A-520-2922-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520–2922/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00459-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.7; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Viktorui Onačko,

atsakovo atstovams B. S., V. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Olkusjana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Olkusjana“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Elektrėnų savivaldybės agentūra).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Olkusjana“ (toliau – ir pareiškėjas, įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Elektrėnų savivaldybės agentūros (toliau – ir Agentūra) 2011 m. gruodžio 23 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-16.2-13 (toliau – ir Privalomasis nurodymas); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2012 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. VR-1.7-124 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad Agentūros valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius V. M. 2011 m. gruodžio 23 d., neatlikęs patikrinimo įmonėje ir net joje neapsilankęs, nors būtent tokį pavedimą buvo gavęs iš Departamento, surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo nurodė pateikti įmonės 2011 metų ataskaitą apie nuosavais įrenginiais iš įmonės vandens gręžinio paimtą požeminį vandenį ir ataskaitą apie sutvarkytas nuotekas; pateikti 2011 metų įmonės gamybinių nuotekų apskaitos žurnalo kopiją ir sutarties su nuotekas tvarkančia įmone kopiją. Nurodė, jog Privalomąjį nurodymą UAB „Olkusjana“ apskundė Departamentui, tačiau Departamentas šio skundo netenkino, palikdamas galioti Agentūros Privalomąjį nurodymą. Pareiškėjas teigė, kad ginčijamas Privalomasis nurodymas prieštarauja Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas, Aplinkos kontrolės įstatymas) 2 straipsnio 6 punkto nuostatai, nurodančiai, kada gali būti duodamas privalomasis nurodymas, nes tokių pagrindų atsakovas nenustatė. Pažymėjo, jog, vadovaujantis Aplinkos kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punktu, privalomajame nurodyme turi būti nurodyta, kokius pažeidimus ar jų pasekmes arba veiksnius, sudarančius sąlygas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, arba kokias aplinkos atkūrimo priemones turi įgyvendinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, ir per kokius terminus jis tai turi padaryti, todėl įpareigojimo teikti ataskaitas kontroliuojančioms institucijoms apie įmonės veiklos parametrus, kurie yra jos įprastos veiklos rodikliai ir kurie patys savaime nėra nei aplinkosauginių teisės aktų pažeidimai, nei veiksniai, galintys sukelti tokius pažeidimus, nebuvo galima priimti.

Pareiškėjas nurodė, jog Privalomasis nurodymas negali būti grindžiamas Agentūros 2011 m. lapkričio 15 d. patikrinimo aktu Nr. 153 (toliau – ir Aktas), nes šiame akte kalbama apie 2010-2011 metais ūkininkų laukų neva neteisėtą laistymą pareiškėjo gamybos nuotekomis. Teigė, jog nurodytos aplinkybės yra nesusijusios su reikalavimu pateikti kasmetines ataskaitas apie 2011 metais iš gręžinio paimtą vandens kiekį. Pažymėjo, jog Departamento Sprendimas motyvuojamas ir tuo, kad ūkio subjektai, paimantys požeminio vandens 100 m3 per parą ir daugiau, privalo turėti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą (toliau – ir TIPK leidimas). Dėl to, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas UAB „Olkusjana“ nepatenka į šią kategoriją, jam ir buvo išduotas Privalomasis nurodymas. Manė, jog šis motyvas akivaizdžiai demonstruoja Privalomojo nurodymo nepagrįstumą ir jo reikalavimų dirbtinį poreikį. Pabrėžė, jog aplinkos apsaugą vykdantiems pareigūnams Aplinkos kontrolės įstatymu garantuota teisė gauti informaciją iš įmonių ir fizinių asmenų yra administracinė našta ūkio subjektams, atitraukianti nuo tiesioginės veiklos. Nurodė, jog skundžiamu Privalomuoju nurodymu pareiškėjui nustatyta prievolė pateikti tokias periodines ataskaitas apie savo ūkinę veiklą, kurių teikimo nenumato nei vienas teisės aktas. Teigė, jog tai reiškia, kad UAB „Olkusjana“, nesančiai teisės aktais įpareigotai teikti statistines ataskaitas apie sunaudotą vandenį, pirminę valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę vykdantis pareigūnas neturi teisėtų įgaliojimų savo nuožiūra nustatyti naujų statistinių atskaitomybių ir įpareigoti ūkio subjektą jas teikti jam asmeniškai. Pažymėjo, jog taip pat yra nepagrįstas ir reikalavimas pateikti analogiškas ataskaitas apie sutvarkytas nuotekas. Pabrėžė, jog Aplinkos kontrolės įstatyme numatyta aplinkos apsaugos pareigūnų teisė gauti informaciją iš ūkio subjektų tikrai nereiškia besąlygiškos ūkio subjekto pareigos teikti komercinės veiklos dokumentų kopijas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu prašė UAB „Olkusjana“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad, taikant regioninės rotacijos principą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Alytaus miesto agentūros pareigūnai atliko pareiškėjo vykdomos veiklos patikrinimą. Nurodė, jog, remiantis šių pareigūnų atlikto patikrinimo rezultatais, užfiksuotais 2011 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. 153, buvo surašytas Privalomasis nurodymas. Pažymėjo, jog Aplinkos kontrolės įstatymo 18 straipsnyje nurodyti privalomųjų nurodymų teikimo atvejai, kurių 1 punktas numato: „kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti“. Todėl teigė, kad Agentūros surašytas Privalomasis nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas. Taip pat pažymėjo, kad Privalomojo nurodymo teikimo pagrindas yra ne tik Aplinkos kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 punktas, bet ir 12 straipsnio 1 dalies 13 punktas, numatantis, kad pareigūnai turi teisę gauti iš juridinių ir fizinių asmenų informaciją, reikalingą užkirsti kelią aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimams, išaiškinti pažeidimus ir nustatyti pažeidėjus, patraukti juos atsakomybėn, taip pat gauti informaciją apie ūkinės veiklos poveikį aplinkai, informaciją, susijusią su mokesčiais už aplinkos teršimą bei gamtos išteklių naudojimą. Nurodė, jog, atsižvelgiant į Akte užfiksuotus UAB „Olkusjana“ padarytus aplinkosauginius pažeidimus, vykdant aplinkosauginių pažeidimų prevenciją ir siekiant išvengti tolimesnių aplinkosauginių pažeidimų kartojimo, pareiškėjui buvo pateiktas Privalomasis nurodymas.

Pažymėjo, jog Privalomajame nurodyme suformuluotu reikalavimu siekiama nustatyti įmonėje išgaunamo požeminio vandens ir išgaunamų nuotekų kiekius, o neturint tikslios informacijos apie išgaunamo vandens kiekius, negalima tinkamai vykdyti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės. Rėmėsi Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 (toliau – ir TIPK taisyklės), 2 priedo 1 punktu, Vandens išteklių naudojimo valstybinės statistinės apskaitos ir duomenų teikimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 408 (toliau – ir Tvarka), 2 punktu ir nurodė, jog Privalomuoju nurodymu siekė nustatyti, ar pareiškėjas privalėjo turėti TIPK leidimą, ar teikti Valstybinės statistinės ataskaitos formą Nr. 1-Vanduo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Elektrėnų savivaldybės agentūra atsiliepimu prašė UAB „Olkusjana“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad Agentūra yra struktūrinis Departamento padalinys, todėl jos pozicija sutampa su Departamento teismui pateiktame atsiliepime išdėstyta pozicija.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Olkusjana“ skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog byloje surinkta faktinių duomenų visuma patvirtina, kad tiek Agentūra, surašiusi Privalomąjį nurodymą, tiek Departamentas, priėmęs Sprendimą, Agentūros atlikto pareiškėjo UAB „Olkusjana“ patikrinimo metu Agentūros Privalomajame nurodyme Nr. VR-16.2-13 prašytą pateikti informaciją gavo, ką patvirtina Agentūros 2012 m. balandžio 4 d. patikrinimo akto Nr. VR-16.10-18 duomenys. Teismas konstatavo, kad, išsprendus teisinį konfliktą administracine tvarka, nelikus įpareigojimo būtinybės pareiškėjui UAB „Olkusjana“ pateikti Agentūrai jos prašytą informaciją, teisminio nagrinėjimo (ginčo) dalyko neliko, todėl nėra ir pagrindo tenkinti UAB „Olkusjana“ skundą, panaikinant Privalomąjį nurodymą bei Sprendimą. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007). Darė išvadą, kad tiek Agentūros Privalomasis nurodymas, tiek Departamento Sprendimas tiesiogiai nelemia pareiškėjo UAB „Olkusjana“ teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimo, o tai reiškia, kad pareiškėjui jokių tiesioginių neigiamų pasekmių jie nesukelia, todėl pareiškėjo UAB „Olkusjana“ reikalavimai negali būti tenkinami.

III. Pareiškėjas UAB „Olkusjana“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde kartoja tuos pačius argumentus, kaip ir skunde, papildomai nurodo:

1) Pareiškėjas savo teisių pažeidimą įvardijo teismui ne kaip valstybės institucijos reikalavimą pateikti turimus įmonėje duomenis jos įgaliotam asmeniui, o kaip tokio reikalavimo įgyvendinimą netinkama teisine forma, įpareigojant paruošti ir pateikti įmonės veiklos tam tikroje sferoje ataskaitą bei pateikti dokumentų kopijas, kurių teikimo valstybės institucijoms nenumato teisės aktai. Teigia, jog teismas nenustatė šių esminių skirtumų tarp informacijos gavimo būdų ir neatskleidė bylos esmės. Nurodo, jog teismo sprendime tik vienoje vietoje, cituojant Privalomąjį nurodymą, vartojamas žodis „ataskaita“, toliau sprendime atsakovo reikalaujama ataskaita atskiro dokumento pavidalu vadinama „duomenys“ ir „informacija“, kas iš esmės skiriasi nuo reikalaujamos ataskaitos, kaip atskiro dokumento. Mano, jog toks ginčo dalyko supratimas lėmė tai, kad atsakovo veiksmai (pareigūnas, išdavęs Privalomąjį nurodymą, atvyko į įmonę ir iš jos dokumentų sužinojo tą informaciją, kurios siekė gauti atskiros ataskaitos pavidalu) teismo sprendime traktuojami, kaip pareiškėjo sutikimas su nurodymu ir jo reikalavimų įvykdymas, dėl ko, anot teismo, išnyko ginčas ir skundas tapo netenkintinu. Nurodo, jog ši teismo išvada prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams, teigia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.

2) Atsakovas teismo posėdžio metu pateikė savo surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 06696, kuriuo konstatavo, kad pareiškėjas UAB „Olkusjana“ neįvykdė trijų privalomųjų nurodymų, kartu ir skundžiamo šioje byloje, dėl ko administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 5114 straipsnio 1 dalį buvo patrauktas įmonės vadovas, jam skiriant 500 Lt baudą. Mano, jog toks atsakovo elgesys reiškia, kad jis nelaiko ginčo išspręstu.

3) Nesuprantama, ką reiškia teismo sprendimo išsireiškimas, jog Privalomasis nurodymas yra patenkintas administracine tvarka. Nesuprantama, ar įmonė įvykdė nurodymą, pateikdama reikalaujamą ataskaitą su dokumentų kopijomis, ar atsakovas pasitenkino tuo, kad, atvykęs į įmonę ir peržiūrėjęs jos dokumentus, rado tuos duomenis, kurių siekė gauti atskiros ataskaitos pavidalu. Atkreipia teismo dėmesį, kad skundžiamas Privalomasis nurodymas nėra panaikintas ar pasibaigęs jo galiojimas, todėl teigia, jog teismo sprendimo išvada apie ginčo išnykimą yra nepagrįsta.

4) Teismas visiškai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus, savo sprendimą pagrįsdamas suformuota teismų praktika (byla Nr. AS16-420/2007). Ginčija teismo sprendimo išvadą, kad tiek Privalomasis nurodymas, tiek Departamento Sprendimas tiesiogiai nesuponuoja pareiškėjo UAB „Olkusjana“ teisių ir įstatymų saugomų interesų pažeidimo ir nesukelia jokių neigiamų teisinių pasekmių. Mano, jog ši teismo išvada reiškia, kad skundas nėra iki galo išnagrinėtas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo UAB „Olkusjana“ apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog, analizuojant Aplinkos kontrolės įstatymo nuostatas, reglamentuojančias privalomųjų nurodymų teikimo procesą, galima daryti išvadą, kad būtent aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas yra įgaliotas nuspręsti, ar pateiktas privalomasis nurodymas yra įvykdytas. Atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos atveju tiek privalomąjį nurodymą pateikė, tiek jo reikalavimo įvykdymą sprendė tas pats aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas. Paaiškina, jog 2012 m. balandžio 4 d., įmonės patikrinimo metu, Privalomojo nurodymo reikalavime nurodyta informacija buvo gauta. Nurodo, jog 2012 m. balandžio 4 d. patikrinimo akto Nr. VR-16.10-18 išvadų 1.7 punkte Privalomąjį nurodymą teikęs pareigūnas aiškiai ir nedviprasmiškai užfiksavo, kad privalomuose nurodymuose Nr. VR16.2-13, VR16.2-17 prašyta informacija yra gauta atliekamo patikrinimo metu.

Pažymi, jog nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymas yra pagrindas daryti išvadą, jog ginčo dalykas yra išlikęs. Paaiškina, jog 2012 m. balandžio 23 d. protokolas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-16.1-9 buvo surašytas pagal ATPK 5114 straipsnio 1 dalį, o pagal nurodytą ATPK straipsnį administracinė atsakomybė kyla už privalomojo nurodymo neįvykdymą laiku.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Elektrėnų savivaldybės agentūros 2011 m. gruodžio 23 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-16.2-13, kuriuo pareiškėjui UAB „Olkusjana“ buvo nurodyta pateikti iki 2012 m. sausio 5 d. įmonės 2011 metų ataskaitą apie nuosavais įrenginiais iš įmonės vandens gręžinio paimtą požeminį vandenį ir ataskaitą apie sutvarkytas nuotekas; įmonės gamybinių nuotekų apskaitos žurnalo kopiją už 2011 metus ir sutarties kopiją su nuotekas tvarkančia įmone dėl išvežtų nuotekų sutvarkymo. Taip pat pareiškėjas ginčija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. VR-1.7-124, kuriuo Privalomasis nurodymas paliktas nepakeistu.

Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančias institucijas bei pareigūnus, jų teisinį statusą, veiklos teisinius pagrindus bei pagrindinius principus, veiklos organizavimą, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės procesą reglamentuoja Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas (1 straipsnis). Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teises ir pareigas. Pagal minėtos dalies 6 punktą aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai šio įstatymo nustatytais atvejais ir nustatyta tvarka duoda privalomuosius nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims.

Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 6 dalis privalomąjį nurodymą apibrėžia kaip aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimą fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones.

Privalomojo nurodymo davimo atvejai įvardyti Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 punktą privalomasis nurodymas duodamas, kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti.

Reikalavimai privalomojo nurodymo turiniui įtvirtinti Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnyje, kurio 1 dalyje inter alia nustatyta, jog privalomajame nurodyme turi būti įvardyta, kokius pažeidimus ar jų pasekmes arba veiksnius, sudarančius sąlygas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, arba kokias aplinkos atkūrimo priemones turi įgyvendinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, ir per kokius terminus jis tai turi padaryti. Privalomasis nurodymas, kaip individualus administracinis aktas, turi būti pagrįstas ir teisėtas, t. y. turi atitikti minėtų įstatymų nuostatų reikalavimus, jame turi būti aiškiai ir išsamiai nurodytos aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normos, kurių nurodoma laikytis, ar šių teisės aktų pažeidimai, tai pagrindžiančios nustatytos aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1659/2012, 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2460/2012; kt.).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatas, susijusias su privalomojo nurodymo davimu, yra nurodęs, kad privalomasis nurodymas gali būti duodamas ne tik teisės aktų pažeidimo atvejais, bet ir pažeidimų prevencijos tikslais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-243/2010).

Nagrinėjamu atveju Privalomasis nurodymas buvo priimtas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 punktu. Privalomajame nurodyme taip pat yra nurodytas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 13 punktas, kuris numato, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę gauti iš juridinių ir fizinių asmenų informaciją, reikalingą užkirsti kelią aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimams, išaiškinti pažeidimus ir nustatyti pažeidėjus, patraukti juos atsakomybėn, taip pat gauti informaciją apie ūkinės veiklos poveikį aplinkai, informaciją, susijusią su mokesčiais už aplinkos teršimą bei gamtos išteklių naudojimą.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų tuo pagrindu, kad Privalomasis nurodymas ir Sprendimas nesuponuoja pareiškėjo teisių ir įstatymų saugomų interesų pažeidimo, nesukelia pareiškėjui tiesioginių neigiamų pasekmių. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Privalomasis nurodymas, dėl kurio yra kilęs ginčas, yra patenkintas administracine tvarka, nes tiek Agentūra, surašiusi Privalomąjį nurodymą, tiek Departamentas, priėmęs Sprendimą, Privalomajame nurodyme prašytą informaciją gavo ir tai patvirtina Agentūros 2012 m. balandžio 4 d. patikrinimo akto Nr. VR-16.10-18 duomenys.

Iš Agentūros 2012 m. balandžio 4 d. patikrinimo akto Nr. VR-16.10-18 matyti, kad buvo atliktas planinis patikrinimas, vykdant 2012 metų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Elektrėnų agentūros metinį kontroliuojamų objektų patikrinimo planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2012 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. VR-V-51 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento ir struktūrinių padalinių metinius tikrinimų planų tvirtinimo ir ataskaitų teikimo“. Patikrinimo akte nurodyta, kad minėtame Privalomajame nurodyme prašyta informacija yra gauta atliekamo patikrinimo metu. Pagal bylos duomenis pareiškėjas nei Agentūrai, nei patikrinimą atlikusiam pareigūnui konkrečios surašytos įmonės 2011 metų ataskaitos apie nuosavais įrenginiais iš įmonės vandens gręžinio paimtą požeminį vandenį nepateikė.

Byloje buvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjo vadovui 2012 m. balandžio 23 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas nustatytais terminais neįvykdė jam surašytų 2011 m. gruodžio 23 d. privalomųjų nurodymų Nr. VR16.2-12, VR16.2-13, VR16.2.17 ir dėl to buvo pažeisti nustatyti aplinkosauginiai reikalavimai, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 straipsnio 2 dalis, kad įmonės vadovas traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 5114 straipsnio 1 dalį (b. l. 53-54). 2012 m. balandžio 23 d. buvo surašytas administracinis nurodymas, vadovaujantis ATPK 2601 straipsniu, ir pasiūlyta pareiškėjo vadovui sumokėti baudą, lygią pusei minimalios baudos, numatytos ATPK 5114 straipsnio 1 dalyje, iki 2012 m. gegužės 3 d. (b. l. 55). Pareiškėjo vadovas sumokėjo 500 Lt baudą (b. l. 56). Pažymėtina, kad ATPK 2601 straipsnio 3 dalis numato, jog asmeniui įvykdžius administracinį nurodymą administracinio teisės pažeidimo bylos teisena baigiama.

Įvertinus nagrinėjamoje byloje pareiškėjo ginčijamo Privalomojo nurodymo turinį, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. sausio 19 d. sprendime Nr. VR-1.7-124 nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu nebuvo panaikintas Privalomasis nurodymas, byloje dalyvaujančių asmenų nurodytus argumentus, susijusius su informacijos, nurodytos Privalomajame nurodyme, pateikimu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų.

Vienas iš svarbiausių aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės principų yra užkirsti kelią aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams, siekti išvengti neigiamo poveikio aplinkai (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Kaip jau buvo minėta, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 13 punktas suteikia teisę aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnui gauti iš juridinių asmenų informaciją, reikalingą užkirsti kelią aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimams, išaiškinti pažeidimus ir nustatyti pažeidėjus, patraukti juos atsakomybėn, taip pat gauti informaciją apie ūkinės veiklos poveikį aplinkai, informaciją, susijusią su mokesčiais už aplinkos teršimą bei gamtos išteklių naudojimą. Pažymėtina, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 4 straipsnio 2 punkte yra įtvirtintas minimalios ir proporcingos kontrolės naštos principas – aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijų ir pareigūnų veiksmai privalo būti proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti, proporcingi ūkio subjektų dydžiui ir administraciniams gebėjimams, atliekami siekiant kuo mažiau trikdyti ūkio subjektų, kitų fizinių ir juridinių asmenų veiklą.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad patikrinimo metu Agentūros pareigūnui buvo pateikta informacija, kurios jis reikalavo, pateikdamas pareiškėjui Privalomąjį nurodymą. Tai, kad pareiškėjas neteikė konkrečios surašytos ataskaitos pareigūnui, kuris atliko patikrinimą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareigūnas negavo jo reikalautos informacijos apie iš įmonės vandens gręžinio paimtą požeminį vandenį ir sutvarkytas nuotekas.

Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad skundžiamu Privalomuoju nurodymu pareiškėjui buvo nustatyta prievolė pateikti periodines ataskaitas apie ūkinę veiklą, kurių teikimo nenumato nei vienas teisės aktas, tačiau Privalomajame nurodyme nėra nurodytas reikalavimas teikti periodines ataskaitas. Taip pat nenurodyta, kad pareiškėjas turi teikti ataskaitas, numatytas aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 408 patvirtintoje Teršalų išmetimo į aplinką apskaitos tvarkoje. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog iš pareiškėjo buvo reikalaujama pateikti informaciją, įvardytą kaip ataskaitą, kuri pagal savo pobūdį, apimtį nebuvo proporcinga ir tinkama siekiamam tikslui įgyvendinti, proporcinga pareiškėjo dydžiui ir administraciniams gebėjimams, šios informacijos pateikimas būtų sutrikdęs pareiškėjo veiklą.

Departamentas bei Agentūra jokios informacijos, nurodytos Privalomajame nurodyme, po atlikto patikrinimo nereikalauja, nurodo, kad Privalomasis nurodymas yra įvykdytas, t. y. Privalomajame nurodyme nurodytas įpareigojimas pareiškėjui nebesukelia objektyvių teisinių pasekmių. Pareiškėjui realias (objektyvią išraiškos formą turinčias) teisines pasekmes sukelia Privalomajame nurodyme nurodytas įpareigojimas pateikti informaciją.

Pareiškėjas, remdamasis atsakovo 2012 m. balandžio 23 d. surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu, apeliaciniame skunde teigia, kad toks atsakovo elgesys reiškia tai, kad jis nelaiko, jog ginčas išspręstas, ir palaiko savo reikalavimą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo. Šie argumentai nepripažintini pagrįstais, nes iš minėto administracinio teisės pažeidimo protokolo turinio matyti, kad jis buvo surašytas ne dėl to, kad pareiškėjas neįvykdė Privalomojo nurodymo, o dėl to, kad nustatytu terminu jo neįvykdė. Pareiškėjas nurodo, kad Privalomasis nurodymas nėra panaikintas ar pasibaigęs jo galiojimas, todėl pirmosios instancijos teismo išvada apie ginčo išnykimą yra nepagrįsta. Šių argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas nepanaikintinas, nes pagal bylos duomenis konstatuoti, kad tarp šalių yra ginčas dėl įpareigojimo pateikti informaciją, nurodytą Privalomajame nurodyme, nėra pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimų patenkinimas pakeistų pareiškėjo teisių ir pareigų apimtį, kad skundo patenkinimas sukels pareiškėjui teisines pasekmes, bus apgintos pareiškėjo teisės ir apginti įstatymo saugomi interesai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas skundų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pvz., administracines bylas Nr. A14-261/2007; Nr. AS146-669/2009; AS146-20/2012). Be to, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS822-172/2010; Nr. AS143-560/2010; A502-447/2010; A143-2053/2012).

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Olkusjana“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė