2016-12-28 Nr. AB-24803-3-62-3-01147-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2655-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01147-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. P. (I. P.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi skundu (b. l. 4–8) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2011 metų iki 2013 m. kovo 28 d. buvo kalinamas Marijampolės PN, kuriuose kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas buvo nuolat laikomas perpildytuose kambariuose, nustatyta ploto norma vienam nuteistajam buvo pažeista, kadangi atsakovas tyčia įrengė papildomas lovas. Apie septynis mėnesius jis praleido baudos izoliatoriuje, kur nustatyta ploto norma buvo žymiai pažeista, miegoti tekdavo pakaitomis. Atsakovas nesilaikė sanitarinių ir higienos normų reikalavimų. Gyvenamosiose patalpose nebuvo nei veidrodžio, nei tualeto reikmenų spintelės, sanitarinis mazgas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis įrengtas tiesiai prieš įėjimo duris, taip pažeidžiant asmens privatumą. Patalpose nuolat tvyrojo smarvė, nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, o dirbtinis buvo nepakankamas. Vienose kamerose nebuvo langų, o kitose maždaug 1 metro atstumu nuo lango įrengtos grotos, todėl natūraliai vėdinti patalpas nebuvo galimybės. Žiemos metu kambariuose būdavo šalta, drėgna. Grindys ištrupėję, jų neįmanoma nei valyti, nei dezinfekuoti. Pataisos namuose neįrengta sanitarinė švarykla, ant sienų auga pelėsis, nebuvo išduodamos dezinfekavimo ir valymo priemonės, patalpos nevalomos, jose veisiasi tarakonai. Čiužiniai ir antklodės eksploatuojami be jokių užvalkalų, jie purvini, dvokiantys, rankšluosčiai neišduodami. Pataisos namuose atsakovas nesilaikė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – ir HN 76:2010), Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą, kuri turėjo būti įvertinta pinigais, t. y. jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, neviltį, bejėgiškumo, skriaudos jausmą, liūdesį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 15–22) prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. spalio 27 d. atliko bausmę Marijampolės PN. Pareiškėjas dažnai buvo baudžiamas drausmine tvarka uždarant jį į baudos izoliatoriaus kameras. Ploto normos pažeistos nebuvo. Pareiškėjas bausmę atliko ir pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, kuriose kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra ne kartą pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia sąlygų sveikatos būklei. Pareiškėjas nesikreipė dėl kalinimo sąlygų į Psichologinės tarnybos specialistus, byloje nėra duomenų apie jo pablogėjusią sveikatos būklę. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, kad Marijampolės PN nesilaikė skunde nurodytų teisės normų reikalavimų. Prašė skundo reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu (b. l. 99–103) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuo 2011 metų iki 2013 m. kovo 28 d.

Teismas pažymėjo, kad žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-413/2012 ir kt.). Teismas vadovavosi CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, CK 1.125 straipsnio 8 dalimi.

Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi anksčiau dėl kalinimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjas prašė neturtinės žalos, įvertintos pinigais, atlyginimo. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, padarė išvadą, jog kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis už 3 metus nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2012 m. liepos 2 d., kadangi pareiškėjas 2015 m. liepos 2 d. skundu kreipėsi į teismą, iki pareiškėjo nurodyto laikotarpio – 2013 m. kovo 28 d. Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas jau pakankamai ilgą laiką atlikinėjo bausmę pataisos namuose ir jam objektyviai turėjo būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių aktų), reglamentuojančių suėmimo (kalinimo) sąlygas, nuostatos. Be to, neturtinė žala – tai pareiškėjo subjektyvūs išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan. Teismui nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas anksčiau kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl laikymo sąlygų.

Teismas konstatavo, kad nenustatyta jokių CK 1.129 ir 1.130 straipsniuose įtvirtintų pagrindų, kurie duotų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3, 4 d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Įvertinęs bylos įrodymų visetą, teismas konstatavo, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.271 straipsniu. Teismas nurodė, kad viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (buvo pažeista gyvenamųjų patalpų ploto norma, gyvenamosiose patalpose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, sanitarinis mazgas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos ir jis įrengtas tiesiai prieš įėjimo duris, patalpose nuolat tvyrojo smarvė, nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, o dirbtinis buvo nepakankamas, natūraliai vėdinti patalpas nebuvo galimybės, kambariuose buvo šalta, drėgna, grindys ištrupėję, neįrengta sanitarinė švarykla, ant sienų augo pelėsis, neišduodamos dezinfekavimo ir valymo priemonės, patalpos nevalomos, jose veisiasi tarakonai ir graužikai, čiužiniai ir antklodės eksploatuojami be jokių užvalkalų, jie purvini, dvokiantys, rankšluosčiai neišduodami). Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Konstituciją, Konvenciją, HN 76:2010 ir kt.), jis buvo kalinamas perpildytose patalpose, jam nebuvo užtikrintos teisės aktais garantuotos bausmės atlikimo sąlygos.

Teismas atsižvelgė į LVAT suformuotą teisminę praktiką, kurioje išdėstyta, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu ir nurodė, jog vien teiginys, kad mažesnis gyvenamosios patalpos plotas, antisanitarinės sąlygos sukėlė dvasinius išgyvenimus neturtinės žalos atlyginimui, nelaikytinas pakankamu pagrindu. ABTĮ normos pareiškėjui numatė pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjui ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Taisyklių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 2012 m. liepos 2 d. – 2013 m. kovo 28 d. gyveno 161 brigados gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-64 bei 12 kartų buvo baustas drausmine tvarka ir buvo uždarytas į baudos izoliatorių. Pareiškėjas nuo 2012 m. liepos 2 d. iki 2012 m. liepos 12 d. gyveno 161 brigados gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-64, kurios plotas 62,73 kv. m, joje įrengta 20 gyvenamųjų vietų, kiekvienam nuteistajam teko po 3,14 kv. m ploto (ploto norma pažeista nebuvo). Pareiškėjas 2012 m. liepos 12 d. 13 parų uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 17, kameros plotas 16,13 kv. m, kameroje įrengtos 4 gyvenamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 4,03 kv. m ploto (ploto norma pažeista nebuvo); 2012 m. liepos 25 d. 14 parų uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 16; 2012 m. rugpjūčio 9 d. 14 parų uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 16; 2012 m. rugpjūčio 23 d. 14 parų uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 16; 2012 m. rugsėjo 6 d. 14 parų uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 16; 2012 m. rugsėjo 20 d. 14 parų uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 16; 2012 m. spalio 4 d. 13 parų uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 16; 2012 m. spalio 18 d. 13 parų uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 16, kameros plotas 20,20 kv. m, kameroje įrengtos 5 gyvenamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 4,04 kv. m ploto (ploto norma pažeista nebuvo); 2012 m. spalio 31 d. 1 mėnesiui uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 3, kameros plotas 12,45 kv. m, kameroje įrengtos 3 gyvenamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 4,15 kv. m ploto (ploto norma pažeista nebuvo); 2012 m. lapkričio 30 d. 3 mėnesiams uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 3, kameros plotas 12,45 kv. m, kameroje įrengtos 3 gyvenamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 4,15 kv. m ploto (ploto norma pažeista nebuvo); 2013 m. vasario 2–18 d. 13 parų uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 9, kameros plotas 4,31 kv. m., kameroje įrengta 1 gyvenamoji vieta (ploto norma pažeista nebuvo); 2013 m. kovo 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 23, kameros plotas 16,37 kv. m., kameroje įrengtos 4 gyvenamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 4,09 kv. m ploto (ploto norma pažeista nebuvo); 2013 m. kovo 3–13 d. 14 parų uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 23, kameros plotas 16,37 kv. m, kameroje įrengtos 4 gyvenamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 4,09 kv. m ploto (ploto norma pažeista nebuvo).

Teismas konstatavo, jog ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 2 d. – 2013 m. kovo 28 d., pareiškėjui atliekant bausmę Marijampolės PN tiek bendrabučio tipo patalpose, tiek baudos izoliatoriuje, ploto norma pažeista nebuvo. Pareiškėjo skundo motyvas dėl gyvenamojo ploto normų pažeidimo nepagrįstas ir atmestinas.

Teismas pažymėjo, jog Marijampolės pataisos namų bausmės atlikimo patalpų dirbtinio ir natūralaus apšvietimo, šiluminės aplinkos ir santykinės oro drėgmės normas, kitas higienines ir sanitarines sąlygas reglamentuoja HN 76:2010. Ginčo laikotarpiu 2012 m. rugsėjo 11 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centras atliko operatyvų patikrinimą Marijampolės PN, tarp jų ir baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 16 ir 17, kuriose bausmę tuo metu atliko ir pareiškėjas, tačiau pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų nenustatė. 2012 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akte Nr. Pa-270 nurodyta, jog baudos izoliatoriaus kamerose atlikus santykinės oro drėgmės matavimus (0,1 m ir 1,1 m aukštyje nuo grindų) pagal nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus 2012 m. rugsėjo 11 d. Šiluminės aplinkos matavimo protokolą Nr. F-K-M-362 nustatyta santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 16 – 57,3/57,4 procentų, kameroje Nr. 17 – 55,1/55,4 procentų išmatuoti parametrai atitiko HN 76:2010 VI skyriaus 26 punkto reikalavimus (norma 35–65 procentai).

Teismas pažymėjo, jog ir kitais laikotarpiais (2011–2015 metais) Marijampolės visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Marijampolės PN, kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, skunde nurodytų HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nenustatė.

Teismas nurodė, kad kitų objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių skundo motyvus dėl gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų neatitikimo HN 76:2010, byloje nėra. Pareiškėjas tik deklaratyviai ir nekonkrečiai nurodė aplinkybes, kurios, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).

Teismas padarė išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nebuvo vertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 108–111) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti jo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisingas, nes priimtas remiantis tik atsakovo paaiškinimais, kurie yra klaidingi. Pataisos namų administracija pateikė klaidingus duomenis apie gyvenimo sąlygas Marijampolės PN, nes taip norima nuslėpti trūkumus, kurie pažeidžia įstatymus. 2013 m. kovo 28 d. pareiškėjas buvo pervežtas į Vilniaus pataisos namus, o Marijampolės PN buvo atliekami remontai. Manytina, kad Marijampolės PN teismui pateikė duomenis, kuriuos surinko jau po atlikto patalpų remonto.

2. Marijampolės pataisų administracija teigia, kad kameroje Nr. 16 yra 5 miegamos vietos, tačiau pareiškėjui būnant šioje kameroje buvo 6 miegamos vietos, o kartais miegodavo ir 7 žmonės, vienas miegodavo ant grindų iki atsilaisvins vieta lovoje. Pareiškėjas teigia, kad bausmę atliekant 3, 9, 16, 17 kamerose, jam pablogėjo sveikata, nes minėtų kamerų langai prie pat tvoros, todėl blogai praeidavo oras ir nesimatė dienos šviesos, o langas kameroje Nr. 3 buvo uždengtas plokšte. Kameroje Nr. 9 išgyveno psichologinį stresą, nes prie pat gulto buvo įrengtas tualetas, kuris neturėjo klozeto, o buvo tik skylė grindyse, kuri nebuvo uždengta ir neatitverta pertvara, todėl labai dvokė. Šioje kameroje nebuvo ir kriauklės, todėl vanduo atsigėrimui buvo naudojama iš žarnos, kurios paskirtis nupilti vandeniu šlapimą ir išmatas. Kameroje Nr. 25 buvo 10 miegamų vietų, o ne 9 vietos, kaip teigė atsakovas. Kamerose plotas turėtų būti skaičiuojamas išskaičiuojant iš bendro ploto baldų ir kitų įrenginių užstatymo plotą.

3. Pareiškėjas 3 kartus kreipėsi į administraciją dėl jam tekusio čiužinio lovoje, kuris buvo šlapias. Tik 2012 metais į jo pastabas buvo atsižvelgta, nes kamera buvo apžiūrima Seimo kontrolieriaus ir pareiškėjui parodžius, kad čiužinys yra drėgnas, jis buvo pakeistas nauju.

4. Apie Marijampolės PN buvusias gyvenimo sąlygas iki 2013 metų gali patvirtinti asmenys, kurie kartu su pareiškėju kamerose atlikinėjo bausmę.

5. Teismas negalėjo taikyti senaties, nes senaties terminas skaičiuojamas ne nuo atvykimo į kalinimo įstaigą, o nuo išvykimo iš jos.

Atsakovas Marijampolės PN atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 115) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad administracinėje byloje atsakovas yra pateikęs visus atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi atsakovo poziciją šioje byloje, kitų duomenų, tikslinančių ar papildančių bylos nagrinėjimą, atsakovas neturi. Atsakovo nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų duomenų, įrodančių, kad Kauno apygardos administracinis teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui padarytos jį laikant Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos, nesant viešosios atsakomybės sąlygų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo bylą nagrinėti jam dalyvaujant, t. y. žodinio proceso tvarka.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad žodinio proceso tvarka jis galėtų paaiškinti apie jo teigimu buvusius Marijampolės PN pažeidimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai paskaičiavo senaties terminą. Pareiškėjas teigia, kad senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo pareiškėjo išvykimo iš Marijampolės PN datos, o ne nuo atvykimo.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad šiuo atveju žala kildinama iš neteisėtų valstybės institucijos veiksmų (neveikimo), t. y. nagrinėjama situacija niekaip nėra susijusi su pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamu termino skaičiavimo metodu –išvykimo / atvykimo į / iš Marijampolės PN data, todėl pareiškėjo prašymas netaikyti ieškinio senaties yra pripažįstamas nepagrįstu.

LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).

Nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų Marijampolės PN. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Atsižvelgdamas į atsakovo atstovo reikalavimą (CK 1.126 str. 1 d.) ir bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai taikė ieškinio senatį. Teismas pagrįstai sprendė tik dėl pareiškėjo reikalavimo dalies už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 2 d. iki 2013 m. kovo 28 d.

Pasisakant dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikyta ieškinio senatis, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės PN veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų (neveikimo), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (jis teigė, kad gyvenamųjų patalpų ploto norma buvo pažeista, gyvenamosiose patalpose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, sanitarinis mazgas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis įrengtas tiesiai prieš įėjimo duris, patalpose nuolat tvyrojo smarvė, nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, o dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas, natūraliai vėdinti patalpas nėra galimybės, kambariuose šalta, drėgna, grindys ištrupėję, neįrengta sanitarinė švarykla, ant sienų auga pelėsis, neišduodamos dezinfekavimo ir valymo priemonės, patalpos nevalomos, jose veisiasi tarakonai, čiužiniai ir antklodės eksploatuojami be jokių užvalkalų, jie purvini, dvokiantys, rankšluosčiai neišduodami). Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Konstituciją, Konvenciją, HN 76:2010 ir kt.) jam nebuvo užtikrintos teisės aktais garantuotos bausmės atlikimo sąlygos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo pas atsakovą sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skunde nurodytų Vidaus tvarkos taisyklių nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamųjų patalpų ploto normų pažeidimų, kolegija pirmiausia pažymi, kad teismui paduotame apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, jog atsakovo pateikti duomenys dėl gyvenamose patalpose buvusių miegamų vietų skaičiaus klaidina teismą. Tačiau tokie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, pareiškėjas tokių įrodymų nenurodė. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovas pateikė duomenis (b. l. 23–38), kurie paneigia pareiškėjo teiginius apie tariamai esamą didesnį miegamų vietų skaičių patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas. Pažymoje yra nurodytas patalpų plotas ir įrengtų miegamų vietų skaičius. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovo pateikti duomenys yra teisingi.

Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą, turėjo iš kamerų ploto atimti jose esančių baldų ir kitų įrenginių plotą, neatitinka tokio pobūdžio bylose suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotos praktikos.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų argumentų dėl bylos esmės nenurodo, taip pat nepateikia jokių kitokių konkrečių motyvų, kurie patvirtintų skundžiamo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, susiję su teiginiais dėl atsakovo klaidingų duomenų pateikimo (tariamai duomenys surinkti atlikus remontą Marijampolės PN), taip pat yra nepagrįsti, abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių įrodomąją reikšmę turinčių aplinkybių, patvirtinančių (galinčių patvirtinti), kad faktinės nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos neteisingai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis sutinka. Remdamasi EŽTT ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktu įrodymų vertinimu ir tuo remiantis padarytomis išvadomis, kad atsakovas veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų. Kadangi nagrinėjamu atveju neteisėti valdžios institucijos (šiuo atveju Marijampolės pataisos namų) veiksmai byloje nenustatyti, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai (CK 6.271 straipsnis).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. P. (I. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius