2017-01-23 Nr. AB-1650-3-61-3-03602-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2507-662/2017 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03602-2016-3 Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 23 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir

Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. K. (M. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja M. K. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus (toliau – ir Imigracijos reikalų skyrius) 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1113(00603). Pareiškėja paaiškino, kad ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Turėdama Šengeno vizą, ji 2014 m. rugsėjo 27 d. atvyko į Lietuvą, įsigijo 100 vnt. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Pirksta“ akcijų, kas sudarė 100 proc.

įstatinio kapitalo, ir tapo vienintele šios įmonės akcininke ir direktore. 2015 m. spalio 16 d. akcininko sprendimu įmonės įstatinis kapitalas buvo padidintas iki 14 000 Eur, buvo pakeisti įstatai bei duomenys įregistruoti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre. Pareiškėja šią įmonę įsigijo norėdama Lietuvoje vykdyti komercinę ūkinę veiklą, buvo įsteigtos trys darbo vietos, kuriose iki šiol dirba Lietuvos Respublikos piliečiai. Įmonė 2015 metais vykdė reklamos kūrimo, dizaino, patalpų paruošimo paslaugas, o 2016 metais išplėtė savo veiklą ir atlieka privačių kapaviečių priežiūrą, jų atnaujinimą ir kitus su tuo susijusius darbus.

Pateikti dokumentai patvirtina teisėtą ir faktinę UAB „Pirksta“ Lietuvoje vykdomą veiklą, įmonėje dirbančius darbuotojus, biudžetui mokamus mokesčius. Valstybinė darbo inspekcija, atlikusi UAB „Pirksta“ patikrinimą, nustatė du pažeidimus, tačiau šie pažeidimai nebuvo grubūs, nebuvo surašytas darbo teisės pažeidimo protokolas. Reaguodama į Valstybinės darbo inspekcijos rekomendacijas, UAB „Pirksta“ padarė pakeitimus darbo sutartyse dėl darbuotojų darbo funkcijų ir nuotolinio darbo. Nustatyti pažeidimai neesminiai, todėl remdamasis jais, atsakovas negalėjo konstatuoti, kad UAB „Pirksta“ veikla yra fiktyvi.

Atsakovas nenustatė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, nepateikė įrodymų, todėl neturėjo teisinio pagrindo ginčijamam sprendimui priimti. Sprendime neteisingai teigiama, kad UAB „Pirksta“ Imigracijos reikalų skyriui nurodė buveinės adresą (duomenys neskelbtini), kur ši įmonė patikrinimo metų nebuvo rasta. Remiantis valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenimis, UAB „Pirksta“ buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini).

UAB „Pirksta“ buvo išsinuomojusi patalpas (duomenys neskelbtini), kurias naudojo kaip administracines, tačiau išnykus poreikiui, nuomos sutartis buvo nutraukta. Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad, patikrinus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, nustatyta, jog Lietuvos Respublikos piliečiai dirba pilną darbo dieną dviejose įmonėse, tarp jų ir UAB „Pirksta“, todėl kilo įtarimų, kad šie asmenys minėtose įmonėse įdarbinami formaliai.

Šios įmonės įsteigtos trečiųjų šalių piliečių, kurie kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o jos pagrindinis tikslas buvo ne užsiimti teisėta veikla UAB „Pirksta“, o atitikti Įstatymo nustatytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti ir tokiu būdu legalizuoti buvimą Europos Sąjungoje. Pareiškėjos pateikta 2015 m. vasario 19 d. pažyma apie gyvenamosios vietos deklaravimą patvirtina faktą, kad pareiškėja deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), tačiau nepatvirtina nei aplinkybės, jog pareiškėja faktiškai gyvena nurodytu adresu, nei aplinkybės, kad pareiškėja iš tikrųjų vykdo teisėtą veiklą.

UAB „Pirksta“ įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių darbo sutartys su pakeitimais, pagal kuriuos šiems darbuotojams yra nustatomas nuotolinis darbas, pateiktos nebuvo, o nuostatos dėl darbuotojų darbo buvo įrašytos tik 2016 m. liepos 11 d., Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriui atlikus patikrinimą dėl UAB „Pirksta“ veiklos. Su skundu pateikti 2016 m. balandžio 5 d., 2016 m. balandžio

6 d., 2016 m. balandžio 10 d., 2016 m. balandžio 19 d. ir 2016 m. balandžio 20 d. prašymai dėl kapaviečių priežiūros taip pat nepatvirtina, kad UAB „Pirksta“ darbuotojai iš tikrųjų atliko šiuose prašymuose nurodytus darbus. Pareiškėja nepateikė jokių atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktų, taip pat įrodymų apie atliktų darbų apmokėjimą. Vadovaujantis 2016 m. rugsėjo 20 d. Sodros duomenimis, UAB „Pirksta“ Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui jau yra įsiskolinusi 454,82 Eur. Ginčijamo sprendimo išvadą, kad trys Lietuvos Respublikos piliečiai UAB „Pirksta“ visam darbo laikui įdarbinti formaliai, tam, jog pareiškėja atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus dėl įsteigtų darbo vietų, patvirtina ir tai, kad dvi darbuotojos 2016 m. vasario 15 d., t. y. praėjus kelioms dienoms po leidimo laikinai gyventi įforminimo pareiškėjai, buvo įdarbintos visai darbo dienai kitose įmonėse, kuriose teisėtos veiklos vykdymo pagrindu dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo kreipėsi kiti užsieniečiai (UAB „Mondo X“, UAB „Forta Deziro“).

Ginčijamo sprendimo argumentai, susiję su patalpų nuoma, nėra svarbūs, sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjai išdavimo ar panaikinimo. Imigracijos reikalų skyrius, atlikdamas patikrinimą dėl UAB „Pirksta“ veiklos, nuvyko adresu (duomenys neskelbtini) (pagal pareiškėjos asmens byloje esančius dokumentus, būtent šiuo adresu UAB „Pirksta“ turėjo vykdyti veiklą), tačiau jokių įmonės patalpų pastate nerado. Siekiant išsiaiškinti, kur iš tikrųjų yra UAB „Pirksta“ buveinė ir kokiu adresu darbuotojai vykdo savo funkcijas, buvo apklausti įmonės darbuotojai bei patalpų savininkas.

R. P. nurodė, kad „įmonė įsikūrusi (duomenys neskelbtini), bet pagal susitarimą man nereikia įmonės patalpose būti“, L. L. nurodė, kad „UAB „Pirksta“ yra įsikūrusi adresu (duomenys neskelbtini), antrame aukšte. Dirbu po 8 val. per dieną, visą darbo savaitę, tačiau pagal susitarimą darbo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini) neprivalau būti“. B. V. nurodė, kad „įmonė įsikūrusi (duomenys neskelbtini), tikslaus adreso nežinau. Aš konkrečiai užsiimu papuošimais kavinių. Pagal susitarimą, kadangi darbo vietoje neturiu būti, tai buveinės adresu ir nebūnu.

Konkrečių darbo valandų nėra, kur iškviečia, ten ir važiuoju dirbti, taip esame sutarę“. Pagal pareiškėjos pateiktą 2016 m. kovo 1 d. įsakymą dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties nutraukimo, visi UAB „Pirksta“ darbuotojai su juo buvo susipažinę laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 22 d., t. y. darbuotojai turėjo žinoti, kad įmonė nurodytu adresu veiklos nevykdo. Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus atlikto patikrinimo metu buvo patikrinti visi žinomi UAB „Pirksta“ adresai, tačiau nei vienu iš jų UAB „Pirksta“ dirbančių darbuotojų nebuvo rasta.

Pareiškėja nepateikė duomenų apie kitą šios įmonės veiklos vykdymo adresą. Departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o jos pagrindinis tikslas buvo ne užsiimti teisėta veikla, o atitikti Įstatyme nustatytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti ir tokiu būdu legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas iš esmės tuo, kad trys Lietuvos Respublikos piliečiai UAB „Pirksta“ visam darbo laikui įforminti formaliai, tam, jog pareiškėja atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus dėl įsteigtų darbo vietų. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2015 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į Imigracijos reikalų skyrių, prašydama pakeisti leidimą laikinai gyventi, 2016 m. vasario 12 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2018 m. vasario 12 d. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad L. L. UAB „Pirksta“ dirba nuo 2015 m. spalio 26 d. iki dabar, taip pat ji nuo 2016 m. vasario 23 d. iki 2016 m. vasario 26 d. dirbo UAB „Pontem“, nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. vasario 29 d. – UAB „Forta Deziro“; B. V. nuo 2015 m. lapkričio 2 d. iki dabar dirba UAB „Pirksta“, taip pat ji nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. kovo 21 d. dirbo UAB „Via Mondo X“; R. P. nuo 2016 m. kovo 22 d. iki dabar dirba UAB „Pirksta“, taip pat jis nuo 2010 m. liepos

1 d. dirba P. R. firmoje „Vaizdelita“, nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. dirbo Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės technologinėje mokykloje, o nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki dabar dirba Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės paslaugų ir verslo mokykloje. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad L. L. ir B. V. UAB „Pirksta“ buvo įdarbintos likus vos kelioms dienoms iki to laiko, kai pareiškėja kreipėsi į Imigracijos reikalų skyrių, prašydama pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Po leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo 2016 m. vasario 12 d. L. L. buvo įdarbinta UAB „Pontem“ bei UAB „Forta Deziro“, o B. V. UAB „Via Mondo X“. Minėtų įmonių vykdomos veiklos pagrindu dėl leidimų laikinai gyventi yra kreipęsi ir kiti užsieniečiai. Darbo sutartys patvirtina, kad anksčiau nurodyti asmenys UAB „Pirksta“ buvo įdarbinti visam darbo laikui, tačiau kiti dokumentai patvirtina, jog tuo metu, kai šie asmenys dirbo UAB „Pirksta“, jie visą darbo laiką dirbo ir kitose įmonėse. Teismas pažymėjo, kad minėtos darbo sutartys buvo pakeistos Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriui atlikus UAB „Pirksta“ neplaninį patikrinimą 2016 m. liepos 11 d., jose įrašant nuostatą, jog tai nuotolinio darbo sutartys.

Darbo sutarčių su minėtais pakeitimais pareiškėja iki ginčijamo sprendimo priėmimo nepateikė ir nenurodė jokių motyvų šiuo aspektu. Pareiškėja UAB „Via Mondo X“ ir UAB „Forta Deziro“ pažymas dėl darbuotojų darbo valandų pateikė tik teismo posėdžio metu, atsakovas ginčijamo sprendimo priėmimo metu apie jas nežinojo. Teismo posėdžio metu taip pat buvo pateikti UAB „Pirksta“ 2016 m. balandžio 11 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 3, patvirtinantis S. L. 300 Eur avanso sumokėjimą už kapavietės priežiūrą, 2016 m. balandžio 22 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 2, patvirtinantis B.

Č. 300 Eur sumokėjimą už kapavietės atnaujinimą, 2016 m. balandžio 22 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 1, patvirtinantis V. M. 200 Eur sumokėjimą už kapavietės sutvarkymą, 2016 m. balandžio 22 d. darbų perdavimo-priėmimo aktai, tačiau byloje nėra duomenų, kad šie įrodymai buvo pateikti atsakovui ginčijamo sprendimo priėmimo metu, o pareiškėja neargumentavo, kodėl to neatliko anksčiau. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir šalių paaiškinimus, teismas sprendė, kad duomenys apie padarytus pakeitimus dėl nuotolinio darbo, darbo laiką, pinigų priėmimo kvitai ir kiti dokumentai ginčijamo sprendimo priėmimo metu atsakovui nebuvo pateikti.

Teismo vertinimu, toks pareiškėjos pasyvus elgesys iki ginčijamo sprendimo priėmimo kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos realiai vykdomos veiklos. Teismas taip pat nustatė, kad 2014 m. spalio 3 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pagrindu UAB „Gatora“ suteikė UAB „Pirksta“ laikinai naudotis ir valdyti už mokestį negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). UAB „Pirksta“ direktorės 2016 m. kovo 1 d. įsakymu šių patalpų nuomos sutartis nutraukta, su šiuo įsakymu įmonės darbuotojai supažindinti laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 22 d.

Tačiau iš pateiktų įmonės darbuotojų paaiškinimų matyti, kad jie nežino, kur faktiškai yra įsikūrusi įmonė. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad nei vienas įmonės darbuotojas negalėjo nurodyti įmonės tikslaus adreso, kelia pagrįstų abejonių dėl tokios įmonės vykdomos veiklos realumo. Teismas kritiškai vertino darbuotojų paaiškinimus dėl jų darbo funkcijų. Teismas pažymėjo, kad jų paaiškinimai yra labai abstraktūs, nekonkretūs, motyvai, dėl ko darbuotojai atsisakė nurodyti kavines, kuriose vykdė užsakymus, neaiškūs. Teismo vertinimu, realiai vykdant darbines funkcijas veikiančioje įmonėje, darbuotojai turėtų pakankamai tiksliai ir detaliai nurodyti su darbo funkcijomis susijusias aplinkybes, dėl kurių nekiltų abejonių.

Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėja M. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra nepagrįstos, prieštaraujančios faktinėms aplinkybėms. Nors ginčijamas sprendimas grindžiamas tuo, jog pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, tačiau nei atsakovas, nei teismas nenustatė, kokia yra ta informacija.

Toks teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas objektyviais įrodymais, tuo tarpu pareiškėjos skundo motyvai iš esmės liko neištirti bei nevertinti. Pareiškėja pažymėjo, kad teisės aktai neišskiria konkrečių kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, ar užsienietis iš tiesų užsiima teisėta veikla, visų pirma užsienietis privalo atitikti formaliuosius kriterijus ir pateikti reikalingus dokumentus. Nagrinėjamu atveju pareiškėja pateikė teisėtą veiklą Lietuvoje patvirtinančius dokumentus. Kadangi pareiškėja atitiko formaliuosius kriterijus, atsakovas 2016 m. sausio 7 d. priėmė sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus, ir 2016 m. vasario 12 d. išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. vasario 12 d.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino dalies faktinių aplinkybių bei jos papildomai pateiktų dokumentų, paneigiančių atsakovo išvadą ir įrodančių realiai vykdomą veiklą. Be to, Valstybinės darbo inspekcijos nustatyti pažeidimai nebuvo esminiai ir nesuteikė pagrindo atsakovui konstatuoti įmonės veiklos fiktyvumo faktą. Pažymėtina, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, jog atsakovas, prieš priimdamas sprendimą, neapklausė pareiškėjos ir nesuteikė jai galimybės pateikti reikalingų dokumentų.

Taigi sprendimas priimtas nevisapusiškai ištyrus visas reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjos teigimu, ginčijamame sprendime neteisingai nurodoma, jog UAB „Pirksta“ atsakovą informavo savo buveinės adresą (duomenys neskelbtini), kur ši įmonė nebuvo rasta. Remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, UAB „Pirksta“ adresas – (duomenys neskelbtini). Teismas dėl šios aplinkybės sprendime taip pat nepasisakė ir jos nevertino. Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus dokumentus, o priimto sprendimo motyvai yra pakankami jo teisėtumui ir pagrįstumui pagrįsti, tuo tarpu pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai neatitinka tikrovės. Teismas įvertino ne tik su pareiškėjos įmone susijusius dokumentus, bet ir šioje įmonėje įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių duomenis. Surinkti duomenys patvirtina, kad Lietuvos Respublikos piliečiai įmonėse buvo įdarbinami formaliai, tačiau realiai jose nedirba, jie įdarbinti tam, jog pareiškėja atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus.

Atsakovas, atlikdamas patikrinimą, nuvyko deklaruotu įmonės adresu (duomenys neskelbtini), tačiau jokių įmonės patalpų nerado. Apklausus įmonės darbuotojus, taip pat patalpų savininką, šie nurodė, jog įmonė veiklą vykdo minėtu adresu. Patikrinus visus žinomus galimus įmonės adresus, darbuotojų nerasta, o pareiškėja teismui nepateikė jokių duomenų apie kitą įmonės veiklos vykdymo adresą. Taigi, teismas, išnagrinėjęs surinktus dokumentus ir nustatęs, kad nei vienu iš žinomų UAB „Pirksta“ adresų veikla nevykdoma, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie vykdomą veiklą.

Atsakovo nuomone, šiuo atveju yra pagrindas vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, pateiktu 2016 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojančiu nuo 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-1113(00603), kuriuo panaikintas (duomenys neskelbtini) pilietei M. K. 2016 m. vasario 12 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdama, kad teismas tinkamai visų faktinių aplinkybių netyrė ir nevertino, priimtas sprendimas yra nemotyvuotas. Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja bei nustato Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties.

Nagrinėjamu atveju ginčijamas Imigracijos reikalų skyriaus sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Išnagrinėjus surinktą informaciją ir dokumentus, buvo konstatuota, kad pareiškėjos pateikti duomenys neatitinka tikrovės, nes darbuotojai Lietuvos Respublikos piliečiai įmonėje UAB „Pirksta“ visam darbo laikui įdarbinti formaliai, įmonės nurodytu buveinės adresu, taip pat kitais žinomais adresais įmonės patalpos ir darbuotojai nerasti.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria tokiai atsakovo padarytai ir pirmosios instancijos teismo patvirtintai išvadai, kadangi tai pagrindžia byloje esantys įrodymai. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas teisėtos veiklos pagrindu, t. y. kaip UAB „Pirksta“ akcininkei ir direktorei. Atsakovui nagrinėjant kitų užsieniečių prašymus išduoti ar pakeisti leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, buvo nustatyta, kad šių užsieniečių įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai dirba visą darbo dieną ir keliose įmonėse, tarp jų – ir UAB „Pirksta“.

Nuvykus įmonės buveinės adresu (duomenys neskelbtini), įmonės patalpos ir darbuotojai nerasti. Pareiškėja pateikė 2016 m. kovo 1 d. įsakymą dėl patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos sutarties nutraukimo, tačiau vėlesnių apklausų, vykdytų nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. balandžio

16 d., metu darbuotojai patvirtino, jog įmonė įsikūrusi anksčiau minėtu adresu. Įmonės darbuotojai taip pat nerasti ir juridinių asmenų registre nurodytu UAB „Pirksta“ registracijos adresu (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog įmonės fiktyvumo faktas nebuvo konstatuotas, nėra reikšmingi nagrinėjamos bylos kontekste. Kaip minėta, ginčijamas sprendimas priimtas ne dėl įmonės fiktyvumo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, bet šiuo atveju buvo vertinamas pareiškėjos pateiktų duomenų atitikimas tikrovei, kaip numatyta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Pareiškėja, 2015 m. lapkričio 9 d. kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, deklaruodama ketinimą užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, prašyme nurodė UAB „Pirksta“ juridinių asmenų registre registruotą adresą (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 87–94). Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, patikrinus šį įmonės adresą, darbuotojų nebuvo rasta. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja neginčija fakto, jog įmonės veiklai vykdyti 2014 m. spalio 3 d. buvo sudaryta patalpų nuomos sutartis adresu (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 116–120), kuri nutraukta 2016 m. kovo 1 d. (I t., b. l. 32), t. y. kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo metu UAB „Pirksta“ veiklos vykdymo vieta apskritai nebuvo nurodyta prašyme.

Be kita ko, minėta, kad po šios sutarties nutraukimo vykusių apklausų metu darbuotojai teigė dirbantys būtent (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog pareiškėja atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. nurodė įmonės registracijos adresą, kuriuo neketino vykdyti įmonės veiklos, o to adreso, kuriuo ketino vykdyti veiklą, nenurodė. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi analogiškos pozicijos aptariamu aspektu (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

Iš bylos medžiagos matyti, kad sprendžiant, ar pareiškėjos pateikti duomenys, kurių pagrindu jai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. duomenys dėl UAB „Pirksta“ įsteigtų darbo vietų, atitiko tikrovę, buvo įvertintos ir kitos reikšmingos faktinės aplinkybės. Remiantis Sodros pateiktomis pažymomis, nustatyta, kad UAB „Pirksta“ darbuotojai Lietuvos Respublikos piliečiai visai darbo dienai įdarbinti ir kitose įmonėse, kurių veiklos pagrindu dėl leidimų laikinai gyventi į atsakovą yra kreipęsi kiti užsieniečiai.

UAB „Pirksta“ darbuotojų darbo sutartyse nustatyta 8 valandų darbo diena, nuotolinio darbo galimybė nebuvo numatyta iki 2016 m. liepos 11 d. atliktų darbo sutarčių pakeitimų. Pažymėtina, kad atsakovui ši informacija iki ginčijamo sprendimo priėmimo pateikta nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą abejoti minėtų darbuotojų funkcijų vykdymo realumu. Pareiškėja, ginčydama šią išvadą, posėdyje pirmosios instancijos teisme pateikė pažymas dėl darbuotojų darbo valandų kitose įmonėse bei duomenis apie darbų perdavimą priėmimą ir apmokėjimą už atliktus darbus (II t., b. l. 16–29, 41–42).

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pareiškėja, kaip įmonės vadovė, disponavo šiais dokumentais dar iki ginčijamo sprendimo priėmimo, tačiau jų atsakovui nepateikė. Pabrėžtina, kad pareiga įrodyti ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje realumą teko būtent pareiškėjai. Be to, įvertintina ir tai, jog minėti aktai surašyti ir apmokėjimas atliktas 2016 m. balandžio 11 d., balandžio 22 d. ir balandžio 29 d., jokių kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie įmonės faktiškai vykdytą ar tebevykdomą veiklą, nenustatyta.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai.

Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėja, pateikdama prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie įmonės vykdomą veiklą, siekdama formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, šis vertinimas teisingas, o išvados pagrįstos ir motyvuotos, todėl nėra pagrindo su jomis nesutikti, tuo tarpu pareiškėjos argumentai deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, todėl vertinami kritiškai kaip pasirinktina gynybinė pozicija.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjos skundas atmetamas. Ta aplinkybė, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos

M. K. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė