2016-06-27 Nr. AB-14531-3-64-3-01138-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1919-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01138-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas N. Z. (iki vardo ir pavardės pakeitimo – D. Ž.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovė, Šiaulių TI) 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d. jis buvo laikomas Šiaulių TI ir šiuo laikotarpiu jis turėjo gulėti lovoje, nes nebuvo organizuojamas užimtumas. 23 valandas tekdavo praleisti uždaroje kameroje, nebuvo galimybės judėti, palaikyti savo sportinę būklę, nebuvo jokių socialinių programų, kurios mažintų neigiamą įkalinimo įstaigos įtaką. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI įkalintų asmenų užimtumo problema nėra sprendžiama, todėl beveik 23 val. per parą įkalinti asmenys priversti būti kameroje su kitais asmenimis, o dėl to dažnai iškyla konfliktai tarp pačių įkalintų asmenų. Dėl šios priežasties pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovė nurodė, kad viena iš pagrindinių užimtumo formų yra kultūros, sporto ir kiti renginiai. Informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius yra iškabinama kamerose ir visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Atsakovės teigimu, asmenų savišvietai organizuoti Šiaulių TI veikia biblioteka ir kiekvieną dieną suimtieji ir nuteistieji turi galimybę pasinaudoti bibliotekos paslaugomis. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, atliekamos religinės apeigos, skatinama individuali kūrybinė veikla, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Atsakovė pažymėjo, kad užimtumo renginiai nėra priverstiniai (kaliniai turi teisę, o ne pareigą juose dalyvauti), todėl suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Atsakovė laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl užimtumo neorganizavimo yra nepagrįsti, nes pareiškėjo kalinimo laikotarpiu vyko nemažai renginių. Nors galimybės juose dalyvauti buvo sudarytos kiekvienam kalinamajam, tačiau nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs norą kur nors dalyvauti.

Dėl neturtinės žalos pagrįstumo atsakovė akcentavo, kad pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą galinčios lemti aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, o tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo N. Z. skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad įstaigoje laikomiems asmenims nebuvo organizuojamas joks užimtumas, nebuvo vykdomos jokios programos. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 42 straipsniu ir pažymėjo, kad iš Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programos turinio matyti, jog suimtųjų socialinis ir teisinis švietimas Šiaulių TI sprendžiamas šiais būdais: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta (galimybė asmeniui nuolat savarankiškai mokytis remiantis supančia informacijos erdve (biblioteka, žiniasklaida, televizija ir kt.), Šiaulių TI veikia biblioteka, joje periodiškai atnaujinamos knygos, yra užsakomi Lietuvos dienraščiai, savaitraščiai), religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija.

Teismas rėmėsi atsakovės atsiliepime į skundą nurodyta aplinkybe, kad kiekvieną dieną Šiaulių TI laikomi suimtieji ir nuteistieji turi galimybę pasinaudoti bibliotekos paslaugomis, ir Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. gegužės 14 d. pažymoje Nr. 61/04-1207 „Dėl N. Z.“ pateiktais duomenimis, jog pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių su skundais dėl užimtumo organizavimo ginčo laikotarpiu nesikreipė, jog Šiaulių TI laikomi suimtieji ir nuteistieji gali dalyvauti susitikimuose su katalikų kunigu ir stačiatikių šventiku, jog Šiaulių TI veikia psichologinė tarnyba, kuri užsiima suimtųjų psichologiniu konsultavimu, ir pareiškėjas kelis kartus lankėsi individualiose konsultacijose pas psichologą, jog Šiaulių TI organizuojamose sporto varžybose dalyvauja suimtieji ir nuteistieji, kurie patys kreipiasi į būrio viršininką ir pareiškia norą jose dalyvauti, tačiau pareiškėjas nesikreipė dėl dalyvavimo sporto varžybose, jog į krepšinio aikštelę ir teniso salę suimtieji ir nuteistieji vedami pagal sudarytą grafiką.

Kadangi pareiškėjas nenurodė, kokia užimtumo veikla jam nebuvo sudarytos galimybės užsiimti, nenurodė, kada ir dėl kokios veiklos kreipėsi į Šiaulių TI, teismas sprendė, kad negalima daryti išvados, jog pareiškėjui Šiaulių TI buvo sudaryta galimybė užsiimti skirtingomis (ar viena iš galimų) užimtumo veiklomis. Teismas pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytus argumentus, konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti jo skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kadangi reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galbūt neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas.

III. Pareiškėjas N. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik Šiaulių TI išdėstytais argumentais, kurie neatitinka realybės, nes atvykus į Šiaulių TI, atimamos (panaikinamos) visos teisės. Teikiami prašymai neregistruojami, o grąžinami juos pateikusiems asmenims, todėl yra sunku įrodyti, kad buvo kreiptasi raštu su prašymu. Atsakovės pateikta informacija yra formali ir ji ginčo laikotarpiu nebuvo teikiama. Pareiškėjas galėdavo tik 1 val. per parą pasinaudoti pasivaikščiojimo kiemeliu.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui N. Z. iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl užimtumo Šiaulių TI nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d. neužtikrinimo.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, iš esmės nustatė, kad šiuo atveju nėra Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovės pateikta informacija ir argumentais, kurie neatitinka tikrovės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo šioje byloje teikiamus argumentus dėl užimtumo Šiaulių TI neorganizavimo (trūkumo), pirmiausia akcentuoja, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnio 1 dalį socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija. Pagrindinės užimtumo formos yra šios: 1) socialinis ir teisinis švietimas; 2) suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas; 3) pagalba sprendžiant suimtųjų problemas; 4) kultūros, sporto ir kiti renginiai (Suėmimo vykdymo įstatymo 42 str. 2 d.).

Detaliau suimtųjų užimtumo organizavimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) XVII skyriuje. Taisyklių (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) 95 punkte nustatyta, kad suimtiesiems tardymo izoliatoriuje rekomenduojama organizuoti naudingą darbą ar kitą tikslingą veiklą. Tardymo izoliatoriaus direktoriaus leidimu, suimtieji gali užsiimti individualia darbine ar kūrybine, moksline, menine veikla. Suimtiesiems nepilnamečiams sudaromos sąlygos lankyti bendrojo lavinimo mokyklą. Pagal Taisyklių 96 punktą suimtiesiems nepilnamečiams rodomi vaidybiniai ir dokumentiniai filmai, sporto, mokomosios, informacinės ir kitos televizijos laidos. Jiems tardymo izoliatoriaus administracija privalo sudaryti sąlygas sportuoti ir mankštintis. Suaugusiems suimtiesiems sąlygos sportuoti ir mankštintis sudaromos pagal galimybes. Kamerose, kuriose laikomi suimtieji, įrengiami radijo taškai. Psichologinė, socialinio darbo, asmens sveikatos priežiūros ir kitos tarnybos gali švietimo tikslams naudoti vietinį radijo ryšį (Taisyklių 97 p.). Taisyklių 98 punkte įtvirtinta, kad suimtųjų savišvietai organizuoti tardymo izoliatoriuose veikia bibliotekos. Bibliotekos knygų fondas turi būti toks, kad vienam suimtajam tektų ne mažiau kaip 5 knygos. Suimtiesiems, sergantiems atvira plaučių tuberkuliozės forma, turi būti atskira biblioteka. Suimtiesiems knygos keičiamos ne rečiau kaip kartą per 10 dienų. Vienu metu vienam suimtajam leidžiama duoti ne daugiau kaip 2 knygas ir ne ilgiau kaip mėnesiui. Esant galimybėms, kiekvieną dieną į kameras suimtiesiems duodama po vieną laikraštį, įsigytą už tardymo izoliatoriaus lėšas. Jeigu laikraštis duodamas į kamerą nustatytam laiko tarpui, šis laiko tarpas neturi būti trumpesnis kaip 0,5 val. vienam žmogui. Suimtiesiems leidžiama už lėšas, esančias jų asmeninėse sąskaitose, įsigyti neribotą kiekį literatūros, taip pat prenumeruoti periodinę spaudą. Prenumeruoti suimtiesiems periodinę spaudą turi teisę jų giminaičiai, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai asmenys.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Šiaulių TI direktorius, vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsniu ir Taisyklėmis, 2011 m. kovo 31 d. įsakymu patvirtino Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad Šiaulių TI pateikti argumentai neatitinka tikrovės, ar kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovės pateiktais įrodymais. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pagrindinius pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, vadovavosi suimtųjų užimtumo organizavimą reglamentuojančiais teisės aktais, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika ir pasisakė dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Šiaulių TI išdėstytais argumentais, kurie neatitinka realybės, kad teikiami prašymai buvo nepriimami, tačiau nenurodo, kokius konkrečius prašymus buvo pateikęs administracijai, kokia konkrečia veikla norėjo užsiimti, tačiau Šiaulių TI administracija būtų nesudariusi tam sąlygų.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

ABTĮ 57 straipsnyje nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.). Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis minėtų ABTĮ nuostatų ir principų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovo pateikti įrodymai ir argumentai neatitinka tikrovės.

Kaip jau buvo minėta, tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-642-858/2015; 2015 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo). Akcentuotina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nepatvirtina jo neteisėtumo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, bei sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog dėl pareiškėjo šioje byloje nurodomų aplinkybių atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybei negali kilti, nes nėra visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia šios pirmosios instancijos teismo išvados, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo N. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė