2013-10-30 Nr. AB-7351-3-61-3-02357-2011-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -1993/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02357-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.8.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-618-426/2013 pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi su skundu (t. 1, b. l. 1–10), kurį patikslino (t. 1, b. l. 177–179; 180–190; t. 3, b. l. 25–35) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. P-768 „Dėl vyr. ltn. T. V. išleidimo į atsargą“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą; 2) priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. birželio 30 d. tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas – 160,71 Lt), butpinigius (300 Lt per mėnesį) ir maistpinigius (14,80 Lt į dieną).

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras (toliau – ir Krašto apsaugos ministras) skundžiamu Įsakymu nutraukė su juo profesinės karo tarnybos sutartį (toliau – ir Sutartis) ir nuo 2010 m. birželio 29 d. išleido jį iš profesinės karo tarnybos į atsargą. Pažymėjo, jog su pareiškėju buvo sudaryta neterminuota Sutartis. Krašto apsaugos ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 pareiškėjas perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (toliau – ir Rezervas).

Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KPAT) viršininkas 2010 m. balandžio 27 d. raštu Nr. IS-390 kreipėsi į Lietuvos kariuomenės vadą, prašydamas apsvarstyti KPAT karių, kurie perkelti į Rezervą, perkėlimo į kitas pareigas klausimą. Patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti (toliau – ir Patariamoji komisija) 2010 m. birželio 1 d. posėdžio protokolu Nr. RK-4 (toliau – ir protokolas RK-4) konstatavo, kad pareiškėjui krašto apsaugos sistemoje nėra jo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų ir pasiūlė jį išleisti į atsargą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad protokole Nr. RK-4 buvo daug netikslumų karininkų vertinimo lentelėje ir neteisingų duomenų, kurie galėjo turėti įtakos priimant sprendimą dėl pareiškėjo skyrimo į kitas pareigas, todėl pareiškėjas skundu kreipėsi į Krašto apsaugos ministerijos Generalinę inspekciją, tačiau 2010 m. birželio 9 d. iš jos gavo tik biurokratinį atsakymą Nr. 3IS-153 „Dėl Jūsų skundo“. Pažymėjo, kad Patariamoji komisija į pareigas siūlė skirti tik „savus ir išrinktuosius“, neatsižvelgiant į jų amžių, išsilavinimą, kvalifikaciją, kurie, pareiškėjo vertinimu, turėtų būti pagrindiniai ir viską lemiantys rodikliai.

Pabrėžė, kad Patariamoji komisija siūlė pratęsti tarnybos sutartis asmenims, kuriems buvo sukakęs išleidimo į atsargą amžius, nors žinojo, kad nemažai karininkų, kuriems toks amžius nėra sukakęs, yra perkelti į Rezervą ir laukia sprendimo. Mano, kad Patariamoji komisija formaliai sprendė, jog nėra pareiškėjo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, nutraukdamas Sutartį, pažeidė pareiškėjo teisę užsitarnauti valstybinę kario pensiją. Pabrėžė, kad Sutartis buvo nutraukta vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Karo tarnybos įstatymas, KASOKTĮ) 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nors laisvų, pareiškėjo kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, buvo.

Teigė, jog buvo pažeistos 2005 m. balandžio 22 d. Krašto apsaugos ministro įsakymu Nr. V-488 patvirtinto Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 13 ir 14 punktų nuostatos. Pažymėjo, kad atsakovas neteisėtai suteikė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (toliau – ir Lietuvos karo akademija, LKA) kariūnams pirmumo teisę, priimdamas juos į profesinę karo tarnybą. Nurodė, kad pareiškėjo laipsnis skyrimo į pareigas metu buvo aukštesnis už Lietuvos karo akademijos absolventų, todėl pareiškėjo tarnybos patirtis ir kvalifikacija turėjo būti įvertinta aukščiau.

Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad Krašto apsaugos ministras Sutarties 4 puntu buvo įsipareigojęs skirti pareiškėją į kitas pareigas. Teigė, kad atsakovas negalėjo į pareigas skirti absolventų, nes faktiškai pareiškėjas tuo metu dar buvo laikinojo profesinės karo tarnybos rezervo karys, o atsakovo sąmoningas pareiškėjo atleidimas 2010 m. birželio 29 d. data buvo siekis neskirti pareiškėjo į Lietuvos karo akademijos absolventų užimtas laisvas vyr. leitenantų pareigas, nors šią dieną pareigos jau buvo laisvos. Nurodė, kad nei KASOKTĮ, nei kiti teisės aktai Krašto apsaugos ministrui nesuteikia diskrecijos teisės kada panorėjus išleisti į atsargą.

Pažymėjo, kad nežinojo, jog jis net nebuvo siūlomas į visas jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias naujos KPAT struktūros pareigas, todėl negalėjo pateikti skundo dėl netinkamo Patariamosios komisijos darbo. Aiškino, kad atsakovas sąmoningai slėpė tokią informaciją, kad pareiškėjas neįtartų iš anksto suplanuoto jo atleidimo. Teigė, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo kvalifikacija buvo žemesnė nei tų, kurie buvo paskirti į pareigas KPAT naujoje struktūroje. Pažymėjo, kad jei atsakovas būtų pasiūlęs pareiškėją į pareigas kaip kandidatą, jei būtų atlikta sąžininga atranka ir jei būtų motyvuotai ir pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas nėra tinkamas kandidatas, tik tokiu atveju galima būtų teigti, kad atsakovas teisėtai pasinaudojo diskrecijos teise bei suteikė papildomų socialinių garantijų pareiškėjui.

Aiškino, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. atliko pareiškėjo kandidatūros vertinimą (protokolas RK-4), nes iš bylos duomenų matyti, kad jau 2010 m. balandžio 9 d. (protokolas RK–3) buvo nuspręsta, kad pareiškėjui pareigų nėra. Pažymėjo, kad pareiškėjas nebuvo siūlytas kaip kandidatas į pareigas naujoje KPAT struktūroje, o KAS mastu buvo siūlytas tik į trejas pareigas iš daugiau nei 100 buvusių laisvų. Nesutiko su atsakovo argumentu, kad byloje nėra neabejotinų duomenų, jog pareiškėjas turėjo kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius ir teigė, kad yra priešingai – nėra duomenų, kad kiti kariai, paskirti į pareigas turėjo tokią pačią arba geresnę kvalifikaciją.

Pabrėžė, kad atsakovas nevykdė realios atrankos, todėl ir negali pateikti tokios informacijos, o tai laikytina Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-104 pažeidimu.

Atsakovas atsiliepimuose į pareiškėjo skundus nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka ir prašė juos atmesti (t. II, b. l. 1-6, t. III, b. l. 68-71).

Pažymėjo, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata „<...(arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų,“ yra savarankiškas kario atleidimo iš tarnybos pagrindas. Nurodė, jog esant dabartiniam specifiniam karo tarnybos santykių reglamentavimui vykdant krašto apsaugos institucijų pertvarkymus (keičiant dalinių struktūrą, steigiant naujus ir pan.) profesinės karo tarnybos kariams negarantuojamos tarnybos vietos. Nurodė, kad KPAT buvo realiai pertvarkyta ir sumažintas karių (karininkų, puskarininkių, seržantų) skaičius.

Tai konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-1458/2011. Aiškino, kad esant minėtoms aplinkybėms, atsakovas turėjo teisę spręsti pareiškėjo atleidimo iš tarnybos klausimą pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Pažymėjo, kad atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi įstatyme numatytų procedūrų ir tvarkos. Pažymėjo, kad iš byloje esančio Patariamosios komisijos protokolo Nr. RK-4 matyti, kad pareiškėjo ir visų kitų krašto apsaugos sistemos karių paskyrimas į kitas laisvas jo laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje buvo svarstomas ir ieškoma pareiškėjui atitinkamų pareigų.

Iš minėto protokolo taip pat matyti, kad ne tik KPAT personalo rezerve (kur buvo ir pareiškėjas) esančių karių, bet ir kitose krašto apsaugos sistemos dalinių personalo rezerve esančių karių kandidatūros buvo svarstomos ir siūlomos į pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje. Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliekama karių rotacija, todėl Patariamosios komisijos protokolas ir siūlymai neturi būti sureikšminti. Pabrėžė, kad kario atleidimas iš tarnybos ir kario paskyrimas į pareigas yra skirtingi dalykai, kuriuos reglamentuoja skirtingos teisės normos, taip pat skirtinga kario atleidimo iš tarnybos ir jo skyrimo arba nepaskyrimo į tam tikras pareigas apskundimo tvarka.

Nurodė, kad KASOKTĮ 42 straipsnis reguliuoja ne profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir kario atleidimo iš tarnybos tvarką, o kitus teisinius santykius. Todėl laikė, kad argumentai, jog pareiškėjas turėjo būti perkeltas į kitas pareigas yra nepagrįsti, ir kad dėl to jo atleidimas iš tarnybos yra neteisėtas, yra taip pat nepagrįsti. Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog atsakovas, vadovaudamasis Sutarties 4 punktu, KASOKTĮ 41 ir 42 straipsniais bei Aprašu privalėjo pareiškėją paskirti į pareigas yra nepagrįsti ir nesusiję su bylos dalyku.

Nurodė, kad Aprašo 13 ir 14 punktų nuostatos nagrinėjamu atveju netaikomos, nes šie punktai gali būti taikomi, kai karininkai rotuojami arba kariai perkeliami į jau numatytas ir siūlomas konkrečias pareigas. Paaiškino, kad kasmet laipsniškai mažinamas karininkų, puskarininkių ir seržantų skaičius, o didinamas eilinių karių skaičius. Nurodė, kad pareiškėjas priklauso karininkų kategorijai ir negali būti skiriamas į eilinio kario laipsnio pareigybę. Todėl nagrinėjamu atveju sumažinus karininkų skaičių KPAT sumažėjo ir karininkų skaičius visoje krašto apsaugos sistemoje, nes KPAT yra šios sistemos sudėtinė dalis.

Nurodė, kad pagal KASOKTĮ 41 straipsnį pareiškėjas galėtų būti paskirtas į jo laipsnį atitinkančias pareigas ir tik atskirais atvejais į vienu laipsniu aukštesnes arba žemesnes pareigas, bet visais atvejais būtina sąlyga yra kvalifikacija. Paaiškino, kad profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius (nustatytas KASOKTĮ 45 str. 4 d.) pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti krašto apsaugos sistemoje. Atsakovas taip pat pabrėžė, jog pareiškėjo skunde nurodyti asmenys, kurie buvo paskirti į pareigas KPAT turėjo aukštesnį – kapitono laipsnį.

Pažymėjo, jog vadovybė neturi prievolės siūlyti kitų pareigų arba privalomai perkelti į kitas pareigas panaikinus pareigybę. Atsakovas taip pat tikino, jog pagal Sutarties 6 punktą įstatymo nustatytais atvejais sutartis gali būti nutraukta prieš terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 90-93).

Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, jog Lietuvos kariuomenė nepagrįstai įtraukta į bylos nagrinėjimą. Pareiškėjas iki išleidimo į atsargą dienos tarnavo KPAT, t. y. Krašto apsaugos ministerijos įsteigtoje įstaigoje, todėl bylos išsprendimas turės įtakos ne Lietuvos kariuomenės, o KPAT teisėms ir pareigoms.

Pažymėjo, jog skundžiamas Įsakymas yra pagrįstas teisės aktų nuostatomis, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu (t. III, b. l. 160-166) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. gruodžio 10 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012, 2013 m. sausio 17 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje A492-163/2013, pateiktus išaiškinimus, konstatavo, jog pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas, tame tarpe spręsti dėl jo galimybės užimti išlikusią po darbo organizavimo pakeitimų anksčiau užimtą pareigybę. Kita vertus, teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad pareiškėjas buvo perkeltas į KPAT laikinąjį profesinės karo tarnybos rezervą, nėra nei besąlyginė prielaida siūlyti pareiškėjui laisvas pareigybes, nei suteikia papildomų garantijų užimti kitas pareigas ir tai negali būti vertinama kaip atsakovo įsipareigojimas tęsti su juo karo tarnybos sutartį, nes išlieka atsakovo diskrecija pasirinkti į laisvas pareigybes karius, turinčius geriausią profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją. Pažymėjo, jog Aprašo 12 ir 13 punktai negali būti taikomi, nes nagrinėjamu atveju nebuvo kompetentingo subjekto (kariuomenės vado, krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto asmens) sprendimo dėl pareiškėjo perkėlimo į kitas pareigas.

Be to, atsižvelgiant į byloje keliamo ginčo pobūdį, buvo pripažinta, kad teismas nėra kompetentingas visa apimtimi patikrinti atsakovo atliktos KPAT pertvarkos teisėtumą, o taip pat įvertinti pareiškėjo galimybes pretenduoti į apskritai visas pareigybes. Todėl sprendžiant ginčą, apsiribota tik tokių skunde nurodytų konkrečių faktų ir su jais susijusių įrodymų vertinimu, kuriuos pareiškėjas konkrečiai įvardijo kaip pažeidžiančius jo teises.

Vertindamas pareiškėjo skundo motyvus, kuriais grindžiama jo aukštesnė kvalifikacija prieš kitus pretendentus, teismas aiškino KASOKTĮ 41 straipsnio 2 dalies ir Atrankos aprašo nuostatas.

Iš KASOKTĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostatų analizės teismas darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo būti paskirtas į kapitono laipsnį atitinkančias pareigas laikinai ir tik tuo atveju, jeigu į šias pareigas nepretenduotų asmenys, turintys reikiamą (kapitono) laipsnį. Tačiau į laisvas kapitono laipsnį atitinkančias pareigybes pretendavo tokį laipsnį turintys pareiškėjo nurodyti asmenys.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog pareiškėjo skundo argumentai, kad jo turimas išsilavinimas ir kvalifikacija sąlygojo pranašumą prieš kitus pretendentus yra subjektyvaus pobūdžio, nes nepaneigia kitų nurodytų pretendentų pranašumo, atsižvelgus į jų turimą profesinę kompetenciją.

Vertindamas pareiškėjo nurodytus motyvus, kuriais teigiama, kad jis galėjo pretenduoti į Lietuvos karo akademijos absolventų užimtas pareigybes, teismas pažymėjo, jog po Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymo priėmimo, tai yra su pareiškėju nutraukus profesinės karo tarnybos sutartį, atsakovui neliko pareigos KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu siūlyti pareiškėjui laisvų pareigybių. Teismas pažymėjo, jog toks aptartos teisinės situacijos vertinimas yra pateikiamas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-163/2013).

Išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad skundžiamas Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas jį panaikinti atmestas.

Teismas vertino, kad pareiškėjo reikalavimai, kuriais prašoma grąžinti jį į profesinę karo tarnybą ir priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką tarnybinį atlyginimą, butpinigius ir maistpinigius yra išvestiniai reikalavimo panaikinti Įsakymą atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, atmesti ir išvestiniai skundo reikalavimai.

III. Pareiškėjas (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (t. III, b. l. 172-191), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas pažymi, jog 2010 m. birželio 30 d. raštu Nr. 11IS-140 Krašto apsaugos ministerijos teisės departamentas išaiškino, kad yra preziumuojama, jog įgyto išsilavinimo prasme baziniai karininkų rengimo kursai vertintini žemiau, nei Lietuvos karo akademijoje įgytas aukštesnysis ar aukštasis išsilavinimas. Apelianto teigimu atsakovas nepagrįstai sprendė, jog D. B., Ž. V., V. R., M. G., A. V., L. B., S. B. buvo aukštesnės kvalifikacijos nei pareiškėjas, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Teismo pozicija buvo grindžiama vien tik tuo argumentu, jog minėti asmenys buvo paskirti į laisvas KPAT pareigas, kadangi turėjo aukštesnį, t. y. kapitono laipsnį. Tokia teismo pozicija pareiškėjo manymu, yra nepagrįsta, kadangi Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakyme Nr. V-104, kurio 5.2 punkte nurodytas baigtinis kriterijų sąrašas, toks kriterijus iš viso nėra nurodytas, o teismas nenurodė argumentų, kodėl vyresnysis leitenantas negali užimti kapitono pareigybės. Toks teismo vertinimas taip pat prieštarauja LVAT 2011 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012 pateiktiems išaiškinimams. Be to, 2008 m. spalio 12 d. profesinės karo tarnybos atestate buvo siūlymas suėjus laikui pakelti pareiškėjui karinį laipsnį iki kapitono, o atsižvelgiant į pareiškėjo nuopelnus tarnyboje, tą padaryti nebuvo kliūčių. Pažymi, jog tarnybos eigoje pareiškėjas ėjo kapitono karinį laipsnį atitinkančias pareigas, kas patvirtina jo kompetenciją.

Tvirtina, jog atsakovas teismui nurodė naują atleidimo iš tarnybos pagrindą, kurio nėra skundžiamame Įsakyme – pareiškėjas neturėjo leidimo susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiais dokumentais. Pareiškėjas tvirtina, jog nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. jis turėjo leidimą dirbti su įslaptinta informacija, žymima „konfidencialiai“.

Apeliantas nesutinka, kad atsakovas, perkeldamas pareiškėją į Rezervą, teisėtai pasinaudojo jam suteikta diskrecija. Teigia, kad teismas atsakovo diskrecijos teisę aiškino pernelyg plačiai. Mano, kad atsakovas netinkamai atliko pareiškėjo kvalifikacijos ir kompetencijos vertinimą ir net nepasiūlė pareiškėjo kaip kandidato į ankščiau paminėtų asmenų užimtas pareigas, neatliko sąžiningos, objektyvios atrankos, kurioje būtų dalyvavęs pareiškėjas, taip pat nemotyvuotai ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo kvalifikacija yra žemesnė. Šiais veiksmais atsakovas pažeidė Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymą Nr. V-104, pareiškėjo teisėtus lūkesčius, lygiateisiškumą, pareiškėjo pilietines ir žmogaus teises.

Teigia, kad Krašto apsaugos ministerijos Generalinė inspekcija nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo balas protokole RK – 4 turėjo būti 6. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas vykdė tarnybą keliose srityse – vadovaujančioje ir nevadovaujančioje, jam turėjo būti skirti 2 balai, o bendra balų suma turėjo būti 7. Dėl neteisingai apskaičiuoto balo pareiškėjas nepagrįstai buvo įtrauktas į karininkų sąrašą protokole RK – 4, kuriems nebuvo pasiūlyta pareigų, todėl pareiškėjas nepagrįstai buvo atleistas iš tarnybos. Teigia, jog pareiškėjas nebuvo siūlytas nei į vienas pareigas KPAT struktūroje ir siūlytas tik į tris laisvas pareigybes iš daugiau nei 100 buvusių krašto apsaugos sistemos mastu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pažeidė 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-104 nuostatas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindas yra neteisėtas, todėl skundžiamas Įsakymas naikintinas kaip nepagrįstas ir nemotyvuotas.

Tvirtina, kad atsakovas klaidina teismą teigdamas, jog iki 2010 m. birželio 30 d. buvo laisvos tik 5 vyriausiųjų leitenantų pareigybės, kadangi jų buvo 19 ir jas 2010 m. birželio 30 d. užėmė Lietuvos karo akademijos absolventai. Šią aplinkybę atsakovas buvo nutylėjęs. Kadangi vyresniojo leitenanto laipsnis žymi aukštesnę kvalifikaciją, pareiškėjas teigia turėjęs būti siūlomas į šias pareigybes pirmumo teise, tačiau užimti šias pareigas pareiškėjui iš viso nebuvo pasiūlyta. Pažymi, jog Lietuvos karo akademijos absolventai į pareigybes, reikalaujančias karininko vyresniojo leitenanto laipsnio, buvo priimti tuo metu, kai dar nebuvo įgiję karininko laipsnio, kuris jiems buvo suteiktas tik 2010 m. liepos 2 d. Tokiu būdu buvo pažeistos imperatyvios Karo tarnybos įstatymo 41 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos bei Aprašas. Be to, atsakovas 2012 m. vasario 22 d. raštu nurodė, jog nebuvo įsipareigojęs paskirti į pareigas Lietuvos karo akademijos absolventų, o pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutarties 4 punkte atsakovas įsipareigojo paskirti pareiškėją į pareigas, todėl buvo pažeistas lygiateisiškumo principas, minėta Sutartis, Aprašą Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymą Nr. V-104. Pažymi, jog iki 2010 m. birželio 29 d. pareiškėjas buvo profesinės karo tarnybos karys, todėl iki faktinio atleidimo iš tarnybos momento pareiškėjui turėjo būti siūlomos pareigos. Dėl pareiškėjo nepaskyrimo į paminėtas pareigas pirmosios instancijos teismas iš viso nepasisakė, todėl yra pagrindas iš naujo ištirti įrodymus ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, jog teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Teismas iš viso netyrė laisvų etatų sąrašo ir laisvų pareigybių, į kurias galėjo būti paskirtas pareiškėjas, netyrė pareiškėjo prašymo atsakovui skirti jį į pareigas, netyrė skundo argumentų dėl Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-104 5.2 punkte nustatytų atrankos kriterijų pažeidimo, netyrė argumentų dėl dvigubų standartų taikymo į laisvas pareigas 2010 m. birželio 30 d. paskyrus Lietuvos karo akademijos absolventus, neturinčius karininko laipsnio, o pareiškėjo į tas pareigas net nesiūlant, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas nebūtų gavęs kapitono laipsnio. Teismas netyrė aplinkybės, jog A. K. savavališkai priėmė sprendimą nesvarstyti pareiškėjo kandidatūros į naujas KPAT pareigas dėl jo karinio laipsnio, kai tokią teisę turėjo tik Krašto apsaugos ministras, kadangi jo 2010 m. vasario 3 d. įsakyme Nr. V-104 nebuvo apribojimų dėl karinio laipsnio. Teigia, jog Krašto apsaugos ministerijos kancleris neįvykdė pareigos ir nesukontroliavo komisijų, kurios privalėjo pareiškėjui ieškoti laisvų pareigų naujoje KPAT struktūroje, KAS mastu ir tik formaliai pasiūlė tris pareigas iš daugiau nei 100 laisvų pareigybių. Tokiu būdu nebuvo užtikrintas Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-104 įgyvendinimas. Kadangi minėtas įsakymas, kuris nebuvo realiai vykdomas, buvo pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindas, atleidimas iš tarnybos turi būti pripažintas neteisėtu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (IV, b. l. 6-11), kuriame nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Paaiškina, kad Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakyme Nr. V-104, be kita ko, nurodyta, kad atsižvelgiant į naujuose pareiginiuose nuostatuose nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, komisijos Personalo pogrupis kiekvienai pareigybei atrenka profesinę kvalifikaciją atitinkančius asmenis. Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 įsakymu Nr. V-1161 patvirtintame KPAT pareigybių sąraše yra nurodytos pareigybės ir joms keliami reikalavimai, vienas iš jų – karinis laipsnis. Pažymi, jog visoms šiuo įsakymu patvirtintoms pareigybėms reikalingas kapitono laipsnis. Atsakovas remiasi LVAT 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012, kurioje išaiškinta, jog esant situacijai, kai laisvas pareigas užimti pretenduoja keli asmenys, pirmenybė teikiama asmeniui, kurio karinis laipsnis ir kvalifikacija yra aukštesni, atsižvelgiant į konkrečios laisvos pareigybės funkcijų specifiką, kad turi būti remiamasi KASOKTĮ 41 straipsnyje įtvirtintu karių laipsnių ir pareigų derinimo principu. Pažymi, jog visi į pareigas paskirti pareiškėjo nurodyti asmenys turėjo kapitono laipsnį. Nurodo, jog pareiškėjas nepagrįstai save tapatina ir lygina su kitais kariais, kurių tarnybos nebuvo pertvarkomos ir kurie nebuvo atleidžiami iš tarnybos, kadangi šiems kariams buvo taikomi Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo nuostatai, kurie pareiškėjui netaikytini.

Atsikirsdamas į pareiškėjo argumentą dėl neteisingai apskaičiuoto balo atsakovas remiasi LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-593/2013 ir nurodo, jog aplinkybė, kad kariui nesuteiktas papildomas balas nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas būtų paskirtas į tas pareigas, į kurias paskirti kiti kariai. Nepaisant to kurioje lentelės pozicijoje karys yra, esant jo kvalifikaciją atitinkančioms pareigoms, jis gali būti į jas paskirtas. Be to, KASOKTĮ 42 straipsnis suteikia teisę ministrui ar jo įgaliotam asmeniui paskirti ar perkelti karį į pareigas neatsižvelgiant į Patariamosios komisijos siūlymą ir net be komisijos svarstymo. Teigia, jog pareiškėjas savo nuožiūra pateikia pareigybių sąrašą, tačiau nepateikia įrodymų, patvirtinančių, jog jis galėtų šias pareigas užimti. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad po skundžiamo Įsakymo priėmimo atsakovui neliko pareigos KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu siūlyti pareiškėjui laisvų pareigybių. Atkreipia dėmesį, jog atsakovas pirmosios instancijos teismui 2013 m. vasario 27 d. raštu Nr. 11IS-36 pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjas negalėjo būti paskirtas į pareigybes, į kurias paskirti 19 Lietuvos karo akademijos absolventų. Teigia, jog asmeniui, siekiančiam užimti šias pareigybes, be kita ko, buvo keliami reikalavimai atitinkamu lygiu mokėti anglų kalbą bei turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija su žyma „konfidencialiai“ ar „slaptai“, kurių pareiškėjas neatitiko. Pažymi, jog atsakovas buvo nustatęs konkrečias pareigybes, į kurias bus skiriami tik Lietuvos karo akademijos absolventai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (t. IV, b. l. 1-4).

Nurodo, kad Lietuvos kariuomenė nepagrįstai įtraukta į bylos nagrinėjimą. Pareiškėjas iki išleidimo į atsargą dienos tarnavo KPAT, t. y. Krašto apsaugos ministerijos įsteigtoje įstaigoje, todėl bylos išsprendimas turės įtakos ne Lietuvos kariuomenės, o KPAT teisėms ir pareigoms.

Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo sprendimu. Teigia, jog atsižvelgiant į krašto apsaugos sistemos organizavimo ir Karo tarnybos įstatymo nustatytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad esant konkurencijai tarp asmenų, pretenduojančių užimti laisvą pareigybę, pirmenybė teikiama aukštesnę kvalifikaciją ir aukštesnį karinį laipsnį turinčiam asmeniui, taip pat atsižvelgiant į turimą specialių žinių lygį, reikalingą konkrečioms funkcijoms vykdyti, o kai šie kriterijai yra lygūs, atsakovas turi diskreciją suteikti pirmenybę tam asmeniui, kurio asmeninių ir dalykinių savybių lygis bendrųjų kriterijų atžvilgiu yra aukštesnis. Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas negali būti pagrįstas prielaidom, nepagrįstas yra pareiškėjo argumentas, jog jam turėjo būti suteiktas kapitono laipsnis. Mano, jog pareiškėjas negalėjo būti paskirtas į pareigybes, kurias užėmė Lietuvos karo akademijos absolventai, kadangi jis neatitiko vieno iš pagrindinių reikalavimų – mokėti anglų kalbą 2 lygiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalyku yra profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas nepasibaigus jos terminui, kai mažinamas karių skaičius reformuojant tarnybą.

Pareiškėjas vyr. leitenantas T. V. buvo profesinės karo tarnybos karys ir tarnavo KPAT prie Krašto apsaugos ministerijos Kauno karo prievolės centre, karo prievolės ir personalo atrankos skyriuje vyr. specialistu. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. P-768 „Dėl vyr. ltn. T. V. išleidimo į atsargą“ profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju buvo nutraukta dėl karių skaičiaus sumažinimo, pareiškėjas buvo išleistas į atsargą nuo 2010 m. birželio 29 d. (t. I, b. l. 73).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu, kuriuo jo skundas buvo atmestas, apelciniame skunde nurodė, kad teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties byloje Nr. A-146-3491/11 išdėstytais nurodymais, neišnagrinėjo, ar buvo realiai vykdomi Krašto apsaugos ministrės 2010-02-03 įsakymu Nr. V-104 nustatyti reikalavimai, netinkamai įvertino jo kvalifikacijos pranašumą tarnyboje paliktų kapitonų D. B., Ž. V., V. R., M. G., A. V., L. B., S. B. atžvilgiu, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas neteisingai nurodė, jog pareiškėjas neturėjo leidimo susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, netinkamai atliko pareiškėjo kvalifikacijos ir kompetencijos vertinimą; pareiškėjo balas protokole RK – 4 neteisingai nustatytas 6, turėjo būti 7, dėl to pareiškėjas buvo nepagrįstai įtrauktas į karininkų sąrašą, kuriems nebuvo pasiūlyta pareigų. Teismas apskritai nepasisakė, kodėl pareiškėjui nebuvo siūlomos 19 vyresniųjų leitenantų pareigybių, į kurias buvo priimti Lietuvos karo akademijos absolventai. Prašė atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašiose bylose Nr. A-520-593/2013, A-520-966/2013 suformuotą praktiką ir taikyti ją sprendžiant ginčą nagrinėjamoje byloje.

Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių nustatymo byloje ir objektyvaus jų vertinimo nagrinėtini kartu aiškinant ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir pasisakant dėl jų tinkamo taikymo. Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnis nustato profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo pagrindus. Įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė atvejus, kuriais profesinės karo tarnybos sutartis turi būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (38 str. 1 d. 1–9 p.), o 2 dalyje išvardytais atvejais suteikė Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybei diskrecijos teisę spręsti (sutartis gali būti nutraukiama ir karys atleidžiamas) dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir atleidimo iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (38 str. 2 d. 1–13 p.). Aptariamo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį šiame straipsnyje numatytais pagrindais turi krašto apsaugos ministras arba jo įgalioti kariuomenės vadas bei kiti vadai ar pareigūnai.

Ginčijamo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-768 „Dėl vyr. ltn. T. V. išleidimo į atsargą“ priėmimo teisinis pagrindas – Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, reglamentuojanti, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.

Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatoje, kuria atsakovas grindė įsakymą, yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: 1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Ginčas iš esmės yra dėl šios normos antrosios sąlygos taikymo. Aiškindama Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teisėjų kolegija toliau pažymi, kad jos taikymas sietinas su teisės akto, kuriuo sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija, teisėtumu.

Įgyvendindamas bendrą karo prievolės administravimo reformą, Krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtino KPAT naują institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, KPAT vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53), iš viso buvo patvirtinta 88 naujos pareigybės (iš jų karininkų – 22, puskarininkių – 8, seržantų – 21). Tai patvirtina, kad KPAT sumažėjo karo tarnybos karininkų skaičius, pareiškėjo pareigybė taip pat buvo panaikinta. Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-1161 byloje nėra kvestionuojamas, todėl, Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo požiūriu, laikytinas teisėtu.

Atsakovas teigia, ir pirmosios instancijos teismas su tokia pozicija sutiko, kad priimant ginčijamą Įsakymą, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš karo tarnybos, buvo atsižvelgta į antrąją Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą – buvo konstatuota, kad pareiškėjas nebuvo tinkamiausias kandidatas pasilikti tarnyboje kitose krašto apsaugos sistemos institucijose, nes nebuvo laisvų pareiškėjo laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.

KASOKTĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės valstybei santykių, kuriuos reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai. Kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. Įstatymo nuostatos, įtvirtinančios, kad nutraukiant profesinę karo tarnybos sutartį gali būti taikomos ir DK normos, nėra, todėl jos negali būti taikomos šiam ginčui.

Karo tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Galiojantis teisinis reglamentavimas – Karo tarnybos įstatymas, numato kitokią karių paskyrimo į pareigas, jų perkėlimo ar atleidimo iš tarnybos tvarką negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagal Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo vertinti kario galimybę pasilikti tarnyboje, kai jo pareigybė išlieka atliekant tarnybos organizavimo pakeitimus, bei karį perkelti į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas.

Esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal nustatytus vertinimo kriterijus. Tokie kriterijai buvo nustatyti Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame Karo prievolės administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos personalo atrankos pertvarkant tarnybą procedūrų apraše (t. II, b. l. 31–34). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į karo tarnybos specifiškumą, negali vertinti nustatytų atrankos kriterijų turinio ir jų taikymo pranašumo, nes tai yra atsakovo diskrecija.

Teismas gali tik patikrinti ar nustatyti kriterijai neprieštarauja Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygai, kada karys gali būti perkeltas į laisvas pareigas, jei jos atitinka kario laipsnį ir jo kvalifikaciją. Atsakovo plati diskrecija lemia tai, kad į laisvas pareigas karys skiriamas vertinant išimtinai jo profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją, kriterijai, kurie reikšmingi panašiais atvejais valstybės tarnyboje, darbo sutartiniuose santykiuose, pvz., darbo stažas, išlaikytinių skaičius, priešpensinis amžius kariui bei kitokios specialios garantijos, nagrinėjamo ginčo atveju negali būti taikomi, ir nesuteikia pranašumo užimti pareigas, kurioms esant laisvoms karys negalėtų būti atleistas dėl karių skaičiaus sumažinimo.

Atsižvelgiant į specifinę karo tarnybos santykių sritį, išimtinai profesinės kompetencijos ir kvalifikacijos kriterijų taikymas negali būti vertinimas kaip asmenų diskriminacija pagal kitus kriterijus, kurie, kaip pažymėta aukščiau, nėra teisės aktais numatyti taikyti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose nuosekliai laikomasi aukščiau aptarto KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 21 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo, ir šioje byloje nėra pagrindo keisti formuojamą teismų praktiką (administracinės bylos Nr. A261-2681/2011, Nr. A468-2914/2011, Nr. A756-2913/2011).

Pareiškėjas 2010 m. vasario 11 d. pranešimu buvo įspėtas apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą, pakartotinai pranešimas buvo įteiktas 2010 m. balandžio 16 d. (t. I, b. l. 108-109), KAM 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 nuo 2010 m. balandžio 15 d. perkeltas į KPAT laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, Patariamosios komisijos 2009 m. birželio 1 d. protokolu Nr. RK-4 buvo nuspręsta, kad vyr. ltn. T. V. krašto apsaugos sistemoje nėra jo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, todėl buvo siūloma išleisti į atsargą.

Aplinkybės, kad pareiškėjas neskundė KAM 2010 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-394 nuo 2010 m. balandžio 15 d. perkelti jį į KPAT laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, neužkerta kelio šioje byloje ginčyti atleidimo iš tarnybos teisėtumą jo neskyrimo į išlikusias ir buvusias laisvas pareigas aspektu. Pagal Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Kita vertus aplinkybė, kad pareiškėjas buvo perkeltas į KPAT laikinąjį profesinės karo tarnybos rezervą, nėra nei besąlyginė prielaida siūlyti pareiškėjui laisvas pareigybes, nei suteikia papildomų garantijų užimti kitas pareigas ir tai negali būti vertinama kaip atsakovo įsipareigojimas tęsti su pareiškėju karo tarnybos sutartį, nes išlieka atsakovo diskrecija pasirinkti į laisvas pareigybes karius, turinčius geriausią profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją. Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo, patvirtinto krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488, 12 ir 13 punktai nagrinėjamu atveju negali būti taikomi, nes nebuvo kompetentingo subjekto (kariuomenės vado, krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto asmens) sprendimo dėl pareiškėjo perkėlimo į kitas pareigas (Karo tarnybos įstatymo 42 str.), t. y. tam turi būti tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-3491/2011 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimas buvo panaikintas, taip pat ir jo dalis pagal pareiškėjo T. V. skundą, ir byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas atskirai dėl kiekvieno pareiškėjo turėjo nustatyti, ar atsakovas tinkamai naudojosi diskrecijos teise nuspręsdamas, kad pareiškėjams nėra laisvų jų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, nurodė išreikalauti duomenis apie Pakeitimo komisijos atliktą karių atranką pagal KPAT personalo atrankos apraše nurodytus kriterijus.

Pareiškėjas, patikslinęs skundo reikalavimus, nurodė, kad jis galėjo pretenduoti užimti pareigybes, kurios buvo pasiūlytos jo manymu asmenims, turintiems žemesnę kvalifikaciją (D. B., M. B., Ž. V., V. R., M. G., A. V., L. B., S. B.), bei pareigybes kitose tarnybose – MPB GV GRG AB štabo S-5 skyriaus viršininko (kpt.) pareigas, MPB GV MMPB SGK vado (kpt.) pareigas; KASP 2R 207 pėstininkų kuopos vado pareigas (kpt.); MPB GV GRG AB II ugnies baterijos vado pavaduotojo (vyr. ltn.). Be to, pareiškėjas teigia, kad galėjo pretenduoti ir į pareigybes, kurios buvo laisvos po įsakymo priėmimo 2010 m. birželio 29 d., ir į kurias kitą dieną – birželio 30 d. buvo priimti Lietuvos karo akademijos absolventai (t. III, b. l. 25-35, b. l. 152–153).

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, remdamasis Aprašo 5 punkte nustatytais kriterijais, konstatavo, kad pareiškėjo turima kvalifikacija neatitiko reikalavimų, kurie buvo nustatyti likusioms laisvoms pareigybėms užimti.

Atsakovo 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame KPAT personalo atrankos apraše buvo nustatyta, kad atsižvelgiant į naujuose pareiginiuose nuostatuose nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, komisijos Personalo pogrupis kiekvienai pareigybei atrenka profesinę kvalifikaciją atitinkančius asmenis ir sudaro pretendentų kiekvienai pareigybei sąrašą, bei nustatyti atrankos principai (5.2 p.), pagal kuriuos, esant konkurencijai į laisvą pareigybę, yra atrenkami kariai. Aprašo 5.2 punkte nustatyta, kad esant keliems kandidatams, atitinkantiems kvalifikacinius reikalavimus, į pareigas atrenkama pagal toliau prioriteto tvarka išvardytus kriterijus: Komisijos Personalo pogrupio atliktas patirties, motyvacijos ir kitų savybių įvertinimas, kuris iš kandidatų galėtų efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas (5.2.1 p.); vykdant tarnybines pareigas buvo sužalotas arba susirgo profesine liga (5.2.2 p.); vienas augina vaikus (įvaikius) iki 16 metų arba prižiūri kitus šeimos narius (5.2.3 p.); likęs tarnauti laikas iki teisės gauti karinę pensiją yra trumpesnis nei 1 metai (5.2.4 p.); aukštesnis veiklos ir potencialo įvertinimas (už du metus) (5.2.5 p.); tarnybos patirtis kituose KAS vienetuose ne trumpesnė kaip du metai (5.2.7 p.); didesnė patirtis tarptautinėse operacijose (5.2.8 p.).

Pakeitimo komisijos 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 17KL-6 pareiškėjas nebuvo atrinktas į naują KPAT struktūrą (t. I, b. l. 138–139).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su naujos KPAT prie KAM pareigybių kvalifikacinių reikalavimų sąvadu, (t. II, b. l. 100-136), kandidatų, atrenkamų į naujos struktūros KPTA prie KAM sąrašu bei jame pateikiama informacija (t. II, b. l. 37–51), kita byloje pateikiama medžiaga apie kandidatų profesinę kvalifikaciją, pagal Apraše nurodytus kriterijus atlikusi pareiškėjo ir kitų kandidatų (D. B., M. B., Ž. V., V. R., M. G., A. V., L. B., S. B.) profesinės kvalifikacijos palyginimą, nustatė, kad pareiškėjo kvalifikacijos, patirties, motyvacijos ir kitų savybių įvertinimas, kurių visuma reikšminga efektyviau ir produktyviau vykdyti konkrečias pareigas, objektyviai nėra aukštesnis.

Remiantis pateiktais duomenimis, visi pareiškėjo nurodyti asmenys turėjo aukštesnį – kapitono laipsnį. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės tokio pat pobūdžio bylas, yra nurodęs, jog kai laisvas pareigas užimti pretenduoja keli asmenys, pirmenybė turi būti teikiama asmeniui, kurio karinis laipsnis ir kvalifikacija yra aukštesni, atsižvelgiant į konkrečios laisvos pareigybės funkcijų specifiką, t. y. pirmenybė teikiama asmens karinio laipsnio ir specialių žinių (kvalifikacijos) lygiui, reikalingam atlikti konkrečios specialybės specifines funkcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-2427/2012), kad turi būti remiamasi KASOKTĮ 41 straipsnyje įtvirtintu karių laipsnių ir pareigų derinimo principu, pagal kurį atitinkamoms karinėms specialybėms reikalinga tik tam tikros srities kvalifikacija ir į tas pareigas gali būti atrinkti tik atitinkamą kvalifikaciją turintys specialistai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-2534/2012;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-520-966-13; kt.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas, turėdamas žemesnį karinį laipsnį, neturėjo pirmenybės nurodytų asmenų atžvilgiu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. posėdžio protokolu RK-4 (2.24.1 p.), jo priedu Nr. 1 – vertinimo lentele (t. I, b. l. 16-36), nepagrįstais pripažįsta pareiškėjo argumentus, kad jis turėjo pirmenybės teisę būti paskirtas į MPB GV GRG AB štabo S-5 skyriaus viršininko (kpt.) pareigas, į MPB GV MMPB SGK vado (kpt.) pareigas;

KASP 2R 207 pėstininkų kuopos vado pareigas (kpt.); į MPB GV GRG AB II ugnies baterijos vado pavaduotojo (vyr. ltn.). Į šias pareigas buvo paskirti asmenys, arba turintys kapitono laipsnį, arba turintys aukštesnę kvalifikaciją bei labai gerą tarnybinės veiklos ir potencialo vertinimą (Aprašo 5.2.5 p.)(MPB GV GRG AB II ugnies baterijos vado pavaduotojo). Remiantis Karo tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, atskirais krašto apsaugos ministro nustatytais atvejais ir sąlygomis karys gali būti paskirtas eiti vienu laipsniu aukštesnes kario pareigas.

Kai atitinkamo laipsnio laisvų pareigų nėra, krašto apsaugos ministras gali karį iki vienerių metų paskirti į vienu laipsniu aukštesnes ar žemesnes pareigas. Tačiau tokia atsakovo teisė negali būti suprantama kaip pareiga ieškoti pareiškėjui jo kvalifikaciją atitinkančių vienu laipsniu aukštesnių ar žemesnių pareigų.

Pareiškėjo argumentai dėl Pakeitimo komisijai pateiktoje Karininkų vertinimo lentelėje jam netinkamai nustatyto balų skaičiaus laikytini sprendžiant ginčą nereikšmingais ir atmestini, nes ne pareiškėjo privalumų įvertinimas konkrečiais balais yra lemiantis sprendžiant dėl jo galimybės užimti nurodytas pareigybes kitose tarnybose, bet aplinkybės, kad jo profesinis pasirengimas ir kvalifikacija, remiantis objektyviais duomenimis, nebuvo geresni, negu karių, kurie buvo paskirti į šias pareigas. Tuos pačius dalykus akcentavo ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Teisės departamentas 2010 m. birželio 30 d. raštu IIIS-140 „Dėl vertinimo kriterijų nustatymo” (t. III, b. l. 52). Taigi pareiškėjas turėjo įrodyti, pateikti objektyvius duomenis, kad jo profesinė kvalifikacija geriausiai atitiko pareigybėms keliamus reikalavimus. Nors pareiškėjas teigia, kad jam turėjo būti siūlomos visos laisvos KAS pareigybės iki 2010 m. birželio 30 d. (t. II, b. l. 79-80, t. VI, b. l. 29), jis neteikia argumentų, ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis atitiko savo išsilavinimu ir kvalifikacija šias pareigybes, bei kad paskirtų asmenų atžvilgiu būtų turėjęs pranašumą.

Bylą nagrinėjantis teismas nėra kompetentingas visa apimtimi patikrinti atsakovo atliktos KAPT pertvarkos teisėtumą, įvertinti atleisto iš tarnybos asmens galimybes pretenduoti į apskritai visas pareigybes. Teismas, nagrinėdamas individualų ginčą, vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius įrodymus byloje, tačiau negali tirdamas visas įmanomas pareiškėjo nurodytas prielaidas ir revizuoti atsakovo atliktų pertvarkymų visa apimtimi. Ginčo nagrinėjimas teisme šiuo aspektu turėtų apsiriboti tik tokių faktų vertinimu, kuriuos pareiškėjas konkrečiai nurodo kaip pažeidžiančius jo teises. Pareiškėjas nepateikė teismui objektyvių argumentų ir įrodymų, kad į laisvas pareigas atsakovas būtų paskyręs asmenis, kurių atžvilgiu pareiškėjas turėjo profesinės kompetencijos pranašumą. Pareiškėjo teiginiai, kad jis galėjo būti skirtas į minėtas pareigas, savaime nereiškia, kad pareiškėjas turėjo aukštesnę profesinę kompetenciją ir atsakovas, pasirinkdamas kitus pretendentus, peržengė diskrecijos ribas. Teisėjų kolegija argumentus, kad jam galėjo būti siūlomos pareigos kitose KAS struktūrose, atmeta kaip neįrodytus. Kai nėra nustatyta, kad pareiškėjas profesine kompetencija buvo pranašesnis už kitus karius, kuriems buvo pasiūlytos pareigybės, šioje byloje nenagrinėtina aplinkybė dėl sąlygos kariams, skiriamiems į vienas ir kitas pareigas, turėti teisę dirbti su slapta informacija, nes neturi nei faktinės, nei teisinės reikšmės.

Teisėjų kolegija, aptardama apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjui turėjo būti siūlomos pareigybės, kurias 2010 m. birželio 30 d. užėmė Lietuvos karo akademijos absolventai, turintys žemesnį leitenanto laipsnį, ir atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vėliau išnagrinėtose panašiose bylose Nr. A-520-966/2013 bei Nr. A-520-593/2013 formuojamą praktiką dėl atsakovo pareigos siūlyti kariui, su kuriuo nutraukiama profesinė karo tarnybos sutartis, ir tas pareigybes, kurias užėmė absolventai, pažymi, kad pareiškėjas turėjo atitikti šioms pareigytėms keliamus profesinius bei kvalifikacijos reikalavimus. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad visais atvejais kariui, siekiančiam užimti minėtas pareigybes, buvo keliamas specialus reikalavimas mokėti anglų kalbą 2222 lygiu. Pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kad jo anglų kalbos žinios atitiko reikalaujamą lygį, todėl minėti apeliacinio skundo argumentai taip pat yra nepagrįsti ir atmestini.

Teisėjų kolegija nutaria nepridėti prie nagrinėjamos bylos pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateiktos papildomos informacijos bei atsakovo su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktų papildomų dokumentų, nes visi šie duomenys nėra nauji, jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo prašymo prijungti prie nagrinėjamos bylos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtas bylas Nr. A-520-966/2013 bei Nr. A-520-593/2013 teisėjų kolegija taip pat netenkina, nes sprendžiant individualų ginčą yra vertinami šioje byloje surinkti įrodymai, o vienodos teismų praktikos taikymui užtikrinti pakanka atsižvelgti į kitose bylose viešai skelbiamose nutartyse pateiktus išaiškinimus.

Teisėjų kolegija, apibendrindama aukščiau išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas aplinkybes byloje, objektyviai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T.V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė