2021-09-15 Nr. AB-18771-3-61-3-02573-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3549-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02573-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 55.1.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

PAPILDOMAS SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 17 d. papildomo sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. L. prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. L. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja G. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 68-75; 2) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2015 m. kovo 5 d. rašto Nr. (114.42-30-5)-46-KD-1212 dalį, kuria neapskaičiuotos palūkanos nuo prašymų grąžinti pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) permoką pateikimo dienos praėjus 30 dienų; 3) įpareigoti apskaičiuoti ir sumokėti palūkanas už nurodytą laikotarpį; 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai 6 proc. palūkanas nuo ne laiku įvykdytos prievolės sumokėti palūkanas nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki jų faktinio grąžinimo.

2. Pareiškėja skunde nurodė, jog dėl klaidingos mokesčių administratoriaus pozicijos buvo pradėtas mokestinis patikrinimas, kuris užsitęsė, todėl ji įprastu terminu neatgavo PVM kredito. Pirminis mokestinis patikrinimas prasidėjo dėl jos 2006 m. sausio 25 d. ir 2006 m. kovo 9 d. Vilniaus AVMI pateiktų prašymų grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Visi vėlesni pareiškėjos prašymai grąžinti PVM permoką buvo stabdomi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 straipsnio 7 dalies 2 punkto pagrindu. PVM permokos grąžinimo klausimas buvo išspręstas tik po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. gruodžio 22 d. nutarties. Tai neabejotinai reiškia, kad buvo patirta finansinė rizika ir akivaizdi ekonominė našta. Palūkanos turėjo būti apskaičiuotos vadovaujantis 1977 m. gegužės 17 d. Šeštąja Tarybos direktyvos Nr. 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) ir 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos Nr. 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) nuostatomis tiesiogiai jas taikant arba netaikant jomis draudžiamų nacionalinės teisės nuostatų, ribojančių apmokestinamojo asmens teises.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog mokesčių administratorius per MAĮ 87 straipsnio 7 dalyje nurodytus terminus negrąžinęs mokesčio permokos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta. Palūkanų dydis lygus delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui. VMI nesutiko su pareiškėjos nurodomu palūkanų skaičiavimo metodu ir nurodė, kad palūkanos turėjo būti pradėtos skaičiuoti praėjus 20 dienų po mokesčių administratoriaus sprendimo dėl atlikto patikrinimo rezultatų tvirtinimo įteikimo mokesčių mokėtojui dienos iki permoka buvo grąžinta. Atsakovas rėmėsi LVAT praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. A575-654/2011, ir pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju sprendimas dėl patikrinimo akto priimtas 2012 m. rugpjūčio 27 d., todėl, vadovaujantis MAĮ 164 straipsnio 3 dalimi, dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos, t. y. laikoma, jog sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas 2012 m. rugsėjo 3 d. Būtent nuo šios dienos turėjo būti skaičiuojamas 20 dienų terminas, per kurį negrąžinus permokos turėjo būti pradėtos skaičiuoti palūkanos. Atitinkamai pareiškėjai palūkanos pradėtos skaičiuoti nuo 2012 m. rugsėjo 25 d., t. y. nepažeidžiant MAĮ bei LVAT praktikoje įtvirtintų terminų.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino VMI 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 68-75 ir įpareigojo mokesčių administratorių perskaičiuoti pareiškėjai mokėtinas palūkanas, likusią skundo dalį atmetė.

6. VMI dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo padavė apeliacinį skundą LVAT, kuris 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi jį atmetė, pirmosios instancijos sprendimą paliko nepakeistą.

7. Pareiškėja 2016 m. sausio 4 d. teismui pateikė prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo bei rašymo apsirikimo ištaisymo. Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-8778-426/2015 motyvuose nepasisakyta dėl jos reikalavimo dėl 6 proc. metinių palūkanų nuo atsakovo ne laiku įvykdytų piniginių prievolių sumos priteisimo. Atsakovas su prašymu dėl papildomo sprendimo priėmimo nesutiko.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 20 d. nutartimi pareiškėjos prašymą priimti papildomą sprendimą atmetė, o prašymo dalį dėl rašymo apsirikimo tenkino.

9. Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutarties dalį, kuria pareiškėjos prašymas priimti papildomą sprendimą atmestas, panaikino ir įpareigojo Vilniaus apygardos administracinį teismą priimti papildomą sprendimą ir išnagrinėti pareiškėjos reikalavimą priteisti iš atsakovo VMI pareiškėjo naudai 6 proc. palūkanas nuo ne laiku įvykdytos prievolės sumokėti palūkanas nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki palūkanų faktinio grąžinimo.

III. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 17 d. papildomu sprendimu atmetė pareiškėjos G. L. skundą dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo jos naudai 6 proc. palūkanas nuo ne laiku įvykdytos prievolės sumokėti palūkanas nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki palūkanų faktinio grąžinimo.

11. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 97 straipsnio 1 dalį, analizavo LVAT praktiką šiuo aspektu ir nurodė, jog ginčas iš esmės yra kilęs dėl laikotarpio, už kurį turi būti mokamos palūkanos dėl uždelsto PVM grąžinimo, t. y. nustačius, kad mokesčių administratorius nepagrįstai atsisakė leisti pareiškėjai atskaityti PVM ir jį grąžinti.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2014 m. gruodžio 18 d. prašymu Vilniaus AVMI prašė grąžinti PVM permoką ir paskaičiuoti palūkanas už uždelstą grąžinti PVM laikotarpį, įskaitant ir nepagrįstai dėl klaidingos mokesčių administratoriaus nuomonės užsitęsusio mokestinio patikrinimo. Vilniaus AVMI 2014 m. gruodžio 22 d. išvada Nr. 5080976 nustatė, kad gali būti grąžinta 258 230,98 Lt PVM permoka. Vilniaus AVMI 2015 m. kovo 5 d. raštu Nr. (11.42-30-5)-46-KD-1212 nurodė pareiškėjai, kad 2014 m. gruodžio 23 d. vietos mokesčių administratorius pareiškėjai grąžino 258 230,98 Lt PVM ir 2015 m. vasario 25 d. sumokėjo 18 375,62 Eur palūkanų dėl uždelsto PVM grąžinimo. Palūkanos mokėtos nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. VMI skundžiamu sprendimu patvirtino Vilniaus AVMI raštą Nr. (11.42-30-5)-46-KD-1212. Pareiškėja nesutiko su VMI sprendimu, kuriuo konstatuota, kad palūkanos turėjo būti skaičiuojamos nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d.

13. Teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir panaikino VMI 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 68-75 bei įpareigojo mokesčių administratorių perskaičiuoti pareiškėjai mokėtinas palūkanas. Teismas konstatavo, kad palūkanos už laiku negrąžintą PVM permoką skaičiuotinos ne nuo MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 2 punkte numatyto termino pabaigos, o nuo to momento, kai permoka normaliomis sąlygomis turėjo būti grąžinta, t. y. nuo MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatyto termino. Kadangi valstybė narė turi laikytis, be kita ko, mokesčių neutralumo principo, kuris reikalauja, kad apmokestinamojo asmens patirti finansiniai nuostoliai dėl negalėjimo disponuoti aptariama pinigų suma būtų atlyginti sumokant palūkanas už vėlavimą (rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2013 m. spalio 24 d. sprendimu byloje Steaua Română, Nr. C-431/12). Teismas sprendė, kad šiuo atveju palūkanos pagal 2006 m. sausio 25 d. gautą pareiškėjos prašymą skaičiuotinos nuo 2006 m. vasario 25 d., pagal 2006 m. kovo 10 d. gautą prašymą – nuo 2006 m. balandžio 11 d., pagal 2006 m. liepos 18 d. gautą prašymą – nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. ir t. t. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad skundžiami sprendimai dėl palūkanų už ne laiku grąžintą PVM apskaičiavimai buvo priimti vadovaujantis netinkamai taikomais ir aiškinamais teisės aktais, todėl mokesčių administratorius įpareigotinas perskaičiuoti pareiškėjai mokėtinas palūkanas.

14. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia ne tik gauti palūkanas už ne laiku grąžintą PVM permoką, kurios numatytos MAĮ 87 straipsnio 9 dalyje, bet ir prašo priteisti iš atsakovo jos naudai 6 proc. palūkanas nuo ne laiku įvykdytos prievolės sumokėti palūkanas nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki palūkanų faktinio grąžinimo. Pastarojo reikalavimo teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėja skunde nenurodė.

15. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.261 straipsnį, 6.37 straipsnio 1 dalį, MAĮ 87 straipsnio 9 dalį ir nurodė, kad pareiškėja aptariamu reikalavimu iš esmės siekia gauti palūkanas už priskaičiuotas palūkanas. Įvertinęs tai, kad CK 6.37 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytas išimtis, jeigu toks šalių susitarimas nepažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų, atsižvelgęs į tai, jog MAĮ jokių išimčių dėl palūkanų skaičiavimo tvarkos nenustato, teismas pažymėjo, jog pareiškėjai priteisus nurodyto dydžio palūkanas nuo palūkanų, mokėtinų už ne laiku grąžintą PVM permoką, ji gautų dvigubą naudą, kas yra nesuderinama su sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais.

16. Teismas atmetė pareiškėjos reikalavimą priteisti iš atsakovo jos naudai 6 proc. palūkanas nuo ne laiku įvykdytos prievolės sumokėti palūkanas nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki palūkanų faktinio grąžinimo (ABTĮ 88 str. 1 p.).

IV. 17. Pareiškėja G. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 17 d. papildomą sprendimą ir priimti naują papildomą sprendimą – priteisti iš atsakovo VMI 5 proc. metines palūkanas nuo ne laiku įvykdytos prievolės sumokėti palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki palūkanų faktinio grąžinimo. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Administracinėse bylose taip pat vadovaujamasi CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma dėl procesinių palūkanų, kurių paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą, priteisimo ir kasacinio teismo išaiškinimais (LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011; 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Bylos nagrinėjimas užtruko 6 metus, atsakovas teismo sprendimą įvykdė, t. y. išmokėjo pareiškėjai priklausančias palūkanas tik 2019 m. lapkričio 11 d., t. y. po daugiau nei 5 metų nuo bylos iškėlimo. Atsakovas akivaizdžiai vilkino įstatyme numatytos pareigos vykdymą, dėl ko pareiškėja itin ilgai buvo priversta bylinėtis.

18.2. Vadovaujantis CK 6.210 straipsniu, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad procesinės palūkanos yra kompensuojamosios, CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai taikytini ir procesinėms palūkanoms (LAT 2004 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2005 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2005), atsakovas yra valstybinė įstaiga, o ne privatus juridinis asmuo, skunde klaidingai buvo nurodyta prašomų priteisti palūkanų dydis – 6 proc., vietoj 5 proc. Taip pat buvo klaidingai nurodyta diena, nuo kurios skaičiuojamos palūkanos. Tokiu būdu pareiškėja apeliaciniame skunde mažina palūkanų dydį ir sutrumpina terminą bei prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai 5 proc. palūkanas nuo ne laiku įvykdytos prievolės sumokėti palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki palūkanų faktinio grąžinimo.

19. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Įstatymų leidėjas aiškiai nustatė palūkanų už ne laiku grąžintą mokesčio permoką mokėjimo tvarką MAĮ 87 straipsnio 9 dalyje, tačiau nenumatė palūkanų už palūkanas mokėjimo, todėl VMI neturi teisinio pagrindo mokėti tokių palūkanų ir jos veiksmai atitinka teisės normų reikalavimus. CK 6.37 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytas išimtis, jeigu toks šalių susitarimas nepažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų.

19.2. Nesutiktina, jog LVAT savo praktikoje jau sprendė minėtus palūkanų mokėjimo klausimus. Šiuo atveju pareiškėja nurodo bylas, kuriose buvo sprendžiami žalos atlyginimo, t. y. civilinės teisės instituto taikymo, klausimai. Tuo tarpu šioje byloje, kaip minėta, yra nagrinėjamas palūkanų nuo palūkanų už ne laiku grąžintą mokesčio permoką mokėjimo, t. y. mokesčių teisės instituto klausimas, todėl akivaizdu, jog pareiškėjos nurodomos ir ši byla nėra nei analogiškos, nei iš esmės panašios. Taigi, nėra pagrindo remtis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, kurios buvo suformuluotos nagrinėjant ginčus dėl civilinės teisės instituto taikymo.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei nurodo, kad palaiko atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. 21. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo 2021 m. birželio 17 d. papildomas sprendimas (toliau – ir Papildomas sprendimas), kuriuo atmestas pareiškėjos G. L. skundas dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo VMI pareiškėjos naudai 6 proc. procesines palūkanas (CK 6.37 str. 1 d. ir 6.210 str.) nuo ne laiku įvykdytos prievolės – pareiškėjai sumokėti mokestines palūkanas (MAĮ 87 str. 7 d. 1 p. (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija)), paskaičiuotas nuo prašymų grąžinti PVM permoką (toliau – ir mokestinės palūkanos) – nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki mokestinių palūkanų faktinio grąžinimo (toliau – ir ginčo reikalavimas).

22. Nagrinėjamos bylos kontekste pirmiausiai primintina, kad papildomas teismo sprendimas gali būti priimtas tik dėl teismui pareikštų, tačiau neišspręstų materialinių teisinių reikalavimų (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-943/2011; 2011 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-371/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-35/2012). Tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priimti Papildomą sprendimą, konstatuota LVAT 2019 m. gegužės 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-328-438/2019, kurioje, be kita ko, nustatyta, jog procesiniuose dokumentuose, priimtuose administracinėje byloje, kurioje priimtas Papildomas sprendimas (t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendime, LVAT 2018 m. gruodžio 12 d. nutartyje) nebuvo išnagrinėtas vienas iš pareiškėjos reikalavimų – priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai 6 proc. palūkanas nuo ne laiku įvykdytos prievolės sumokėti palūkanas nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki palūkanų faktinio grąžinimo.

23. Pirmosios instancijos teismas Papildomame sprendime priėjo prie išvados, kad pareiškėja ginčo reikalavimu iš esmės siekia gauti palūkanas už priskaičiuotas palūkanas, todėl ginčo reikalavimą atmetė vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 4 dalimi („palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytas išimtis, jeigu toks šalių susitarimas nepažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų“). Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad Papildomas sprendimas yra neteisėtas, nes teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino ir taikė aktualų teisinį reglamentavimą, nesivadovavo aktualia teismų praktika. Taip pat pareiškėja apeliaciniame skunde patikslino procesinių palūkanų dydį ir paprašė priteisti ne 6 proc. (CK 6.210 str. 2 d.) (kaip nurodyta jos pirminiuose procesiniuose dokumentuose), o 5 proc. procesines palūkanas (CK 6.210 str. 1 d.).

24. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

25. Bylos duomenys patvirtina ir ginčo nėra dėl to, kad pareiškėja, reikšdama reikalavimą, dėl kurio priimtas Papildomas sprendimas, siekė ir šiuo metu siekia, kad teismas jai priteistų procesines palūkanas (CK 6.37 str. 1 d. ir 6.210 str.). Pareiškėjos nuomone, nagrinėjamu atveju jai procesinės palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki faktinio mokestinių palūkanų (MAĮ 87 str. 9 d.) grąžinimo.

26. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. LAT suformuotoje CK 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktikoje, kuri mutatis mutandis (su būtinais atitinkamais pakeitimais) taikytina ir nagrinėjamoje byloje, be kita ko, nurodyta, kad: procesinių palūkanų paskirtis dvejopa – kompensacinė ir skatinamoji (žr., pvz., LAT 2019 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-695/2019 18 p.); CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėtinos palūkanos laikytinos minimaliais ieškovo nuostoliais (žr., pvz., LAT 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008); kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą, o pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (žr., pvz., LAT 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015; 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020 24 p.). Taip pat konstatuota, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 str. 2 d.) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (žr., pvz., LAT 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014; 2019 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 21 p.). CK 6.37 straipsnio 2 dalis grindžiama tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises; teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas (žr., pvz., LAT 2019 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019 43 p.).

27. CK 6.37 straipsnio 2 dalis sieja procesinių palūkanų mokėjimo atsiradimo teisinį pagrindą su skolininko skolos (nagrinėjamu atveju – mokestinių palūkanų) mokėjimo termino praleidimu, todėl, sprendžiant nagrinėjamoje mokestinėje byloje kilusį ginčą dėl procesinių palūkanų priteisimo, teisiškai reikšmingos yra šios aplinkybės: (i) ar atsakovas praleido mokestinių palūkanų mokėjimo terminą; (ii) ar dėl to pareiškėja kreipėsi į teismą, o jei taip, tai kada; (iii) ar pareiškėja teismui buvo pareiškusi reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo; (iv) ar teismas tenkino pareiškėjos materialinį reikalavimą dėl mokestinių palūkanų priteisimo; (v) ar atsakovas yra įvykdęs galutinį teismo sprendimą.

28. Teisėjų kolegija, paminėto teisinio reglamentavimo kontekste įvertinusi bylos duomenis konstatuoja, kad jie patvirtina, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja visos procesinėms palūkanoms priteisti teisiškai reikšmingos aplinkybės, t. y.: (i) atsakovas praleido mokestinių palūkanų mokėjimo terminą (tai konstatuota įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu); (ii) byla pagal pareiškėjos skundą dėl mokestinių palūkanų priteisimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme iškelta 2015 m. birželio 4 d. (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartį); (iii) pareiškėjos skunde teismui buvo reiškiamas reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo (tai matyti iš pareiškėjos skundo turinio, taip pat tai konstatuota LVAT 2019 m. gegužės 15 d. nutartyje); (iv) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo LVAT priėmus 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį, pareiškėjos skundas tenkintas iš dalies, be kita ko, įpareigojant mokesčių administratorių perskaičiuoti pareiškėjai mokėtinas mokestines palūkanas (šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad tokiu būdu teismas pripažino atsakovo įsiskolinimą pareiškėjai (t. y. pareiškėjai mokėtinas mokestines palūkanas) ir įpareigojo šį įsiskolinimą padengti); (v) VMI, vykdydama paminėtą teismo įpareigojimą, pareiškėjai paskaičiavo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjai priteistas mokestines palūkanas tik už laikotarpius iki 2015 m. birželio 4 d. (t. y. iki bylos pagal pareiškėjos skundą dėl mokestinių palūkanų priteisimo iškėlimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme) (žr., pvz., VMI 2019 m. birželio 7 d. raštą Nr. RMA-169864 „Dėl G. L. palūkanų“; II t., b. l. 84–88 ir kt.), o faktiškai jas išmokėjo (įskaitė) praėjus daugiau nei keturiems metams po bylos pagal pareiškėjos skundą dėl mokestinių palūkanų priteisimo iškėlimo.

29. Vadinasi, nagrinėjamu atveju pareiškėja turi teisę į procesines palūkanas. Jos turi būti skaičiuojamos nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos naudai priteistos sumokėti mokestinių palūkanų sumos už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 4 d. (t. y. bylos iškėlimo) iki faktinio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendime suformuluoto įpareigojimo „perskaičiuoti pareiškėjai G. L. mokėtinas palūkanas“ įvykdymo. Todėl ginčo reikalavimas tiek, kiek juo prašoma procesines palūkanas priteisti už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. birželio 4 d. (t. y. bylos iškėlimo), netenkinamas.

30. Sprendžiant dėl procesinių palūkanų dydžio, pažymėtina, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamų procesinių palūkanų dydis reglamentuojamas CK 6.210 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad: terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (1 d.); kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (2 d.).

31. Nagrinėjamu atveju terminą sumokėti pareiškėjai priteistas mokestines palūkanas praleido VMI, todėl pareiškėja apeliaciniame skunde pagrįstai teigia, kad šiuo atveju jai priklauso 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos (CK 6.210 str. 1 d.).

32. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad „pareiškėjai priteisus nurodyto dydžio palūkanas nuo palūkanų, mokėtinų už ne laiku grąžintą PVM permoką, ji gautų dvigubą naudą, kas yra nesuderinama su sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais“. Šiame kontekste pabrėžtina, kad LAT 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje Nr. 3K-3-625/2008, be kita ko, yra konstatavęs, kad procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, nėra dvigubos palūkanos CK 6.37 straipsnio 4 dalies, kurioje nustatyta, kad palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, prasme. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos naudai priteistos sumokėti mokestinės palūkanos laikytinos skola CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies prasme, todėl CK 6.37 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas skaičiuoti procesines palūkanas netaikomas.

33. Apibendrinusi išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju procesinės palūkanos pareiškėjai nepriklauso. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo Papildomas sprendimas naikinamas ir priimamas naujas papildomas sprendimas – pareiškėjos skundas dėl reikalavimo priteisti procesines palūkanas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjai 5 proc. metines procesines palūkanas nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos naudai priteistos sumokėti mokestinių palūkanų sumos už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 4 d. (t. y. bylos iškėlimo) iki faktinio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendime suformuluoto įpareigojimo „perskaičiuoti pareiškėjai G. L. mokėtinas palūkanas“ įvykdymo.

34. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismo papildomu sprendimu yra iš dalies tenkinamas pareiškėjos apeliacinis skundas, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas. Byloje yra 2021 m. birželio 30 d. mokėjimo nurodymas 23 Eur sumai už skundą administracinėje byloje (III t., b. l. 197). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 2 d. nutartimi (III t., b. l. 198) nustatęs, jog pareiškėjos atstovė už apeliacinį skundą žyminio mokesčio sumokėjo daugiau negu reikia pagal ABTĮ 35 straipsnio 2 ir 3 dalį, grąžino pareiškėjos atstovei 11,75 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio. Taigi byloje yra tik žyminio mokesčio (11,25 Eur) sumokėjimą pagrindžiantis dokumentas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai iš atsakovo priteistina bylinėjimosi išlaidų suma lygi jos sumokėtam žyminiam mokesčiui (11,25 Eur).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 97 straipsnio 4 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos G. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 17 d. papildomą sprendimą panaikinti ir priimti naują papildomą sprendimą.

Pareiškėjos G. L. skundą dėl reikalavimo priteisti procesines palūkanas tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai G. L. iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 5 procentų metines procesines palūkanas nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8778-426/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02573-2015-8) pareiškėjos naudai priteistos sumokėti mokestinių palūkanų sumos už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 4 d. (t. y. bylos iškėlimo) iki faktinio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendime suformuluoto įpareigojimo „perskaičiuoti pareiškėjai G. L. mokėtinas palūkanas“ įvykdymo.

Likusią pareiškėjos G. L. skundo dalį dėl reikalavimo priteisti procesines palūkanas atmesti.

Priteisti pareiškėjai G. L. iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 11,25 Eur (vienuolika eurų 25 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Papildomas sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė