2020-12-22 Nr. AB-24356-3-61-3-03670-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3799-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03670-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė po reorganizavimo), 10 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 1997 m. kovo mėn. iki 2019 m. birželio 27 d., kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas jo privatumas. Pareiškėjas pažymėjo, jog visose kamerose tualetas yra gyvenamosiose patalpose ir atskirtas sienele, kuri nesiekia 1,5 m aukščio, bei užuolaida. Kadangi toks sanitarinio mazgo atskyrimas neatitinka higienos reikalavimų, pareiškėjas patyrė didžiulį diskomfortą, psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K pareigūnai į kamerą įeidavo be perspėjimo, todėl jis ne kartą buvo užkluptas. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K, tačiau jam buvo atsakyta, kad užuolaida pakankamai apsaugo privatumą. Pareiškėjo nuomone, toks sanitarinio mazgo atitvėrimas neatitinka nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

5. Atsakovas nurodė, kad neturi galimybės pateikti išsamesnę informaciją apie pareiškėjo judėjimą kamerose iki 2016 m. sausio 1 d., nes suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos duomenų saugojimo terminas yra 3 metai. Atsakovas pateikė duomenis, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 27 d., kai buvo laikomas Lukiškių TI-K, kameroje buvo laikomas vienas. Atsakovo teigimu, Lukiškių TI-K įrengti sanitariniai mazgai atitinka jiems nustatytus higienos reikalavimus, o pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja vadovaudamiesi nustatytų reikalavimų bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

6. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas skundą grindė ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo R. S. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2019 m. spalio 22 d., todėl reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2016 m. spalio 21 d. pritaikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

9. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K 2016 m. balandžio 18 d. atvyko ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 36, kurioje buvo laikomas vienas; nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2019 m. vasario 18 d. buvo laikomas kameroje Nr. 36 vienas; 2019 m. vasario 19 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 95, kurioje buvo laikomas vienas; nuo 2019 m. vasario 20 d. iki 2019 m. birželio 26 d. buvo laikomas kameroje Nr. 95 vienas; 2019 m. birželio 27 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos antrąjį sektorių.

10. Vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktu, teismas nurodė, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Įvertinęs tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas vienas, ir vadovaudamasis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas sprendė, kad sanitariniai mazgai buvo įrengti tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą nebuvo pažeistos.

11. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 12. Pareiškėjas R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą ir atnaujinti bylos nagrinėjimą išsamiai bei nešališkai pagal pareiškėjo skundą.

13. Pareiškėjas teigia, kad nesutinka su teismo sprendimu, nes teismas rėmėsi tik Lukiškių-TI-K dokumentine medžiaga, o jo skunde nurodytų aplinkybių neįvertino.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovo vertinimu, teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, nuo 2016 m. spalio 22 d. iki 2019 m. birželio 27 d., atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodė, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau nenurodė jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.

20. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančios teisės nuostatomis, aktualia teismų praktika bei byloje nustatytais faktais išvada, kad pareigūnai jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Priešingai nei tvirtina pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, juos pakankamai detaliai išanalizavo ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija šių motyvų nekartoja.

21. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Milda Vainienė