2021-09-22 Nr. AB-19240-3-65-3-00005-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-570-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00005-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad netinkamomis sąlygomis Kauno TI buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 25 d. iki 2018 m. birželio 25 d. Kamerose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Kamerose esantys valgomieji stalai buvo skirti naudotis tik 2 asmenims, tačiau jais teko naudotis žymiai daugiau asmenų, dėl to visi vienu metu valgyti karštą maistą negalėjo. Kamerose buvo netinkama ventiliacija ir natūralus apšvietimas. Nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu). Kartą per savaitę 15 min. pasinaudoti dušu neužteko. Pareiškėjas Kauno TI turėjo teisę į tik vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Kauno TI negalėjo dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, nes pareiškėjas yra rusiakalbis, o visos socialinės reabilitacijos programos vyksta lietuvių kalba. Atskirų kursų „lietuvių kalbai“ nebuvo. Laisvės atėmimo įstaigos personalas su pareiškėju bendravo tik lietuvių kalbą, buvo atsisakoma iš jo priimti prašymus, skundus, surašytus rusų kalba. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą.

3. Atsakovo atstovas Kauno TI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovo nurodė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2018 m. liepos 3 d. Kauno TI veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti ir pagrįsti teisės aktų nuostatomis. Nėra duomenų, kad pareiškėjas patyrė papildomus neigiamus išgyvenimus, jautė dvasinį ar fizinį diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengimai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Kauno TI, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI, atlyginimo.

7. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog netinkamomis sąlygomis Kauno TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 25 d. iki 2018 m. birželio 25 d., tačiau iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2017 m. spalio 2 d. Byloje esant tokiems duomenims, byloje sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2018 m. birželio 25 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

8. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (neteko galios 2020 m. gruodžio 22 d.) (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.6–14.8 papunkčiuose yra išvardinti baldai, kurie turi būti kameroje: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Nurodytos teisės normos nustato, kad kameroje turi būti vienas stalas, tačiau nenustato, kiek kameroje turi būti taburečių (suoliukų). Teismas sprendė, kad taburečių (suoliukų) skaičius turėtų atitikti kameroje laikomų asmenų skaičių. Iš tipinių kamerų nuotraukų matyti, kad kiekvienoje kameroje yra stalas ir keli suoliukai. Teismo vertinimu, ant suoliukų, tuo pačiu ir prie stalo, gali sėdėti iki 4 asmenų. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. kovo 29 d. (išskyrus keletą dienų), kameroje Nr. 352 buvo laikomi nuo 5 iki 8 asmenų (įskaitant pareiškėją), todėl pareiškėjo skundo teiginys, kad prie valgomojo stalo trūko vietos atsisėsti, laikomas pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, analizuojamu aspektu pareiškėjo atžvilgiu kontatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai.

9. Teismas nurodė, kad byloje yra pateikta Kauno TI direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1-280 patvirtinta Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa. Spręstina, kad pareiškėjas įvairiose programose galėjo dalyvauti savo noru, tačiau teismui nepateikė jokių duomenų apie tai, į kokias programas pareiškėjas užsirašė, nepateikė duomenų, ar kreipėsi į administraciją dėl dalyvavimo programoje ar kitame užsiėmime. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis nemoka lietuvių kalbos, vertintini kritiškai, nes, kaip matyti, skundą pareiškėjas surašė lietuvių kalba. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo dalyvauti užimtumo programose vertintini kaip nepagrįsti. Teismas taip pat nenustatė kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų.

10. Teismas konstatavo, kad nustatyta, jog Kauno TI neužtikrino kameros, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas, aprūpinimu tinkamu kiekiu taburečių (suoliukų) prie valgomojo stalo. Tokios laikymo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 str.), žala (CK 6.249 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.247 str.).

11. Teismas, įvertinęs pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (kamera, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, tinkamu kiekiu taburečių (suoliukų) prie valgomojo stalo nebuvo aprūpinta apie 3,5 mėnesio), atsižvelgęs, kad nėra duomenų, jog Kauno TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri apribojimai ir su tuo susiję pareiškėjo nurodomi neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, atsižvelgęs, kad byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus, psichologus, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

12.1. Kaip teisingai nustatė teismas, ant kameroje esančių suoliukų gali susėsti 4 asmenys, dėl to pusryčių, pietų, vakarienės metu prie stalo galėjo valgyti būtent tiek žmonių vienu mietu. Kiti nuteistieji privalėjo valgyt arba stovėdami, arba lovoje, arba laukti, kol vieni nuteistieji pavalgys, tačiau laukiant maistas atšaldavo. Dėl šių priežasčių kildavo konfliktai, pareiškėjas jautėsi neapsaugotas, patyrė dvasinius išgyvenimus. Šis pažeidimas tęsėsi nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. kovo 29 d., išskyrus keletą dienų. Todėl šis pažeidimas turi būti įvertintas piniginiu ekvivalentu.

12.2. Pareiškėjui apeliacinį skundą padėjo surašyti su juo mokykloje besimokantys nuteistieji. Per du metus pareiškėjo lietuvių kalbos įgūdžiai patobulėjo, bet nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, kodėl nebuvo sudaryta galimybė pareiškėją mokyti lietuvių kalbos Kauno TI. Pareiškėjas neturėjo sąlygų dalyvauti Kauno TI vykusiuose užsiėmimuose dėl lietuvių kalbos nemokėjimo. Tai dar karta įrodo, kad Kauno TI jis buvo diskriminuojamas. Dėl to pareiškėjas patyrė patyčių, jaudindavosi, kildavo nesusipratimų, daug ko jis turėjo atsisakyti. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad įkalinimo įstaigose negali būti jokios diskriminacijos ypač pagal tautybę, rasę ar socialinį statusą. Tai šiurkštus pažeidimas kuris nėra suderinamas su normaliomis kalinių gyvenimo sąlygomis.

13. Atsakovo atstovas Kauno TI atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad:

13.1. Pareiškėjas nenurodo teismo sprendimo panaikinimo pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ). Pareiškėjas siekia pratęsti bylos nagrinėjimą antrosios instancijos teisme. Pareiškėjo nurodomos naujos aplinkybės, išdėstytos apeliaciniame skunde, susijusios su kalbos nemokėjimu ir negalėjimu valgyti šilto maisto, apeliacinės instancijos teismo neturėtų būti vertinamos. Jos nėra reikšmingos ir nedaro įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

13.2. Lietuvių kalbos įgūdžiai patobulėti gali tik juos turint, t. y. jau mokant lietuvių kalbą. Taigi, pareiškėjas apeliaciniame skunde pats patvirtino, kad prieš du metus mokėjo lietuvių kalbą, o dabar ji dar patobulėjo. Abejotina, kad pareiškėjas gali nemokėti lietuvių kalbos. Jis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Kauno TI pirmosios instancijos teismui pateikė Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programą, patvirtintą Kauno TI direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1-280, pagal kurią suimtiesiems (nuteistiesiems) yra siūlomas platus spektras veiklų už kameros ribų. Pareiškėjas taip pat galėjo naudotis bibliotekos (kurioje gausu literatūros ir rusų kalba) paslaugomis. Pareiškėjas nenurodo kaip dalyvavimas renginiuose (pvz., sporto, dailės, muzikos ir kitose programose), susijęs su kalbos mokėjimu ar nemokėjimu. Rusų kalba yra plačiai paplitusi ir daugelis Kauno TI darbuotojų ją moka, todėl neabejotina, kad pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas, o nedalyvavimas resocializacijos programose galėjo būti tik dėl paties pareiškėjo iniciatyvos stokos, kadangi minėtos programos yra savanoriškos. Pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė, kad reiškė pageidavimą dalyvauti kokioje nors programoje ir kad jam buvo atsakyta neigiamai.

13.3. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo patirti nepatogumai galėjo būti tik itin nežymūs, manytina, kad pirmosios instancijos teismas parinko tinkamą neturtinės žalos atlyginimo būdą – teismo sprendimu pripažino asmens teisių pažeidimo faktą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos pareiškėjui kalint netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2018 m. birželio 25 d., atlyginimo. Visgi byloje nustatyta, kad pareiškėjas Kauno TI buvo kalinamas nuo 2017 m. spalio 2 d., dėl to byloje ginčo laikotarpis yra nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2018 m. birželio 25 d.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

16. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Byloje nėra ginčo, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. kovo 29 d., kai kalėjo daugiau nei 4 asmenys, dėl suoliukų (kėdžių) trūkumo ne visi kalinami asmenys turėjo vietos atsisėsti prie stalo vienu metu. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis (b. l. 23–25), konstatuoja, kad minėtu laikotarpiu iš viso tai tęsėsi 92,5 paros. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl to buvo pažeistas Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 papunktis, pagal kurį tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – ir Aprūpinimo normos) 9.5 papunktis, pagal kurį tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose suolo, kėdės arba taburetės viena sėdima vieta turi tekti vienam asmeniui.

18. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nemokėjo lietuviškai. Bylos duomenys apie nuteistąjį (b. l. 64) patvirtina, kad jis yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs Lietuvoje. Be to, pareiškėjo argumentai, kad jam nebuvo sudaryta galimybė mokytis lietuvių kalbos, jis neturėjo sąlygų dalyvauti Kauno TI vykusiuose užsiėmimuose dėl lietuvių kalbos nemokėjimo, yra itin abstraktūs ir išsamiau nepagrįsti, nors, siekdamas pagrįsti savo reikalavimą, būtent pareiškėjas šioje byloje turėjo pareigą pateikti motyvuotus argumentus (aplinkybes) apie kalinimą netinkamomis sąlygomis. Beje, nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis Kauno TI administracijai, jog jam nesudaromos sąlygos mokytis (tobulinti) lietuvių kalbos ir dalyvauti laisvalaikio užimtumo programose. Vadovaujantis Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2015 m. įsakymu Nr. 1-280 patvirtinta Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų užimtumo programa (b. l. 30–36), darytina išvada, kad laisvalaikio užimtumo programos Kauno TI buvo vykdomos (dėl to byloje ginčo ir nėra), o tarp laisvalaikio programų yra ir daug veiklų, kuriomis užsiimti, teisėjų kolegijos vertinimu, nebūtinos geros lietuvių kalbos žinios (pvz., dailės, karpymo, keramikos užsiėmimai). Be to, kaip patvirtino Kauno TI, nemaža dalis laisvės atėmimo įsitaigos personalo moka ir pareiškėjo gimtąją rusų kalbą, taip pat laisvės atėmimo įstaigoje yra kalinamiesiems skirtų knygų rusų kalba. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pripažintina, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo aptartais aspektais.

19. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl sėdimų vietų prie stalo trūkumo (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 papunkčio ir Aprūpinimo normų 9.5 papunkčio pažeidimas), tačiau yra pagrindas konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti. Pareiškėjas šioje byloje nenurodė jokių išsamesnių argumentų, kurie pagrįstų, kad dėl sėdimų vietų prie stalo trūkumo jis patyrė tokio pobūdžio žalą, jog ją būtų galima kompensuoti tik pinigais. Pareiškėjo pateikti argumentai apie šiuo aspektu patirtą neturtinę žalą yra gana abstraktūs ir neišsamūs. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išdėstytiems išsamiems argumentams, kurie pagrindžia, kad nėra pagrindo nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą, ir jų nebekartoja (žr. šios nutarties 11 p.).

20. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė