2019-12-18 Nr. AB-24006-3-64-3-02039-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3187-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02039-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2005 m. gegužės mėn. iki 2014 m. gegužės mėn. buvo periodiškai laikomas Šiaulių TI pažeidžiant tinkamo kalinimo sąlygas. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 20, 11, 26, 101, kuriose ploto vienam asmeniui tekdavo žymiai mažiau, nei tai numato teisės normos, ypač išskaičiavus baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, be to, grindys buvo nelygios, nešvarios sienos, kamerose šalta, drėgna, langai nešvarūs, nesandarūs, nebuvo natūralaus apšvietimo, dirbtinis apšvietimas nepakankamas, sanitarinis mazgas neatitiko reikalavimų, neužtikrintas privatumas.

3. Pareiškėjas teigė, kad nurodytų aplinkybių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, suprastėjo regėjimas, todėl patyrė neturtinę žalą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2006 m. sausio 5 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. Atsakovo atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant terminą nuo kreipimosi į teismą dienos.

6. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo teisėtų interesų, tad manė, jog į teismą buvo kreiptasi tik siekiant pasipelnyti.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo R. A. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 5 d. iki 2014 m. balandžio 18 d., suėjus senaties terminui, atmetė.

8. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos bei laikymo kamerose, neatitinkančiose higienos normų, atlyginimo.

9. Teismas nustatė, kad nors pareiškėjas savo skunde nurodo, jog CK 1.134 straipsnio 1 punktas nustato, jog ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams, nes tai yra išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, tačiau pažymėjo, jog toje pačioje pareiškėjo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje aiškiai nurodyta, jog ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (1964 m. CK 93 straipsnio 1 punktas; 2000 m. CK 1.115 straipsnis, 1.134 straipsnio 1 punktas), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (1964 m. CK 93 straipsnio 1 punktas; 2000 m. CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.134 straipsnio 1 punktas). Teismas sprendė, kad šiuo atveju reikalavimas turi ekonominį turinį, yra reikalaujama atlyginti neturtinę žalą, todėl ieškinio senaties terminas yra taikytinas.

10. Teismas nustatė, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2018 m. spalio 15 d. pažymos Nr. 60/09-36555 „Dėl R. A.“ matyti, jog pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2006 m. sausio 5 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014 m. balandžio 18 d.

11. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m, ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbti teisės aktai.

12. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, nuo 2006 m. sausio 5 d. iki 2014 m. balandžio 18 d. periodiškai kalintas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei taikomų higienos normų reikalavimų. Todėl šiuo atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant skaičiuoti terminą nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2018 m. rugsėjo 26 d. (spaudas ant voko, 6 b. l.), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 26 d.

13. Teismas, taikydamas atsakovo prašomą trejų metų senaties terminą bei atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį bei reikalavimą, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 5 d. iki 2014 m. balandžio 18 d., yra taikytinas trejų metų senaties terminas ir dėl to skundas atmetamas.

III. 14. Pareiškėjas R. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą, netaikyti ieškinio senaties termino ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

15. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai apribojo nagrinėtiną ginčo laikotarpį iki trijų metų, t. y. iki skundo padavimo dienos, nors Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti.

16. Pareiškėjas teigia, kad anksčiau apie savo pažeistas teises nežinojo ir negalėjo sužinoti, kadangi lėšų neturėjo, todėl negalėjo daryti teisės aktų kopijų ir taip susipažinti su jais. Be to, pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, taip pat negalėjo susipažinti su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kurioje išaiškinti Europos kalinimo standartai, nes šie nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, o pareiškėjas moka tik lietuvių kalbą. Nurodo, kad ne kartą kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, kad būtų supažindintas su Lietuvos Respublikos teisės aktais, tačiau jam neturint lėšų asmeninėje sąskaitoje, pareiškėjo prašymai buvo ignoruojami arba atsisakoma nemokamai daryti teisės aktų kopijas. Nurodo, kad dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo galimybės pareiškėjas apskritai nežinojo.

17. Pareiškėjas teigia, kad asmuo gali ginti savo teises tinkamai tik apie jas žinodamas. Paaiškina, kad jam kalint Šiaulių TI buvo pažeistos jo teisės į minimalaus ploto vienam asmeniui standartą, taip pat buvo pažeisti higienos normų gyvenamosiose patalpose reikalavimai. Prašo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2922-362/2016, kuria buvo grąžinta bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo dėl 2003–2005 m. netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas taip pat teigia, kad teismas skundžiamame sprendime nepaaiškino, kodėl jis atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. EŽTT Canali byloje teismas priteisė 34 000 Lt neturtinei žalai atlyginti pareiškėjui už daug geresnes kalinimo sąlygas nei šiuo atveju patyrė pareiškėjas. Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo visais argumentais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo nusiskundimai.

18. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas Šiaulių TI aktualiu laikotarpiu buvo laikomas periodiškai nuo 2006 m. sausio 5 d. iki 2014 m. balandžio 18 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. rugsėjo 25 d. ir nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie jo tariamą teisių pažeidimą, t. y. nepagrįstai ilgai, manydamas, jog jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų. Pabrėžia, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai. Be to, atsakovui pateikus atsiliepimą pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas atsikirtimo su prieštaravimais dėl prašymo taikyti senatį nepateikė.

20. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Šiaulių TI pradžios. Pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl pažeidimų į Šiaulių TI administraciją. Duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš administracijos, nėra. Be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog galimų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Pažymi, kad pareiškėjas, siekdamas ginti savo teises dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jau anksčiau kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą ir tai padarė laiku, nepraleidęs ieškinio senaties termino. Taigi pareiškėjas ir šiuo atveju žinojo apie galimus pažeidimus. Todėl atsakovo atstovas mano, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

21. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nenurodė, tokių aplinkybių skundžiamame sprendime nenustatė ir teismas. Pareiškėjo teiginiai, kad Konvencijos 3 straipsnyje senaties terminai nėra numatyti, nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nesant įrodymų dėl senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pareiškėjo reikalavimui dėl žalos už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 5 d. iki 2014 m. balandžio 18 d. pritaikęs ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimo prašo jo skundą tenkinti, ieškinio senaties termino netaikyti. Pareiškėjas nesutinka su ieškinio senaties termino taikymu, teigdamas, kad anksčiau apie savo pažeistas teises nežinojo ir negalėjo sužinoti, kadangi lėšų neturėjo, todėl negalėjo daryti teisės aktų kopijų ir taip susipažinti su jais; be to, negalėjo susipažinti su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje išaiškinti Europos kalinimo standartai, nes šie nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, taip pat Šiaulių TI administracija prašymus padaryti teisės aktų kopijas ignoruodavo arba atsisakydavo nemokamai jas padaryti.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

26. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

27. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas teisme gautas 2018 m. rugsėjo 26 d. (spaudas ant voko, b. l. 6), pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų ilgą delsimą kreiptis į teismą, į atsakovo atstovo prašymą skundo reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 5 d. iki 2014 m. balandžio 18 d. turi būti taikoma ieškinio senatis.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo patirtą neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 5 d. iki 2014 m. balandžio 18 d. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog Konvencijos 3 straipsnyje senaties terminai nėra numatyti, nėra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui pagrįstai taikė ieškinio senatį.

29. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi šiai bylai aktualiomis proceso teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė