A-525-1163-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-1163/2012

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00297-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovui Dainiui Jasui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. Š. skundu (b.l. 2–4) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo priteisti jam 50 000 Lt neturtinės žalos arba po 1 000 Lt už vieną praleistą dieną kamerose, kuriose laikymo sąlygos buvo netinkamos.

Nurodė, kad jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, dėl to patyrė didžiulę neturtinę žalą, tai yra didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, atsirado dirglumas, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Pažymėjo, kad jo laisvė nuo 2009 m. sausio 20 d. iki 2010 m. vasario 11 d. periodiškai buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Jis periodiškai kartu su 3 – 8 asmenimis buvo kameroje, kurios plotas yra 21,24 kv. m. Pabrėžė, jog tai, kad asmuo, kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Patirtą moralinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas vertino 50 000 Lt arba po 1 000 Lt už kiekvieną dieną, kai jo kalinimo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų, ir prašė šią sumą priteisti iš atsakovo, kuris neužtikrino nustatytų kalinimo sąlygų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į skundą (b.l. 23–25) prašė skundą atmesti.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A525-1355/2010) ir nurodė, jog pareiškėjas teismui pateiktame skunde nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą (mažesnį nei 5 kv. m asmeniui) tam tikrais pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiais, o pretenzijų dėl kitų kalinimo sąlygų nepareiškė, taip pat nepateikė jokių patirtos žalos, sveikatos sutrikdymo įrodymų, savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto nepagrindė jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis ir vadovavosi tik abstrakčiais teiginiais.

Teigė, jog abstraktūs teiginiai, pažodžiui pakartojant CK pateiktą neturtinės žalos apibrėžimą, nėra ir negali būti tinkami ir pakankami, pagrindžiant pareiškėjo reikalavimus. Nors pareiškėjas pateikė Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2011 m. balandžio 11 d. pažymą Nr. 17/01-261, kurioje pažymimi pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiai bei duomenys apie kamerą, jos gyvenamąjį plotą ir atitinkamu laiku kameroje laikytų asmenų skaičių, jis jokiomis teisės aktų numatytomis priemonėmis (liudytojų parodymais, ekspertų išvadomis) neįrodė patirtos neturtinės žalos – emocinės depresijos, sveikatos pablogėjimo, miego sutrikimų ir kitų jo skunde nurodytų aplinkybių.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A17-1001/2007), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (civilinė byla Nr. 3K-3-337/2006) ir pažymėjo, jog, nagrinėjant pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, būtina nustatyti ne tik neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą (pagrįstą įrodymais), bet ir priežastinį ryšį tarp Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos – kaip privalomos viešosios atsakomybės sąlygos. Pažymėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, pripažindamas, kad smarkiai perpildytos (1,16 – 1,3 kv. m gyvenamojo ploto asmeniui) ir antisanitarinės kalinimo sąlygos prilyginamos orumą žeminančiam elgesiui, vertina tikslias pareiškėjo įkalinimo sąlygas (yra vertinamas izoliatoriaus perpildymo mastas (ar vienam asmeniui tenkantis kameros plotas mažesnis tik keliais cm, ar iš esmės – taip, kad gyvenimas tokiomis sąlygomis gali būti traktuojamas kaip žmogaus kankinimas ir žmogaus orumo žeminimas), konkretus asmeniui tekęs gyvenamasis plotas, kitos kamerose esančios sąlygos).

Valstybė privalo užtikrinti, kad asmens įkalinimo sąlygos nepažeistų jo žmoniškojo orumo, kad priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai įkalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Atsižvelgdamas į tai, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) Šiaulių tardymo izoliatoriuje nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje – 3,6 kv. m, pabrėžė, jog toks vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pripažintinas kaip tinkamas ir nelaikytinas antisanitarinėmis ir nežmoniškomis sąlygomis.

Teigė, jog didžiąją pareiškėjo M. Š. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje dalį tokia gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta, todėl, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti nustatyti konkretūs Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažeidimai, susiję su teisės aktų nustatyta minimalaus ploto tardymo izoliatoriuose norma, bei įvertintas šių pažeidimų mastas, taip pat atsižvelgiama, ar buvo nustatyti kiti pažeidimai.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 8 d. sprendimu (b.l. 29–34) skundą patenkino iš dalies ir pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Rėmėsi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Izoliatoriaus) buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2009 metų sausio mėnesio iki 2010 metų vasario mėnesio, konstatuotina, jog jis skundą teismui pateikė, nepraleidęs ieškinio senaties termino. Nurodė, kad pareiškėjo nurodytu jo kalinimo Izoliatoriuje laikotarpiu kalinimo sąlygas reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos.

Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma) (neteko galios nuo 2010-04-11), kurios 6.15 punkte buvo nustatyta, kad vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m kameros ploto. Nors Įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, tačiau minėtas įsakymas nagrinėjamojoje byloje neaktualus, nes buvo priimtas jau pasibaigus laikotarpiui (2010-02-11), už kurį pareiškėjas prašo atlyginti jam patirtą neturtinę žalą.

Nustatė, kad tais laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo laikomas Izoliatoriuje, jo buvimo kameroje Nr. 31, kurios plotas yra 21,24 kv. m, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 20 d. iki 2009 m. vasario 3 d. buvo 7 – 8 asmenys, nuo 2009 m. vasario 13 d. iki 2009 m. balandžio 17 d. buvo 4 – 8 asmenys, nuo 2009 m. balandžio 24 d. iki 2009 m. gegužės 6 d. buvo 6 – 7 asmenys, nuo 2009 m. gegužės 8 d. iki 2009 m. birželio 2 d. buvo 5 – 7 asmenys, nuo 2009 m. birželio 5 d. iki 2009 m. liepos 3 d. buvo 5 – 7 asmenys, nuo 2009 m. liepos 7 d. iki 2009 m. rugpjūčio 25 d. buvo 3 – 6 asmenys, nuo 2009 m. rugpjūčio 28 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d. buvo 3 – 6 asmenys, nuo 2009 m. spalio 2 d. iki 2009 m. spalio 6 d. buvo 5 – 6 asmenys, nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2009 m. spalio 27 d. buvo 5 – 8 asmenys, nuo 2009 m. spalio 30 d. iki 2009 m. lapkričio 3 d. buvo 6 asmenys, nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. sausio 8 d. buvo 4 – 6 asmenys, nuo 2010 m. sausio 14 d. iki 2010 m. vasario 11 d. buvo 3 – 5 asmenys.

Nurodytais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam tam tikrais laikotarpiais vienam teko minimaliai 2,65 kv. m ploto ir maksimaliai 7,08 kv. m ploto, todėl padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu tam tikrais atvejais pareiškėjas buvo laikomas kameroje, nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos – 2009 m. vasario 13 d. iki 2009 m. balandžio 17 d. pareiškėjui teko nuo 5,31 kv. m iki 2,65 kv. m, nuo 2009 m. liepos 7 d. iki 2009 m. rugpjūčio 25 d. ir nuo 2009 m. rugpjūčio 28 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d. pareiškėjui teko nuo 7,08 kv. m iki 3,54 kv. m, nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. sausio 8 d. pareiškėjui teko nuo 5,31 kv. m iki 3,54 kv. m, nuo 2010 m. sausio 14 d. iki 2010 m. vasario 11 d. pareiškėjui teko nuo 7,08 kv. m iki 4,24 kv. m.

Konstatavo, kad Izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m (pagal iki 2010-05-11 buvusį reglamentavimą) kameros ploto, tai yra aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija (Izoliatorius) neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Vertino, jog aplinkybė, kad Izoliatoriaus administracija neturėjo galimybių dėl tardymo izoliatoriaus perpildymo ir kalinimo vietų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią Higienos normos 6.15 punktą, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Remdamasis CK 6.250 straipsniu, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-202/2011, nurodė, kad teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Pabrėžė, jog tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (byla Nr. A143-1966/2008), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A261-601/2011), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006-10-10 sprendimas byloje L.

L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02) ir padarė išvadą, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, todėl ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 5 kv. m, pažeidimo mastą (tai, kad ginčo laikotarpiu tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, tačiau iš faktinių duomenų matyti, kad buvimo Izoliatoriuje laiko dalį ši norma nebuvo pažeista), šio pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 500 Lt.

Taip pat atsižvelgė ir įvertino tai, kad nors pareiškėjas savo skunde ir nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, atsirado dirglumas, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Be to, teismas užklausė pareiškėjo kalinimo įstaigą dėl jo skunde nurodytų aplinkybių, tačiau iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos gautame atsakyme nurodyta, kad pareiškėjui 2010 m. vasario 12 d. atvykus į koloniją, buvo suteikta pirminė psichologinė konsultacija, bet šios konsultacijos metu pareiškėjas bendravimo, galimų adaptacijos sunkumų bei psichologinių problemų nenurodė, taip pat vėliau į Psichologinės tarnybos specialistus dėl psichologinių bei emocinių sunkumų nesikreipė, bendravimo su kitais nuteistaisiais ar administracijos atstovais bei adaptacijos sunkumų nepastebėta.

Pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl depresijos, miego sutrikimo ar pablogėjusios psichinės sveikatos taip pat nesikreipė. Padarė išvadą, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjui atvykus iš Izoliatorių, kur jis buvo kalinamas, nesilaikant nustatytų kalinimo ploto normų, jokių jo psichinės ar fizinės sveikatos sutrikimų nebuvo nustatyta, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog kalinimo sąlygos Izoliatoriuje turėjo kokių nors neigiamų jam pasekmių, ir nėra pagrindo, atsižvelgiant į šias jo skunde išdėstytas aplinkybes, didinti jam priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumą.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Izoliatoriaus, pateikė apeliacinį skundą (b.l. 39–40), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus, konstatavo, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjui atvykus iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, kur jis buvo kalinamas, nesilaikant kalinimo ploto normų, į laisvės atėmimo vietą būtų nustatyti jo sveikatos sutrikimai, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad kalinimo sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriuje turėjo kokių nors neigiamų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, atsakovo manymu, žala iš viso negalėjo būti priteista, o pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką (administracinė byla Nr. A525-1355/2010), nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (šiuo atveju – žalos), valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje sprendžiama dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui jo patirtą neturtinę žalą, kuri kildinama iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos neteisėtų veiksmų, pasireiškusių pareiškėjo kalinimu kamerose, neatitinkančiuose Higienos normos 6.15 punkto, kuriame numatyta, jog vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m kameros ploto.

Deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato Civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad, kai pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, jo buvimo kameroje Nr. 31, kurios plotas yra 21,24 kv. m, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 20 d. iki 2009 m. vasario 3 d. buvo 7 – 8 asmenys, nuo 2009 m. vasario 13 d. iki 2009 m. balandžio 17 d. buvo 4 – 8 asmenys, nuo 2009 m. balandžio 24 d. iki 2009 m. gegužės 6 d. buvo 6 – 7 asmenys, nuo 2009 m. gegužės 8 d. iki 2009 m. birželio 2 d. buvo 5 – 7 asmenys, nuo 2009 m. birželio 5 d. iki 2009 m. liepos 3 d. buvo 5 – 7 asmenys, nuo 2009 m. liepos 7 d. iki 2009 m. rugpjūčio 25 d. buvo 3 – 6 asmenys, nuo 2009 m. rugpjūčio 28 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d. buvo 3 – 6 asmenys, nuo 2009 m. spalio 2 d. iki 2009 m. spalio 6 d. buvo 5 – 6 asmenys, nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2009 m. spalio 27 d. buvo 5 – 8 asmenys, nuo 2009 m. spalio 30 d. iki 2009 m. lapkričio 3 d. buvo 6 asmenys, nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. sausio 8 d. buvo 4 – 6 asmenys, nuo 2010 m. sausio 14 d. iki 2010 m. vasario 11 d. buvo 3 – 5 asmenys. Taigi pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam tam tikrais laikotarpiais vienam teko minimaliai 2,65 kv. m ploto ir maksimaliai 7,08 kv. m ploto.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, padarė pagrįstą išvadą, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, t. y. aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti. Be to, ta aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pavyzdžiui, administracinė byla Nr.A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pavyzdžiui, 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, atsakovo argumentas dėl vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – žalos – nebuvimo laikytinas nepagrįstu.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, jog administracinių teismų praktikoje (administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad buvimas kamerose, neatitinkančiose Higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m ploto, pažeidimo mastą (tai, kad ginčo laikotarpiu tam tikrais atvejais pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, tačiau iš faktinių aplinkybių matyti, kad buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu tam tikrais laikotarpiais ši norma buvo nepažeista), šio pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 500 Lt.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas