2019-04-24 Nr. AB-10139-3-61-3-03636-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3695-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03636-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. (D. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. K. (D. (byloje nurodomas vardas ir D.) K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (15/4-1)(000861) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 25 d. prašymą ir išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Departamentą, prašydamas pakeisti turimą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. spalio 10 d., dėl to, kad ketina dirbti ar užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo manymu, Sprendimas neišduoti jam leidimo laikinai gyventi Lietuvoje yra priimtas nenustačius ir objektyviai neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, dalį jų interpretavus klaidingai, neteisingai pritaikius materialiosios teisės normas, neatitinka individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų.

3. Pareiškėjas teigė, kad prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi jis nurodė, jog ketina dirbti ar užsiimti teisėta veikla uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbiami) (toliau – ir Bendrovė), yra šios įmonės generalinis direktorius, o Departamentas Sprendimo teiginio, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Atsakovas neįsigilino į pareiškėjo pateiktą Bendrovės verslo plano turinį, tinkamai neįvertino pareiškėjo pateiktų paslaugų teikimo sutarčių bei banko sąskaitos išrašo apie Bendrovės pajamas nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 23 d. Šiais dokumentais pareiškėjas įrodinėjo, kad Bendrovė atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas neanalizavo Bendrovės pajamų, gautų iš vykdomos veiklos, ir teigė, jog Bendrovė nuolat gauna pajamas, t. y. realiai vykdo verslo plane nurodytą teisėtą veiklą.

4. Pareiškėjas nesutiko su atsakovu dėl nustatytos aplinkybės, kad nurodytu Bendrovės buveinės adresu nėra jokios iškabos, teigė, kad Bendrovės buveinė yra subnuomojamose patalpose, esančiose (duomenys neskelbiami), Vilniuje. Bendrovė naudojasi šoniniu technologinio parko (duomenys neskelbiami) įėjimu, prie kurio yra trys vienodo dizaino iškabos su įmonių pavadinimais, tarp jų ir – UAB (duomenys neskelbiami). Antra šios įmonės iškaba yra pastato viduje (koridoriuje). Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas per patikrinimą nesurinko visų duomenų apie Bendrovės darbuotojus, neapklausė Bendrovės generalinio direktoriaus bei teisininke dirbančios J. B..

5. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas pažeidžia jo (pareiškėjo) teisėtus lūkesčius, kad jam bus leista laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir vykdyti verslo plane nurodytą teisėtą veiklą. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė gero administravimo principą, nes pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam, pateikti paaiškinimus, susipažinti su patikrinimo medžiaga.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo pateikti dokumentai (sutartys) nepatvirtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius vykdė veiklą, nes vien sutarčių pateikimas negali įrodyti įmonės vykdomos veiklos. To nepatvirtina ir akcinės bendrovės (toliau – ir AB) SEB banko parengtas Bendrovės sąskaitos išrašas. Atsakovo teigimu, turėjo būti pateikta įrodymų apie paslaugų suteikimą. Vienintelės Lietuvos Respublikoje įregistruotos bendrovės, kurios Bendrovei pervedė pinigus, pagal pateiktą banko sąskaitos išrašą yra UAB (duomenys neskelbiami) ir UAB (duomenys neskelbiami), kurios yra įsikūrusios tame pačiame pastate, kaip ir Bendrovė. Įvertinęs pateiktas paslaugų teikimo sutartis bei Bendrovės sąskaitos išrašą, Departamentas padarė išvadą, kad Bendrovės veikla Lietuvos Respublikoje yra vykdoma tik siaura apimtimi, o prioritetas teikiamas užsienio valstybėse esantiems verslo partneriams ir klientams. Pareiškėjas, nors ir nurodė, kad gavo nemažai pajamų iš Lietuvoje įregistruotų įmonių, tačiau be banko sąskaitos išrašo, nepateikė jokių tai patvirtinančių dokumentų (sutarčių su atitinkamomis bendrovėmis, dokumentų, patvirtinančių paslaugų suteikimą).

8. Atsakovo teigimu, Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje vykdant Bendrovės veiklą nėra būtinas, užsienietis tik siekia atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti ir naudotis jo suteikiamomis teisėmis. Departamentas pabrėžė, jog Sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas pateikė Departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis apie atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir veiklos vykdymą Lietuvos Respublikoje, taip pat tuo pagrindu, kad pareiškėjo Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes joje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžius. J. B. Bendrovėje buvo įdarbinta praėjus mėnesiui po pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo, o apklaustas M. S. nurodė, kad jo darbo laikas Bendrovėje nėra fiksuotas, tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad jis dirba dar dvejose darbovietėse.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. sprendimu tenkino pareiškėjo D. K. skundą, t. y. panaikino Sprendimą ir įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 25 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

10. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad 2018 m. liepos 25 d. pareiškėjas Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi bendra tvarka dėl to, jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip UAB (duomenys neskelbiami) dalyvis, direktorius ir akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateiktus dokumentus ir įvertinęs surinktą medžiagą bei vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Sprendime buvo nustatyta, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, t. y. pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Taip pat atsakovas nustatė, kad pareiškėjas piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje – jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie negu oficialiai deklaruoti, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo jo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.

11. Įvertinęs Sprendimo turinį ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir gero administravimo, protingumo principais, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju teisiniai ir faktiniai Sprendimo pagrindai neatitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų.

12. Teismo vertinimu, neaišku, kodėl atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėjas Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo tikslą, kai Lietuvos Respublikoje pareiškėjas teisėtai gyvena jau nuo 2014 metų pagal Departamento išduotus (pakeistus) leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, Bendrovės verslo planas nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. patvirtina pareiškėjo įsteigtos bei nuo 2014 metų realiai ir teisėtai veikiančios Bendrovės veiklos tęstinumą, be to, atsakovas Sprendime neanalizavo pareiškėjo pateikto verslo plano turinio, neatskleidė Bendrovės veiklos esmės. Sprendime atsakovas tik išvardijo pareiškėjo pateiktas paslaugų sutartis ir konstatavo, kad sutarčių sudarymas nepatvirtina Bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje ne mažiau kaip 6 pastaruosius mėnesius, tačiau šių sutarčių neanalizavo iš esmės. Be to, atsakovas tik atkartojo duomenis iš Bendrovės banko sąskaitos išrašo, tačiau šių duomenų iš esmės neanalizavo ir neapibendrino, t. y. nepadarė konkrečios išvados. Įvertinęs byloje pateiktas įmonių iškabų nuotraukas teismas konstatavo, jog atsakovo padaryta išvada dėl Bendrovės iškabos yra nepagrįsta. Atsakovas iš esmės nepagrindė savo teiginio, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, taip pat neaišku, kodėl pareiškėjas piktnaudžiavo procedūromis siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi. Teismo vertinimu, nustatyti skundžiamo Sprendimo trūkumai yra esminiai.

13. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų. Sprendimo faktinio pagrindimo nebuvimas (motyvacijos nebuvimas) yra esminis trūkumas ir esminis VAĮ 8 straipsnio pažeidimas ir kaip savarankiškas pagrindas suponuoja jo panaikinimą. Teismas sprendė, kad atsakovas įpareigotinas priimti naują sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose (žr. 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2617-575/2016), teismas paaiškino, kad nagrinėjamu atveju atsakovas gali priimti bet kokį sprendimą, tačiau jame turi būti aiškiai nurodytas tokio sprendimo priėmimo ne tik teisinis, bet ir faktinis pagrindas (adekvatūs, aiškūs ir pakankami motyvai).

III. 14. Atsakovas Departamentas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo D. K. skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Aplinkybės, kad Bendrovė buvo įregistruota Lietuvos Respublikoje nuo 2014 metų, o pareiškėjui buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, savaime nepatvirtina teiginių, kad pareiškėjas šiuo metu ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Pareiškėjui niekada nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi siekiant vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusius Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

14.2. Viena iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų sąlygų, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi šiuo pagrindu, yra įmonės veiklos vykdymas būtent Lietuvos Respublikoje. Sprendime konstatavęs, kad Bendrovės veikla Lietuvos Respublikoje yra vykdoma tik minimaliai, Departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo buvimas vykdant bendrovės veiklą Lietuvos Respublikoje nėra būtinas. Tokia išvada buvo padaryta ne tik įvertinus pareiškėjo pateiktas sutartis, banko sąskaitos išrašą, kitus dokumentus, bet ir verslo plane nurodytą informaciją apie Bendrovės veiklos sritį ir galimybes vykdyti veiklą šioje srityje. Vertindamas Bendrovės galimybes teikti verslo plane nurodytas paslaugas, t. y. vykdyti veiklą nurodytoje srityje, Departamentas įvertino duomenis apie Bendrovėje įdarbintų darbuotojų darbo funkcijas, patikrinimo metu buvo apklaustas vienas iš Bendrovės darbuotojų. Atsakovo išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo tikslą, pagrindžia byloje esančios sutartys ir banko sąskaitos išrašas, pagal kuriuos paslaugos teikiamos tik dvejoms Lietuvos Respublikoje įregistruotoms įmonėms, kurios yra įsikūrusios tuo pačiu adresu kaip ir Bendrovė, Bendrovė neturi išteklių teikti paslaugas verslo plane nurodytose srityse, kadangi joje nėra įdarbintas nei vienas programuotojas, išskyrus pareiškėją (direktorių), kuris galbūt atlieka su programavimo veikla susijusius darbus. Visos išvados Sprendime buvo suformuluotos aiškiai ir nedviprasmiškai, paremtos byloje esančiais dokumentais, patikrinimo metu surinkta informacija.

14.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4774-756/2017 yra konstatuota, kad būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie įmonės realios ūkinės veiklos vykdymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-4617-624/2017 konstatavo, kad vien sutarčių pateikimas negali įrodyti įmonės vykdomos veiklos. Pareiškėjo buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3080-1062/2018; 2017 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4759-756/2017).

14.4. Pareiškėjo pateiktų dokumentų vertinimas yra pateiktas Sprendimo 4 lape, motyvai išdėstyti pakankamai aiškiai. Pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, kad Sprendimas yra nemotyvuotas, nors tai prieštarauja Sprendimo turiniui. Pirmosios instancijos teismas neatliko jokio Sprendimo išvadų ir byloje esančių dokumentų įvertinimo.

14.5. Migracijos departamentas išvados, kad patikrinimo metu nebuvo rasta Bendrovės iškaba, Sprendime nebuvo padaręs. Duomenis, kad patikrinimo metu nebuvo rasta Bendrovės iškaba, atsakovui nurodė Bendrovės patikrinimą atlikusios Migracijos valdybos pareigūnai. Išvada dėl Bendrovės iškabos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi jokios įtakos, kadangi ji nebuvo vertinama.

14.6. Teismas nepasisakė dėl savarankiško atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindo, įtvirtinto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte. Bendrovėje nėra įdarbintų asmenų, kurie sugebėtų užsiimti Bendrovės deklaruojama informacinių technologijų veikla. Bendrovės buhalteris nurodė, kad jis dirba nuotoliniu būdu, darbo vieta šiuo atveju laikytina jo namai ir darbo laikas nėra fiksuotas, jis yra įdarbintas ne tik Bendrovėje, bet ir dar dvejose darbovietėse. Atsižvelgiant į tai, kad, Bendrovės buhalterio teigimu, jis viso darbo laiko nedirba, atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžius.

14.7. Sprendime yra konkrečiai nurodyta, kokius kriterijus, leidžiančius manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, nustatė Migracijos departamentas, todėl pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad Sprendime nėra pateikta motyvų dėl pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos grėsmės, yra nepagrįsti.

15. Pareiškėjas D. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais, akcentuojant, kad:

15.1. Atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, t. y. dėl proceso teisės normų pažeidimo, tačiau nenurodo jokios konkrečios proceso normos, kurią pažeidė pirmosios instancijos teismas.

15.2. Atsakovas apeliaciniame skunde nepaneigė teismo sprendimo motyvų dėl Sprendimo neatitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams ir dėl jų nepasisakė.

15.3. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra pagrįstos. Atsakovas nenustatė, kad Bendrovė nevykdo veiklos ar kad ji yra fiktyvi. Dokumentų išvardijimas, individualiame administraciniame akte nepateikiant jų analizės, pagrindžiančios išvadas, teismui buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad Sprendimas nemotyvuotas.

15.4. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui teiktame skunde (6.2 punktas) ir rašytiniuose paaiškinimuose (5.5 ir 7.5 punktai) apibūdino Bendrovės ūkinės komercinės veiklos specifiką, paaiškindamas, kaip keitėsi Bendrovės veiklos kryptys. Programinės įrangos – analitinės (duomenys neskelbiami) platformos sukūrimas buvo Bendrovės veiklos pradžios etapas, šiuo metu Bendrovė per šią platformą teikia klientams analitines ir konsultacines paslaugas. Atsakovo argumentai, kad Bendrovė neturi išteklių teikti paslaugas verslo plane nurodytose srityse, kadangi joje nėra įdarbintas nė vienas programuotojas, patvirtina, kad Departamentas neįsigilino į verslo planą. Tai, kad Bendrovei šiuo metu reikalingas programuotojas, yra niekuo nepagrįsta atsakovo nuomonė.

15.5. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama apie visų pareiškėjo pateiktų duomenų įvertinimą – atsakovas nevertino pareiškėjo pateiktų duomenų apie Bendrovės realiai vykdomą veiklą (jos tęstinumą) už pusantrų metų laikotarpį.

15.6. Įstatyme nėra reikalavimo, kad Lietuvos Respublikoje įsteigta įmonė, kurios dalyvis ar vadovas turi leidimą laikinai gyventi, teiktų paslaugas tik Lietuvos Respublikoje įregistruotoms įmonėms. Aplinkybė, jog Bendrovė teikia paslaugas ir užsienyje įregistruotoms įmonėms, nepažeidžia teisės aktų ir yra įprasta pasaulyje verslo vystymo praktika. Bendrovė Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus mokesčius moka nuo visų gautų vykdomos veiklos pajamų.

15.7. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo motyvų, kad Departamentas nepagrindė savo teiginio, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas neatliko jokio individualaus vertinimo (pareiškėjui net nebuvo suteikta galimybė pasiaiškinti).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. (15/4-1)(000861), kuriuo atsisakyta pareiškėjui Ukrainos piliečiui D. K. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, nustatęs, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl to, jog neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų, t. y. Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

18. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, laikosi pozicijos, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, Sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus ir atlikus Bendrovės patikrinimą. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, akcentuoja aplinkybes, dėl kurių atsakovas Sprendime padarė nepagrįstas išvadas dėl Bendrovės veiklos ir pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslų.

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylos šalių išsakytus argumentus apeliacinės instancijos teismui, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nustatyta, jog Sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo Departamentui pateiktą 2018 m. liepos 25 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (nebuvo nagrinėjamas prašymas pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje).

20. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

21. Akcentuotina, kad šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017 ir kt.).

22. Pagal aptartą teisinį reglamentavimą užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nėra draudžiama turėti kitų nei verslas teisėtų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslų, taip pat nėra diferencijuojamas jų (tikslų) eiliškumas bei aplinkybių, nustatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, su kuriomis siejamas buvimas sąlygų, patvirtinančių užsieniečio užsiėmimą ir ketinimą užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).

23. Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).

24. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai patvirtina leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

25. Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, kai duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, kt. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas nurodo, kad išduoti ir pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas nustato, kad išduoti ir pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu įstatyme nustatytu pagrindu. Atsakovas Sprendimą grindė šiomis teisės normomis.

26. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus (Bendrovės verslo planą, 2017 m. gruodžio 21 d. su JAV registruota įmone sudarytos konsultavimo paslaugų sutarties kopiją, 2018 m. birželio 9 d. su Kipre registruota įmone sudarytos paslaugų teikimo sutarties kopiją, 2018 m. balandžio 3 d. su Jungtiniuose Arabų Emyratuose registruota įmone sudarytos paslaugų teikimo sutarties kopiją, 2018 m. birželio 18 d. su Kipre registruota įmone sudarytos paslaugų teikimo sutarties kopiją, 2017 m. vasario 1 d. su UAB „IMI.VC Advisors“ sudarytos patalpų subnuomos sutarties kopiją, AB SEB banko Bendrovės sąskaitos išrašą, Migracijos valdybos atlikto tyrimo medžiagą, duomenis apie Bendrovėje įdarbintus asmenis, jų atliekamas funkcijas, jų darbo laiką), nustatė, kad Bendrovės veikla Lietuvos Respublikoje yra vykdoma tik minimaliai, todėl pareiškėjo buvimas Lietuvoje nėra būtinas, o pareiškėjas siekia tik atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti ir naudotis jo suteikiamomis teisėmis; pareiškėjas siekia ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, o tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio (pareiškėjo) nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas Sprendimą grindė ir tuo, kad Bendrovėje įdarbinti darbuotojai neatlieka Bendrovės verslo plane nustatytos veiklos (programavimo).

27. Pažymėtina, kad atsakovas, atsižvelgdamas į tai, jog vienas darbuotojas viso darbo laiko nedirba, nurodė, kad yra pagrindas manyti, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti, t. y. Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius.

28. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Sprendimą, išdėstė konkrečius argumentus, dėl kurių nesutinka su atsakovo atliktu pareiškėjo pateiktų dokumentų vertinimu, nurodė įrodymus ir aplinkybes, kurios, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl laikino leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, taip pat pareiškėjas nurodė, kad atsakovas neteisingai vertino duomenis apie buhalteriu įdarbintą M. S. (M. S.), kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas su skundu pateikė ir papildomus įrodymus.

29. Įvertinus atsakovo Sprendime nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, dėl kurių nebuvo tenkintas pareiškėjo prašymas, pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, dėl kurių nesutinkama su atsakovo atliktu pareiškėjo dokumentų vertinimu, konstatuotina, kad byloje kilo ginčas dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tuo aspektu, ar atsakovas teisingai vertino pareiškėjo su prašymu pateiktus dokumentus ir Migracijos valdybos atlikto patikrinimo medžiagą, ar pagrįstai nustatė, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose nurodyti pagrindai, dėl kurių atsisakyta tenkinti prašymą.

30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo skundo iš esmės, netyrė ir nevertino įrodymų, kuriais Sprendimą grindė atsakovas, pirmosios instancijos teismui pateikė pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino ir nenagrinėjo atsakovo Sprendime padarytų išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, o apsiribojo tik tuo, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiktina, nes atsakovas Sprendime aiškiai ir konkrečiai nurodė, dėl kokių nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių netenkino pareiškėjo prašymo, t. y. įvertino Bendrovės veiklą, kurią ji turi vykdyti pagal verslo planą, vykdomą veiklą, kt.

31. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.

32. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012).

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad viešojo administravimo sistemos subjektų sprendimas yra naikinamas, kai toks sprendimas yra visiški nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jam priimtas toks sprendimas, ir negali apsiginti, o administracinio akto trūkumai, tokie, kaip pavyzdžiui, motyvacijos stoka, nesudaro pagrindo ginčijamo sprendimo pripažinti visiškai neargumentuotu ir nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo negaliojimo pagrindo buvimo (2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

34. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo skundo argumentų matyti, kad pareiškėjui Sprendimo motyvai yra suprantami, taip pat žinomos išvados, dėl kurių buvo įvertinta, kad pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas, pareiškėjas taip pat konkrečiai nurodė argumentus, dėl kurių jis nesutinka su atsakovo atliktu pareiškėjo pateiktų dokumentų ir Migracijos valdybos patikrinimo medžiagos vertinimu.

35. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

36. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo skundo iš esmės, t. y. nenagrinėjo pareiškėjo ir atsakovo byloje nurodytų argumentų dėl Sprendime padarytų išvadų teisėtumo, nesprendė, ar Sprendime padarytos išvados yra pagrįstos ir teisėtos atsižvelgiant į bylos šalių pateiktus įrodymus, t. y. byla nebuvo išnagrinėta iš esmės. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl priimtas teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

38. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padarytas proceso pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, nes byla nėra išnagrinėta iš esmės, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė