2023-01-25 Nr. AB-2149-3-64-3-02087-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-69-1188/2023

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02087-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo I. G..

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, Centras) su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo I. G. (toliau – ir atsakovas) 38 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. liepos 31 d. ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad atsakovas bylai aktualiu laikotarpiu buvo deklaravęs gyvenamąją vietą Radviliškio r. sav., (duomenys neskelbtini), todėl jam, vadovaujantis 2017 m. birželio 22 d. Radviliškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-595 pavirtintais Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai), kyla pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) rinkliavos mokėjimas yra atsakovo prievolė, kurią draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti. Pareiškėjas yra Radviliškio rajono ir kitų savivaldybių įsteigta įstaiga, kuri yra viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas.

3. Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjo prašymą.

5. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Nuostatų 12.2 papunkčiu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad Nuostatų 12.2 papunktyje rinkliavos subjektu yra nurodytas toks gyvenamosios paskirties patalpų gyventojas, kuris gyvena patalpose, kurios nustatyta tvarka: 1) nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre, arba 2) nebaigta jų statyba. Nuostatų 12.2 papunktyje nustatyta pareiga mokėti ginčijamą rinkliavą siejama su aplinkybe, kad vietinės rinkliavos mokėtojas gyvena gyvenamosios paskirties patalpose.

6. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas nenurodė, kokiose gyvenamosiose patalpose, esančiose Radviliškio r. sav., (duomenys neskelbtini), gyveno atsakovas, nevertino, ar atsakovas priskirtinas vienam iš gyventojų, kurie gyveno gyvenamosios paskirties patalpose, kurios nustatyta tvarka nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad atsakovas, vadovaujantis Nuostatų 12.2 papunkčiu, laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju, kadangi ginčo laikotarpiu buvo deklaravęs gyvenamąją vietą Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje. Pabrėžė, kad Nuostatų 12.2 papunktyje nustatyta pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama ne su asmens gyvenamosios vietos deklaravimu, o su jo gyvenimo Nuostatų 12.2 papunktyje nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose faktu. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-388-789/2021). Be to, teismui pateiktame seniūno rašte nurodyta, jog atsakovas apie dešimtmetį (duomenys neskelbtini) seniūnijoje negyvena.

7. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas nelaikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 12.2. papunkčio prasme. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo laikotarpiu iš esmės buvo nekilnojamojo turto objektas, kuris galėtų būti naudojamas kaip gyvenamosios paskirties patalpos, ir kad būtent šiose gyvenamosios paskirties patalpose gyveno atsakovas.

8. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad pareiškėjo prašymas atmetamas kaip nepagrįstas, todėl nepriteisė jam bylinėjimosi išlaidų.

III. 9. Pareiškėjas Centras apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti prašymą.

10. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas prieštarauja Nuostatų esmei, Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo, Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatoms bei teismų praktikai, taip pat ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą dėl atsakovo gyvenimo Nuostatų 12.2 papunktyje nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose. Minėtų teisės aktų sisteminė analizė patvirtina, kad deklaruota asmens gyvenamoji vieta yra jo gyvenamoji vieta arba fizinio asmens faktinio gyvenimo vieta. Pareiškėjui pateikus teismui pažymą, jog atsakovas savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs pažymoje nurodytu adresu, tokie duomenys laikytini asmens faktinio gyvenimo vieta, kol jie nenuginčyti arba kol pats asmuo tokios prezumpcijos nepaneigė. Seniūno rašte nurodytos informacijos patvirtinančių duomenų į bylą nebuvo pateikta, todėl teismas privalėjo vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies nuostata ir laikytis prezumpcijos, jog atsakovo gyvenamoji vieta yra jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu.

11. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad asmuo savo gyvenamąją vietą gali deklaruoti tik gyvenamosios paskirties patalpose, priešingu atveju, asmenys, kurie nėra deklaravę savo gyvenamosios vietos, įtraukiami į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą. Valstybės įmonės Registrų centro direktoriaus 2018 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. v-24 patvirtintų Gyvenamosios vietos deklaravimo taisyklių kontekste asmuo savo gyvenamąją vietą gali deklaruoti tik būste arba gyvenamojoje patalpoje. Atsakovas nepaneigė fakto, kad jis negyvena jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu.

12. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) pozicija dėl asmenų gyvenamosios vietos nustatymo, kuri buvo konstatuota 2011 m. balandžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011. Tačiau nėra aktuali pirmosios instancijos teismo cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuri nustatytomis aplinkybėmis iš esmės nėra tapati nagrinėjamai bylai.

13. Pareiškėjo teigimu, palikus galioti teismo sprendimą, asmenims būtų sudaryta galimybė piktnaudžiauti įgyvendinant savo pareigas, t. y. gyvenant neįregistruotose patalpose nemokėti vietinės rinkliavos, tuo pažeidžiant esminius rinkliavos principus ir jų esmę – kiekvienam teršėjui prisidėti prie atliekų tvarkymo sistemos įgyvendinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl 38 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. liepos 31 d., priteisimo iš atsakovo I. G. pagal Centro prašymą.

15. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymą, motyvuodamas tuo, kad pagal Nuostatų 12.2 papunktį pareiga mokėti rinkliavą siejama su aplinkybe, jog vietinės rinkliavos mokėtojas gyvena gyvenamosios paskirties patalpose, o byloje nėra įrodymų, kad ginčo laikotarpiu iš esmės buvo nekilnojamojo turto objektas, kuris galėtų būti naudojamas kaip gyvenamosios paskirties patalpos, ir kad būtent jose gyveno atsakovas.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, jog teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą, nurodydamas, kad gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys nepagrindžia atsakovo gyvenimo Nuostatų 12.2 papunktyje nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose fakto. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog deklaruota atsakovo gyvenamoji vieta yra ir jo faktinė gyvenamoji vieta, taigi, atsakovui nepateikus šias aplinkybes paneigiančių įrodymų, teismas nepagrįstai pareiškėjo prašymą atmetė.

17. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 16 str. 2 d.).

18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Faktinė aplinkybė, jog atitinkamas asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1390-438/2020). Pagal bendrą taisyklę, atliekų turėtojų pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu ir disponavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2670-442/2017). Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos teisės pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą valdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020). Jeigu objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pavyzdžiui, valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas atliekų turėtoju, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose (2 str. 17 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018, 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2491-442/20).

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad vietinė rinkliava atsakovui ginčo laikotarpiu skaičiuojama vadovaujantis Nuostatų 12.2 papunkčiu. Nuostatų (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d.) 12.2 papunktyje nustatyta, kad pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys gyvenamosios paskirties patalpų (individualių namų), esančių savivaldybės teritorijoje, vienam iš gyventojų (jei šios patalpos nustatyta tvarka nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba). Tame pačiame Nuostatų (akto redakcija, galiojanti nuo 2019 m. birželio 1 d.) punkte (įtvirtinta, kad pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys – gyvenamosios paskirties patalpų, esančių savivaldybės teritorijoje, vienas iš gyventojų (jei patalpos nustatyta tvarka nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, nebaigta patalpų statyba arba gyventojas lieka deklaruotas patalpose po savininko mirties). Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad vietinės rinkliavos mokėtoju, be kita ko, yra nurodytas gyventojas, kuris gyvena gyvenamosios paskirties patalpose.

20. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, teisėjų kolegija pažymi, kad vietinės rinkliavos surinkėjas (šiuo atveju – pareiškėjas), kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti ne tik vietinės rinkliavos dydį, bet ir pagrįstumą; toks įrodinėjimo naštos paskirstymas iš esmės atitiktų mokestinio pobūdžio bylose (kai kyla ginčai tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo), kurios savo pobūdžiu artimos šios bylos kategorijai, formuojamą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir iš to kylančių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012; 2022 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-781-520/2022).

21. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo laikotarpiu atsakovas gyveno Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje esančiose gyvenamosios paskirties patalpose, kurios arba nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, arba kurių statyba nebuvo baigta, arba kad atsakovas, gyvenęs gyvenamosios paskirties patalpose, jose liko deklaruotas po savininko mirties. Pareiškėjo pateiktoje 2021 m. rugsėjo 10 d. pažymoje „Apie gyventojų skaičių“ užpildytos abi grafos „Nuolatinės gyvenamosios vietos deklaravimo data“ skiltys (atvyko, išvyko) nepatvirtina aukščiau minėtų aplinkybių. Aktualu yra tai, ką nustatė ir pirmosios instancijos teismas iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos pateiktos informacijos, kad atsakovas yra dešimtmetį išvykęs iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos, liko tik deklaruota jo gyvenamoji vieta. Seniūnijos pateiktais duomenimis atsakovas ir jo šeima buvo deklaravę savo gyvenamąją vietą vienoje vietoje, nors faktiškai gyveno kitur. Byloje taip nėra duomenų, kad atsakovas yra nekilnojamojo turto Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje savininkas ar savininko įgaliotas asmuo.

22. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nepateikti duomenys, jog atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 12.2 papunkčio prasme. Pareiškėjas, prašydamas priteisti vietinę rinkliavą iš atsakovo, nepateikė teismui faktinių duomenų, kad atsakovas atitinka Nuostatų 12.2 papunkčio situaciją, pagal kurią tik savivaldybės teritorijoje esančių gyvenamosios paskirties patalpų gyventojas yra apmokestinamas vietine rinkliava.

23. Pažymėtina, jog ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina, taigi apeliacinės instancijos teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais. Administracinėje byloje Nr. eTA-388-789/2021 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo Nuostatų teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, kuri aktuali ir nagrinėjamai administracinei bylai, todėl, priešingai, nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi administracinėje byloje Nr. eTA-388-789/2021 pateiktais išaiškinimais.

24. Analogiška ginčui aktuali praktika dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo taikant Nuostatų 12.2 papunktį formuojama ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose dėl vietinės rinkliavos priteisimo (žr., pvz., 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-720-624/2022, 2022 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-719-968/2022, 2022 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-781-520/2022, 2022 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-1217-552/2022).

25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis