2018-09-19 Nr. AB-16104-3-62-3-01051-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-605-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01051-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 12.18

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo M. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui M. V. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, Alytaus RATC) 2016 m. birželio 10 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo M. V. (toliau – ir atsakovas) 182,31 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovas nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau jis laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. nesumokėjo 182,31 Eur vietinės rinkliavos.

3. Atsakovas M. V. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo teigimu, jis sutarties su pareiškėju dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaręs, atliekų surinkimo konteineris jam nėra pastatytas, atliekų surinkimo paslaugų pareiškėjas jam neteikia. Atsakovas yra neįgalus nuo vaikystės, jo šalpos pensija yra 168 Eur per mėnesį. Prašoma mokėti vietinė rinkliava yra per didelė. Be to, atsakovui abejonių kelia vietinės rinkliavos dydžio pagrįstumas, nes, jo nuomone, vietinės rinkliavos objektu negali būti nekilnojamojo turto objektas, o tik atliekos. Nepagrįsta kaip vietinės rinkliavos mokestį reikalauti dar kartą sumokėti pakuotės mokestį, kurį jau sumokėjo gamintojas ar importuotojas. Atsakovas teigė, kad Lazdijų rajono savivaldybės administracija nepriima iš jo prašymų iki kol nebus padengtas įsiskolinimas, taip neleisdama pasirinkti mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą tenkino, t. y. pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovo M. V. priteisė 182,31 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, taip pat 3,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama su nekilnojamojo turto, esančio savivaldybės teritorijoje, valdymu, naudojimu ir disponavimu. Atsakovas nuosavybės teise turi gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), todėl jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Už ginčo laikotarpį atsakovo nesumokėta vietinės rinkliavos suma yra 182,31 Eur.

7. Teismas akcentavo, kad pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) pagrindu. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas nustatyta tvarka ginčo laikotarpiu buvo atleistas nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą, todėl nėra pagrindo netenkinti skundo dėl to, kad atsakovas, jo tvirtinimu, su pareiškėju sutarties nėra sudaręs, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos. Be to, minėtuose teisės aktuose asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, todėl minėtam vertinimui neturi jokios įtakos atsakovo argumentai, kad jam nebuvo skirtas konteineris atliekoms šalinti.

8. Teismas pastebėjo ir tai, kad atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jis ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d.) pageidavo mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, jog šį jo reikalavimą buvo atsisakyta tenkinti, todėl atsakovo pareiga mokėti vietinę rinkliavą pagal jo turimo nekilnojamojo objekto paskirtį ir plotą liko nepaneigta. Pabrėžta, kad aptariamos rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo. Todėl abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, nekyla. Atsižvelgiant į tai, atsakovo argumentai dėl netinkamo vietinės rinkliavos objekto atmesti.

9. Teismas netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant ištirti Nuostatuose nustatyta tvarka apskaičiuoto rinkliavos dydžio teisėtumą, nes Nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai tyrimas nepatenka į Konstitucinio Teismo kompetencijos ribas.

10. Teismas konstatavo, kad skundo reikalavimas dėl 182,31 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo yra pagrįstas ir tenkintinas. Teismas pareiškėjui taip pat priteisė 3,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

III. 11. Atsakovas M. V. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Alytaus regiono savivaldybių ir Alytaus RATC 2002 m vasario 18 d. jungtinės veiklos sutarties Nr. 5/44 bei Nuostatų, vietinės rinkliavos tvarkos ir vietinės rinkliavos dydžio skaičiavimo teisėtumo ir atitikties Konstitucijai, taikant Europos Sąjungos teisėje nustatytą principą, kad atliekų tvarkymas negali būti brangesnis nei 1 proc. asmeninių vidutinių metinių pajamų, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą ir 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo.

12. Atsakovo nuomone, teismas iš esmės netyrė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė Nuostatus, neišnagrinėjo prašymo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktorių bei nepagrįstai netenkino prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nuostatų atitikties Konstitucijai įvertinimo, nors atsakovas kėlė teisiškai motyvuotą abejonę dėl šio teisės akto teisėtumo. Atsakovas pakartoja, kad Alytaus RATC su juo sutarties dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaręs, individualaus atliekų konteinerio nėra suteikęs, komunalinių atliekų surinkimo ir atliekų tvarkymo atsakovui nevykdo, todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja sumokėti susidariusią skolą.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas neturi Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos leidimo dirbti su jo asmens duomenimis. Atsakovo vertinimu, reikalavimas sumokėti pakuotės mokestį, kurį jau sumokėjo gamintojas ar importuotojas, iš asmens, kuris nuo vaikystės yra neįgalus ir šiuo metu gauna 168 Eur šalpos pensiją, galbūt prieštarauja Konstitucijai. Teismas sprendime taip pat nepasisakė dėl Alytaus regiono savivaldybių ir Alytaus RATC 2002 m vasario 18 d. jungtinės veiklos sutarties Nr. 5/44 bei Nuostatų, vietinės rinkliavos tvarkos ir vietinės rinkliavos dydžio skaičiavimo teisėtumo, atitikties Rinkliavų įstatymui, Atliekų tvarkymo įstatymui ir Europos Sąjungos teisės aktams.

Alytaus RATC yra privati bendrovė, tokiomis vietinėmis rinkliavomis yra uždirbamas pelnas privačiam verslui. Atsakovas taip pat teigia, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendime išaiškino, jog atsakovas turi teisę kreiptis į Alytaus RATC ir į Lazdijų rajono savivaldybę dėl vietinės rinkliavos lengvatos taikymo. Atsakovas dėl vietinės rinkliavos taikymo kreipėsi į pareiškėją ir į Lazdijų rajono savivaldybę. Lazdijų rajono savivaldybė iki 2016 m. spalio 26 d. teismo posėdžio atsakymo nepateikė, o Alytaus RATC atsakovui nurodė, kad dėl lengvatos jis turėtų kreiptis į seniūnijos, kurioje yra objektas, socialinės paramos skyrių.

Teismas skundžiamame sprendime dėl šių kreipimųsi nepasisakė. Atsakovas pabrėžia, kad, pagal Europos Sąjungos teisėje galiojantį principą, visos gyventojų išlaidos komunalinių atliekų tvarkymui neturėtų viršyti 1 proc. nuo jų vidutinių (disponuojamų) pajamų, tačiau pareiškėjo reikalavimu teismas iš atsakovo priteisė 2,6 proc. jo gaunamos mėnesinės pensijos. Atsakovas pakartoja, kad jis visas savo atliekas (pakuotes nuo maisto produktų ir kitų prekių) surūšiuoja ir sudeda į joms skirtus konteinerius, esančius atliekų aikštelėse, o depozitinę tarą atiduoda taromatuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d., – 182,31 Eur.

14. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo teiginius dėl susidariusios vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolos, detaliai išanalizavo skunde pateiktus argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl skunde ir atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad atsakovas turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą ginčo laikotarpiu, bet šios pareigos neįvykdė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjui iš atsakovo už ginčo laikotarpį priteistina 182,31 Eur įsiskolinimo suma. Apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą ir prašyme „Dėl Lazdijų rajono savivaldybės Tarybos patvirtintų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstytus argumentus, papildomai nurodydamas, kad pareiškėjas galbūt pažeidžia jo teises į asmens duomenų apsaugą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl atsakovo pareigos mokėti vietinę rinkliavą.

16. Teisėjų kolegija nevertina atsakovo argumentų, kad Lazdijų rajono savivaldybė ir Alytaus RATC atsisako tenkinti jo prašymus skirti lengvatą, kadangi tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimo iš atsakovo priteisti susidariusį vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimą, o ne vertinamas atsakovo vėliau nurodytų raštų teisėtumas ir pagrįstumas. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiama dėl jokių Lazdijų rajono savivaldybės administracijos veiksmų (priimtų aktų) ar vilkinimo tam tikrus veiksmus atlikti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu neįtraukė Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus. Atsakovas, nesutikdamas su institucijų ar įstaigų atsisakymu tenkinti jo prašymus, turi teisę gautus atsakymus, taip pat vilkinimą atitinkamus atsakymus pateikti, skųsti teismui teisės aktų, tarp jų – Administracinių bylų teisenos įstatymo, nustatyta tvarka ir terminais. Atsakovas nenurodė skundęs teismui kokius nors Lazdijų rajono savivaldybės (jos administracijos) ar Alytaus RATC raštus, aktualius nagrinėjamam ginčui. Be to, pastebėtina, kad atsakovo kartu su atsiliepimu į skundą pateiktame atsakovo prašyme „Dėl vietinės rinkliavos lengvatos taikymo“ Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktoriui nurodyta data – 2016 m. spalio 11 d., prašymas savivaldybėje gautas 2016 m. spalio 13 d. (žyma ant prašymo apie gavimą, b. l. 102–103), prašyme „Dėl vietinės rinkliavos lengvatos taikymo“ Alytaus RATC – 2016 m. spalio 3 d., prašymas gautas 2016 m. spalio 6 d. (žyma ant prašymo apie gavimą, b. l 104), taigi, atsakovas šiuos prašymus pateikė po to, kai pareiškėjas padavė skundą teismui, t. y. po 2016 m. birželio 10 d. Byloje nėra duomenų apie jokius ankstesnius atsakovo prašymus jam taikyti vietinės rinkliavos lengvatą.

17. Teisėjų kolegija taip pat nevertina apeliacinio skundo argumentų, susijusių su galbūt pažeistomis atsakovo teisėmis į asmens duomenų apsaugą, kadangi šis klausimas nebuvo keltas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių kliūčių minėtus savo argumentus išdėstyti pirmosios instancijos teismui. Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, abstraktūs, t. y. jis neįvardijo, kokius jo asmens duomenis ir kaip pareiškėjas naudojo pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Iš viešai prieinamų Asmens duomenų valdytojų valstybės registro duomenų matyti, kad Alytaus RATC šiame registre buvo įregistruotas 2007 m. spalio 15 d., jis Alytaus regiono vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokesčio administravimo ir šios rinkliavos mokėtojų registro sudarymo tikslu turi teisę valdyti fizinių asmenų, turinčių nekilnojamąjį turtą (statinius, butus daugiabučiuose namuose, patalpas) Alytaus regione (vietinės rinkliavos mokėtojų, skolininkų) asmens duomenis: vardą, pavardę, gyvenamąją vietą (adresą), turimą nekilnojamąjį turtą, įsiskolinimo atveju – ir asmens kodą.

18. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 8 p., 12 str. 1-2 p., 16 str. 2 d.).

19. Nagrinėjamu atveju atsakovui pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą tiesiogiai nustato Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. 5TS-217, detalizuoja – šiuo sprendimu patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Nuostatų 3 punktas komunalinių atliekų turėtojus ir mokėtojus apibrėžia kaip visus fizinius, juridinius asmenis, iš to skaičiaus ir vykdančius ūkinę komercinę veiklą, turinčius nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje. Byloje nekyla ginčo dėl to, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), t. y. jam priklauso nekilnojamasis turtas, esantis Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl to, jog būtent pareiškėjui buvo pavesta administruoti vietinės rinkliavos mokėjimą (Nuostatų 12, 26–27 p.), o jis byloje pateikė visus reikiamus duomenis, pagrindžiančius susidariusį įsiskolinimą (vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimai, b. l. 8–42; įspėjimai apie skolą, kuri susidarė dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą, b. l. 43–49; 2016 m. balandžio 26 d. pažyma apie vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolą, b. l. 52–53; Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014 m. lapkričio 13 d. išrašas su istorija, b. l. 55–57). Nors atsakovas apeliaciniame skunde pastebėjo, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Alytaus regiono savivaldybių ir Alytaus RATC 2002 m. vasario 18 d. jungtinės veiklos sutarties Nr. 5/44 teisėtumo, atsakovas šio klausimo pirmosios instancijos teisme nekėlė, jis nenurodė jokių teisės normų, kurioms, jo nuomone, tokia sutartis galbūt prieštarauja, ir apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, kad Alytaus RATC yra privatus juridinis asmuo, todėl šie apeliacinio skundo argumentai yra atmetami. Konstatuotina, jog atsakovas pateko į subjektų, kuriems Nuostatai yra taikytini, ratą, o pareiškėjas buvo tinkamas subjektas reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos reikšti.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, akcentuojama, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri, be kita ko, apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1109-442/2018). Atsakovo pareigos mokėti minėtą rinkliavą atsiradimui atitinkamos sutarties nebuvimas įtakos neturi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-161/2012).

21. Administracinių teismų praktikoje šiuo klausimu aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, taip pat yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį.

Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“.

Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia (lot. be kita ko, įskaitant) atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011, 2015 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-210-438/2015).

22. Šiuo atveju pažymėtina, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas solidarumo principas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą.

23. Iš aptarto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo.

24. Nagrinėjamu atveju atsakovas teigia, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos jam nėra teikiamos, jam nebuvo suteiktas individualus atliekų konteineris, jis pakuotes nuo maisto produktų ir kitų prekių surūšiuoja ir sudeda į joms skirtus konteinerius, esančius atliekų aikštelėse, o depozitinę tarą atiduoda taromatuose. Pažymėtina, jog asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, todėl atsakovo argumentai, kad jam nebuvo skirtas joks konteineris atliekoms šalinti, yra atmestini. Kita vertus, atsakovas nenurodė kreipęsis į pareiškėją dėl individualaus atliekų konteinerio suteikimo. Be to, atsakovo teigimu, jis savo atliekas šalindavo į kitus atliekų konteinerius, taigi, jo atliekos buvo tvarkomos savivaldybės atliekų tvarkymo sistemoje. Byloje nėra duomenų, kad atsakovui kompetentingos institucijos sprendimu būtų buvusios suteiktos vietinės rinkliavos lengvatos arba jis nuo tokios rinkliavos mokėjimo būtų buvęs atleistas.

25. Pastebėtina, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pripažino, jog nagrinėjamoje byloje taikytini Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Šis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1095/2013 paliktas nepakeistas.

26. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas ginčo laikotarpiu pageidavo mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jos surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį. Todėl prieš tai paminėtos aplinkybės konstatavimas nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) pastebėjo ir tai, jog vien aplinkybė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta aptariamą vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Iš tiesų atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Aptariamos rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo. Todėl abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, nekyla.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-37/2014, sprendžiant dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimo laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. priteisimo pareiškėjui iš atsakovo, analogiškų atsakovo argumentų atžvilgiu laikėsi tokios pačios pozicijos. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl rinkliavos priteisimo teisingai pripažino pagrįstu.

28. Dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pažymėtina, jog, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnį, Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl: 1) įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2) Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams; 3) Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams. Taigi, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad Nuostatų, kurie yra savivaldybės tarybos patvirtintas norminis administracinis aktas, atitikties Konstitucijai ištyrimas nėra priskirtas Konstitucinio Teismo kompetencijai, todėl atsakovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti Nuostatuose nustatyta tvarka apskaičiuoto rinkliavos dydžio teisėtumą, negali būti tenkinamas. Atitinkamai netenkintinas ir atsakovo prašymas, suformuluotas apeliaciniame skunde, kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Alytaus regiono savivaldybių ir Alytaus RATC 2002 m vasario 18 d. jungtinės veiklos sutarties Nr. 5/44 bei Nuostatų, vietinės rinkliavos tvarkos ir vietinės rinkliavos dydžio skaičiavimo teisėtumo ir atitikties Konstitucijai, taikant Europos Sąjungos teisėje nustatytą principą, kad atliekų tvarkymas negali būti brangesnis nei 1 proc. asmeninių vidutinių metinių pajamų, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą ir 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo.

29. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punktu, norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumą tiria apygardos administraciniai teismai. Ginčas dėl norminio administracinio akto teisėtumo nagrinėjamas Administracinių bylų teisenos įstatymo II skyriuje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla (Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 str.). Norminio administracinio teisės akto teisėtumas, kai tai susiję su individualiąja administracine byla, gali būti tiriamas, kai to prašo Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 str. 1 d.) arba kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 str. 3 d.). Teismai turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydami patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 114 str. 1 d.). Teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013).

30. Atsakovas Nuostatų neteisėtumą sieja su tuo, kad juose numatyta vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą dydžio apskaičiavimo tvarka neatitinka proporcingumo kriterijų, ši vietinė rinkliava yra per didelė. Remiantis pareiškėjo pateiktais duomenimis, kurių atsakovas neginčija, atsakovas 2012–2014 m. už vieną metų ketvirtį turėjo sumokėti 44,85 Lt (12,99 Eur) vietinę rinkliavą, 2015–2016 m. už vieną metų ketvirtį – 13,08 Eur. Iš Marijampolės savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Piniginės paramos skyriaus 2016 m. birželio 27 d. pažymos Nr. 9663.1 (b. l. 72–73) matyti, kad atsakovui skirta šalpos pensija neįgaliajam (invalidui) mėnesiui sudarė: nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. – 156,39 Eur, 2015 m. sausio–birželio mėn. – 157,50 Eur, 2015 m. liepos–gruodžio mėn. – 162 Eur., 2016 m. sausio–kovo mėn. – 168 Eur. Taigi, 2013 metais ir 2014 metais atsakovui šalpos pensijos neįgaliajam (invalidui) išmokėta 1 876,68 Eur, o vietinė rinkliava sudarė 51,96 Eur; 2015 metais atsakovui šalpos pensijos neįgaliajam (invalidui) išmokėta 1 917 Eur, o vietinė rinkliava sudarė 52,32 Eur. Laikytina, kad atsakovui apskaičiuotas vietinės rinkliavos dydis nėra akivaizdžiai neproporcingas ar per didelis, todėl teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl Nuostatuose įtvirtintos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą dydžio apskaičiavimo tvarkos. Taigi, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti Nuostatų dalies, kurioje įtvirtinta vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą apskaičiavimo tvarka, teisėtumą.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė