2024-10-23 Nr. AB-15342-3-63-3-00495-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-463-463/2024

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00495-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų I. B. ir L. P. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. B. ir L. P. skundą atsakovams Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriui bei Šilutės socialinių paslaugų centrui dėl sprendimo dalies panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai I. B. ir L. P. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Šilutės socialinių paslaugų centro (toliau – ir Centras) 2024 m. balandžio 17 d. pagalbos plano Nr. PP-170 (toliau – ir Planas) dalį, kurioje buvo nuspręsta tęsti vaikų laikinąją globą (rūpybą); 2) pareiškėjams iš atsakovų Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – Tarnyba) bei Šilutės socialinių paslaugų centro priteisti po 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. gegužės 29 d. nutartimi pareiškėjų I. B. ir L. P. skundą atsisakė priimti ir pareiškėjams išaiškino, kad jie savo teises gali ginti, pareikšdami ieškinį bendrosios kompetencijos teisme.

Aptaręs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagal kurį atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka, ne kartą yra nurodęs, jog ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes.

Teismas pažymėjo, kad Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti (toliau – ir Specialioji teisėjų kolegija) 2006 m. gegužės 3 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-XX-32-06) tiesiogiai nurodė, jog keičia Specialiosios teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 28 d. nutartyje Nr. TK-2004-70 suformuotą praktiką, kad su laikinąja globa susiję teisiniai santykiai laikytini kylančiais iš viešojo administravimo, todėl tokios bylos teismingos administraciniams teismams. Specialioji teisėjų kolegija šioje nutartyje pažymėjo, kad nors potvarkį (sprendimą) dėl laikinosios vaiko globos (rūpybos) nustatymo priima viešojo administravimo subjektas, vis tik šiuo atveju, atlikdamas tokio pobūdžio teisės aktais jam priskirtus veiksmus, jis dalyvauja šeimos teisiniuose santykiuose. Teisinių santykių pobūdis, bet ne per se (pats savaime) viešojo administravimo subjekto dalyvavimas tuose teisiniuose santykiuose, apsprendžia ginčo rūšinį teismingumą. Ginčai, kylantys iš globos bei rūpybos teisinių santykių (tiek nepilnamečių, tiek pilnamečių asmenų), savo teisine prigimtimi yra civiliniai teisiniai. Šios kategorijos bylos paliečia socialiai jautrius klausimus, jose nagrinėjami klausimai yra susiję taip pat ir su viešojo intereso apsauga. Dėl šių argumentų, taip pat siekdama asmenų, kuriems reikalinga globa (rūpyba) teisių apsaugos sustiprinimo, Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad šioje – globos ir rūpybos – srityje kylantys ginčai (susiję taip pat ir su laikinąja rūpyba) kompleksiškai turėtų būti nagrinėjami vieningai – bendrosios kompetencijos teisme.

Teismas taip pat pažymėjo, kad 2007 m. gegužės 25 d. nutartyje byloje Nr. ST-4 Specialioji teisėjų kolegija nurodė, kad ginčai, kylantys iš globos bei rūpybos teisinių santykių (tiek nepilnamečių, tiek pilnamečių asmenų), savo teisine prigimtimi yra civiliniai teisiniai. Šios kategorijos bylos apima socialiai jautrius klausimus, jose nagrinėjami klausimai yra susiję su viešojo intereso apsauga, todėl globos ir rūpybos srityje kylantys ginčai, taip pat iš to kylantys reikalavimai atlyginti neturtinę žalą, vadovaujantis absorbcijos taisykle, kompleksiškai turėtų būti nagrinėjami vieningai – bendrosios kompetencijos teisme, kurio kompetencija yra platesnė, negu administracinio teismo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 26 str. 2 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 str. 3 d.). Tokią išvadą Specialioji kolegija grindė atsižvelgusi ir į ankstesnę savo praktiką.

Įvertinęs išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų I. B. ir L. P. skunde keliami klausimai, susiję su laikinosios globos nustatymu, vaiko paėmimu iš tėvų ir grąžinimu jiems, taip pat iš šių veiksmų ar neveikimo kildinami deliktinės atsakomybės klausimai turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.

Teismas pabrėžė, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjų skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjai I. B. ir L. P. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 29 d. nutartį panaikinti.

Pareiškėjai paaiškina, kad Planas yra viešojo administravimo subjekto administracinės procedūros sprendimas, priimtas, kaip nurodyta Plane, atliekant atvejo vadybos proceso metu pagalbos plano peržiūros procedūrą pagal I. B. ir L. P. prašymą skubiai organizuoti atvejo vadybos posėdį, siekiant, jog vaikai nedelsiant būtų grąžinti į šeimą (vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. A1-802 „Dėl Atvejo vadybos tvarkos aprašo patvirtinimo“ III skyriaus 13 punktu, V skyriaus 41 punktu, vyksta I. B. ir L. P. šeimos pokyčių vertinimas, įgyvendinant pagalbos planą (3 mėnesių laikotarpiu), analizuojama dabartinė situacija šeimoje bei priimami tolesni procesiniai sprendimai dėl vaikų: R. P. ir U. P., kuriems nuo 2023 m. lapkričio 7 d. Šilutės rajono savivaldybės mero potvarkiu Nr. M1-454 buvo nustatyta laikinoji globa (rūpyba)) ir nuspręsta: 1) šeimai tęsti socialinės priežiūros paslaugas šeimos namuose;

2) atsižvelgiant į tai, kad vyksta ikiteisminis tyrimas ir tėvams nėra panaikintos kardomosios priemonės dėl apribojimų bendraujant su vaikais, posėdyje dalyvaujantys specialistai nusprendė vaikams tęsti laikinąją globą (rūpybą); 3) šeimai rekomenduojama vykdyti pagalbos plane numatytas priemones bei įsipareigojimus. Toks Centro ir Tarnybos sprendimas pareiškėjams bei jų mažamečiams vaikams R. P. ir U. P. sukelia teisines pasekmes, kadangi, remdamasis tuo, Centras nusprendė tęsti paslaugas šeimai ir vaikų laikinąją globą (rūpybą);

Centro ir Tarnybos sprendimu mažamečiai vaikai nebuvo skubiai grąžinti į šeimą, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 37 straipsnio 8 dalį. Pareiškėjų nuomone, atsakovai nepagrįstai priėmė sprendimą vaikams tęsti laikinąją globą (rūpybą), Planas bei jame nurodytos išvados yra nemotyvuotos ir neatitinka objektyvumo bei teisėtumo reikalavimų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 str.) ir yra priešingas vaikų interesams. I. B. ir L. P. atkreipia dėmesį, kad Planas, kaip administracinės procedūros sprendimas, negali būti vertinamas kaip suteikiantis vaikams ir jų tėvams tinkamą jų teisėtų interesų apsaugą, parinktos intervencijos į šeimos gyvenimą priemonės, t. y.

Plano sprendimu tęsti vaikams laikinąją globą (rūpybą), nėra pagrįstos – nėra jokių objektyvių duomenų, kad 2024 m. balandžio 17 d. atvejo vadybos posėdžio metu pareiškėjai keltų realų pavojų vaikų fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba, kad šeima neįvykdė visų atvejo vadybos proceso metu iškeltų sąlygų, priešingai, – visi specialistai, taip pat ir Centras bei Tarnyba, patvirtino, kad tėvai įvykdė visas atvejo vadybos proceso metu iškeltas sąlygas, yra charakterizuojami teigiamai, tačiau atsakovai vis tiek nusprendė skubiai negrąžinti vaikų, o priėmė sprendimą tęsti vaikams laikinąją globą (rūpybą).

Tai dar kartą įrodo, kad egzistuoja akivaizdus Centro ir Tarnybos specialistų kompetencijų trūkumas.

Pareiškėjai nurodo, kad kaip ir bet kuris individualus administracinis aktas, ginčijamas sprendimas administracinio teismo gali būti panaikintas, pripažinus jį neteisėtu iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtu dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar (ir) neteisėtais dėl to, kad, priimant jį, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d.). Aptarę Viešojo administravimo įstatymo nuostatas bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjai teigia, kad spręsdamas, ar Centras teisėtai ir pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą, teismas privalo įvertinti jame išdėstytų faktinių bei teisinių argumentų pagrįstumą. Pareiškėjų nuomone, jų ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, yra nepagrįstas teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, todėl turėtų būti panaikintas Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytais pagrindais; vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio l dalimi, ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje sprendžia administracinis teismas.

Pareiškėjai nurodo, kad jų prašoma atlyginti neturtinė žala atsirado dėl atsakovų, kaip valstybinio administravimo subjektų ir savivaldybių administravimo subjektų, neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.), o būtent dėl to, kad I. B. ir L. P. mažamečiams vaikams Planu neteisėtai buvo tęsiama laikinoji globa (rūpyba), dėl to pareiškėjai ir jų mažamečiai vaikai patyrė trauminių pasekmių, pablogėjo jų gyvenimo kokybė ir šios pasekmės yra jaučiamos iki šiol. I. B. ir L. P. nurodo, kad patirtą skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ir bendravimo galimybių su vaikais sumažėjimą vertina 40 000 Eur suma.

Pareiškėjai akcentuoja, kad, pagal galiojantį teisinį reguliavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Civilinio proceso kodekso 36 str. 2 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 str. 2 d.). Civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrosios kompetencijos teismams priskiriami nagrinėti ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių. Administracinių teismų kompetencijai priskirtinas nagrinėjimas ginčų dėl teisės viešojo administravimo srityje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d.). Sprendžiant bylos rūšinio teismingumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, iš kokių teisinių santykių – civilinių ar administracinių – suinteresuotas asmuo kelia savo reikalavimus. I. B. ir L. P. akcentuoja, kad jie prašo pripažinti neteisėta ir panaikinti Plano dalį, kurioje buvo nuspręsta tęsti vaikų laikinąją globą (rūpybą). Taigi, pareiškėjai skundžia Centro ir Tarnybos veiksmus (neveikimą), susijusį su šių institucijų funkcijomis bei kompetencija, įgyvendinant Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas bei užtikrinant vaiko teisių įgyvendinimą. I. B. ir L. P. yra akivaizdu, kad byloje keliamas ginčas yra susijęs su viešojo administravimo subjekto veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, todėl turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 1 d., 3 str. 1 d.).

Pareiškėjai pažymi, kad su teismo nurodyta teismų praktika, kaip argumentais, nesutinka, kadangi teismo cituojama teismų praktika šiuo atveju nėra aktuali ir turėtų būti remiamasi Specialiosios teisėjų kolegijos 2023 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-43/2023.

I. B. ir L. P. akcentuoja, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnis nustato bylų, priskirtų administracinių teismų kompetencijai, kategorijas. Bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų jurisdikcija atribojama atsižvelgiant ne vien tik į ginčo subjektą, bet ir į teisinio santykio, iš kurio kyla ginčas, teisinę prigimtį ir pobūdį (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d., Civilinio proceso kodekso 22 str.). Pareiškėjai nurodo, kad administracinės bylos dalykas yra neturtinės atsakovų veiksmais jiems padarymo žalos ir jos atlyginimo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu pagrįstumo nustatymas.

Remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, Civilinio kodekso nuostatomis, susijusiomis su žalos padarytu ir jos atlyginimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“, I. B. ir L. P. akcentuoja, kad neturtinės žalos padarymą ir atlyginimą kildina iš Centro ir Tarnybos veiksmų (neveikimas), susijusių su šių institucijų funkcijomis ir kompetencija, įgyvendinant Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas bei užtikrinant vaiko teisių įgyvendinimą.

Pareiškėjai pažymi, kad administracinis teismas nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 str.). Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Pagal Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktiką, ginčai dėl žalos, kildinamos dėl socialinių paslaugų centrų ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vaiko teisių apsaugos skyriaus veiksmų (neveikimo), yra nagrinėjami administraciniuose teismuose.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjų I. B. ir L. P. atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria teismas jų skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi jus ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą).

Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant, ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020, 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-601-502/2023). Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Viena iš tokių aplinkybių – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reguliuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-631-492/2019, 2023 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-26-575/2023). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 1 d.). Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 str. 1 d.). Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnyje.

Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, jog ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas.

Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjai prašė panaikinti Šilutės socialinių paslaugų centro 2024 m. balandžio 17 d. pagalbos plano Nr. PP-170 dalį, kurioje buvo nuspręsta tęsti vaikų laikinąją globą (rūpybą), bei jiems iš atsakovų priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Nustatyta, kad Centro 2024 m. balandžio 17 d. posėdyje vyko I. B. ir L. P. šeimos pokyčių vertinimas, įgyvendinant pagalbos planą (3 mėnesių laikotarpiu), buvo analizuojama dabartinė situacija šeimoje bei priimami tolesni procesiniai sprendimai dėl pareiškėjų vaikų, kuriems nuo 2023 m. lapkričio 7 d. Šilutės rajono savivaldybės mero potvarkiu Nr. M1-454 buvo nustatyta laikinoji globa (rūpyba). Posėdyje buvo nuspręsta šeimai tęsti socialinės priežiūros paslaugas šeimos namuose. Atsižvelgiant į tai, kad vyksta ikiteisminis tyrimas ir tėvams nėra panaikintos kardomosios priemonės dėl apribojimų bendraujant su vaikais, posėdyje dalyvaujantys specialistai nusprendė vaikams tęsti laikinąją globą (rūpybą). Šeimai buvo rekomenduota vykdyti pagalbos plane nustatytas priemones bei įsipareigojimus. Socialinei darbuotojai šeimoje buvo rekomenduota lankytis vieną kartą per savaitę, esant poreikiui – ir dažniau. Pagalbos plano peržiūra buvo numatyta 2024 m. liepos 17 d. (diena gali keistis), o Planas gali būti koreguojamas, jeigu šeimoje keičiasi įvairios aplinkybės arba šeima pažeidžia vaiko teises ir teisėtus interesus. Kaip jau minėta, pareiškėjai nesutinka su Plano dalimi, kurioje buvo nuspręsta tęsti jų vaikų laikinąją globą (rūpybą). Taigi, šiuo atveju I. B. ir L. P. iniciavo ginčą, susijusį su vaikų laikinąja globa (rūpyba). Be kita ko, jie iš atsakovų prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, patirtą dėl jų darbuotojų atliktų veiksmų.

Kaip jau minėta, administraciniai teismai sprendžia viešojo administravimo srities ginčus, o civilinius ginčus, kaip nustatyta Civilinio proceso kodekso 1 straipsnyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai.

Pagal Civilinio kodekso pirmosios knygos 1.1 straipsnio 1 dalį, į šio kodekso reguliavimo sritį patenka ir šeimos teisiniai santykiai. Globos (rūpybos) teisiniai santykiai yra šeimos teisės reguliavimo dalykas. Globos (rūpybos) nustatymo, jos panaikinimo, globėjo (rūpintojo) skyrimo, globos (rūpybos) organizavimo, globos (rūpybos) priežiūros klausimus reguliuoja Civilinio kodekso trečiosios knygos „Šeimos teisė“ VII dalies „Globa ir rūpyba“ nuostatos. Ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, nagrinėjami Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka (Civilinio proceso kodekso 1 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniai Vaikų teisių apsaugos skyriai, organizuodami vaiko globą (rūpybą), vadovaujasi civilinės teisės normomis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu ir kitais teisės aktais.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 364 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, užtikrina vaikui saugią aplinką, taikydamas vieną iš šių priemonių: 1) perduoda vaiką giminaičių, su vaiku emociniais ryšiais susijusių asmenų ar kitų vaiko tėvų, ar jo atstovų pagal įstatymą nurodytų asmenų, galinčių laikinai prižiūrėti vaiką, priežiūrai, vaiko ir tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą gyvenamojoje vietoje; 2) organizuoja vaiko laikinąją priežiūrą pas giminaičius, su vaiku emociniais ryšiais susijusius asmenis ar kitus vaiko tėvų ar jo atstovų pagal įstatymą nurodytus asmenis, galinčius laikinai prižiūrėti vaiką, prižiūrinčių asmenų gyvenamojoje vietoje; 3) organizuoja vaiko laikinąją priežiūrą, apgyvendinus jį kartu su jo tėvais ar vienu iš jų, arba kitais vaiko atstovais (atstovu) pagal įstatymą, kurie (kuris) nekelia pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, socialinę priežiūrą teikiančioje socialinių paslaugų įstaigoje. To paties straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta, kad vaiko laikinosios priežiūros priemonės, numatytos šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, gali būti taikomos iki 30 dienų. Vaiko laikinosios priežiūros priemonė, numatyta šio straipsnio 1 dalies 3 punkte, gali būti taikoma pagal poreikį, bet ne ilgiau kaip 12 mėnesių. Pagal poreikį vaiko laikinosios priežiūros priemonių, numatytų šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, taikymas gali būti pratęstas iki 30 dienų arba jos keičiamos į vaiko laikinosios priežiūros priemonę, numatytą šio straipsnio 1 dalies 3 punkte. Jeigu vaiko laikinosios priežiūros metu visos įmanomos pagalbos šeimai priemonės yra išnaudotos ir buvo neveiksmingos, o vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei šeimoje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, užtikrindamas vaikui saugią aplinką, inicijuoja laikinosios globos (rūpybos) nustatymo procesą.

Kaip jau minėta, skundžiamoje Plano dalyje buvo nuspręsta pareiškėjų vaikams tęsti laikinąją globą (rūpybą).

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2006 m. gruodžio 13 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-2006/12 yra pažymėjusi, jog tokio pobūdžio bylose keliami klausimai pagal savo esmę negali būti „susiaurinti“ tik iki tam tikrų formalių administracinių procedūrų teisėtumo patikrinimo. Ginčai, kylantys iš globos (rūpybos) teisinių santykių, savo prigimtimi yra civiliniai teisiniai, nepriklausomai nuo to, kad šiuose santykiuose dalyvauja ir atitinkamos valstybės institucijos. Globos (rūpybos) teisinių santykių srityje kylantys ginčai (šiuo atveju, ir dėl žalos atlyginimo atitinkamoms valstybės institucijoms netinkamai įgyvendinant arba neįgyvendinant teisės aktais joms pavestas funkcijas globos (rūpybos) srityje) kompleksiškai turi būti nagrinėjami vieningai, t. y. bendrosios kompetencijos teisme (Civilinio proceso kodekso 1 str. 1 d.).

Taip pat Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2007 m. gegužės 25 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. ST-4 nurodė, kad ginčai, kylantys iš globos bei rūpybos teisinių santykių (tiek nepilnamečių, tiek pilnamečių asmenų), savo teisine prigimtimi yra civiliniai teisiniai. Šios kategorijos bylos apima socialiai jautrius klausimus, jose nagrinėjami klausimai yra susiję su viešojo intereso apsauga, todėl globos ir rūpybos srityje kylantys ginčai, vadovaujantis absorbcijos taisykle, kompleksiškai turėtų būti nagrinėjami vieningai – bendrosios kompetencijos teisme, kurio kompetencija yra platesnė negu administracinio teismo (Civilinio proceso kodekso 26 str. 2 d., Teismų įstatymo 12 str. 3 d.).

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjų akcentuojamoje Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2023 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-43/2023 pateiktais išaiškinimais nėra pagrindo vadovautis, kadangi joje buvo sprendžiami kitokių teisinių santykių teismingumo klausimai, minėtoje nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, kad byla dėl vaiko situacijos vertinimo anketos panaikinimo yra teisminga administraciniam teismui; jokie nagrinėjamai administracinei bylai aktualūs teismingumo klausimai Specialiosios teisėjų kolegijos 2023 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje nebuvo sprendžiami.

Nustatytos faktinės aplinkybės, aktualus teisinis reguliavimas ir aptarti Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti išaiškinimai patvirtina, kad ginčas yra kilęs dėl civilinio proceso reguliuojančių teisinių santykių, tai nėra viešojo administravimo veikla Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalies prasme, todėl kilęs ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Administracinio teismo patikra šiuo atveju neduotų tokio rezultato, kurio pareiškėjai siekia, reikšdami pretenzijas dėl Plano dalies teisėtumo ir pagrįstumo bei prašydami šią Plano dalį panaikinti, o tik faktiškai sukurtų papildomus formalius teisinius ginčus administraciniuose teismuose. Nagrinėjant I. B. ir L. P. keliamą ginčą, turėtų būti vertinama, ar pagrįstai buvo pratęsta jų vaikų laikinoji globa (rūpyba), turėtų būti sprendžiami su globos (rūpybos) tęsimo procedūromis susiję klausimai, vertinamas institucijų šioje srityje atliktų veiksmų pagrįstumas ir panašiai.

Pažymėtina, kad pareiškėjai nei pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, nei atskirajame skunde nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, jog jų keliamas ginčas yra priskirtas administracinių teismų kompetencijai. Įvertinus šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, yra akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju I. B. ir L. P. skundo reikalavimai bei keliamas ginčas iš esmės yra susiję su atsakovų darbuotojų veikla civilinio proceso nuostatų reguliuojamoje srityje, o ne jų, kaip viešojo administravimo subjektų, funkcija. Administraciniai teismai jokių klausimų, susijusių šeimos teisiniai santykiais, taip pat ir globos (rūpybos) klausimų nesprendžia.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog I. B. ir L. P. skundo dėl Plano dalies panaikinimo bei neturtinės žalos jiems atlyginimo priteisimo nagrinėjimas nėra priskirtas nagrinėti administraciniam teismui.

Nesutikdami su Plano dalimi bei siekdami iš atsakovų gauti patirtos neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjai, kaip teisingai išaiškino pirmosios instancijos teismas, turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjų skundo priėmimo klausimą, tinkamai įvertino jų keliamo ginčo pobūdį, todėl pagrįstai I. B. ir L. P. skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgus į tai, Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 29 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.

Nustatyta, kad teikdami atskirąjį skundą, pareiškėjai prie jo pridėjo įrodymus, patvirtinančius 15 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą (mokėtojas – I. B.). Pažymėtina, kad atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus nustatytas išimtis, o apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles, kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus nustatytas išimtis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 str., 151 str.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis ar jo dalis grąžinami, kai žyminis mokestis sumokėtas už skundą (prašymą, pareiškimą), kuris žyminiu mokesčiu neapmokestinamas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 36 straipsnio 3 dalį, žyminiu mokesčiu, be kita ko, neapmokestinami proceso šalių atskirieji skundai. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs pareiškėjų I. B. ir L. P. atskirąjį skundą, sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimo neišsprendė, pareiškėjams grąžinamas už atskirojo skundo padavimą sumokėtas 15 Eur žyminis mokestis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų I. B. ir L. P. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Pareiškėjai I. B. grąžinti sumokėtą 15 Eur (penkiolikos eurų) žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė