2025-03-12 Nr. AB-4495-3-63-3-00431-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1478-624/2025

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00431-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 24S102001 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ES) (toliau – ir Leidimas).

2. Skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

2.1. Atsakovas Leidimo panaikinimo administracinę procedūrą įgyvendino ne viešai, t. y. pareiškėjui nieko nežinant apie jo atžvilgiu atsakovo atliekamą tyrimą ir / ar kokių nors faktinių aplinkybių patikrinimą, asmens duomenų ir / ar informacijos paiešką. Dėl šių atsakovo veiksmų buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nustatytos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ), taip pat Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas). Pareiškėjas neturėjo teisės naudotis pareigūno nušalinimo teise, kuri yra nustatyta VAĮ, pareiškėjui buvo suvaržyta teisė atitinkamai apskųsti atsakovo ar jo įgalioto atstovo (pareigūno) veiksmus. Atsakovo Sprendimas yra galutinis atsakovo administracinės procedūros procesinis sprendimas, kurį atsakovas priėmė vienpusiškai, t. y. be pareiškėjo dalyvavimo. Dėl šios priežasties pareiškėjui nėra aišku, kodėl būtent tokio turinio sprendimą priėmė atsakovas. Atsakovo Sprendimas turi būti aiškus ne tik pačiam atsakovui, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu toks sprendimas buvo priimtas. Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų, kurie yra keliami viešojo administravimo subjekto priimamų sprendimų turiniui.

2.2. Pareiškėjas yra deklaravęs savo nuolatinę gyvenamąją vietą nuosavoje namų valdoje (duomenys neskelbtini) mieste. Atsakovas šią faktinę aplinkybę Sprendime pripažino, tačiau tuo pačiu Sprendimu šią faktinę aplinkybę paneigė ir nusprendė, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje negyveno 12 mėnesių iš eilės ir tokia faktinė aplinkybė atsakovui yra pagrindas naikinti Leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pats asmuo turi teisę priimti sprendimą dėl savo nuolatinės gyvenamosios vietos pasirinkimo. Pareiškėjas savo nuolatinę gyvenamąją vietą yra pasirinkęs Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) mieste, todėl atsakovas Sprendimu neturėjo jokio teisinio pagrindo nuspręsti už pareiškėją, kad pareiškėjas negyvena nuolat Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nėra deklaravęs savo išvykimo iš Lietuvos Respublikos, todėl atsakovo Sprendimas vertintinas kaip užsieniečio diskriminavimas ir persekiojimas vien tik dėl jo kilmės, t. y. kad asmuo yra Rusijos Federacijos pilietis.

2.3. Pareiškėjas yra pateikęs dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir tai atsakovui yra žinoma. Pareiškėjo sprendimas įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę yra aiškus bei akivaizdus jo paties sprendimas dėl jo nuolatinės gyvenamosios vietos pasirinkimo. Atsakovui yra žinomi faktai, kad pareiškėjo dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo 2023 m. yra patikrinęs pats atsakovas ir Pilietybės reikalų komisija, kuri rekomendavo Lietuvos Respublikos Prezidentui suteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę. Dėl šių faktinių aplinkybių atsakovo Sprendimas vertintinas kaip atsakovo kenkimas pareiškėjo teisėtiems interesams ir teisėtiems jo lūkesčiams dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo. Atsakovas neturi teisės pareiškėjui nustatyti jo nuolatinę gyvenamąją vietą ir spręsti, kurios valstybės pilietybę pareiškėjas turi teisę pasirinkti.

2.4. Sprendimas yra galimai priimtas atsakovo įgalioto asmens J. P., tačiau Sprendime yra nuosekliai ir ne vieną kartą nurodyta, kad pareiškėjo asmens dokumentus nagrinėjo Migracijos departamentas. Darytina išvada, kad Sprendimas buvo kolektyvinis sprendimas, tačiau Sprendimo rengėju yra nurodyta tik J. P.. Taip buvo pažeistos pareiškėjo teisės žinoti visus asmenis, dalyvavusius priimant Sprendimą, taip pat pažeistos pareiškėjo teisės reikšti nušalinimus ir / ar apskųsti veiksmus pareigūnų, kurie dalyvavo priimant Sprendimą.

2.5. Užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje užsienio valstybėje sąvoka nėra nustatyta jokiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose, todėl užsieniečio, kaip Lietuvos Respublikos gyventojo, statusas yra nustatomas pagal užsieniečio turimą ir galiojantį jo leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo atveju atsakovas nebuvo kompetentingas nuspręsti apie pareiškėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, kadangi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą atsakovui nėra suteikti jokie įgaliojimai spręsti arba atitinkamai nustatyti užsieniečio nuolatinę gyvenamąją vietą. Pareiškėjas neinformavo atsakovo, kad jis išvyko iš Lietuvos Respublikos ir gyvena kitoje valstybėje, todėl 2022 m. spalio 1 d. pareiškėjo laikinas išvykimas iš Lietuvos Respublikos negalėjo būti pripažįstamas kaip pareiškėjo gyvenimas ne Lietuvos Respublikoje, kadangi užsienietis buvo išvykęs laikinai ir jis nedeklaravo savo išvykimo iš Lietuvos Respublikos.

2.6. Atsakovui yra žinoma, kad pareiškėjo tėvas yra Lietuvos Respublikos pilietis, todėl atsakovas turėjo įvertinti, kad ši faktinė aplinkybė taip pat įrodo pareiškėjo ryšį su Lietuvos Respublika ir jo rimtą ketinimą įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Sprendimas yra prieštaringas, kadangi atsakovas, panaikinęs pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pačiu sprendimu išaiškino, kad pareiškėjas galėti kreiptis dėl leidimo gyventi gavimo, jeigu jis atitiktų bent vieną iš Įstatymo 40 straipsnio l dalyje ar 53 straipsnio l dalyje nustatytų leidimo gyventi išdavimo pagrindų. Atsakovui turi būti žinoma, kad, atsižvelgiant į aplinkybę, jog pareiškėjo tėvas yra Lietuvos Respublikos pilietis, pareiškėjas turi teisė gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.7. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo Sprendimo dalimi, kurioje nurodytas pareiškėjo pirmojo leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo teisinis pagrindas. Pareiškėjas nurodo, kad jam pirmas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas kaip asmeniui, kuris pragyveno Europos Sąjungos valstybėje narėje be pertraukos pastaruosius 5 metus, t. y. pagal Įstatymo 53 straipsnio l dalies 82 punktą.

2.8. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata yra ydinga, ją dėl neaiškios reglamentacijos galima interpretuoti labai įvairiai, todėl pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant išaiškinti, ar ginčui aktualaus Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos reglamentavimas dėl leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisinio pagrindo taikymo užsieniečiams, kurie gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsniui ir 32 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti ir nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:

3.1. Sprendimas buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai, kadangi Migracijos departamento surinktais duomenimi nustatyta, jog Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu 2020 m. rugsėjo 21 d. išduoto Leidimo pagrindu Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantis pareiškėjas nuo 2022 m. spalio 1 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir iki 2024 m. sausio 7 d., t. y. daugiau nei 12 mėnesių, negyveno Lietuvos Respublikoje ir kitoje Europos sąjungos valstybėje narėje, nes buvo Armėnijoje. Šiuo atveju buvo nustatytas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindas, kuriuo remiantis leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, todėl pareiškėjo atžvilgiu ir buvo priimtas Sprendimas panaikinti išduotą Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

3.2. Nors pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo priimti Sprendimo, tačiau nepateikė jokių Sprendime išdėstytas aplinkybes paneigiančių įrodymų, t. y. kad pareiškėjas ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ir kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Pastarąją Sprendimo aplinkybę pagrindžia pareiškėjo pase esančios žymos, todėl kritiškai turi būti vertinamas pareiškėjo skundo argumentas, kad šis išvykimas buvo laikinas.

3.3. Kritiškai vertintini pareiškėjo skundo argumentai, kad neva jokie teisės aktai nenustato užsieniečiams, turintiems leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, faktiškai joje gyventi apibrėžtą laikotarpį. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės. Šios Įstatymo nuostatos aiškiai leidžia suprasti, kad užsienietis, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, turi faktiškai joje gyventi, o toks gyvenimas gali būti pertraukiamas tik trumpomis išvykomis. Įstatyme nenustatyta išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, neatitinkančiam minėtų nuostatų, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas. Atsižvelgiant į tai, kad jog Įstatyme nenustatyta galimybės nepanaikinti leidimo dėl priežasčių, kurios galėtų būti laikomos svarbiomis, yra akivaizdu, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata yra imperatyvi ir asmeniui, gyvenančiam ne Lietuvos Respublikoje daugiau kaip 12 mėnesių iš eilės, leidimas turi būti panaikintas, nepriklausomai nuo to, dėl kokių priežasčių aptariamą laikotarpį asmuo nebuvo Lietuvoje.

3.4. Migracijos departamentas neginčija tos aplinkybės, kad pareiškėjas yra pateikęs dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, tačiau tai nėra ginčijamo sprendimo objektas. Pats ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui atlikti visas reikiama migracines procedūras siekiant gauti Lietuvos Respublikos pilietybę.

3.5. Užsienietis, gavęs leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjai leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2020 m. rugsėjo 21 d. ir galiojo iki 2025 m. rugsėjo 21 d. t. y. visą šį laikotarpį pareiškėjas privalėjo atitikti Įstatymo reikalavimus. Be to, priešingai nei teigia pareiškėjas skunde, leidimo nuolat gyventi išdavimo mementų buvo vadovaujamasi galiojusio Įstatymo redakcija, kuriam jau buvo galiojanti 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata.

3.6. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė, todėl asmuo, siekiantis gauti (turėti, pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, turi išpildyti įstatymų jam nustatytus reikalavimus. Teismas akcentavo, kad Įstatymas nenumato išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas. Šis laikotarpis pratęsiamas iki 24 mėn. užsieniečiams, įgijusiems leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ir82 punktuose nustatytu pagrindu, jeigu jie įrodo, kad yra išvykę į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti.

6. Teismas nurodė, kad Sprendime padarytą išvadą, jog pareiškėjas negyveno Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, patvirtina byloje esantys duomenys – Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) informacija apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus bei pareiškėjo paso įrašai. Teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog pareiškėjas 2022 m. spalio 1 d. – 2024 m. sausio 7 d. buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos ir nebuvo Europos Sąjungos valstybėse narėse teismo posėdžio pripažino ir pareiškėjo atstovas, todėl teismas pabrėžė, kad neturi jokio pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu.

7. Teismas pažymėjo, kad nors Įstatyme nėra apibrėžta „gyvenimo“ sąvoka, tačiau atsižvelgiant į Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį, kurioje numatyta, kad leidimas nuolat gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtina jo nuolatinio gyventojo statusą, galima pagrįstai teigti, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turėtų gyventi nuolat arba bent jau tikrai ilgiau nei vieną, dvi dienas per savaitę kas kelis mėnesius, o tuo labiau ne kas 12 mėnesių. Teismas taip pat akcentavo, kad Įstatymo priedo „Įgyvendinami ES teisės aktai“ redakcijų, galiojusių tiek pradinio leidimo nuolat gyventi pareiškėjui išdavimo metu (2011 m.), tiek Leidimo išdavimo metu (2020 m.), tiek ir Sprendimo priėmimo metu (2024 m. balandžio 17 d.), įrašai patvirtina faktinę aplinkybę, jog pareiškėjo teisinės padėties klausimų sprendimo metu Įstatymo nuostatos buvo suderintos su 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (Oficialusis leidinys L 016, 23/01/2004 p. 0044-0053; toliau – Direktyva 2003/109/EB) nuostatomis.

8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad pareiškėjo individuali situacija turėjo būti vertinama pagal pirmojo leidimo nuolat gyventi pareiškėjui išdavimo teisinį pagrindą, t. y. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 82 punktą – šeimos susijungimo pagrindu, dėl ko, pareiškėjo nuomone, pareiškėjo atžvilgiu turėjo būti taikoma Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta sąlyga, jog užsieniečiui leidimas nuolat gyventi, išduotas UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 81 ir 82 punktuose nustatytu pagrindu, panaikinamas, jeigu šis užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės, o jis tokio termino nepažeidė, teismas pažymėjo, jog įstatymo leidėjas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalį papildė 82 punkto nuostatomis bei ginčui aktualų 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą, atsižvelgiant į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 82 punkto normą (numatančią, jog leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Europos Sąjungos valstybėje narėje be pertraukos pastaruosius 5 metus, iš kurių ne mažiau kaip 2 metus be pertraukos – Lietuvos Respublikoje, ir turėjo leidimą laikinai gyventi kaip leidimą laikinai gyventi (ES mėlynąją kortelę) turinčio užsieniečio šeimos narys) pakeitė, įteisinant Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 82 normos nulemtą išimtį, tik nuo 2022 m. liepos 14 d. (straipsnio punkto pakeitimai: Nr. XIV-1277, 2022 m. birželio 30 d., paskelbta TAR 2022 m. liepos 14 d., i. k. 2022-15427). Teismas atmetė šiuos pareiškėjo argumentus, nes pirminio leidimo nuolat gyventi pareiškėjui išdavimo metu pareiškėjo nurodomas pirminio leidimo nuolat gyventi pareiškėjui išdavimo teisinis pagrindas – Įstatymo 53 straipsnio 1 dalį papildė 82 punktas – neegzistavo.

9. Teismas nurodė, kad Leidimas buvo išduotas Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu (kai leidime nuolat gyventi yra netikslių įrašų), taigi Sprendimo priėmimo metu pareiškėjo turėto Leidimo, galiojusio iki 2025 m. rugsėjo 21 d., Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto išimtys pareiškėjo individualiu atveju netaikomos, t. y. vertinama Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlyga – ar leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje / Ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje turintis užsienietis gyveno ne Europos Sąjungoje valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

10. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog užsieniečio šeimos nariai gyvena Lietuvos Respublikoje, tėvas – šios šalies pilietis ar pats pareiškėjas siekia įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, savaime nesuteikia pareiškėjui teisės automatiškai gyventi ir būti Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjui, kaip leidimą nuolat gyventi turinčiam užsieniečiui, nesilaikyti Įstatymo nuostatų reikalavimų. Teismo vertinimu, skundžiamas Sprendimas nepažeidžia pareiškėjo teisės į pagarbą šeimos gyvenimui, nes remiantis bylos duomenimis, jam nėra kliūčių įgyvendinti šią teisę kitais Įstatymo numatytais pagrindais.

11. Teismas vertino, kad Sprendimo turinys patvirtina, jog Migracijos departamentas pareiškėjo individualią situaciją vertino, aptarė ir pareiškėjo nurodytus šeiminius, socialinius ryšius bei juos įvertino priimdamas ginčo sprendinį, todėl teismas sutiko su Sprendime pateiktu pareiškėjo individualios situacijos dėl nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso vertinimu ir pritarė Migracijos departamento Sprendime padarytai išvadai, jog, atsakovas, nustatęs, kad užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas atsižvelgiant į atsakovo kompetenciją, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius nurodytų teisės aktų nuostatas, Sprendime nurodyti aiškūs, suprantami, pakankamai išsamūs motyvai.

12. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje pateikta pareiškėjo paso kopija, atsižvelgiant į tai, jog jame fiksuotas paskutinis įrašas yra 2024 m. kovo 19 d., o Sprendimas buvo priimtas vieno mėnesio eigoje – 2024 m. balandžio 17 d. – leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas Migracijos departamento atliekamo ginčo tyrimo metu, kurio metu buvo priimtas Sprendimas, teikė tyrimui reikalingus duomenis – paso kopiją, t. y. jam buvo žinoma apie Migracijos departamento atliekamą ginčo tyrimą bei Migracijos departamento buvo sudaryta galimybė pateikti Sprendimo priėmimui aktualius duomenis, o tai paneigia pareiškėjo argumentus, jog atsakovas Sprendimą priėmė pareiškėjui nedalyvaujant ar kitaip suvaržė pareiškėjo VAĮ 22 straipsnio reglamentuotas teises.

13. Teismas taip pat vertino, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai teisinių argumentų, pagrindžiančių būtinybę kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintas.

14. Teismas, pasisakydamas dėl 2024 m. gruodžio 12 d. teisme gauto pareiškėjo atstovo prašymo dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo, kurį grindė būtinumu surinkti ir ištirti naujus įrodymus apie pareiškėjo išvykimus ir atvykimus į Šengeno erdvę per Latvijos Respublikos valstybės sieną, kadangi, pareiškėjo atstovo teigimu, atsakovas byloje ginčijamą sprendimą priėmė už akių, t. y. pareiškėjui apie atsakovo vykdomą administracinę procedūrą iki ginčijamo sprendimo nebuvo žinoma, nebuvo leista pateikti paaiškinimų dėl faktinių ginčo aplinkybių, pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo iš esmės metu buvo nagrinėtos pareiškėjo atstovo prašyme dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo minimos pareiškėjo (ne) buvimo ginčo laikotarpiu Lietuvos Respublikoje ir atsakovo Sprendimo priėmimo „už akių“ aplinkybės, pareiškėjo atstovas prašyme minimų teiginių, juos išsakydamas teismo posėdžio metu, neįrodinėjo, šios aplinkybės buvo įvertintos teismo sprendimu, todėl teismas šį prašymą atsisakė tenkinti.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja bylos aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia šiais argumentais:

16.1. Atsakovas pareiškėjui 2024 m. rugsėjo 16 d. išdavė naują leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau teismas šios faktinės aplinkybės nevertino. Atsakovas, pakeisdamas pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pripažino, kad pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje, todėl visos faktinės aplinkybės, kurios buvo atsakovo nustatytos atsakovo skundžiamo Sprendimo priėmimo metu, tapo nereikšmingos ir neaktualios. Užsieniečio gyvenimas / negyvenimas Lietuvos Respublikoje yra fakto klausimas, kurio nustatymas nėra ir negali būti aiškinamas vien tik pagal užsieniečio išvykimo ir / ar atvykimo į Lietuvos Respubliką datas ir šis klausimas negali būti sprendžiamas vienpusiškai tik atsakovo iniciatyva be pareiškėjo dalyvavimo administracinėje procedūroje.

16.2. Byloje atsakovas nepateikė visos pareiškėjo asmens bylos dokumentų, kurie patvirtintų pareiškėjo nuolatinio gyventojo Lietuvos Respublikoje statuso įgijimą. Pareiškėjo teisinė padėtis atitinka Įstatymo 53straipsnio l dalies 82 punkto reglamentavimą, kadangi pareiškėjas 2011 m. įgijo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje kaip nepilnametis asmuo, kuris Europos Sąjungoje pragyveno 5 metus. Nors ir 2011 m. Įstatymo 53 straipsnio l dalies 82 punkto reglamentuota teisės norma negaliojo, tačiau ši teisės norma turi būti taikoma pareiškėjo atžvilgiu, kadangi paminėta teisės norma yra priimta visų užsieniečių atžvilgiu. Pareiškėjas leidimą nuolat gyventi įgijo 2011 m. kaip asmuo, Europos Sąjungoje pragyvenęs 5 metų laikotarpį, todėl pagal įstatymo analogiją ir asmenų lygybės prieš įstatymą principą pareiškėjo atžvilgiu turėjo būti taikoma Įstatymo 53 straipsnio l dalies 82 punkto nuostata, taigi, atsakovas pagal minėtą reglamentavimą turėjo pareigą nepanaikinti pareiškėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas neviršijo 24 mėnesių išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpio ir jis niekada nedeklaravo savo išvykimo.

16.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą nurodydamas, kad pareiškėjas neįrodinėjo tam tikrų faktinių aplinkybių arba pareiškėjas neįrodė priešingai, nei atsakovas nustatė Sprendime. Pareiškėjas neturėjo galimybės įrodinėti faktus ar teikti paaiškinimus atsakovui, kadangi apie atsakovo administracinę procedūrą dėl leidimo nuolat gyventi LR panaikinimo pareiškėjas sužinojo tik iš gavęs pareiškėjo Sprendimą. Pareiškėjas teismo proceso metu per savo atstovą advokatą teikė rašytinius įrodymus, tačiau teismas nemotyvuotai atsisakė priimti visus teikiamus rašytinius įrodymus. Pareiškėjo nuomone, atsakovo pareiga buvo tinkamai įrodyti pareiškėjo gyvenimo / negyvenimo faktus Lietuvos Respublikoje, tačiau teismui atsisakius priimti pareiškėjo įrodymus, buvo užkirsta pareiškėjo teisė įrodinėti priešingus faktus apie savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Teismas vykdė selektyvų teisingumą, kadangi atsisakė priimti pareiškėjo rašytinius įrodymus, o vėliau sprendime nurodė, kad pareiškėjas atitinkamų faktų neįrodė arba neginčijo ir dėl šios priežasties neįrodė atsakovo Sprendimo neteisėtumo.

16.4. Advokatas V. G. teismo posėdžio metu nurodė, kad jam yra žinoma pareiškėjo išvykimo iš Lietuvos Respublikos data ir atvykimo data į Lietuvos Respubliką, ir šių duomenų pareiškėjas neginčija. Tai reiškia ne pareiškėjo gyvenimo ne ES valstybėje narėje pripažinimą, tačiau spaudo užsieniečio pase pripažinimą. Minėti spaudai pareiškėjo pase nenustato asmens gyvenimo Armėnijoje ir / ar Rusijos Federacijoje fakto. Spaudai pareiškėjo pase yra tik duomenys apie asmens išvykimo ir atvykimo į Lietuvos Respubliką datas, kurios nenustato asmens gyvenamosios vietos ne Europos Sąjungoje ar Lietuvos Respublikoje.

16.5. Vertinant Įstatymo 53 straipsnio l dalies 82 punkto teisingą taikymą pareiškėjo atžvilgiu, būtina tiksliai žinoti ir įvertinti pradinio 2011 m. pareiškėjui išduoto leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje teisinį pagrindą. Pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino, kad pareiškėjo teisinė padėtis vertinama pagal tai, kokiu pagrindu išduotas leidimas galiojo Sprendimo priėmimo metu. Pareiškėjo galiojančiame leidime esantis įrašas apie 2020 m. pakeistą leidimą nuolat gyventi neatitinka ir negali atitikti teisinio leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo 2011 m.

16.6. Atsakovas pažeidė VAĮ 22 straipsnį, kadangi pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė teikti paaiškinimus ir rašytinius įrodymus. Atsakovas neturėjo teisės priimti skundžiamo Sprendimo, nes pareiškėjui nebuvo pranešta apie jo atžvilgiu vykdomą administracinę procedūrą, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės gintis nuo atitinkamų atsakovo veiksmų, kurie nebuvo įslaptinti ir / ar pripažinti neviešais. Teismas padarė klaidingas išvadas (sprendimo 37 p.) apie tai, kad pareiškėjas žinojo apie atliekamą procedūrą, pats pareiškėjas atsakovui dokumentų neteikė, pareiškėjo paso kopijas atsakovui pateikė pareiškėjo žmona, kuri pati kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydama pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

16.7. Teismo sprendimo dalis, kuria buvo atsisakyta kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, nepagrįsta, kadangi ši sprendimo dalis yra tiesiogiai priklausoma nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies, todėl teismo atsisakymas kreiptis į Konstitucinį teismą yra formalus ir nepakankamai argumentuotas.

16.8. Teismui atmetus pareiškėjo prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės yra akivaizdu, kad atsakovo Sprendimas gali būti neteisėtas dėl atsakovo disponavimo nepilna informacija apie pareiškėjo išvykimą / atvykimą iš ir į Šengeno erdvę. Teismo sprendimo argumentas dėl pareiškėjo prašymo atmetimo nėra teisiškai pagrįstas, nes pareiškėjo kelionės per Latvijos Respubliką šioje byloje yra reikšmingos ir aktualios, atsižvelgiant į tai, kad atsakovo pareiga yra įrodyti užsieniečio gyvenimo / negyvenimo ES valstybėje narėje faktą. Kadangi teismas visus pareiškėjo prašymus atmetė, pareiškėjui pačiam nėra jokių galimybių gauti duomenis apie jo keliones iš / į Šengeno erdvę, nes ne visais atvejais užsieniečių pasuose yra atliekamos žymos apie valstybių sienų kirtimus.

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

17.1. Atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad jam 2024 m. rugsėjo 16 d. išduotas leidimas nuolat gyventi paneigia ginčijamą Sprendimą ir jame nustatytas faktines aplinkybes. Pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas siekiant užtikrinti Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies nuostatą (redakcija galiojusi skundo pateikimo metu), kurį reglamentavo, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas panaikinus užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, t. y. iki kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas, kadangi pareiškėjas 2024 m. liepos 19 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes tapo netinkamas naudoti (atsirado įtrūkimas). Pareiškėjas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) buvo informuotas, apie tai, kad teismui priėmus sprendimą palikti Migracijos departamento 2024 m. balandžio 17 d. ginčijamą Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo galioti, pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) bus paskelbtas negaliojančiu. Taigi šis leidimas nuolat gyventi nei nuginčija ginčijamą Sprendimą, nei yra reikšmingas nagrinėjamai bylai, vertinant ginčijamo sprendimo metu nustatytas faktines aplinkybes.

17.2. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad jis niekada neišvyko iš Lietuvos Respublikos, prieštarauja byloje esantiems ir nenuginčytiems įrodymams, t. y. pareiškėjo pase Nr. (duomenys neskelbtini) esantiems valstybių sienų kirtimų spaudams ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos (toliau – ir VSATIS) išrašams, iš kurių galima daryti išvadą, kad pareiškėjas 2022 m. spalio 1 d. iš Lietuvos Respublikos išvykęs į Armėniją, atgal į Lietuvos Respubliką iš Rusijos Federacijos atvyko 2024 m. sausio 7 d. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kurie paneigtų jo pase ir VSATIS užfiksuotus sienos kirtimus, atitinkamai jo apeliacinio skundo teiginiai, kad jis visą ginčijamą laikotarpį gyveno Lietuvos Respublikoje, yra atmestini kaip deklaratyvūs ir neatitinkantys tikrovės.

17.3. Nors nuolatinė pareiškėjo gyvenamoji vieta nuo 2005 m. buvo deklaruojama Lietuvos Respublikoje, tačiau Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste, taigi asmens ryšiai su Lietuva neįrodo jo faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis. Pareiškėjas neįrodė, kad per ginčijamą laikotarpį jo interesų centras buvo Lietuvos Respublika, nepateikė jokių įrodymų, kad jis tuo metu faktiškai ir fiziškai buvo ir gyveno Lietuvos Respublikoje (pvz. nuomos sutartis, komunalinių paslaugų apmokėjimai, sąskaitos ir pan.). Tuo tarpu pareiškėjo teiginys, kad jis ginčijamu laikotarpiu turėjo įgijęs verslo liudijimą, neįrodo, kad jis vykdė veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje ginčijamu laikotarpiu.

17.4. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pareiškėjo atveju nėra aktualus 53 straipsnio 1 dalies 82 punktas, nes pareiškėjui pirmas leidimas nuolat gyventi buvo išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, o ne jo nurodomu pagrindu. Kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo pirmo leidimo nuolat gyventi išdavimo metu (2011 m.) Įstatymo redakcijoje, net neegzistavo tokia nuostata (53 str. 1 d. 82 p.), ar dabartinėje Įstatymo redakcijoje minėtos nuostatos apibrėžimas, t. y. leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Europos Sąjungos valstybėje narėje be pertraukos pastaruosius 5 metus, iš kurių ne mažiau kaip 2 metus be pertraukos – Lietuvos Respublikoje, ir turėjo leidimą laikinai gyventi kaip leidimą laikinai gyventi (Europos Sąjungos mėlynąją kortelę) turinčio užsieniečio šeimos narys. Taigi pareiškėjui negalėjo būti išduotas leidimas nuolat gyventi 2011 m. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 82 punkto pagrindu. Be to, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, Įstatymo 2011 m. redakcijoje egzistavo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, kuri buvo suformuota taip: leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Nors vėlesnėse Įstatymo redakcijose ši nuostata buvo papildoma, jos esmė nesikeitė, t. y. nustačius faktinę aplinkybę, kad užsienietis 12 mėn. iš eilės negyveno Europos Sąjungoje (Lietuvos Respublikoje) yra imperatyvus pagrindas, jam panaikinti išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

17.5. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą Migracijos departamento, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto imperatyvaus pagrindo buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo atstovo pirmos instancijos teismui teikti dokumentai, kurie be kita ko, buvo nesusiję su ginčijamu sprendimu, buvo sudaryti jau po ginčijamo sprendimo ir pertekliniai, neturėjo jokios pridėtinės vertės nagrinėjamai bylai.

17.6. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad jo nebuvo klausiama dėl gyvenamosios vietos ginčijamu laikotarpiu. Pareiškėjas pats asmeniškai nedalyvavo teismo posėdyje, nors tokia galimybė jam buvo suteikta, todėl teismas objektyviai negalėjo jam užduoti klausimų. Pareiškėjo atstovas negalėjo atsakyti į klausimus, kur pareiškėjas gyveno ginčijamu laikotarpiu. Pareiškėjas jokiais objektyviais ir patikimais įrodymai nepaneigė byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad jis 12 mėn. iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje, priešingai, jis šios aplinkybės net neginčija.

17.7. Pareiškėjas, nagrinėjant bylą teisme nei žodžiu, nei raštu, iš esmės nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos priimant ginčijamą sprendimą, o pareiškėjo argumentai, jog iki priimant ginčijamus administracinius sprendimus su juo nebuvo susisiekta ir paprašyta pateikti paaiškinimus, yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas net neįvardija konkrečiai, kokias aplinkybes, reikšmingas ginčijamam Sprendimui jis būtų nurodęs. Tai, kad pareiškėjas kitaip vertina ginčo faktines aplinkybes, nepaneigia Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Nors pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą pažeidė VAĮ 22 straipsnį, tačiau nedetalizuoja, kokias tiksliai minėto straipsnio nuostatas neva Migracijos departamentas pažeidė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 24S10200, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi šalyje, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsienietis gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog užsieniečio gyvenimas / negyvenimas Lietuvos Respublikoje yra fakto klausimas, kurio nustatymas negali būti aiškinamas vien tik pagal užsieniečio išvykimo ir / ar atvykimo į Lietuvos Respubliką datas, taip pat negali būti sprendžiamas vienpusiškai tik atsakovo iniciatyva. Teigia, kad spaudai pareiškėjo pase nenustato asmens gyvenamosios vietos ne Europos Sąjungoje ar Lietuvos Respublikoje. Akcentuoja, kad atsakovas nepateikė visos pareiškėjo asmens bylos dokumentų, vertina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, taip pat klaidingai vertino, kad pareiškėjo teisinė padėtis vertinama pagal tai, kokiu pagrindu išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo Sprendimo priėmimo metu. Pareiškėjas teigia, kad galiojančiame leidime nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje esantis įrašas apie 2020 m. pakeistą leidimą nuolat gyventi neatitinka ir negali atitikti teisinio leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo 2011 m. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad Leidimas paneigia ginčijamą Sprendimą ir jame nustatytas faktines aplinkybes, yra atmestini. Vertina, kad pareiškėjo teiginiai, kad jis niekada neišvyko iš Lietuvos Respublikos prieštarauja byloje esantiems ir nenuginčytiems įrodymams, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų jo pase ir VSATIS užfiksuotus sienos kirtimus. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas neįrodė, kad per ginčijamą laikotarpį jo interesų centras buvo Lietuvos Respublika, nepateikė jokių įrodymų, kad jis tuo metu faktiškai ir fiziškai buvo ir gyveno Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo atveju nėra aktualus Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 82 punktas, nes pareiškėjui pirmas leidimas nuolat gyventi buvo išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Taip pat nurodo, kad pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; nepagrįstai teigia, kad jo nebuvo klausiama dėl gyvenamosios vietos ginčijamu laikotarpiu.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ginčui spręsti yra reikšmingas teisinis reguliavimas, reglamentuojantis pareiškėjui išduoto leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje įgijimo pagrindą bei tokio leidimo panaikinimo pagrindą, t. y. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija), nustatantis, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi, taip pat Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas, nustatantis, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.

23. Šiame kontekste (nutarties 22 p.) pažymėtina, kad leidimo nuolat gyventi išdavimas ir leidimo nuolat gyventi pakeitimas nėra tapačios sąvokos: leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimas konkrečiu Įstatymu 53 straipsnio 1 dalyje aptartu pagrindu suponuoja konkretaus statuso, kuris nėra siejamas jį patvirtinančio dokumento galiojimo terminu, įgijimą. Nors leidimas nuolat gyventi užsieniečiui išduodamas, išskyrus aptartus atvejus, 5 metams (Įstatymo 53 str. 4 d.), užsienietis nepraranda teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tik dėl to, kad jo turimo leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs (Įstatymo 54 str. 4 d.). Leidimas nuolat gyventi užsieniečio prašymu pakeičiamas pasibaigus leidimo nuolat gyventi galiojimui (Įstatymu 53 str. 2 d. 3 ir 6 p.) arba dėl priežasčių, susijusių su išduoto dokumento praradimu ar netinkamu naudoti (Įstatymo 53 str. 2 d. 1-2 p., 4-5 p.), t. y. keičiant leidimą nuolat gyventi, teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindas, įgytas išduodant leidimą nuolat gyventi, nekinta. Bylos duomenimis, leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui 2011 metais buvo išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, todėl pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodomi teiginiai dėl Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkto nuostatų taikymo pareiškėjo atžvilgiu nėra pagrįsti vien dėl šios priežasties. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, leidimo nuolat gyventi išdavimo pareiškėjui metu Įstatyme leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, šiuo metu įtvirtintų 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punktuose, nebuvo.

24. Pasisakant dėl Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto ginčui reikšmingos nuostatos (leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės) aiškinimo ir taikymo, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje bylose, kuriose ginčo dalykas – sprendimų dėl leidimo nuolat gyventi, įgytų Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 arba 8 punkte numatytu pagrindu, panaikinimo pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą teisėtumas, yra išaiškinta, kad Įstatymas nenumato išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas (žr., pvz., 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4239-438/2020; 2022 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3304-556/2022). Taigi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata yra imperatyvi (2023 m. lapkričio 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2382-822/2022 38 p.).

25. Kadangi leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalie 8 punkte numatytu pagrindu, t. y. kaip trečiosios šalies piliečiui, Lietuvos Respublikoje įgijusiam ilgalaikio gyventojo statusą, todėl Įstatymo nuostatos, susijusios su tokio jos statuso (ilgalaikio gyventojo statuso) panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso, su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 str. 2 d., jo priedo 7 p.), nuostatas:

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama (žr. 2009 m. spalio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009, 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 ir kt.), kad pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką ES valstybių narių kompetentingos institucijos ir teismai privalo taikyti nacionalinę teisę, aiškindami ją atsižvelgiant į direktyvų nuostatas. Ši kompetentingų institucijų ir teismų pareiga aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvų nuostatas pagrįsta tuo, kad valstybės narės įpareigotos pasiekti direktyvoje numatytą tikslą, o pagal EB steigimo sutarties 10 straipsnį – imtis visų tinkamų priemonių, šių pareigų vykdymą privalo užtikrinti visos šių valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant ir teismus, jei tai priklauso jų jurisdikcijai (konkrečiai kalbant, žr. 1984 balandžio 10 d.

ESTT sprendimo von Colson ir Kamann, 14/83, Rink. p. 1891, 26 punktą ir 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimo Marleasing, C-106/89, Rink. p. I-4135, 8 punktą). Nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, nesvarbu, ar nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi EB steigimo sutarties 249 straipsnio trečiosios pastraipos (pirmiausia žr. 1990 m. lapkričio 13 d.

ESTT sprendimo Marleasing, C‑106/89, Rink. p. I‑4135, 8 punktą ir 2008 m. birželio 24 d. ESTT sprendimo Commune de Mesquer, C‑188/07, Rink. p. I‑4501, 84 punktą). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę atitinkant Bendrijos teisę išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi ji leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Bendrijos teisės veiksmingumą (žr. šiuo klausimu 2003 m. gegužės 15 d. ESTT sprendimo Mau, C‑160/01, Rink. p. I‑4791, 34 punktą).

26. ESTT jurisprudencijoje, pasisakant apie Direktyva 2003/109/EB siekiamą tikslą, nurodoma, kad pirmiausia iš jos 2, 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, jog ja siekiama užtikrinti trečiosios šalies piliečių, ilgai ir teisėtai gyvenančių valstybėse narėse, integraciją ir šiuo tikslu priartinti šių trečiosios šalies piliečių teises prie teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos piliečiai, visų pirma įvairiose ekonominėse ir socialinėse srityse elgiantis su jais lygiai taip pat kaip ir su Sąjungos piliečiais. Būtent tam, kad minėti trečiųjų šalių piliečiai galėtų pasinaudoti šioje direktyvoje numatytomis teisėmis, jiems pagal jos 4 straipsnio 1 dalį suteikiamas ilgalaikio gyventojo statusas (ESTT 2022 m. sausio 20 d. sprendimo byloje Nr. C-432/20 36 p. ir jame nurodyta jurisprudencija).

27. Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio, reglamentuojančio statuso panaikinimą arba praradimą, 1 dalis nustato, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai: a) paaiškėja, kad ilgalaikio gyventojo statusas įgytas apgaulės būdu; b) nutarta taikyti išsiuntimo priemonę pagal 12 straipsnį; c) praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio 2 dalis nustato, kad, nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies c punkto, valstybės narės gali nustatyti, kad prabuvus išvykoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės arba dėl ypatingų arba išskirtinių priežasčių ilgalaikio gyventojo statusas nėra panaikinamas arba prarandamas. ESTT sprendimo 2022 m. sausio 20 d. byloje C-432/20 44 ir 45 punktuose, be kita ko, išaiškinta, kad teisė į ilgalaikio gyventojo statusą prarandama tais atvejais, kai ryšys, kuris šios teisės turėtoją anksčiau siejo su Sąjungos teritorija, nebėra tvirtas. Pagal šią nuostatą taip yra tik išvykus iš šios teritorijos dvylika mėnesių iš eilės. Todėl specifinis Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkto tikslas patvirtina šios nuostatos aiškinimą, pagal kurį tam, kad būtų užkirstas kelias prarasti teisę į ilgalaikio gyventojo statusą, pakanka, kad atitinkamas asmuo per dvylikos mėnesių iš eilės laikotarpį nuo išvykimo pradžios būtų Sąjungos teritorijoje, net jei toks buvimas truks tik kelias dienas.

28. Nagrinėjamo ginčo atveju, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamentas, įvertinęs VSATIS duomenis bei pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio paso duomenis, susijusius su jo išvykimu ir atvykimu į Lietuvos Respubliką ir kitas Europos Sąjungos valstybes nares, turėjo pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas, 2022 m. spalio 1 d. išvykęs iš Lietuvos Respublikos į Armėniją, atgal į Lietuvos Respubliką iš Rusijos Federacijos atvykęs 2024 m. sausio 7 d., ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ir, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, panaikinti dėl leidimą nuolat gyventi, įgytą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

29. Pažymėtina, kad pareiškėjo procesiniuose dokumentuose susiję nurodyti teiginiai, kuriais ginčijamas tokios Migracijos departamento išvados (nutarties 28 p.) teisėtumas, nėra pagrįsti:

29.1 aplinkybė, kad pareiškėjas gyvenamąją vietą, yra deklaravęs Lietuvos Respublikoje ir jos nekeitė, nedeklaravo išvykimo, atsižvelgiant į aptartas taikytino teisinio reguliavimo aiškinimo nuostatas (nutarties 24-27 p.), nėra reikšminga;

29.2 nėra pagrindo manyti, kad ginčui reikšminga Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata prieštarauja pareiškėjo įvardytoms Konstitucijos nuostatoms. Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (Įstatymo 3 str. 3 p.). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip ne kartą yra konstatuota, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (EŽTT 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją). Susitariančiosios Šalys turi įprastinėje tarptautinėje teisėje numatytą teisę, laikydamosi sutartinių, įskaitant Konvencijos, įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių atvykimą, buvimą ir išsiuntimą (žr., pavyzdžiui, EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (DK), pareiškimo Nr. 46410/99, 2016 m. kovo 23 d. sprendimą F. G. prieš Švediją (DK), peticijos Nr. 43611/11);

29.3 pasisakant dėl pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytų teiginių, jog spaudai pareiškėjo pase yra tik duomenys apie asmens išvykimo ir atvykimo į Lietuvos Respubliką datas, kad nėra duomenų apie jo atvykimą į / išvykimą į šalį per kitas Europos Sąjungos valstybes nares, ir pan., primintina, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.).

Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 56 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, turėdamas aptartus įrodymus – VSATIS duomenis bei pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio paso duomenis, susijusius su jo išvykimu ir atvykimu į Lietuvos Respubliką ir kitas ES valstybes nares, turėjo pagrįstą pagrindą padaryti išvadą, kad pareiškėjas ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2011 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 4-992, kuriuo pakeistas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2006 m. spalio 6 d. įsakymas Nr. 4-705 „Dėl asmenų, vykstančių per valstybės sieną, kelionės dokumentų žymėjimo ir dokumentų tikrinimo instrukcijų patvirtinimo“ (toliau – ir Instrukcija), be kita ko, nustato: datos spaudu kelionės dokumente, jeigu kitaip nenustatyta, patvirtinamas oficialus atvykimo ir išvykimo iš Europos Sąjungos ar vien tik iš Lietuvos Respublikos faktas (Instrukcijos 2 p.); datos spaudas, jeigu kitaip nenustatyta, žymimas eiliškumo tvarka, nuo dokumento pabaigos ar pradžios, priešingos duomenų lapui, nuo viršaus iki apačios.

Atvykimo datos spaudas dedamas dešinėje puslapio pusėje, o išvykimo – kairėje laikantis 180 laipsnio kampo (lygiagretiškumo principu). Nesant galimybės lygiagrečiai dėti datos spaudų (jei datos spaudai yra per dideli ar tam nepakanka vietos), jie dedami 90 laipsnių kampu vienas šalia kito ir, jei yra galimybė, šalia paskutinio atvykimo datos spaudo. Datos spaudai dedami taip, kad neuždengtų vienas kito bei teksto dokumentuose (Instrukcijos 4 p.); trečiųjų šalių piliečiams vykstant per išorinę Europos Sąjungos sieną su leidimu laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse, kelionės dokumentai antspauduojami instrukcijos 4 punkto nustatyta tvarka (Instrukcijos 6.6 p.).

Kaip matyti iš spaudų, esančių pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio pase, pareiškėjui, turinčiam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, vykstant per išorinę Europos Sąjungos sieną, t. y. atvykstant iš trečiosios šalies į Lietuvos Respubliką / išvykstant iš Lietuvos Respublikos į trečiąją šalį, pasas buvo antspauduojamas Instrukcijos 4 punkto nustatyta tvarka. Nors Instrukcija taikoma tik Lietuvos Respublikoje, iš spaudų, esančių pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio pase, matyti, kad pareiškėjui, turinčiam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, vykstant per išorinę Europos Sąjungos sieną, esančią kitoje valstybėje narėje, t. y.

Latvijoje (per Terehovos, Silenės pasienio kontrolės punktus), pasas taip pat buvo antspauduojamas; byloje nei tiesioginiai, nei netiesioginiai įrodymai, patvirtinantys, kad ginčui reikšmingu laikotarpiu, t. y. nuo 2022 m. spalio 2 d. iki 2024 m. sausio 6 d., pareiškėjas buvo atvykęs į Lietuvos Respubliką ar kitą Europos Sąjungos valstybę narę, nėra nei nurodyti, nei pateikti: pavyzdžiui, atsakovo duomenimis, pareiškėjas buvo įsigijęs verslo liudijimą, galiojusį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), tačiau jokie duomenys apie vykdytą veiklą pagal šį verslo liudijimą nėra pateikti.

30. Administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodytas jo (administracinio sprendimo) teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą) (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑398‑442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520– 2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012). Be administraciniams aktams taikomų pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimų, ne mažiau svarbu, kad administracinis aktas, kuris sukelia atitinkamas teisines pasekmes, apskritai būtų aiškus ir suprantamas (2015 m. kovo 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-650-556/2015). Nagrinėjamo ginčo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovo Sprendimas iš esmės atitinka VAĮ nustatytus turinio reikalavimus: nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis jo pagrindas, taip pat jo priėmimo motyvai.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 str. 2 d. a p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Pagal ESTT praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., ESTT 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00).

Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014).

Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019). Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021, 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1667-520/2023). Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas turėjo galimybę visus savo argumentus dėl ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nurodyti teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus, šiomis savo teisėmis teisme aktyviai naudojosi, todėl aplinkybė, kad apie administracinės procedūros, kurioje buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, pradėjimą jis nebuvo informuotas, savaime nėra pagrindas Sprendimas laikyti esant neteisėtu.

31. Įvertinus tai, kad ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiama dėl pareiškėjo įpareigojimo išvykti ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, taip pat tai, jog jam nėra kliūčių įgyvendinti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitais Įstatyme numatytais pagrindais, nėra pagrindo manyti jį (Sprendimą) esant neproporcingu.

32. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, iš jų – ir susiję su jo turimo leidimo nuolat gyventi pakeitimo 2024 m. rugsėjo 16 d. pagrindu, nėra reikšmingi nagrinėjamam ginčui, todėl dėl jų nėra pasisakoma.

33. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamą Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimą nėra pagrindo.

34. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo jam priteisti ir bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė