaus pasivaikščiojimo kiemelyje buvimo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui, jam būnant Vilniaus PN, nebuvo pažeistas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas. Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliuose yra įrengtas sporto inventorius, nuteistiesiems sudarytos galimybės mankštintis ir sportuoti. Visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Pareiškėjo skundo argumentai dėl kilusios neturtinės žalos yra deklaratyvaus pobūdžio, atspindintys subjektyvią jo nuomonę, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir nenuginčijami įrodymai. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik siekdamas turtinės naudos. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad nurodytos aplinkybės darė įtaką jo fizinei ir psichinei sveikatai. Vilniaus PN jokiais veiksmais nepažeidė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nustatytas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 papunkčiais, bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį buvo laikomas patalpose, kurių plotas tenkino vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą ir šiuo aspektu nekonstatavo neteisėtų Vilniaus PN veiksmų.

7. Teismas, akcentuodamas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytą teisinį reglamentavimą dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, bylos duomenimis nustatė, kad Vilniaus PN yra įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai. Aplinkybę, kad kiemeliai apšviečiami, patvirtina byloje pateiktos nuotraukos. Teismas pareiškėjo argumentą, kad į pasivaikščiojimo kiemelį nepatenka saulės šviesa, laikė abstrakčiu ir deklaratyviu, neturinčiu esminės reikšmės sprendžiant dėl Vilniaus PN veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme.

8. Teismas dėl sporto kiemelio pažymėjo, kad byloje pateiktos nuotraukos patvirtina, jog Vilniaus PN 1-jame gyvenamajame korpuse įrengta patalpa su sporto inventoriumi, pasivaikščiojimo kiemelyje įrengtas sporto inventorius. Tai patvirtina, kad Vilniaus PN pasinaudojo teise, o ne pareiga sumontuoti sporto įrangą ir sporto inventorių, skirtą nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Todėl pareiškėjo argumentą, kad nėra sporto kiemelių, teismas vertino kaip neatitinkanti tikrovės. Be to, teismas pažymėjo, kad toks argumentas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi tokio sporto kiemelio įrengimas yra Vilniaus PN teisė, o ne pareiga, kas sąlygoja, jog, jeigu ir nebūtų Vilniaus PN sporto kiemelio, tai nebūtų pagrindas konstatuoti Vilniaus PN veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme. Teismas vertino, kad pareiškėjo atsikirtimuose į Vilniaus PN atsiliepimą pateikti argumentai nepatvirtina Vilniaus PN veiksmų neteisėtumo. Aplinkybė, kad pareiškėjas nebuvo 1-jame gyvenamajame korpuse įrengtoje patalpoje su sporto inventoriumi, neturi esminės reikšmės, nenustačius ir pareiškėjui nenurodžius, kad jis nors kartą ketino eiti į 1-ajame gyvenamajame korpuse įrengtą patalpą ir jo teisės buvo nepagrįstai apribotos.

9. Teismas nurodė, kad gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir higienos norma HN 76:2010), 24 punktu ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir higienos norma HN 134:2015), 17 punktu, pažymėjo, kad pataisos įstaigose esančios gyvenamosios patalpos, kuriose nėra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ar oro kondicionavimo sistema, gali būti vėdinamos per langus ir toks vėdinimo būdas atitinka teisės aktų nuostatas.

10. Teismas iš Vilniaus PN atsiliepimo nustatė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo pasikreipęs dėl netinkamų laikymo sąlygų. Kitų objektyvių duomenų pareiškėjas nenurodė. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginys, susijęs su netinkama ventiliacija gyvenamosiose patalpose, yra abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio, kuris nepakankamas konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų faktą.

11. Teismas akcentavo, kad nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų neturtinei žalai iš valstybės atlyginti – Vilniaus PN neteisėtų veiksmų – kitos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti – žala ir priežastinis ryšys – nėra vertinamos.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jo skundą tenkinti ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

13. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis nuotraukomis, kurios neatitinka tikrovės ir šiose nuotraukose yra užfiksuotos kitos patalpos, kuriuose nėra buvęs. Pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra atviro stogo ir, atitinkamai, gryno oro. Galimybė mankštintis gryname ore nesudaryta, nes nėra jokio sporto inventoriaus. Galimybės pateikti nuotraukas, kurios patvirtintų realią situaciją, neturi. Grindys kiemelyje turi būti lygios, neslidžios, tačiau yra duobėtos, slidžios. Pasivaikščiojimo kiemeliuose vakare nėra apšvietimo. Kameroje nėra jokios ventiliacijos. Vėdinimas per langą apsunkintas, nes langai neatsidaro arba atsidaro tik 10 cm, todėl oras necirkuliuoja ir kameroje tvanku ir karšta.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsakovo atstovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas laikėsi visų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiki analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Jis visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Atsakovo atstovo nuomone, teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 16. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, atlyginimo.

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).

18. Pareiškėjas kelia neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo klausimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

19. Pirmosios instancijos teismas analizavo pareiškėjo skundą dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo ir padarė išvadą, kad pareiškėjas visu ginčo laikotarpiu buvo laikomas patalpose, kurių plotas tenkino vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą. Šiuo aspektu teismas neabejojo Vilniaus PN pateiktais rašytiniais duomenimis, kurie paneigia pareiškėjo atsikirtimo argumentus, kad nurodytose kamerose jis negyveno. Todėl, atsižvelgus į tai, darė išvadą, kad šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus.

20. Iš apeliacinio skundo seka, kad apeliantas nesutinka su šiomis teismo išvadomis. Dėl apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

21. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, ir kt.). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Vilniaus PN pareiškėjui buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, teko atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

22. Nors pareiškėjas tvirtino, jog buvo pažeidžiamas vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimas, šiuos teiginius paneigia Vilniaus PN pateikti įrodymai. Pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų nenuginčijo – neprašė teismo surengti žodinį bylos nagrinėjimą bei iškviesti liudytojus tikslu išsiaiškinti visas bylai reikšmingas ir, jo nuomone, abejotinas Vilniaus PN nurodytas aplinkybes. Pastebėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde išreikštas nesutikimas su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis yra abstraktaus pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundo argumentus dėl ploto normos neužtikrinimo, pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, nėra paneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui buvo užtikrintas teisinį reglamentavimą atitinkantis minimalus gyvenamasis plotas.

23. Pirmosios instancijos teismas dėl pasivaikščiojimo kiemelių ir sporto kiemelio pasisakė, kad pareiškėjo argumentas, jog į pasivaikščiojimo kiemelį nepatenka saulės šviesa laikytinas abstrakčiu ir deklaratyviu, neturinčiu esminės reikšmės sprendžiant dėl Vilniaus PN veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme. Sporto kiemelio įrengimas, Vilniaus PN teisė, o ne pareiga, kas sąlygoja, jog, jeigu ir nebūtų Vilniaus PN sporto kiemelio, tai nebūtų pagrindas konstatuoti Vilniaus PN veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme. Apeliantas šių teismo argumentų nenuginčijo ir nenurodė jokių teisės aktų, kuriuos būtų pažeidęs atsakovas, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas atmetamas.

24. Apeliantas teigia, kad ventiliacija nebuvo tinkama. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pataisos įstaigose esančios gyvenamosios patalpos, kuriose nėra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ar oro kondicionavimo sistema, gali būti vėdinamos per langus ir toks vėdinimo būdas atitinka teisės aktų nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad apelianto teiginys, susijęs su netinkama ventiliacija gyvenamosiose patalpose, yra abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio, kuris nepakankamas konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų faktą.

25. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų neturtinei žalai iš valstybės atlyginti – Vilniaus PN neteisėtų veiksmų – kitos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti – žala ir priežastinis ryšys – nėra vertinamos ir pareiškėjo skundas, kuriuo reikalaujama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VPN, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas su šia teismo išvada sutinka.

26. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius