2016-05-04 Nr. AB-9738-3-61-3-03244-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3092-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03244-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 59; 70.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo valstybės įmonės Kauno miškų urėdijos skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija ir Viešųjų pirkimų tarnyba) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas valstybės įmonė Kauno miškų urėdija (toliau – ir pareiškėjas, Urėdija) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Projektų administravimo skyriaus 2015 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. SKP-147 „Dėl VĮ Kauno miškų urėdijai išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Miškininkystės potencialo atkūrimas ir prevencinių priemonių įdiegimas“ dalies susigrąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad jis 2010 m. liepos 10 d. pateikė atsakovui paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Miškininkystės potencialo atkūrimas ir prevencinių priemonių įdiegimas“ paramai gauti ir pareiškėjui buvo skirta iki 300 089,20 Eur (iki 80 proc.) visų tinkamų kompensuoti projekto išlaidų. Tarp pareiškėjo ir atsakovo 2010 m. gruodžio 3 d. buvo pasirašyta paramos sutartis Nr. 2MP-KK-10-1-002921-PR001, pagal kurią parama buvo skirta kompensuoti antžeminės automatinės miško gaisrų stebėjimo sistemos įrenginių įsigijimo išlaidas. Pareiškėjas 2011 m. sausio 25 d. su viešojo pirkimo laimėtoju sudarė pirkimo sutartį dėl antžeminės automatinės miško gaisrų stebėjimo sistemos įdiegimo, tiekėjui įvykdžius sutartį, su juo buvo atsiskaityta ir pareiškėjas atsakovui pateikė mokėjimų prašymus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tuo metu jokie pažeidimai nebuvo nustatyti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas 2015 m. kovo 31 d. priėmė Sprendimą pareiškėjui (paramos gavėjui) taikyti 25 proc. dydžio (75 022,30 Eur) paramos susigrąžinimo sankciją, nes nustatė pažeidimus. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas nesant tam teisinio ir faktinio pagrindo bei grindžiamas tik prielaidomis. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Sprendimas buvo priimtas ignoruojant atsakovui pateiktus svarbius faktinius duomenis, patvirtinančius, kad įgyta ir įdiegta sistema esminių trūkumų neturi, atitinka techninius reikalavimus, konkurso bei sutarčių sąlygas, yra tinkama naudoti ir yra naudojama pagal paskirtį. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų ir yra priimtas nekompetentingo viešojo administravimo subjekto darbuotojo. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovas nepagrįstai pritaikė sankciją, nes pareiškėjas nepažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo Urėdijos skundą tenkino: panaikino Sprendimą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 28 Eur bylinėjimosi išlaidų.

II. Atsakovas Agentūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų, nes Sprendime nurodytos objektyvios faktinės aplinkybės, argumentai bei teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis priimtas Sprendimas. Atsakovo teigimu, Sprendimo motyvai išdėstyti adekvačiai, aiškiai ir pakankamai, t. y. Sprendimas atitinka visus jam keliamus reikalavimus, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nurodomi dokumentai nepaneigia nustatytų pažeidimų. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos pirkimų bylose, bei teigia, jog pirkimų principų pažeidimas yra prilyginamas imperatyviųjų nuostatų pažeidimui.

Pareiškėjas Urėdija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą.

2016 m. balandžio 6 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas atsakovo Agentūros raštas dėl apeliacinio skundo atsisakymo, kuriame prašoma atsižvelgiant į tai, kad sprendimas nebuvo apskųstas kitų byloje dalyvaujančių asmenų, priimti Agentūros apeliacinio skundo atsisakymą ir apeliacinį procesą nutraukti. Atsakovas nurodo, kad jam yra žinomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės. Atsakovas paaiškina, kad Agentūra, atsižvelgusi į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-843-502/2016 konstatavo, kad Zarasų miškų urėdijai pritaikytos sankcijos (25 proc.) yra nepagrįstos, bei paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo buvo panaikintas Agentūros sprendimas dėl taikomų sankcijų, inicijavo Sprendimo panaikinimą ir 2016 m. kovo 23 d. informavo pareiškėją Urėdiją, jog Sprendimas naikinamas.

2016 m. balandžio 7 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo Urėdijos prašymas dėl papildomų dokumentų pridėjimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pareiškėjas paaiškina, kad jis dėl teisinės pagalbos teikimo šioje byloje kreipėsi į advokatą, todėl pirmosios instancijos teisme turėjo 1 573 Eur, o apeliacinės instancijos teisme – 605 Eur bylinėjimosi išlaidų (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Pareiškėjo teigimu, bylinėjimosi išlaidas lėmė būtent atsakovo neteisėti veiksmai priimant nepagrįstą Sprendimą ir pateikiant nepagrįstą apeliacinį skundą. Pareiškėjas visas patirtas išlaidas prašo priteisti iš atsakovo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. ABTĮ 132 straipsnio 1 dalis suteikia teisę apeliacinį skundą padavusiam asmeniui skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (ABTĮ 132 str. 2 d.). Apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės (ABTĮ 132 str. 3 d.).

Iš atsakovo Agentūros rašto dėl apeliacinio skundo atsisakymo, kurį pasirašė Agentūros direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, įgaliotas Agentūros Teisės departamento direktorius T. J., (V t., b. l. 164–166), turinio matyti atsakovo valia atsisakyti apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimo.

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė.

Atsižvelgus į tai, kad atsakovo pateiktas atsisakymas įstatymo nuostatoms neprieštarauja ir yra pateiktas laikantis ABTĮ 132 straipsnyje nustatytų reikalavimų, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei viešojo intereso nepažeidžia, atsisakymas priimamas ir apeliacinis procesas nutraukiamas (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Pareiškėjas Urėdija padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (V t., b. l. 176–177), kuriuo siekia, kad jam būtų atlygintos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaujantis bendruoju ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 2 ir 6 dalys nustato, jog kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas; atstovavimo išlaidas.

Vertindama pareiškėjo prašymą priteisti pirmosios instancijos teisme turėtas išlaidas (1 573 Eur), teisėjų kolegija pažymi, kad klausimą dėl pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų sprendžia pirmosios instancijos teismas, o ne apeliacinės instancijos teismas, kuris sprendžia apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimo klausimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-562/2010). Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesprendžia pareiškėjo prašymo priteisti pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas ir šią prašymo dalį perduoda nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti 605 Eur atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisės į teisingą teismą įgyvendinimas yra labai glaudžiai susijęs su teise byloje naudotis profesionaliu atstovavimu, kad asmuo galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013). ABTĮ neriboja juridinio asmens, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato, tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios kitos šalies, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012).

Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (ABTĮ 53 str. 3 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.). Šiuo atveju turi būti įvertinamos priežastys, dėl kurių susidarė pareiškėjo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, jog apeliacinio proceso išlaidos turi būti paskirstomos pagal apeliacijos, o ne pirmosios instancijos baigtį (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2186/2011; 2014 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-83/2014; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-251-858/2016).Taigi nagrinėjamu atveju turi būti vertinamos bylos faktinės bei teisinės aplinkybės, susiklosčiusios apeliacinio proceso metu.

Teismų praktikoje taip pat vadovaujamasi priežasties teorija, kai paskirstant bylinėjimosi išlaidas lemiamą reikšmę turi ne galutinis rezultatas, o proceso šalių elgesys, t. y. įvertinamas bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas atliekant procesinius veiksmus, kai viena iš proceso šalių (pirmoji), netinkamai pasinaudojusi teise į teisminę gynybą, turi atlyginti kitai proceso šaliai (antrajai) patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsiradusias dėl pirmosios šalies veiksmų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-686/2015).

Pažymėtina, kad pareiškėjo bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme susidarė dėl to, kad atsakovas, pateikdamas apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimo, inicijavo apeliacinį procesą ir pagal ABTĮ 135 straipsnio 2 dalį pareiškėjas turėjo pareigą pateikti atsiliepimą į priimtą nagrinėti apeliacinį skundą. Akcentuotina, kad atsakovas apeliacinio skundo atsisakė jau po to, kai teismui buvo pateiktas pareiškėjo atsiliepimas į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas atsiliepimo į apeliacinį skundą turiniui nustatė reikalavimą – toks atsiliepimas turi būti išsamus, t. y. pagrįstas ne tik bylos faktinėmis, bet ir teisinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidas dėl atsakovo atlikto procesinio veiksmo – pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo ir tokios išlaidos atitinka ne tik bylinėjimosi išlaidoms keliamo realumo, tačiau ir būtinumo bei privalomumo kriterijus, nes, kaip buvo nurodyta, atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimas yra asmens pareiga, o ne teisė.

Iš viešai interneto puslapyje www.kaunmu.lt skelbiamų duomenų apie pareiškėjo Urėdijos struktūrą matyti, kad Urėdijoje nėra teisės skyriaus ar teisininko pareigybės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad šiuo atveju Urėdija turėjo pakankamus vidinius resursus tinkamai atstovauti sau, o advokato pasitelkimas buvo perteklinis. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju turi teisę į apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patirtų išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjo atsiliepimą į apeliacinį skundą parengė ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. vasario 29 d. išsiuntė pareiškėjui atstovaujantis advokatas Arnas Paliukėnas (V t., b. l. 155–161). Iš 2016 m. vasario 17 d. PVM sąskaitos faktūros Serija PP Nr. 000295 ir 2016 m. vasario 19 d. mokėjimo nurodymo (V t., b. l. 182, 184) matyti, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą pareiškėjas Advokatų profesinei bendrijai Paliukėnas ir partneriai sumokėjo 605 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo prašoma priteisti 605 Eur suma neviršija nustatytos maksimalios sumos, nes maksimaliai pagal Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punktą už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą galėtų būti priteista 955,63 Eur (1,3 x 735,10 Eur).

Atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, į apeliacinio skundo ir pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjo advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėta suma yra jo būtinos, pagrįstos ir realiai patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas pareiškėjui priteisti visą jo prašomą už atsileipimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui sumokėtą sumą – 605 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 6 dalimi, 45 straipsnio 2 dalimi, 132 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinio skundo atsisakymą priimti.

Apeliacinį procesą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimo nutraukti.

Priteisti pareiškėjui valstybės įmonei Kauno miškų urėdijai iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo dalį, kuria prašoma priteisti išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė