2017-04-25 Nr. AB-8876-3-62-3-01468-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-357-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01468-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 4–5), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad atskirais laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. buvo laikomas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, kurioje laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose nustatytų reikalavimų. Pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto, kadangi visą kameros plotą užėmė inventorius, laisvos vietos beveik nebuvo, todėl nebuvo galima pajudėti, teko sėdėti arba gulėti. Kamerų langų stiklai buvo išdaužyti, kamerose buvo šalta, drėgna, veisėsi pelėsis. Valgyti tekdavo sėdint lovoje, kadangi stalas buvo mažas, prie jo negalėjo susėsti visi kameroje esantys asmenys. Minkštasis inventorius buvo išduodamas nešvarus. Sanitariniame mazge nebuvo oro šalinimo sistemos, jis neatitvertas nuo gyvenamųjų patalpų, todėl tvyrojo nemalonus kvapas. Dušu buvo galima pasinaudotis 1 kartą per savaitę, tačiau į dušo patalpas buvo vedami keli žmonės, teko praustis ir su homoseksualiu asmeniu. Esant areštinėje, artimieji negalėjo perduoti pareiškėjui maisto produktų, jam buvo draudžiama apsipirkti, todėl nusilpo imunitetas, nukrito svoris, pareiškėjas jautė alkį. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo jo pasitikėjimas savimi, buvo žalojama sveikata.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Komisariato, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 29–41).

Atsakovas sutiko, kad ginčui aktualiu laikotarpiu ne visą laiką pareiškėjui buvo užtikrinta teisės aktais nustatyta ploto norma, tačiau ji buvo pažeista nežymiai ir tai nėra reikšminga žalos atlyginimui. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), nepateikta minimalių areštinių kamerų ploto normų. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d.

įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, Taisyklės), 80 punktas nustatė, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šios taisyklės galioja iki vidaus reikalų ministras patvirtins Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles.

Naujos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės nėra patvirtintos. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių- pataisos namus).

Komisariato areštinėje gyvenimo, buities, sanitarinės sąlygos atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) nuostatas. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančioje areštinėje, visą buvimo Komisariato areštinėje laiką dėl savo pažeistų teisių ar blogų laikymo sąlygų jis nesikreipė ir žalos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme, kuri teismo galėtų būti įvertinta pinigais, nepatyrė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo E. Ž. skundą atmetė (b. l. 92–97).

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas patyrė dėl netinkamų laikymo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygų per laikotarpį nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d.

Higienos normos HN 37:2009 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Analogiška nuostata įtvirtinta Taisyklių 6 punkte. Netinkamas laikymo sąlygas areštinėje pareiškėjas grindžia per mažu gyvenamojo ploto suteikimu. Taisyklių 80 punktas nustato, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje buvo laikomas: nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 5 d. kameroje Nr. 9, kurios plotas 6,14 kv. m, kameroje buvo 2 asmenys, kiekvienam teko po 3,07 kv. m; nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2015 m. kovo 12 d. – kameroje Nr. 7, kurios plotas 18,63 kv. m, kameroje buvo 5 asmenys, kiekvienam teko po 3,72 kv. m ploto; nuo 2015 m. kovo 26 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. – kameroje Nr. 2, kurios plotas 18,46 kv. m, kameroje daugiausiai buvo 5 asmenys, kiekvienam teko po 3,69 kv. m ploto; nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. birželio 4 d. – kameroje Nr. 1, kurios plotas 8,70 kv. m, kameroje buvo 2 asmenys, kiekvienam teko po 4,35 kv. m ploto. Taigi ginčo laikotarpiu atitinkamai trūko: 1,93 kv. m (5 paras), 1,28 kv. m (8 paras), 1,31 kv. m (15 parų), 0,65 kv. m (8 paras).

Teismas nurodė, kad į bylą pateikti objektyvūs ir neginčijami duomenys (nuotraukos, Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. vasario 3 d. patikrinimo aktas Nr. PT-10, 2015 m. sausio 27 d. patikrinimo aktas Nr. PT-6) paneigia pareiškėjo argumentus dėl areštinėje esančių sąlygų neatitikimo nustatytiems teisės aktais reikalavimams. Areštinėje laikomi asmenys apgyvendinimui skirtose kamerose (atitinka Higienos normos HN 37:2009 18 p.), apgyvendinimo kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti 120–130 cm aukščio pertvaromis, sanitarinį mazgą sudaro unitazas, praustuvė (atitinka Higienos normos HN 37:2009 20 p.). Policijos areštinėje gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai (atitinka Higienos normos HN 37:2009 21 p.), areštinėje nėra graužikų bei buitinių parazitų (atitinka Higienos normos HN 37:2009 53 p.). Į areštinę patekę asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais ir rankšluosčiais (atitinka Higienos normos HN 37:2009 56 p.). Asmenims, laikomiems areštinėje, suteikiamos sąlygos prausti visą kūną po šiltu dušu vieną kartą per savaitę (atitinka Higienos normos HN 37:2009 60 p.). Komisariatas yra sudaręs sutartį Nr. 64-ST2-48 su UAB „Waveland“ dėl skalbimo paslaugų teikimo, su UAB Dezinfa“ – dėl vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo areštinės patalpose. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvadų, kad Komisariato areštinėje Lietuvos higienos normų pažeidimų nenustatyta.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog esant areštinėje artimieji negalėjo perduoti jam maisto produktų, jam buvo draudžiama apsipirkti, dėl to jis jautė alkį, nusilpo imunitetas. Higienos normos HN 37:2009 8 punktas nustato, jog policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Taisyklių 59 punktas nustato, jog policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenis tinkamai paruoštą maistą, kurio kokybė ir kiekis turi atitikti mitybos ir šiuolaikinės higienos reikalavimus. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2014 m. gegužės 19 d. tarp UAB „Niklita“ ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo sudaryta sutartis Nr. 64-IL-2770 dėl maitinimo paslaugų tiekimo areštinėje, kurioje numatyta maitinimo tvarka ir sąlygos. Sutarties šalis – UAB „Niklita“ įsipareigojo, kad teikiamų paslaugų kokybė atitinka Lietuvos Respublikos standartus, techninius reikalavimus (sutarties 1.1 ir 1.2 p.). Minėtos sutarties 2.1 punkte nurodyta, jog skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai asmenims, laikomiems policijos komisariato areštinėje, patvirtinti Lietuvos policijos komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtinimo“. Sutarties 2.6 punktu paslaugų teikėjas įsipareigojo, kad tiekiamas maistas turi atitikti Lietuvos Respublikos maisto įstatymo, Lietuvos higienos normos HN 15:2055 „Maisto higiena“ ir kitų teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad minėtos sutarties sąlygos ar higienos normų reikalavimai dėl maisto kokybės ar kiekio būtų pažeisti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo nuteistojo statusą. Pagal Taisyklių nuostatas, teisė gauti perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais netaikoma nuteistiems asmenims, turintiems nuteistojo statusą, todėl pareiškėjo skundo motyvai dėl maitinimosi bei daiktų perdavimo tvarkos pažeidimų laikyti nepagrįstais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz.: administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildino iš to, kad Komisariato areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, teismo įsitikinimu, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (pvz., 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją).

Administracinėje byloje nustačius, kad 36 paras pareiškėjas buvo laikomas areštinės kamerose, kuriose trūko teisės aktais nustatytos gyvenamojo ploto normos, yra pagrindas pripažinti, jog Komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas asmenų buvimo policijos areštinėje sąlygas. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas truko gana trumpą laikotarpį ir nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Byloje taip pat nenustatyta, jog Komisariatas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Juolab, kad byloje kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nenustatyti.

Teismas pažymėjo, kad nors byloje nustatytos aplinkybės dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normos pažeidimo sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, bet pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Konkrečiu atveju nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo laikymo sąlygų Komisariato areštinėje nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė. Taigi pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).

III. Pareiškėjas E. Ž. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 112).

Pareiškėjas paaiškina, kad Komisariato areštinėje 36 paras buvo laikomas neužtikrinant teisės aktuose nustatytos minimalios ploto normos ir minėti nepatogumai sukėlė jam neturtinę žalą, kuri atsižvelgiant į EŽTT praktiką turi būti atlyginta. Be to, konkrečiu atveju buvo pažeista areštinėje laikomų asmenų teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 119–120).

Atsakovas atsiliepime paaiškina, kad palaiko savo atiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus ir jų iš naujo nekartoja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad per laikotarpį nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. su pertraukomis buvo laikomas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas, skųsdamas jam nepalankų pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia dviem esminiais argumentais, t. y. kad teismas, pripažinęs, jog 36 paras pareiškėjui teko areštinės kameros plotas, mažesnis nei teisės aktais nustatyta minimali norma, nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė priteisti neturtinės žalos atlyginimą, be to, netinkamai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo pozityvia pareiga sudaryti sąlygas, kuriomis būtų išlaikytas asmens privatumas jam naudojantis sanitariniu mazgu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Higienos normoje HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma policijos areštinės gyvenamojoje patalpoje vienam asmeniui nebuvo įtvirtinta. Šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės. Pagal Taisyklių 80 punktą, policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m <...>.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro E. Ž. skundo ir atsakovo atsikirtimų pagrindą, ištyrusi administracinio ginčo šalių pateiktus kitus įrodymus, nustatė, kad Komisariato areštinėje pareiškėjas buvo laikomas trimis atskirais periodais: nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 12 d. (2015 m. kovo 5 d. pareiškėjas buvo perkeltas iš kameros Nr. 9 į kamerą Nr. 7), nuo 2015 m. kovo 26 d. iki balandžio 9 d. (kamera Nr. 2) ir nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. birželio 4 d. (kamera Nr. 1), kurių bendra suma – 35 paros. Visą šį laiką jam teko 3,07–4,35 kv. m kameros ploto, t. y. mažiau nei po 5 kv. m asmeninės erdvės, garantuojamos pagal nacionalinę teisę (Taisyklių 80 p.), bet daugiau nei EŽTT praktikoje nustatytas 3 kv. m daugiavietės kameros minimalus ploto standartas (pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją).

Atsižvelgusi į tai, kad per ginčo laikotarpį nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. 35 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas 5 kv. m kameros plotas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog analizuojamu atveju valdžios institucija (Komisariatas) CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Byloje nesant duomenų, jog šis, nors ir epizodinis, ribojimas buvo sušvelnintas kokiomis nors adekvačiomis ankštų patalpų kompensavimo priemonėmis, yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo policijos įstaigos areštinėje sąlygas pažeidimą.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad Komisariato administracija neužtikrino privatumo naudojantis tualetu, pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatė. Šį savo vertinimą teismas grindė Marijampolės visuomenės sveikatos centro operatyviosios kontrolės išvadomis, pateiktomis 2015 m. sausio 27 d. patikrinimo akte Nr. PT-6 ir 2015 m. vasario 3 d. patikrinimo akte Nr. PT-10, kad pažeidimų, susijusių su Komisariato areštinės kamerų sanitarinių mazgų įrengimu (reglamentavo Higienos normos HN 37:2009 20 p.), nebuvo išaiškinta.

Vadovaujantis HN 37:2009 (neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d.) 20 punkto nuostatomis policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Pažymėtina, jog pareiškėjas neneigė, kad tokios pertvaros Komisariato areštinės kamerose Nr. 1, 2, 7, 9 yra ir šią aplinkybę neginčytinai patvirtina areštinės kameros vidaus nuotraukos (b. l. 43–47). Privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą E. Ž. apibūdino tuo, kad tualetas įrengtas toje pačioje kameros patalpoje, o jo atitvėrimas nuo gyvenamosios dalies yra nepakankamas, todėl šioje zonoje esantis asmuo prieš savo valią patenka į pašalinių stebėtojų matymo lauką.

Minėto pareiškėjo nusiskundimo, iš kurio kildinama neturtinė žala, kontekste yra aktuali EŽTT praktika. Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie yra svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, EŽTT ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina be kita ko galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr. 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 73–75 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją, 99 p.).

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT priminė, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, § 78 ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], §49).

Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su pilnu atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, § 74) (žr. 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją, 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją, 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyevir kt. prieš Rusiją, 165 p.).

Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą būtent neigiamai ir vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas).

Atsižvelgdama į pirmiau aptartą EŽTT praktiką, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors sanitarinio mazgo atskyrimas dalinėmis pertvaromis nuo daugiavietės gyvenamosios patalpos dalies nacionalinėje teisėje nurodytų standartų nepažeidžia, tačiau jis nelaikytinas pakankamu ir asmens privatumo tinkamai neapsaugo. Tokio požiūrio į asmens privatumo garantijas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas (žr. 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-402-662/2017, 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017).

Pažymėtina, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjo laikymo areštinės kamerose metu sanitariniai mazgai pagal poreikį galėjo būti visiškai izoliuoti nuo patalpos gyvenamosios dalies papildomomis priemonėmis (pvz.: užuolaida, slankia sienele, mobilia širma ar pan.), taip sudarant prielaidas išlaikyti naudojimosi tualetu paslaptį. Todėl šiuo atveju esant konkretiems pareiškėjo nusiskundimams dėl privatumo pažeidimo ir atsakovui jų nepaneigus, yra pagrindas pripažinti, kad visą laiką, kai pareiškėjas areštinės kamerose gyveno ne vienas, kuris sutampa su bendra jo buvimo Komisariato areštinėje trukme, t. y. 35 paras, kuriomis jam nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas pagal nacionalinę teisę, šias laikymo sąlygas papildomai apsunkino privatumo naudojantis tualetu nebuvimas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, dėl minėtų neigiamų veiksnių įtakos buvo pažemintas pareiškėjo orumas ir akivaizdžiai viršyta kalinimui priimtina kentėjimo riba.

Todėl, priešingai nei pripažino pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala ir tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz.: EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).

Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai bei kt. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016, 2017 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1114-520/2017).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, CK 6.250 straipsnio nuostatomis bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo, jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, įvertinusi nustatytas pažeidimo aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, daro išvadą, kad pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nors pareiškėjas reikalauja priteisti jam 10 000 Eur sumą, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios leistų spręsti, jog tokio dydžio kompensacija galėtų būti adekvati. Atsižvelgęs į laikymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (12, 15 ir 8 parų periodai), į nedidelį pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė jam laikinas dvasines kančias, tačiau nesutrikdė sveikatos, į kitus pirmiau nurodytus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo orientyrus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą, priteisiant pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą už 2015 m. kovo 1 d. – 2015 m. birželio 4 d. laikotarpį, kuriuo pareiškėjas, laikomas Komisariato areštinėje, patyrė kamerų erdvės (ploto) bei naudojimosi tualetu privatumo trūkumą.

Patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija kitų proceso teisės normų pažeidimų nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo teisės į likusias gyvenimo ir buities sąlygas užtikrinimo (apeliantas dėl to konkrečių prieštaravimų nepareiškė), šių motyvų nekartoja.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. Ž. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo E. Ž. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui E. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 (vieną šimtą) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas