2016-10-24 Nr. AB-20133-3-61-3-01325-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1792-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01325-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. L. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1D-881(11) ir priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 326,69 Eur (neišmokėtą pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį). Pareiškėjas nurodė, kad sąžiningai uždirbta valstybinė pensija, kuri buvo sumažinta esant sunkiai finansinei situacijai valstybėje, turi būti grąžinta.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 26 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1D-881(11), o likusioje dalyje pareiškėjo skundą priėmė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. neterminuotai įgijo teisę į valstybinę pensiją, kuri nuo 2010 m. sausio mėnesio buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2014 m. lapkričio 14 d. prašymą, kuriame pareiškėjas prašė, be kita ko, kompensuoti sumažintą pensijos dalį, 2015 m. sausio 22 d. sprendime Nr. 1D-881 (11), be kita ko, nurodė, jog pareiškėjo valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. mažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Konstitucijai. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundas grindžiamas tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų antikonstitucingumu, todėl atmestinas kaip neturintis teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas J. L. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, panaikinti atsakovo 2015 m. sausio 22 d. atsakymą ir priteisti iš atsakovo 3 326,69 Eur neišmokėtos pensijos.

Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovo 2015 m. sausio 22 d. atsakyme išreikšta pozicija yra klaidinga, nes prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Pareiškėjas sutinka, kad esant sunkiai finansinei situacijai valstybėje bei visuotinei krizei galima buvo spręsti klausimą dėl kai kurių išmokų mažinimo tam tikram laikotarpiui įsipareigojant jas sugrąžinti išnykus sąlygoms ir aplinkybėms, dėl ko jos buvo sumažintos. Pareiškėjo manymu, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimai riboja jo teises į nuosavybę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 dienos.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui J. L. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 26 d. nutartimi atsisakė priimti J. L. skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1D-881(11) ir priėmė pareiškėjo skundą likusioje dalyje, t. y. dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo iš atsakovo nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Pareiškėjas šios Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties atskiruoju skundu neskundė. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą priėmė išnagrinėjęs pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo Ministerijos 2015 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 1D-881(11) teisėtumo ir pagrįstumo klausimo, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su minėto Ministerijos sprendimo teisingumu, neturi reikšmės apeliacine tvarka vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Pasisakydama dėl apelianto nuomonės, jog jam turėjo būti priteista iš atsakovo 3 326,69 Eur neišmokėtos pensijos, teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Atitinkamai pareiškėjui J. L. valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir 2013 m. gruodžio 31 d. buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio bei Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjo pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas nebebuvo mažinama.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (be kita ko, dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, jog valstybinių pensijų gavėjams pensijų nepriemokos nepagrįstai nėra kompensuojamos, teisėjų kolegija nurodo, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje įtvirtinti pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820) ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose pasisakė tik dėl dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos patvirtinimo, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime apie pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą iš viso nebuvo pasisakyta. Minėta, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo pensija buvo sumažinta dideliu mastu, nes ji buvo sumažinta ne daugiau nei 20 procentų.

Konstituciniam Teismui pripažinus, kad: 1) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nedelsiant numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tik tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu; 2) kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo ilgesnio termino nustatymas yra objektyviai pateisinamas, teisėjų kolegija negali konstatuoti, kad Lietuvos valstybė privalėjo teisės aktais numatyti valstybinių pensijų gavėjų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), nėra pagrindo spręsti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, atitinkamai nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinus tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, jog Ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui J. L. nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a

Pareiškėjo J. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Audrius Bakaveckas Ramūnas Gadliauskas