a183bf30-623e-4e27-89b4-20b3589e5040 · Vilniaus apygardos teismas

                                                                                                           Civilinė byla Nr.2A-1547-619/2013                                                                               Teisminio proceso Nr.2-02-3-00897-2012-6                                                       Procesinio sprendimo kategorijos: 23; 24.2; 73.2.6.1; 121.14. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. rugsėjo 16 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžej Maciejevski ir Loretos Lipnickienės teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieÅ¡kinį atsakovui UADB DK „Ergo Lietuva“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo G. L. Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi apeliacinį skundÄ , n u s t a t ė :             Ginčo esmė IeÅ¡kovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo 870,81 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka.

Nurodė, kad 2009-02-03 įvykusio eismo įvykio metu, G. L. vairuojamas automobilis Mazda 323, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) esančioje nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje partrenkė pėsčiÄ jÄ N. B., kuri dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų buvo laikinai nedarbinga laikotarpiu nuo 2009-02-04 iki 2009-02-27. IeÅ¡kovo 2009-03-16 sprendimu Nr. 6-12-63566 iÅ¡ valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų buvo paskirta 870,81 Lt paÅ¡alpa. Eismo įvykio kaltininke pripažinta automobilio Mazda vairuotoja G.

L., kurio civilinę atsakomybę įvykio metu buvo apdraudęs atsakovas. Atsakovas 2010-10-22 raÅ¡tu atsisakė atlyginti žalÄ , motyvuodamas tuo, kad pagal Civilinės atsakomybės įstatymo 16 str. 4 d. atsakingas draudikas iÅ¡moka iÅ¡mokÄ , jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pateikta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kai nukentėjęs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie padarytÄ Å¾alÄ , bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio datos.

Su Å¡iuo ieÅ¡kovas nesutinka, motyvuojamas tuo, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo yra taikomas CK 1.125 str. 8 d., numatanti trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Atsakovas neginčijo eismo įvykio fakto bei nukentėjusiai iÅ¡mokėtos netekto darbingumo žalos dydžio, taip pat civilinės atsakomybės sutarties su žalÄ padariusiu asmeniu sudarymo ir galiojimo eismo įvykio metu, tačiau prašė ieÅ¡kinį atmesti dėl to, kad ieÅ¡kovas praleido Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDÄ®) nustatytus pretenzijos pareiÅ¡kimo terminus bei ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

Å iuo atveju žalos atsiradimo diena yra sprendimo Nr. 6-12-63566 priėmimo diena – 2009-03-16, tuo tarpu pretenzija buvo pateikta tik 2010-09-16. Tai sudaro pagrindÄ ieÅ¡kinį atmesti. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. kovo 26 d. sprendimu ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį patenkino, priteisė ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo 870,81 Lt žalos atlyginimo bei bylinėjimosi iÅ¡laidas. Teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovas iÅ¡mokėdamas N. B. dėl G. L. kaltės ligos paÅ¡alpÄ patyrė 870,81 Lt žalÄ , kuriÄ LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 str. pagrindu privalo atlyginti atsakovas kaip atsakingas draudikas.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilęs dėl žalos padarymo fakto, už kuriÄ atsakingas žalÄ padaręs asmuo, todėl ieÅ¡kovo reikalavimui taikytinas CK 1.125 str. 8 d., numatanti trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Dėl to teismas laikė nustatytu, kad nėra praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas reikalavimui pareikÅ¡ti. Teismas ieÅ¡kinį tenkino CK 6.290 str. 1 d., 3 d., pažymėdamas, kad LR CK 6.1015 str. 1 d. civilinės atsakomybės draudimo atveju subrogacija netaikoma. Teismas taip pat konstatavo, kad Å¡iuo atveju nėra teisinio pagrindo taikyti ir TPVCAPDÄ® 16 str. 4 d. numatyto vienerių metų pretenzinio termino, nes valstybinio socialinio draudimo santykiai reglamentuojami socialinio aprÅ«pinimo įstatymo normų (CK 6.988 str. 3 d.).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai Apeliaciniu skundu atsakovas UADB „ERGO Lietuva“ praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ , kuriuo ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Mano, jog teismo sprendimas yra priimtas netinkamai iÅ¡aiÅ¡kinus ir pritaikius materialinės teisės normas. Nurodo, jog ieÅ¡kovas turtinius reikalavimus atsakovui grindžia tuo pagrindu, kad automobilio Mazda 323, v/n (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu UADB „ERGO Lietuva“.

TPVCAPDÄ® įstatymo atžvilgiu LR CK ir LR draudimo įstatymas yra taikomi kaip lex generalis (LR CK 6.988 str. 3 d., 6.1018 str., TVVCAPDÄ® 1 str. 6 d.). Pažymėjo, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė, draudiko kaip skolininko statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės teisiniais santykiais, o sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiais. Apeliantas tvirtina, kad ieÅ¡kovo teisę į žalos atlyginimÄ , o jo pareigÄ atlyginti apdraustojo veiksmais padarytÄ Å¾alÄ lėmė asmenų pasikeitimas prievolėje.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas klysta nurodydamas, kad ieÅ¡kovas, iÅ¡mokėjęs iÅ¡mokÄ savo apdraustam asmeniui, neįstoja į jo vietÄ , o tiesiogiai įgyja teisę iÅ¡mokėtų sumų reikalauti iÅ¡ draudiko, ir tai nėra subrogacija. Kasacinio teismo praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad iÅ¡mokėdama nukentėjusiam asmeniui socialinio draudimo iÅ¡mokas „Sodra“ kompensuoja jo patirtus nuostolius ir subrogacijos pagrindu perima nukentėjusio asmens teisę į žalos atlyginimÄ .

Sodra, iÅ¡mokėjusi socialinio draudimo iÅ¡mokas, tampa kreditorius deliktinėje prievolėje dėl žalos atlyginimo, ji neįgyja daugiau teisių nei turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 str.). TPVCAPD įstatymo 16 str. nėra numatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai įgyvendinant dėl subrogacijos jai perėjusiÄ reikalavimo teisę nėra taikomas įstatyme numatytas pretenzinis terminas, taip pat nėra įtvirtinta, kad jai taikomos kitokios, specialios Å¡ios teisės realizavimo ir iÅ¡mokos mokėjimo sÄ lygos. Tuo atveju, jeigu teismas šį terminÄ taikytų ne visiems subjektams, bÅ«tų pažeistas LR Konstitucijos 29 str.

įtvirtintas asmenų lygiateisiÅ¡kumo principas. Apeliantas taip pat pažymi apeliaciniame skunde, kad negali bÅ«ti tapatinamas pretenzinis ir ieÅ¡kinio senaties terminai, skiriasi jų pasibaigimo teisiniai padariniai, taikymo tvarka. TPVCAPDÄ® 16 str. 4 d. nustatytas terminas yra teisinio apibrėžtumo bei aiÅ¡kumo tikslais ir yra reikÅ¡mingas nustatant, ar draudikas turi pareigÄ iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ . Apelianto tvirtinimu, ieÅ¡kovas dėl savo kaltės praleido įstatyme įtvirtintÄ pretenzinį vienerių metų terminÄ ir dėl Å¡ios priežasties neteko teisės gauti draudimo iÅ¡mokÄ bei vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2008 pateiktu iÅ¡aiÅ¡kinimu dėl teisinių pasekmių, kurios kyla praleidus įstatyme numatytus terminus, yra pagrindai teismo sprendimo panaikinimui ir ieÅ¡kinio atmetimui.

IeÅ¡kovas pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o teismÄ apeliacinį skundÄ atmesti, o teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . IeÅ¡kovo nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ pagrįstai konstatavo, kad ieÅ¡kovo ir atsakovo nesieja draudimo teisiniai santykiais, kad ieÅ¡kovo reikalavimas yra kilęs ne CK 6.1015 str., o CK 6.290 str. pagrindu, t.y. nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl žalos padarymo fakto, už kuriÄ atsakingas žalÄ padaręs asmuo, dėl ko ieÅ¡kovo reikalavimui yra taikytina CK 1.125 str. 8 d. norma, numatanti trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ , kurio ieÅ¡kovas nėra praleidęs. Teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo ginčui taikyti ir LR TPVCAPDÄ® 16 str. 4 d. numatyto vienerių metų pretenzinio termino.

IeÅ¡kovas nesutinka su apelianto teisine argumentacija, nes apeliantas nepagrįstai remiasi TPVCAPDÄ®, kuris nėra taikomas sutartiniams draudiminiams santykiams, šalių nesieja draudiminiai santykiai, nes ginčo esmė yra nukreipta į žalos atlyginimo teisinius santykius, t.y. iÅ¡ delikto. Toks teisės normų aiÅ¡kinimas atitinka ir kasacinio teismo praktikÄ . Taip pat nurodo, kad įstatyme numatytas pretenzinis terminas yra taikomas nukentėjusiam trečiajam asmeniui, o ne valstybinio socialinio draudimo įstaigai, iÅ¡mokėjusiai nukentėjusiam asmeniui sveikatos sužalojimo atveju skiriamas valstybinio socialinio draudimo iÅ¡mokas.

Nagrinėjamu atveju nėra asmenų pasikeitimo prievolėje, ieÅ¡kovas reikalavimo teisę įgyja CK 6.290 str. 3 d. pagrindu. Tokios praktikos laikosi ir apeliacinės instancijos teismai. IeÅ¡kovo nuomone, apeliantas nepagrįstai remiasi kasacinio teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2008 bei 2010 m. kovo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-83/2010, nes nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iÅ¡ esmės skiriasi. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu.

Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Å i byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose. IÅ¡nagrinėjusi bylÄ , apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo panaikinti iÅ¡ esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str.).Byloje nustatyta, kad 2009-02-03 įvykusio eismo įvykio metu, G. L. vairuojamas automobilis Mazda 323, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) esančioje nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje partrenkė pėsčiÄ jÄ N. B., kuri dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų buvo laikinai nedarbinga laikotarpiu nuo 2009-02-04 iki 2009-02-27.

IeÅ¡kovo 2009-03-16 sprendimu Nr. 6-12-63566 iÅ¡ valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų buvo paskirta 870,81 Lt paÅ¡alpa. Eismo įvykio kaltininke pripažinta automobilio Mazda vairuotoja G. L., kurio civilinę atsakomybę įvykio metu buvo apdraudęs atsakovas.  Atsakovas 2010-10-22 raÅ¡tu atsisakė atlyginti žalÄ , motyvuodamas tuo, kad pagal Civilinės atsakomybės įstatymo 16 str. 4 d. atsakingas draudikas iÅ¡moka iÅ¡mokÄ , jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pateikta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kai nukentėjęs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie padarytÄ Å¾alÄ , bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio datos.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimÄ konstantavo, kad ginčo Å¡alių nesieja draudimo teisiniai santykiais, ieÅ¡kovo reikalavimas yra kilęs CK 6.290 str. pagrindu, todėl yra taikomas CK 1.125 str. 8 d. numatytas trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas. Teismas taip pat nurodė, kad nėra teisinio pagrindo taikyti TVPCAPDÄ® 16 str. 4 d. numatyto vienerių metų pretenzinio termino. Byloje tarp Å¡alių nėra ginčo dėl įvykusio eismo įvykio, dėl to, jog vairuotojos eismo įvykio metu vairuotas automobilis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo draustas atsakovo, nėra ginčo dėl nukentėjusiai padarytų sužalojimų, ieÅ¡kovo nukentėjusiajai iÅ¡mokėtos iÅ¡mokos dydžio, jos paskaičiavimo pagrįstumo.

Nagrinėjamoje byloje tarp Å¡alių ginčas iÅ¡ esmės kilo dėl to, ar nagrinėjamu atveju tarp Å¡alių susiklostė žalos atlyginimo (deliktiniai), ar draudimo teisiniai santykiai, ar ieÅ¡kovui reikalavimo teisės į iÅ¡mokėtÄ iÅ¡mokÄ perėjo regreso, ar subrogacijos bÅ«du, ar Å¡ioje byloje taikytini Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDÄ®) 16 str. 4 d. numatyti terminai, ar ieÅ¡kovas yra praleidęs ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieÅ¡kovo teisė įgyta ne subrogacijos pagrindu, o regreso pagrindu, kad ginčo Å¡alių nesiejo draudimo teisiniai santykiai, todėl nagrinėjamu atveju taikytinas CK 1.125 str. 8 d. nustatytas sutrumpintas trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas, kurio ieÅ¡kovas nėra praleidęs. Su Å¡iomis pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali visiÅ¡kai sutikti.Pažymėtina, kad CK 6.290 str. 3 d. nurodyta, jog draudimo iÅ¡mokas iÅ¡mokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalÄ padariusį asmenį, iÅ¡skyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalÄ padaręs asmuo.

Å i nuostata tikslinama TPVCAPDÄ® 19 str. 10 d., numatančioje, kad asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalÄ padariusį asmenį, pretenzijÄ dėl iÅ¡mokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalÄ padariusiam asmeniui. Atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių prigimtį ir esmę, CK 6.290 str. 3 d. norma aiÅ¡kintina plačiÄ ja prasme, t. y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusio) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek ir draudimo santykiuose.

Taigi kai socialinio draudimo įstaiga žalÄ patyrusiam asmeniui iÅ¡moka socialinio draudimo iÅ¡mokas, draudimo sutarties pagrindu atsiradusi žalÄ padariusio asmens draudiko prievolė iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokas atlyginant žalÄ nukentėjusiam asmeniui nepasibaigia, tik pasikeičia prievolės Å¡alis: socialinio draudimo įstaiga, iÅ¡mokėjusi draudimo iÅ¡mokÄ , įgyja draudėjo teises ir pareigas toje pačioje draudimo sutarties pagrindu kilusioje prievolėje. Tai reiÅ¡kia, kad socialinio draudimo įstaiga, perėmusi nukentėjusiojo teises ir pareigas (iÅ¡mokėjusi socialinio draudimo iÅ¡mokas) ir pareikÅ¡dama žalÄ padariusio asmens draudikui reikalavimÄ Å¡ias iÅ¡mokas grÄ Å¾inti, tampa draudimo teisinio santykio dalyviu ir jai turi bÅ«ti taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iÅ¡aiÅ¡kino, kad kai socialinio draudimo įstaiga iÅ¡moka žalÄ patyrusiam asmeniui socialines draudimo iÅ¡mokas ir pareiÅ¡kia reikalavimÄ jas grÄ Å¾inti žalÄ padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalÄ padariusio asmens susiklosto triÅ¡aliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012).          Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieÅ¡kovas – VSDFV Vilniaus skyrius – nukentėjusiajai N. B. už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2009-02-04 iki 2009-02-27 iÅ¡mokėjo 870,81 Lt iÅ¡mokÄ .

Atsižvelgiant į tai, darytina iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovas, iÅ¡mokėjęs nukentėjusiajai socialinio draudimo iÅ¡mokas, įgijo subrogacinį reikalavimÄ Ä¯ žalÄ padariusio asmens draudikÄ (CK 6.290 str. 3 d., TPVCADÄ® 19 str. 10 d.). Kadangi eismo įvykio metu vairuotas automobilis buvo draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ieÅ¡kovas pagrįstai kreipėsi į atsakovÄ reikalaudamas sumokėti iÅ¡mokėtos ligos paÅ¡alpos dydžio sumÄ ir tarp jo ir atsakovo (draudiko) susiklostė draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikomi draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų.

Atsižvelgiant į tai, darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nustatė, jog Å¡alių nesiejo draudimo teisiniai santykiai. Pažymėtina, kad ieÅ¡kovo reikalavimo teisė atsirado subrogacijos pagrindu. Tačiau, net ir konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp Å¡alių susiklosčiusius teisinius santykius, nėra pagrindo skundžiamÄ sprendimÄ naikinti, nes teismo sprendimas visiÅ¡kai patenkinti ieÅ¡kinį iÅ¡ esmės yra teisingas (CPK 328 str.).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo reikalavimÄ atlyginti žalÄ reiÅ¡kia tiesiogiai draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų (nagrinėjamu atveju – TPVCAPDÄ®, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo iÅ¡mokos mokėjimo taisyklių), kuriuose nustatyta speciali reikalavimo atlyginti žalÄ pateikimo, jo vertinimo ir draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2012).

Socialinio draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡mokėjęs subjektas teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę, kuriÄ visų pirma turi įgyvendinti pateikdamas reikalavimÄ atsakingam draudikui, ir tik jeigu jo nėra, – žalÄ padariusiam asmeniui (TPVCAPDÄ® 19 str. 10 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012). TPVCAPDÄ® 15 str. 1 d. nurodyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pats ar per savo atstovÄ privalo pateikti pretenzijÄ dėl padarytos žalos.

Minėto įstatymo 16 str. 4 d. nurodyta, kad Å¡io įstatymo nustatyta tvarka atsakingas draudikas moka iÅ¡mokÄ , jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikÅ¡ta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kuriÄ nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytÄ Å¾alÄ , bet ne vėliau kaip per ketverius metus nuo eismo įvykio dienos. Taigi, remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, kad bÅ«tina draudimo iÅ¡mokos mokėjimo sÄ lyga yra pretenzijos pareiÅ¡kimas draudikui per įstatyme nustatytÄ terminÄ (TPVCAPDÄ® 19 str. 5 d.).

Kaip iÅ¡aiÅ¡kino Lietuvos Aukščiausias Teismas, TPVCAPDÄ® 16 str. 4 d. nustatytas vienerių metų terminas pretenzijai pareikÅ¡ti negali bÅ«ti aiÅ¡kinamas ir taikomas taip, kad dėl to bÅ«tų iÅ¡ esmės paneigiama draudiko draudimo sutarties pagrindu atsiradusi pareiga atlyginti žalÄ , o nukentėjusiam asmeniui per nurodytÄ terminÄ nepareiÅ¡kus reikalavimo žalÄ padariusio asmens draudikui, žalÄ padaręs asmuo (draudėjas) prarastų draudimo sutarties teikiamÄ apsaugÄ . TPVCAPDÄ® 16 str. 4 d. nustatyto vienerių metų termino pretenzijai pareikÅ¡ti pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens materialiosios subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalÄ iÅ¡ Å¡iÄ padariusio asmens draudiko, kai draudėjas dar yra atsakingas nukentėjusiajam pagal deliktinės atsakomybės taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012).           Nagrinėjamu atveju eismo (draudžiamasis) įvykis atsitiko 2009-02-03, o ieÅ¡kovas į žalÄ padariusio asmens draudikÄ â€“ atsakovÄ â€“ su pretenzija kreipėsi 2010-09-15, ieÅ¡kinį teisme ieÅ¡kovas pareiÅ¡kė 2012-02-03.

Dėl to draudikas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti tenkinti ieÅ¡kovo reikalavimÄ . Remiantis tuo, kad aukščiau iÅ¡dėstyta, bei atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo ginčijamas praÅ¡omos priteisti žalos faktas, jos dydis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko, kad skundžiamu sprendimu buvo pagrįstai patenkintas ieÅ¡kinys, priteisiant iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovo naudai 870,81 Lt.             Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal atsakovo apeliacinį skundÄ daro iÅ¡vadÄ , kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų bÅ«ti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija n u t a r i a :              Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                Andrutė Kalinauskienė                                                                                                                     Andžej Maciejevski                                                                                                          Loreta Lipnickienė                                                   Â