2013-03-19 Nr. AB-641-3-64-3-00275-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-431/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00275-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Artūro Drigoto,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (1 t., b. l. 2–4) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2 368,17 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už išdirbtus viršvalandžius.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo neteisingai skaičiuojamos jo darbo valandos ir neteisingai už jas atlyginta, todėl prašė priteisti už tas valandas, už kurias jam nebuvo sumokėta. 2 368,17 Lt buvo jo paties preliminarūs skaičiavimai, o tikslius skaičiavimus, jo supratimu, turėjo pateikti atsakovas. Ši suma yra apskaičiuota už išdirbtus viršvalandžius. Šie viršvalandžiai susidarė dėl skirtingos darbo laiko apskaitos taikymo pareigūnams, dirbantiems pamaininį darbą, ir pareigūnams, dirbantiems 5 dienas per savaitę. Kadangi pareigūnai, dirbantys 5 dienas per savaitę, turi išdirbti 40 darbo valandų, tai sudarytų 160 val. per mėnesį, o pareigūnai, dirbantys pamaininį darbą, per savaitę gali išdirbti iki 48 val. Tos 8 val. nesiskaito kaip viršvalandžiai, bet jokiuose normatyviniuose aktuose nėra parašyta, kiek pareigūnai, dirbantys po 48 val. per savaitę, turi išdirbti darbo valandų per mėnesį. Darbdavys skaičiavo, kad jei dirbama 48 val., išeitų, kad per mėnesį 32 val. jie gali perdirbti. 32 val. imamas kaip didžiausias galimas valandų skaičius per mėnesį, kurios neapskaičiuojamos kaip viršvalandžiai. Tai galbūt sudaro apie 360 val. per metus, už kurias pareigūnams, dirbantiems pamaininį darbą, nesumokama, nes nėra laikoma kaip viršvalandžiai. Prašė už tą valandų skirtumą (nuo 40 val. iki 48 val.), t. y. už 8 val., jam atlyginti. Per mėnesį jis išdirbdavo 192 val., o ne 160 val., todėl būdavo 32 val. skirtumas per mėnesį, tiesa, ne visą laiką. Tos 32 val. jiems niekaip nebuvo kompensuojamos. Skaičiavo už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Nurodė, kad gautame Lygių galimybių kontrolieriaus rašte išaiškinta, jog pareigūnams, dirbusiems tas pačias darbo valandas ir turintiems tas pačias socialines garantijas, turėtų būti vienodai apmokama, bet taip padaryta nebuvo.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 111–112) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad žmogiškąja prasme pareigūną galima suprasti, tačiau Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, kaip darbdavys, skaičiuodamas atlyginimus ir rašydamas darbo grafikus, privalo atsižvelgti į esamą teisinį reglamentavimą. Yra dvi apmokėjimo sistemos, t. y. 40 val. ir iki 48 val. Pareiškėjas virš 48 val. niekur nedirbo, ir Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apskaičiavo atlyginimą taip, koks buvo teisinis reglamentavimas. Pareiškėjas dirbo pagal grafiką, pareigybė buvo įtraukta į sąrašą, kur yra pamaininis darbas. Tos 48 val. yra taikomos tiems pareigūnams, kurie dirba pamaininį darbą, nes policija turi užtikrinti 24 val. nepertraukiamą gyventojų aptarnavimą, pagalbos suteikimą. Lygių galimybių kontrolieriaus yra pateiktos pastabos, bet yra siūlymai keisti Vidaus tarnybos statutą (toliau – Statutas), įtvirtinant kitokias teisines nuostatas, tačiau šiuo metu teisinis reglamentavimas yra toks. Jei pareiškėjas išdirbtas darbo valandas pasiskaičiavo pagal grafikus, kad turėjo dirbti 40 val., o dirbo virš 40 val., tai gal išdirbo nurodytą valandų skaičių. Yra pažymos iš Personalo skyriaus, kad perdirbtų valandų nebuvo, kiek jis dirbo, tiek jam buvo apmokėta. Vadovavosi teisės aktais, ir buvo sumokėti pinigai, o kai keisis teisinis reglamentavimas, keisis ir apmokėjimas, ir socialinės garantijos, ir visa kita. Kadangi pareiškėjas – pamaininis darbuotojas, taip viskas ir buvo dėliojama. Jis nėra išskirtinis, visiems budėtojams ir dirbantiems pagal grafiką reglamentuojama ir taikoma tokia praktika.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimu (1 t., b. l. 201–204) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo nesumokėto darbo užmokesčio dalį – 2 368,17 Lt už viršvalandinį darbą nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas – statutinis valstybės tarnautojas, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialistas, kurio tarnybą reglamentuoja Statutas. Ginčo esmė – vidaus tarnybos pareigūnų darbo laikas ir jo skaičiavimo ypatumai, teisės norminių aktų, reglamentuojančių darbo laiką bei jo apskaitą, taikymas.

Teismas vadovavosi Statuto 5 straipsnio 2 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi. Teismas įvertino Statuto 29 straipsnio 1, 3 dalių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintų Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo (toliau – Pareigybių sąrašas) 1.20 punkto ir Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų (toliau – Darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumai) 2 punkto, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. rugsėjo 22 d.

įsakymo Nr. V-502 „Dėl įgaliojimų nustatyti pamaininio darbo pradžią ir pabaigą suteikimo policijos įstaigų vadovams“, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 40-V-185 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“ 1, 2 punktų, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. 40-V-43 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato padalinių, dirbančių pamainomis, darbo tvarkos“, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. sausio 28 d.

įsakymo Nr. 40-V-740 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato padalinių darbuotojų, dirbančių pamainomis, sąrašo ir darbo tvarkos“ nuostatas. Remdamasis atsakovo pateiktais pareiškėjo darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, teismas nustatė, kad pareiškėjas per savaitę (7 dienų laikotarpį) dirbo ne daugiau kaip 48 valandas. Šios aplinkybės pareiškėjas neginčijo. Teismas konstatavo, kad statutinių pareigūnų darbo laiko ir jo skaičiavimo ypatumai nuosekliai ir išsamiai reglamentuoti specialiųjų teisės norminių aktų.

Pareiškėjas per savaitę (7 dienų laikotarpį) dirbo ne daugiau kaip 48 valandas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jis dirbo viršvalandžius. Pažymėjo, kad statutinių valstybės tarnautojų statusas kitų valstybės tarnautojų ar darbo teisinių santykių dalyvių atžvilgiu – ypatingas. Pareigūnų tarnybos ypatumai – padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai, yra kompensuojami Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (Statuto 3 str. 7 d.).

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 587 „Dėl Darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, Darbų, sąlygų, kurioms esant gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose, organizacijose tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 587) taikytinas asmenims – darbo teisinių santykių dalyviams, o ne statutiniams valstybės tarnautojams.

Tokia išvada darytina dėl to, kad šis nutarimas priimtas remiantis Darbo kodekso (toliau – DK) 144 straipsnio 4 dalimi, 148 straipsniu ir 149 straipsnio 3 dalimi, įgyvendinant 1993 m. lapkričio 23 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyvą 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau – Direktyva 93/104/EB) bei Europos Sąjungos direktyvų, nustatančių darbo laiko ypatumus atskiroms ekonominės veiklos sritims, nuostatas. DK 144 straipsnio 4 dalyje, 148 straipsnyje, 149 straipsnio 3 dalyje apibrėžiami darbo laiko trukmės, apskaitos, darbo ir poilsio laiko ypatumai tam tikros ekonominės veiklos srityse (gydymo, globos (rūpybos), vaikų auklėjimo įstaigų, energetikos, ryšių specializuotų tarnybų ir kt.).

Direktyva 93/104/EB, kurią įgyvendinant priimtas aptariamas nutarimas, nėra taikoma toms sritims, kurių ypatumai būdingi tam tikrai specifinei veiklai, tokiai kaip ginkluotosios pajėgos ir policija ir kt. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008, kuri yra analogiška, pateiktą aktualių teisės normų aiškinimą. Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai įvertino ir taikė teisės norminius aktus, reglamentuojančius statutinių pareigūnų, nepertraukiamai vykdančių nustatytas funkcijas, darbo laiko, darbo laiko apskaitos klausimus, todėl pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 1–4) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismui buvo nurodęs ne tik, kad atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai neišmokėjo jam priklausančio darbo užmokesčio už viršvalandžius už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant darbo užmokestį nebuvo vadovautasi DK 147, 193 straipsniais. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimu. Teismas visiškai neanalizavo šių argumentų ir dėl jų sprendime nepasisakė.

2. Teismas visiškai nevertino Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2012 m. birželio 7 d. rašto Nr. (12)-SN-77 ir į jį neatsižvelgė priimdamas sprendimą, sprendime šio įrodymo vertinimo ar nevertinimo nemotyvavo, dėl jo net nebuvo užsiminta (ABTĮ 57 str. 1, 6 d., 87 str. 4 d. 3 p.). Šiame rašte konstatuota, kad tokie darbo laiko grafikai yra diskriminuojantys ir pažeidžia žmogaus lygias galimybes. Jam turi būti išmokėtas darbo užmokestis už išdirbtas valandas.

3. Teismo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje nebuvo pateikta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos išvada, kurioje būtent ir nurodyta bei pripažinta, kad tai yra lygių asmenų galimybių pažeidimas, todėl sprendime šios nutarties negalima vertinti kaip priimtos analogiškoje į jo situaciją. Remiasi Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu.

4. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas, kurį nurodė teismas, yra negalimas, nes jis aiškiai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems principams ir normoms (ABTĮ 4 str. 1 d.).

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 9) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimu, ir mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo teismo priteisti iš atsakovo 2 368,17 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už išdirbtus viršvalandžius laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Nurodo, kad, būdamas atsakovo Radviliškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialistas, dirbo pamaininį darbą, todėl jo dirbtas laikas viršijo teisės aktų nustatytą 40 valandų per savaitę darbo laiko normą. Jo teigimu, visas tokio (ilgesnio, negu 40 valandų per savaitę) jo dirbto darbo laikas laikytinas viršvalandiniu darbu ir turėjo būti atsakovo apmokėtas pagal DK nustatytas viršvalandinio darbo apmokėjimo taisykles. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo nurodytais argumentais, teigia, kad pareigūnų (šiuo atveju pareiškėjo) pamaininis darbo laiko organizavimas ir tokio darbo ypatumai nustatyti Statuto, pagal kurį pamaininio darbo laiko trukmė gali būti iki 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį), t. y. ilgesnė, negu pareiškėjo nurodyta 40 valandų per savaitę trukmė. Todėl viršvalandiniu darbu gali būti laikomas tik viršijantis 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) pamaininį darbą dirbusių pareigūnų (pareiškėjo) darbo laikas. Tokio darbo pareiškėjas nedirbo, todėl teisinio pagrindo apmokėti jam už viršvalandinį darbą nebuvo ir nėra.

Iš teismui nurodytų ginčo šalių pozicijų matyti, jog šalys nekvestionuoja faktinių aplinkybių, kad paminėtu laikotarpiu pareiškėjas dirbo pamaininį darbą ir kad jo tokiu būdu dirbtas darbo laikas neviršijo aukščiau nurodytos 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) trukmės. Šias faktines nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes patvirtina ir byloje esantys atitinkami įrodymai, todėl kolegija pripažįsta jas nustatytomis šioje administracinėje byloje ir konstatuoja, kad ginčo dėl fakto tarp šalių nėra (ABTĮ 86 str. 2 d.). Nagrinėjamas ginčas laikytinas ginču dėl teisės, t. y. ginču dėl pareiškėjo darbo laiko teisinio reglamentavimo ir tokio reglamentavimo laikymosi byloje nurodytoje situacijoje. Todėl bylai yra aktualus teisės taikymo ir aiškinimo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad pareiškėjas yra statutinis pareigūnas, todėl, sprendžiant šį ginčą, pirmiausia yra būtina vadovautis specialiuoju vidaus tarnybos teisinius santykius reglamentuojančiu teisės aktu - Statutu. Pažymėtina, kad Statuto 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Tai leidžia daryti išvadą, kad, sprendžiant pareiškėjo nurodyto dirbto darbo laiko priskyrimo viršvalandiniam darbui klausimą, yra būtina vadovautis specialiąja pareigūnų darbo laiką reglamentuojančia Statuto norma – 29 straipsniu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareigūnų, išskyrus šio straipsnio 3-5 dalyse nurodytus pareigūnus, darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) <...>. Pagal jo 3 dalį, nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytą 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu. Šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė.

Aiškindama nurodytas teisės normas, kolegija pažymi, kad aptariamo straipsnio 1 dalyje yra nustatyta bendra pareigūnų darbo laiko apskaitos taisyklė, kuri turi būti taikoma, jeigu pareigūnų darbo laikui nėra taikomos išimtys, nustatytos (be kita ko) šio straipsnio 3 dalyje. Kaip jau buvo pasakyta aukščiau, byloje nėra ginčijama, kad de facto pareiškėjas dirbo pamaininiu būdu organizuotą darbą, todėl bylai yra aktualus Statuto 29 straipsnio 3 dalyje nurodytos išimties taikymo klausimas. Sprendžiant šį klausimą, būtina nustatyti (išaiškinti), ar pareiškėjo pareigybė patenka į šioje dalyje nurodytą Vyriausybės nustatytą pareigybių sąrašą, ar buvo priimtas (šioje dalyje taip pat nurodytas) vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimas, leidžiantis nustatyti pamaininį darbą dirbantiems pareigūnams 40 valandų per savaitę viršijančią darbo trukmę. Tik nustačius šias Statuto 29 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu reikšmingas aplinkybes, galima būtų konstatuoti, kad pareiškėjo nurodytas (neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos) jo dirbto darbo laikas negalėjo būti laikomas viršvalandiniu darbu.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjo pareigybė patenka į Pareigybių sąrašą. (Pažymėtina, kad šis sąrašas Lietuvos Respublikos Vyriausybės buvo patvirtintas, vadovaujantis Statuto 29 str. 3 d.). Byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo aptarti įrodymai patvirtina, kad tiek Lietuvos policijos generalinio komisaro teisės aktu (2003-09-22 įsakymu Nr. V-502), tiek ir lokaliniais teisės aktais (pirmosios instancijos teismo nurodytais Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato įsakymais) pareiškėjo pareigybę atitinkančių pareigūnų darbas buvo dirbamas ir atsakovo apskaitomas pagal pamaininio darbo apskaitos taisykles, nustatytas Statuto 29 straipsnio 3 dalyje. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo nurodytas (viršijantis 40 valandų per savaitę) darbo laikas Statuto 29 straipsnio 3 dalies taikymo prasme nelaikytinas viršvalandiniu darbu.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybės, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą teisingu ir pagrįstu.

Atsakydama į apelianto argumentus apie būtinumą taikyti šioje byloje DK nuostatas dėl viršvalandinio darbo nustatymo ir tokio darbo apmokėjimo, kolegija pažymi, kad iš dalies į šiuos argumentus buvo atsakyta aukščiau, aiškinant Statuto, kaip specialiojo teisės akto, prioritetinį prieš kitus teisės aktus (tarp jų ir DK) taikymą. Be to, toks prioritetinis Statuto nuostatų taikymas yra aptartas ir išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008, kuri iš esmės yra panaši į nagrinėjamą administracinę bylą. Todėl ABTĮ 13 straipsnio 2 dalies bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu į tokį (pateiktą administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008) materialinės teisės normų taikymo aiškinimą yra būtina atsižvelgti ir šioje administracinėje byloje. Apelianto nurodytas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2012 m. birželio 7 d. raštas Nr. (12)-SN-77 – šiame rašte išdėstyta pozicija - yra tik šios institucijos kritinė nuomonė apie Statuto 29 straipsnio nustatyto pareigūnų darbo laiko reglamentavimo tariamą ydingumą, todėl šis raštas negali būti laikomas nei įrodymu administracinėje byloje ABTĮ 57 straipsnio taikymo prasme, nei teisės šaltiniu Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo prasme ir šiuo požiūriu jis nepripažintinas reikšmingu nagrinėjamai bylai.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas