2017-04-19 Nr. AB-8463-3-61-3-00245-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P-27-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00245-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo sodininkų bendrijos „Žara“ prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2387-525/2016 pagal pareiškėjo sodininkų bendrijos „Žara“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas sodininkų bendrija „Žara“ (toliau – ir Bendrija) su 2015 m. sausio 12 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus pavaduotojo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 1SD-(8.2.)-3983, 2013 m. birželio 10 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TPA-(8.30.)-1711 (toliau – ir Patikrinimo aktas) bei įpareigoti atsakovą priimti ir išduoti teigiamą išvadą dėl viso sodininkų bendrijos „Žara“ 327 538 kv. m žemės sklypo formavimo–pertvarkymo projekto M1:5 000 tikrinimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam teismo išlaidų atlyginimą.

Bendrija paaiškino, kad vadovaudamasi įstatymų jai suteikta teise ir prievole, prižiūri bendro naudojimo objektus. Pareiškėjas visuotinių susirikimų bei valdybos posėdžių, įvykusių iki 1995 m. gegužės 18 d., protokolais besiribojančių sklypų savininkams suteikė teisę iki galimo privatizavimo prižiūrėti ir naudoti bendro naudojimo sodininkų bendrijos „Žara“ naudojamą žemę. Kadangi žemės sklypų savininkai pareiškė norą įsigyti prižiūrimą bendro naudojimo žemę, Bendrija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3 punktu, kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl leidimo žemės formavimo–pertvarkymo projektui rengti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad tam, jog žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas įgytų teisinę galią, jis turi būti patvirtintas. Prieš tokio projekto patvirtinimą turi būti atliekamos nustatytos procedūros, kurių laikymasis ir projekto sprendinių atitiktis teisės aktų reikalavimams patikrinama valstybinę priežiūrą atliekančiame Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos struktūriniame padalinyje. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas gali būti patvirtintas tik esant teigiamai Tarnybos struktūrinio padalinio išvadai dėl projekto tikrinimo.

Nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2009 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. A27-368 žemės sklypo formavimo–pertvarkymo projektas buvo suderintas su išlyga, kad už žemės naudojimo apribojimus ir servitutus, nurodytus parengtame projekte, atsakinga Bendrija. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento 2009 m. rugpjūčio 14 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. (30)-6.6-703 buvo priimtas teigiamas sprendimas su sąlyga, kad ortofotografiniame žemėlapyje matomas miško masyvas. Pareiškėjui žinoma, kad pagal turimus dokumentus ir faktines aplinkybes miško Bendrijos teritorijoje nėra, tačiau jis kreipėsi į valstybės įmonę Vilniaus miškų urėdiją ir gavo atsakymą, kad žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto nereikia derinti, kadangi Bendrijos sklypas nesiriboja su valstybiniais miškais. Teigė, kad valstybinės žemės plotuose nėra miško ir pažymėjo, kad ne dėl pareiškėjo kaltės Vilniaus apskrities viršininko administracija žemės sklypo formavimo–pertvarkymo projekto nepatvirtino, o po apskričių reformos nebuvo priimti jokie sprendimai.

Bendrija pateikė Tarnybai toliau tikrinti projektą, tačiau tikrinimas nebuvo baigtas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas kelia nepagrįstus reikalavimus, ignoruoja Bendrijos protokolus, iki 1995 m. gegužės 18 d. suteikusius teisę jos nariams naudotis ir prižiūrėti besiribojančius žemės sklypus bei juos privatizuoti. Atsakovas negali paaiškinti, kokius konkrečius trūkumus reikia pašalinti ir kodėl, pašalinus trūkumus (nurodant, kad žemės sklype nėra miško), negali būti patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. rugpjūčio 14 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. (30)-6.6-703.

Pažymėjo, kad Tarnybai teikiamam derinti valstybinės žemės, esančios Bendrijoje, (duomenys neskelbtini), žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektui (toliau – ir Projektas) turėtų būti taikomi teisės aktai, kurie galiojo gaunant Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 3 d. leidimą Nr. 41-L176. Nors sprendimas dėl projekto tvirtinimo pagal tuometį teisinį reguliavimą galiojo vienerius metus nuo jo priėmimo, pareiškėjas projekto per šį laikotarpį neįregistravo ne dėl savo kaltės ir turėjo iš naujo parengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą bei teikti jį tikrinti.

Tarnyba 2013 m. birželio 10 d. priėmė Patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad atitinkamuose bendrojo naudojimo žemės sklypuose turi būti numatyti kelio servitutai. Bendrija pažymėjo, kad tokių servitutų nustatyti neįmanoma, kadangi pareiškėjas savo reikmėms perka dirbtinius vandens telkinius, įrengtus pagal 1989 m. patvirtintą projektą, skirtus gaisrams gesinti bei laistyti. Šie vandens telkiniai įrengti būtent tuose bendrojo naudojimo žemės sklypuose, kuriuose Tarnyba reikalauja įrengti kelio servitutus, užpilant esamus vandens telkinius.

Atsižvelgdama į tai, Bendrija 2014 m. spalio 20 d. kreipėsi į Tarnybos Vilniaus rajono skyrių ir prašė skubiai pateikti naują patikrinimo aktą pagal pridedamą projektą, tačiau Tarnyba 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino ir nurodė, kad Patikrinimo aktas yra galiojantis, todėl patikrinimo tam pačiam projektui negali atlikti, o projekto tikrinimas galės būti atliekamas tik tada, kai bus pateiktas naujas projektas, t. y. numatyti kelio servitutai bendro naudojimo žemės sklypuose. Nurodė, kad teritorija, esanti šalia žemės sklypų (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijos „Žara“ teritorijoje, daugiau nei 24 metus nėra naudojama pagal paskirtį, todėl Bendrijos valdymo institucijų sprendimu joje buvo įrengti dirbtiniai vandens telkiniai ir įgyvendinant ginčijamuose sprendimuose numatytus įpareigojimus – suformavus sodininkų bendrijos bendro naudojimo žemės sklypus, sudaryti galimybę jais patekti į greta esantį žemės sklypą nėra įmanoma.

Teismo posėdyje pareiškėjo sodininkų bendrijos „Žara“ atstovai palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Tarnybos 2013 m. birželio 10 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TPA-(8.30.)-1711 nutraukti, o kitus skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus; nenutraukus administracinės bylos dalies – visus Bendrijos skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovas paaiškino, kad Projektas 2009–2013 m. buvo tikrinamas ne kartą. Patikrinus pareiškėjo 2013 m. gegužės 16 d. pateiktą projektą, Patikrinimo aktu pasiūlyta tvirtinti jo dalį, kuria yra suprojektuoti žemės sklypai sodininkų bendrijos bendrajam naudojimui, ir žemės sklypus, kurie atitinka įsiterpusio valstybinės žemės sklypo sąvoką, t. y. Nr. 243-1, Nr. 253-1, Nr. 313-1, Nr. 327-1, Nr. 319-1 ir Nr. 321-1. Taip pat pasiūlyta Projekte numatyti suprojektuotų įsiterpusių valstybinės žemės sklypų, kurie numatomi perduoti sodo žemės sklypų savininkams, prijungimą prie esamų sodo žemės sklypų. Projektas dar kartą Tarnybai buvo pateiktas 2013 m. rugpjūčio 29 d. Patikrinus jį, buvo nustatyta, kad Projektas jau buvo tikrintas ir surašytas Patikrinimo aktas, pagal kurį Projekto dalį galima tvirtinti, tačiau kaip informavo Tarnybos Vilniaus rajono skyrius, Projektas jam nebuvo pateiktas tvirtinti. Projektas atsakovui buvo pateiktas ir 2013 m. gruodžio 6 d. Jį patikrinus, nustatyta, kad suprojektuoti įsiterpę valstybinės žemės sklypai, neatitinkantys įsiterpusio žemės sklypo sąvokos, pažymėti kaip sodininkų bendrijos bendrajam naudojimui suprojektuoti žemės sklypai. Patikslintas tik Projekto sprendinių brėžinys, t. y. pateiktas tas pats projektas, kuriame tie patys anksčiau suprojektuoti žemės sklypai, neatitinkantys įsiterpusio žemės sklypo sąvokos, buvo pertvarkyti, tačiau viešo svarstymo, derinimo procedūros pakartotinai nebuvo atliktos. Atsižvelgiant į tai, 2013 m. gruodžio 6 d. pateikto projekto patikrinimas buvo nutrauktas ir Tarnybos 2014 m. sausio 3 d. raštu Nr. 1SD-(8.30)-21 projekto bylos buvo grąžintos pareiškėjui. Bendrijai buvo paaiškinta, kad Projektas pakartotinai tikrinti Tarnybai turi būti teikiamas tik teisės aktų nustatyta tvarka parengus projektą ir atlikus privalomas viešojo svarstymo bei derinimo procedūras.

Atsakovas 2014 m. spalio 21 d. gavo pareiškėjo 2014 m. spalio 20 d. raštą, kuriame buvo prašoma skubiai pateikti naują patikrinimo aktą. Tarnyba 2014 m. gruodžio 9 d. sprendime Nr. 1SD-(8.2)-3983 atsisakė atlikti patikrinimą, nes yra galiojantis 2013 m. birželio 10 d. patikrinimo aktas.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, bei atsižvelgęs į tai, kad Patikrinimo aktas buvo priimtas 2013 m. birželio 10 d., o su juo sodininkų bendrijos „Žara“ pirmininkė susipažino 2013 m. birželio 28 d., atsakovas teigė, kad nuo šios dienos prasidėjo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytas vieno mėnesio terminas, kuris baigėsi daugiau nei prieš 19 mėnesių, todėl bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Patikrinimo aktą turi būti nutraukta.

Tarnyba pažymėjo, kad sodininkų bendrijos Lietuvos Respublikos žemės įstatyme nebuvo priskirtos prie subjektų, kuriems suteikta valstybinės žemės valdymo teisė. Nei sodininkų bendrijos, nei jų valdymo institucijos neturėjo teisės priimti sprendimų dėl žemės suteikimo naudotis fiziniams ar juridiniams asmenims ir leidimo ją privatizuoti. Atsižvelgiant į tai, Bendrijos visuotinių susirinkimų protokoluose įforminti sprendimai negali būti laikomi dokumentais, kurių pagrindu sodininkų bendrijos nariams suteikiama teisė privatizuoti valstybinės žemės sklypus. Dėl šios priežasties Projektas turi būti rengiamas Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkte, o ne 2 punkte nustatytu pagrindu. Patikrinimo aktas (su teigiama patikrinimo išvada dėl Projekto dalies) yra galiojantis ir Tarnybos vadovui ar jo įgaliotam teritorinio padalinio vadovui nei su pareiškėjo pastabomis dėl servitutų nustatymo tikslingumo, nei be jų nebuvo pateiktas tvirtinti, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė tam pačiam projektui parengti naują patikrinimo aktą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas reikalauja panaikinti visą Patikrinimo aktą, o ne tik jo dalį, kurioje buvo pasisakyta dėl servitutų reikalingumo.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė nė vieno iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintų administracinio akto panaikinimo pagrindų. Projektas buvo tikrinamas ir patikrinimo aktai buvo parengti vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, todėl Tarnybos 2013 m. birželio 10 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. TPA-(8.30.)-1711 ir Tarnybos 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. 1SD-(8.2.)-3983 yra teisėti ir nėra pagrindo jų naikinti.

Teismo posėdyje atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjo sodininkų bendrijos „Žara“ skundą patenkino iš dalies: panaikino Tarnybos 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 1SD-(8.2.)-3983 ir Patikrinimo aktą bei įpareigojo atsakovą pakartotinai atlikti valstybinės žemės, esančios Bendrijoje, (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje), žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto tikrinimą. Kita pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Patikrinimo akte dėl Projekto dalies Tarnyba priėmė teigiamą išvadą ir pasiūlė tvirtinti tik tą Projekto dalį, kuria suprojektuoti žemės sklypai sodininkų bendrijos bendrajam naudojimui ir žemės sklypus, kurie atitinka įsiterpusio valstybinės žemės sklypo sąvoką, t. y. Nr. 243-1, Nr. 253-1, Nr. 313-1, Nr. 327-1, Nr. 319-1 ir Nr. 321-1. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei atsakovo atsiliepime pateiktus argumentus, teismas konstatavo, kad tokią Tarnybos išvadą 2013 m. birželio 10 d. patikrinimo akte nulėmė jos pozicija, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas Projektą gali rengti tik siekdamas įgyvendinti aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkte įtvirtintą teisę valstybinės žemės sklypus šių sklypų savininkams įsigyti be aukciono, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio, o ne, kaip teigia pareiškėjas, 2 punkte įtvirtintą teisę valstybinės žemės sklypus jų naudotojams įsigyti be aukciono, jeigu jie teisės aktų nustatyta tvarka suteikti sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams, taip pat kiti mėgėjų sodo teritorijoje esantys žemės sklypai, sodo sklypai, sodininkų bendrijos valdybos sprendimais suteikti bendrijų nariams ir naudotojams iki 1995 m. gegužės 18 d., prilyginami suteiktiems teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsakovo nuomone, pagal iki 1995 m. gegužės 18 d. galiojusį teisinį reguliavimą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1994 m. liepos 1 d. iki 1995 m. birželio 27 d.) 2 straipsnyje, 7 straipsnio 1 dalyje ir 23 straipsnio 1 dalyje, sodininkų bendrijos nebuvo priskiriamos prie subjektų, kuriems suteikta valstybinės žemės valdymo teisė, todėl nei sodininkų bendrijos, nei jų valdymo institucijos neturėjo teisės priimti sprendimų dėl žemės suteikimo naudotis fiziniams ir juridiniams asmenims ir leidimo juos privatizuoti, o Bendrijos visuotinių susirinkimų protokoluose įforminti sprendimai negali būti laikomi dokumentais, kurių pagrindu sodininkų bendrijos nariams suteikiama teisė privatizuoti valstybinės žemės sklypus.

Taigi, sprendžiant, ar Patikrinimo aktas yra teisėtas ir pagrįstas, pirmiausia, būtina nustatyti, ar teisėtai ir pagrįstai Tarnyba patvirtino tik tą Projekto dalį, kuria suprojektuoti žemės sklypai sodininkų bendrijos bendrajam naudojimui, ir žemės sklypai, kurie atitinka įsiterpusio valstybinės žemės sklypo sąvoką, ir atsisakė tvirtinti visą pareiškėjo parengtą bei pateiktą tvirtinti Projektą, iš esmės konstatavusi, kad Projektas turi būti vertinamas kaip teikiamas siekiant be aukciono įsigyti valstybinės žemės sklypus pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktą.

Teismas pabrėžė, kad aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, jog valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie suteikti sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams, taip pat kiti mėgėjų sodo teritorijoje esantys žemės sklypai – jų naudotojams. Sodo sklypai, sodininkų bendrijos valdybos sprendimais suteikti bendrijų nariams ir naudotojams iki 1995 m. gegužės 18 d., prilyginami suteiktiems teisės aktų nustatyta tvarka. Lingvistiškai aiškinant šį teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad pagal jį, be aukciono parduodami sodo sklypai (inter alia valstybinės žemės ir kt.), kurie iki 1995 m. gegužės 18 d. sodininkų bendrijos valdybos sprendimais buvo suteikti bendrijų nariams ir naudotojams.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas SB „Žara“ žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą rengė aiškiai deklaruodama siekį pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 2 punktą sodininkų bendrijai „Žara“ teritorijoje esančius valstybinės žemės sklypus išpirkti pačiai ir sudaryti tokias sąlygas Bendrijos nariams. Sodininkų bendrija „Žara“ buvo įregistruota 1991 m. gruodžio 20 d. Bendrijos valdyba 1992 m. rugpjūčio 10 d. (protokolas Nr. 13) vykusiame posėdyje nutarė privatizuoti bendro naudojimo teritorijas prie sklypų Nr. 52, Nr. 16, Nr. 82, Nr. 85, Nr. 86, Nr. 90, Nr. 171, Nr. 172, Nr. 193A, Nr. 194A ir Nr. 180A, 1992 m. gruodžio 10 d. (protokolas Nr. 17) vykusiame posėdyje M. Ž. suteikė teritorijas, esančias tarp sklypų Nr. 230, Nr. 214, Nr. 314, Nr. 315 ir Nr. 313, bei leido jas prižiūrėti ir naudoti, kol jos bus privatizuojamos, A. P. suteikė sklypus Nr. 66, Nr. 68, Nr. 71, Nr. 70, Nr. 331, Nr. 333, Nr. 143 ir Nr. 145, leido juose iškasti tvenkinius, juos prižiūrėti ir naudoti. 1993 m. kovo 2 d. (protokolas Nr. 9) vykusiame posėdyje pareiškėjas suteikė netvarkomas teritorijas Nr. 270, Nr. 283, Nr. 306, Nr. 308, Nr. 328, Nr. 329, Nr. 330A, Nr. 332 ir Nr. 333 sklypų savininkams ir sudarė su jais priežiūros sutartis, o Nr. 319 ir Nr. 321 sklypų savininkams suteikė sklypus, leisdamas privatizuoti nenaudojamą kelią. Šie duomenys patvirtina, kad Bendrijos valdyba iki 1995 m. gegužės 18 d. buvo priėmusi atitinkamus sprendimus dėl kai kurių nenaudojamų sodo sklypų suteikimo Bendrijos nariams.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, padarė išvadą, kad Tarnyba Patikrinimo aktą priėmė netinkamai įvertinusi faktines aplinkybes, susijusias su Projekto rengimo tikslais, šį aktą grindė klaidinga prielaida, kad nei sodininkų bendrijos, nei jų valdymo institucijos neturėjo teisės priimti sprendimų dėl žemės suteikimo. Visa tai nulėmė, kad Tarnyba pareiškėjo pateiktą Projektą nepagrįstai tikrino kaip teikiamą ne aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 2 punkto, o šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto pagrindu. Teismo vertinimu, ši aplinkybė turėjo esminės įtakos Patikrinimo akte padarytai išvadai tvirtinti tik tą Projekto dalį, kuria suprojektuoti žemės sklypai sodininkų bendrijos bendrajam naudojimui ir žemės sklypai, kurie atitinka įsiterpusio valstybinės žemės sklypo sąvoką, bei netvirtinti likusios Projekto dalies. Ši aplinkybė turėjo esminės įtakos Patikrinimo akte pateiktų siūlymų turiniui. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo prašymą panaikinti Patikrinimo aktą tenkino ir įpareigojo Tarnybą Projektą patikrinti pakartotinai.

Teismas pažymėjo, kad Patikrinimo akto priėmimo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. D1-904/3D-844 patvirtintame Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos apraše (redakcija galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) nėra nustatytas patikrinimo aktų galiojimo terminas, o šio aprašo 28 punkte nustatyta, kad neteisėtai pasirašytą ar patvirtintą patikrinimo aktą iki dokumento patvirtinimo sprendimu gali panaikinti priežiūros institucija, išdavusi patikrinimo aktą, arba teismas, jeigu šis aktas nepanaikinamas administracine tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad 2013 m. Patikrinimo akto apskundimo termino pareiškėjas nėra praleidęs.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2014 m. spalio 20 d. raštu Nr. 21 kreipėsi į Tarnybą ir Tarnybos Vilniaus rajono skyrių, išdėstė faktines aplinkybes, susijusias su Projekto rengimu ir derinimu, ir, be kita ko, prašė skubiai pateikti naują patikrinimo aktą pagal Projektą. Atsakovas 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 1SD-(8.2.)-3983 atsisakė vykdyti Projekto tikrinimą ir Projekto bylas grąžino pareiškėjui. Šiame sprendime buvo konstatuota, kad Tarnyba Patikrinimo aktą priėmė netinkamai įvertinusi faktines aplinkybes, susijusias su Projekto rengimo tikslais, ginčijamą aktą grindė klaidinga prielaida, kad nei sodininkų bendrijos, nei jų valdymo institucijos neturėjo teisės priimti sprendimų dėl žemės suteikimo naudotis fiziniams ir juridiniams asmenims ir leidimo juos privatizuoti, o Bendrijos visuotinių susirinkimų protokoluose įforminti sprendimai negali būti laikomi dokumentais, kurių pagrindu sodininkų bendrijos nariams suteikiama teisė privatizuoti valstybinės žemės sklypus, kad visa tai nulėmė, jog Tarnyba pareiškėjo pateiktą Projektą nepagrįstai tikrino kaip teikiamą ne pagal aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 2 punktą, o pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktą. Vadinasi, atsakovas, gavęs pareiškėjo 2014 m. spalio 20 d. raštą Nr. 21, turėjo panaikinti Patikrinimo aktą ir pateiktą Projektą tikrinti iš naujo, tačiau jis to nepadarė.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Tarnyba 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 1SD-(8.2.)-3983 nepagrįstai atsisakė vykdyti Projekto tikrinimą ir Projekto bylas grąžino pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, Bendrijos prašymas panaikinti atsakovo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 1SD-(8.2.)-3983 buvo patenkintas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, teismas tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teismas negali visiškai pakeisti Tarnybos ir už šią instituciją įvertinti, ar Bendrijos pateiktas Projektas atitinka teisės aktų reikalavimus, ar buvo atliktos visos tokiems projektams taikomos rengimo, svarstymo bei derinimo procedūros ir ar sprendiniai atitinka planavimo sąlygas bei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą priimti ir išduoti teigiamą išvadą dėl viso sodininkų bendrijos „Žara“ 327 538 kv. m žemės sklypo formavimo–pertvarkymo projekto M1:5 000 buvo atmestas.

III. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6289-968/2015 dalį, kurioje pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. birželio 10 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TPA-(8.30.)-1711 nutraukti, o likusius skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovas paaiškino, kad Patikrinimo aktas buvo priimtas 2013 m. birželio 10 d., remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. D1-904/3D-844 „Dėl Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 18 punkte įtvirtinta nuostata, kad patvirtinto patikrinimo akto du egzemplioriai ir pateikto tikrinti dokumento originalas perduodamas raštu planavimo organizatoriui ar jo įgaliotam asmeniui pasirašytinai tikrinamų dokumentų registravimo žurnale. Bendrijos pirmininkė R. G. tokiame žurnale pasirašė 2013 m. birželio 28 d. Taigi, nuo šios datos prasidėjo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytas vieno mėnesio terminas, kuris baigėsi daugiau nei prieš 19 mėnesių prieš Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduodant skundą. Pažymi, kad Patikrinimo aktas yra administracinis aktas, kuriam jokie kiti specialūs teisės aktai nenumato kitokių terminų apskundimui, nei yra numatyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje. Atkreipė dėmesį, kad sodininkų bendrija „Žara“ nenurodė jokių termino praleidimo priežasčių, kurias būtų galima pripažinti svarbiomis ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis, dėl kurių egzistavimo būtų galima praleistą vieno mėnesio terminą Patikrinimo aktui apskųsti atnaujinti. Teigė, kad atsižvelgiant į tai, bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Patikrinimo aktą turėjo būti nutraukta.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtinta nuostata, kuria vadovaujantis valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie suteikti sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams, taip pat kiti mėgėjų sodo teritorijoje esantys žemės sklypai – jų naudotojams. Sodo sklypai, sodininkų bendrijos valdybos sprendimais suteikti bendrijų nariams ir naudotojams iki 1995 m. gegužės 18 d., prilyginami suteiktiems teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi kaip matyti, sodo sklypai prilyginami suteiktiems teisės aktų nustatyta tvarka tik jeigu jie buvo priimti laikantis šių reikalavimų: 1) priimti iki 1995 m. gegužės 18 d.; 2) įforminti sodininkų bendrijos valdybos sprendimais; 3) norima be aukciono įsigyti teritorija atitinka sodo sklypo sąvoką, o ne bendrojo naudojimo žemės sąvoką; 4) sodo sklypai suteikiami sodininkų bendrijos nariams ar naudotojams. Apeliantas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra parengtų sodo sklypų planų, kuriais būtų nustatytos ribos, plotai, nes tai yra bendrojo naudojimo žemės teritorija, kurią pareiškėjas, nesant tam pagrindo, siekia įsigyti lengvatine tvarka, nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų.

Akcentavo, kad teismas rėmėsi Bendrijos valdybos 1992 m. rugpjūčio 10 d. protokolu Nr. 13, tačiau jame kalbama tik apie bendrojo naudojimo teritorijas prie konkrečių sodo sklypų, o ne konkrečių sodo sklypų suteikimą konkretiems asmenims. Sodininkų bendrijos „Žara“ valdybos 1992 m. gruodžio 10 d. posėdžio protokole taip pat kalbama apie bendrojo naudojimo teritorijas, o ne konkrečius sodo sklypus. Pareiškėjo 1993 m. kovo 2 d. visuotinio susirinkimo protokolas Nr. 9 apskritai neturėjo būti vertintas, nes jį priėmė visuotinis susirinkimas, o ne valdyba. Be to, jame kalbama tik apie netvarkomų bendrojo naudojimo teritorijų priežiūrą. Taigi, visi paminėti dokumentai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, negali būti laikomi dokumentais, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad jais iki 1995 m. gegužės 18 d. buvo suteikti sodo sklypai, o ne paprasčiausiai spręsti klausimai dėl Bendrijos bendrojo naudojimo žemės tvarkymo ir priežiūros.

Pareiškėjas sodininkų bendrija „Žara“ prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą ir atlyginti teismo išlaidas.

Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis nėra praleidęs Patikrinimo akto apskundimo termino. Pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Ši nuostata patvirtina, kad būtent specialiame įstatyme turėtų būti įtvirtinti skundo apskundimo terminai ir tik tuo atveju, jei tokio įstatymo nėra, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje įtvirtintais apskundimo terminais.

Bendrija teigė, kad administracinėje byloje esantys protokolai patvirtina, jog jos valdyba iki 1995 m. gegužės 18 d. buvo priėmusi atitinkamus sprendimus dėl kai kurių nenaudojamų sodo sklypų suteikimo bendrijos nariams ir tokią teisę ji turėjo. Po kurio laiko žemės sklypų savininkai pareiškė norą įsigyti jų prižiūrimų bendro naudojimo žemėje Bendrijos visuotinių susirinkimų valdybos protokolais patvirtintų sklypų, esančių / suformuotų bendro naudojimo žemėje. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatos suteikė teisę šią žemę įsigyti ne aukciono tvarka, todėl atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje taisyklių 3 punktu, kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl leidimo rengti žemės formavimo ir pertvarkymo projektą. Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. gegužės 3 d. išdavė leidimui Nr. 41-L176 rengti žemėtvarkos projektą valstybiniame žemės plote. Žemėtvarkos projektas buvo rengiamas remiantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2007 m. gegužės 17 d. parengė planavimo sąlygas rajono lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentams rengti Nr. 166-07. Atsakovas, remdamasis šiomis planavimo sąlygomis ir Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 3 d. išduotu leidimu Nr. 41-L176, parengė žemės formavimo ir pertvarkymo projektą. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2009 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. A27-368 Projektas buvo suderintas, o Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. rugpjūčio 14 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. (30)-6.6-703 buvo priimtas teigiamas sprendimas su sąlyga dėl projekto tvirtinimo. Teigė, kad Tarnyba nuo pat pradžių deklaravo, jog Projektas rengiamas remiantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatomis, nes tokią teisę ji turėjo.

Atkreipė dėmesį, kad atsakovo pozicija vertinti Projektą remiantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktu, prieštarauja Vilniaus apskrities viršininko išduotam 2007 m. gegužės 3 d. leidimui Nr. 41-L176 rengti žemėtvarkos projektą valstybiniame žemės plote, kuriame nurodytas reikalavimas rengiant žemėtvarkos projektą valstybiniame žemės plote vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje taisyklių bei reikalavimų nuostatomis. Taisyklių 3 punktas skelbia, kad pagal jas, Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat užsieniečiai ir užsienio juridiniai asmenys ar kitos užsienio organizacijos, nurodytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstituciniame įstatyme, turi teisę pirkti mėgėjų sodo teritorijoje esančius valstybinės žemės sklypus: 3.1) sodininkų bendrijų nariai ir kiti asmenys; 3.1.1) teisės aktų nustatyta tvarka suteiktus, taip pat kitus mėgėjų sodo teritorijoje esančius ir įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu naudojamus valstybinės žemės sklypus.

Pareiškėjas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. D1-200 patvirtinto Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo 11 punktu, priežiūros institucija negali reikalauti keisti dokumento sprendinių, jei jie neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymui ir kitų teisės aktų reikalavimams bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymo Nr. D1-904/3D-844 „Dėl teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo tvirtinimo pakeitimo“ 2.2 punktui. Iki šio įsakymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje tikrinami vadovaujantis šiuo įsakymu pakeistu Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašu, nebent planavimo organizatorius, pateikdamas prašymą patikrinti teritorijų planavimo dokumentą, nurodo, kad dokumentas būtų tikrinamas pagal iki šio įsakymo įsigaliojimo galiojusį teisinį reguliavimą. Sodininkų bendrija „Žara“, teikdama dokumentus, niekada nenurodė, kad teikiamam projektui gali būti taikomi kiti įstatymai ar poįstatyminiai aktai nei tie, kurie galiojo gaunant leidimą rengti žemėtvarkos projektą valstybiniame žemės plote.

Pareiškėjas pažymėjo, kad apeliantas vadovaujasi Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo redakcija, įsigaliojusia 2015 m. sausio 1 d., pagal kurią sodo sklypas suprantamas kaip sklypas, kuris yra įregistruotas nekilnojamojo turto registre, tačiau ginčas tarp šalių kilo dėl to, kad atsakovas parengė Projektą Bendrijos bendro naudojimo žemei ir tik tą projektą patvirtinus bei atlikus kitas reikiamas procedūras, nekilnojamojo turto registre bus įregistruoti sodo sklypai. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.7 straipsnis įtvirtina, jog civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka, todėl taikant įstatymo analogiją, ši nuostatas turi būti taikoma ir nagrinėjamame ginče. Pareiškėjo nuomone, Tarnyba neteisingai pritaikė Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 2 punkte įvardytą sodo sklypo sąvoką.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kurioje buvo panaikinti Patikrinimo aktas ir Tarnybos 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. 1SD-(8.2.)-3983, administracinės bylos dalį dėl Patikrinimo akto nutraukė, o pareiškėjo reikalavimą dėl Tarnybos 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 1SD-(8.2.)-3983 panaikinimo atmetė. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis buvo palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija akcentavo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Ši taisyklė leidžia daryti išvadą, kad teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Pasibaigus šiam terminui, teisminės gynybos realizavimo teisė eliminuojama, paliekant teisinę galimybę taikyti termino atnaujinimo institutą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnis). Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti, yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Patikrinimo aktas buvo priimtas 2013 m. birželio 10 d. Su šiuo aktu sodininkų bendrijos „Žara“ pirmininkė R. G. susipažino 2013 m. birželio 28 d. Tai patvirtina R. G. parašas 2013 m. teritorijų planavimo dokumentų patikrinimo aktų registracijos žurnale. Patikrinimo akte nėra nurodyta jo apskundimo termino, todėl vadovaujantis išdėstytu reguliavimu ir nesant specialaus įstatymo, kuris nustatytų apskundimo terminą, taikomas bendras vieno mėnesio terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Taigi, būtent nuo 2013 m. birželio 28 d. prasidėjo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyto vieno mėnesio apskundimo terminas, kuris baigėsi daugiau nei prieš vienerius metus paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą nepateikė, o teismas ex officio (savo iniciatyva) praleistų terminų neatnaujina. Atsižvelgusi į šiuos argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė nagrinėti skundo reikalavimą dėl Patikrinimo akto panaikinimo, kadangi šio akto apskundimo terminas buvo pasibaigęs ir pareiškėjas neprašė jo atnaujinti. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punktu bei 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl Patikrinimo akto panaikinimo buvo panaikinta ir ši administracinės bylos dalis nutraukta.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad Patikrinimo aktas yra galiojantis, padarė išvadą, jog Tarnybos 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. 1SD-(8.2.)-3983, kuriuo buvo atsisakyta pakartotinai tikrinti Projektą, buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai, tinkamai įvertinus reikšmingas aplinkybes ir nepažeidžiant nustatytų teisės aktų reikalavimų, o pirmosios instancijos teismas, nesant tam pagrindo, jį panaikino. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija aptartą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį taip pat panaikino ir šią Bendrijos skundo dalį atmetė.

V. Pareiškėjo sodininkų bendrijos „Žara“ atstovas advokatas Mindaugas Kukaitis 2017 m. kovo 10 d. elektroninėmis ryšio priemonėmis Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2387-525/2016 ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.

Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas selektyviai atliko bylos įrodymų vertinimą tik dėl Patikrinimo akto apskundimo termino ir realiai nevertino bylos esmės. Priimtu sprendimu apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisingumo (res judicata) ir protingumo principus, visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo teisėtų lūkesčių garantiją, todėl yra būtina panaikinti padarytus esminius teisės normų pažeidimus, galėjusius turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, bei yra būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, o visa tai sudaro teisinį pagrindą atnaujinti procesą.

Bylos esmė buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo sprendime. Šis teismas įsigilino į ginčo esmę ir konstatavo, kad Tarnyba Patikrinimo aktą priėmė netinkamai įvertinusi faktines aplinkybes, susijusias su Projekto rengimo tikslais, ginčijamą aktą grindė klaidinga prielaida, kad nei sodininkų bendrijos, nei jų valdymo institucijos neturėjo teisės priimti sprendimų dėl žemės suteikimo. Visa tai nulėmė, kad Tarnyba pareiškėjo pateiktą Projektą nepagrįstai tikrino kaip teikiamą ne aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 2 punkto, o šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, ši aplinkybė turėjo esminės įtakos Patikrinimo akte padarytai išvadai tvirtinti tik tą Projekto dalį, kuria suprojektuoti žemės sklypai sodininkų bendrijos bendrajam naudojimui ir žemės sklypai, kurie atitinka įsiterpusio valstybinės žemės sklypo sąvoką, ir netvirtinti likusios Projekto dalies. Ši aplinkybė turėjo esminės įtakos Patikrinimo akte pateiktų siūlymų turiniui. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas Patikrinimo aktą panaikino ir įpareigojo Tarnybą Projektą patikrinti pakartotinai.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas su 2014 m. spalio 20 d. raštu Nr. 21 kreipėsi į Tarnybą ir Tarnybos Vilniaus rajono skyrių, išdėstė visas faktines aplinkybes, susijusias su Projekto rengimu ir derinimu ir, be kita ko, prašė skubiai pateikti naują patikrinimo aktą pagal Projektą. Atsakydama į šį pareiškėjo raštą, Tarnyba 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 1SD-(8.2.)-3983 atsisakė vykdyti Projekto tikrinimą ir pateiktas Projekto bylas grąžino pareiškėjui. Kadangi atsakovas Patikrinimo aktą priėmė netinkamai įvertinęs faktines aplinkybes, susijusias su Projekto rengimo tikslais, šį aktą grindė klaidinga prielaida, kad nei sodininkų bendrijos, nei jų valdymo institucijos neturėjo teisės priimti sprendimų dėl žemės suteikimo naudotis fiziniams ir juridiniams asmenims ir leidimo juos privatizuoti, o sodininkų bendrijos „Žara“ visuotinių susirinkimų protokoluose įforminti sprendimai negali būti laikomi dokumentais, kurių pagrindu sodininkų bendrijos nariams suteikiama teisė privatizuoti valstybinės žemės sklypus.

Visa tai nulėmė, kad Tarnyba Projektą nepagrįstai tikrino kaip teikiamą ne aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 2 punkto, o šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto pagrindu. Vadinasi, atsakovas, gavęs Bendrijos 2014 m. spalio 20 d. raštą Nr. 21, turėjo panaikinti Patikrinimo aktą ir pateiktą Projektą tikrinti iš naujo.

2. Esminė apeliacinės instancijos teismo teisės taikymo klaida yra tame, kad teismas be teisinio ir faktinio pagrindo padarė išvadą, jog praleistas skundo padavimo terminas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Taigi, būtent specialiame įstatyme turėtų būti įtvirtinti skundo apskundimo terminai ir tik tuo atveju, jei tokio įstatymo nėra, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje įtvirtintais apskundimo terminais.

Tiek apeliantas apeliaciniame skunde, tiek pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo santykiams yra taikomas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymas Nr. D1-904/3D-844 „Dėl teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šiame apraše nėra nurodytas patikrinimo aktų galiojimo laikas, t. y. jie galioja tol, kol nėra panaikinami. Faktą, kad Patikrinimo aktas yra galiojantis, patvirtina Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotojo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. 1SD-(8.2.)-3983, kuriame teigiama, jog Patikrinimo aktas yra galiojantis, todėl negalima vykdyti patikrinimo akto tam pačiam projektui.

Minėto aprašo 28 punkte įtvirtinta nuostata, kad neteisėtai pasirašytas ar patvirtintas patikrinimo aktas iki dokumento patvirtinimo savo sprendimu gali panaikinti priežiūros institucija, išdavusi patikrinimo aktą, arba teismas, jeigu šis aktas nepanaikinamas administracine tvarka. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Patikrinimo akto apskundimo termino pareiškėjas nėra praleidęs. Be to, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnyje yra įtvirtinta skundo priėmimo tvarka.

Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gavus teisme skundą (prašymą), administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas jo priėmimo klausimą išsprendžia ne vėliau kaip per 7 dienas priimdamas nutartį. Administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu yra praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Tai suponuoja išvadą, kad vienas iš pagrindinių kriterijų, kuriuos teismas turi įvertinti, priimdamas nagrinėti skundą, yra tai, ar skundas buvo paduotas nepraleidus nustatyto termino, o jeigu toks terminas buvo praleistas – spręsti klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo. Sodininkų bendrijos „Žara“ nuomone, teismas tiek priimdamas nagrinėti skundą, tiek priimdamas sprendimą, teisingai konstatavo, jog pareiškėjas nėra praleidęs Patikrinimo akto apskundimo termino, o apeliacinės instancijos teismas selektyviai atliko bylos įrodymų vertinimą ir, pažeisdamas teisės taikymą, priėmė ydingą nutartį.

3. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių motyvų į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino ir tenkino skundą. Visa tai sudaro teisinį pagrindą išvadai, kad teismas netaikė teisės, kurią turėjo taikyti, ir taikytą teisę taikė neteisėtai. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs pareiškėjo skundą, ginčą nagrinėjo pažeistų materialinių teisių pagrindu, o apeliacinės instancijos teismas taikė tik procesinę normą (skaičiavo apskundimo terminus) ir visai nevertino bei netaikė pažeistų materialinių teisės normų. Procesinė teisė yra skirta aptarnauti materialines teises ir, jeigu materialinė teisės norma yra pažeista, teisingumo principas reikalauja ją ginti. Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas, atlikęs ginčo esmės analizę, pagrįstai ir teisėtai panaikino Patikrinimo aktą, kurį Tarnyba priėmė netinkamai įvertinusi faktines aplinkybes, susijusias su Projekto rengimo tikslais, ir ginčijamą aktą grindė klaidinga prielaida. Pirmosios instancijos teismas nelaikė, kad skundo padavimo terminas yra praleistas, tačiau jeigu apeliacinės instancijos teismas padarė kitokią išvadą, jis turėjo pagrindą taikyti termino atnaujinimo institutą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnis), o to nepadaręs, pažeidė teisėtus Bendrijos lūkesčius ir teisingumo įgyvendinimo principus. Apeliacinės instancijos teismas piktnaudžiavo procesine padėtimi, kadangi bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka ir net neklausė šalių, kaip jos supranta ir skaičiuoja skundo padavimo terminus, ir priimta galutine apeliacine nutartimi užkirto galimybę šalims dėl to pasisakyti. Bendrijos nuomone, neturi būti sukurtos priemonės, varžančios teisę į teisingumą, ir neturi būti užkirstas kelias būti išklausytam visais klausimais, kuriais teismas grindžia galutinį sprendimą. Teigia, kad apeliacinės instancijos nutartis, kurioje buvo nuspręsta dėl skundo terminų, nesprendžiant klausimo dėl procesinių terminų atnaujinimo, neatitinka Europos Tarybos Ministrų Kabineto 1981 m. gegužės 14 d. rekomendacijos Nr. (81)7 „Dėl priemonių, lengvinančių galimybes naudotis teisingumo sistema“.

4. Teismas nukrypo nuo teisės taikymo praktikos. Taikant Europos Teisingumo Teismo praktiką (žr., pvz. Europos Teisingumo Teismo 2006 m. liepos 6 d. sprendimą byloje Kittel ir Recolta Recycling, Nr. C-439/04 bei C-440/04 ir kt.), negalima pažeisti sąžiningumo, teisingumo principų arba piktnaudžiauti teise. Ginčijama apeliacinės instancijos teismo nutartis nespręsti klausimo iš esmės, o remtis tik formaliu terminų skaičiavimu, neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo reikalavimų, todėl turi būti panaikinta. Formalioji teisė nėra ta teisė, kuri yra teisinės valstybės pagrindas.

Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Teismai yra jurisdikcinės institucijos, vykdančios teisminę valdžią, kuri, kaip ir įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžios, yra visavertė valstybės valdžia ir viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžių. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs privalomą teismų pareigą – teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais.

Kitoks teisės ir teismų teisių aiškinimas reikštų, kad valstybė toleruotų Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir žmogaus teisių nepaisymą, o tai įrodo, kad tokiu atveju yra pažeidžiamos žmogaus teisės į nešališką teismą, kuris vadovaujasi tik teise. Teismo nešališkumas yra tiesiogiai saistomas su teisingumo principu. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas.

Šie kertiniai pagrindai ir buvo pažeisti. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Teismo teisė vykdyti teisingumą nėra beribė, ji negali pažeisti įstatymų ir tikrojo teisingumo principo, todėl tiek teisėtų lūkesčių principas, tiek konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas garantuoja sąžiningos šalies teisinę apsaugą, ko ir prašo pareiškėjas. Konstitucinė nuostata dėl prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio yra ir viena svarbiausių Lietuvos Respublikos demokratinės konstitucinės santvarkos pagrindų.

Žmogaus teisių pripažinimas ir jų konstitucinis garantavimas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės bruožų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnio nuostatos tiesiogiai siejasi su Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje „Lietuvos tauta“ suformuluotu Lietuvos valstybės siekiu tapti teisinga ir teisine valstybe. Teismui yra suteikta teisė aiškinti esančią teisės normą, tačiau jam nesuteikta teisė pažeisti žmogaus teises. Priešinga teismo teisė prieštarauja teisingos ir teisinės valstybės principui. Apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis, kuria buvo panaikintas iš esmės išspręstas klausimas, panaudojus formalų argumentą dėl vieno mėnesio apskundimo termino taikymo, paneigia konstitucinius principus, teisės esmę, Vakarų teisės tradicijas bei visas šias teisines garantijas, kurios išplaukia iš konstitucinės ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos žmogaus teisės į nešališką ir nepriklausomą teismą.

Teismo sprendimu apskundimo terminai yra iškeliami aukščiau nei ginčo esmė, o tai teisinėje valstybėje, kur teismui suteikta teisė ne formaliai, o iš esmės spręsti ginčus, neturėtų būti toleruojama. Mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės netinkamai taikė teisę ir galutinį sprendimą priėmė praktiškai be motyvų apie ginčo esmę, o tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

5. Klaidingai formuojama praktika, kad teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, o pasibaigus šiam terminui, teisminės gynybos realizavimo teisė eliminuojama. Bendrija mano, kad tokia praktika mažina pasitikėjimą teisine valstybe, dirbtinai sukuria galimybes egzistuoti ir įteisinti neteisingų normų taikymą, sudaro pagrindą iš ne teisės atsirasti teisei vien tik todėl, kad nebuvo suspėta apskųsti iš esmės neteisėto, nelogiško ir nepagrįsto institucijos sprendimo. Teisinėje valstybėje turi dominuoti ne teisės raidė, o teisės esmė. Teisingumą vykdantis teismas turi a priori naikinti ydingus, neteisingus, nepagrįstus institucijų sprendimus ir taip užtikrinti teisės viršenybę. Pareiškėjo nuomone, yra pagrindas suformuoti naują praktiką, kuri sudarytų pagrindą teismams prioritetu taikyti ne procesinę teisę, o materialinių teisių apsaugą bei gynimą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo pareiškėjo sodininkų bendrijos „Žara“ prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsakovas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą, yra konstatavęs, jog jis pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi. Tarnyba pažymi, kad byla, kurioje Bendrija prašo atnaujinti procesą, yra užbaigta įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2387-525/2016, tačiau, jos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pareiškėjo nurodytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose numatytų proceso atnaujinimo pagrindų.

Atsakovas mano, kad nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamoji dalis atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies nuostatas, kadangi iš šioje nutartyje išdėstytų motyvų yra aišku, kokiais teisiniais pagrindais remdamasi teisėjų kolegija bylos dalį nutraukė, o kitą skundo dalį atmetė. Tarnybos nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė termino skundui paduoti pradžią, todėl pagrįstai bylos dalį nutraukė.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyto pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti. Akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas ar tokios normos netaikymas.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad sodininkų bendrija „Žara“ prašymą atnaujinti procesą grindžia iš esmės pateikdama naują aplinkybių vertinimą, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien siekdama, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta. Pažymi, kad proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas. Be to, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas nenumatytais pagrindais.

Tarnyba pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas skundą dėl Patikrinimo akto pateikė praleidęs įstatyme nustatytą terminą ir nėra pagrindo jo atnaujinti. Skundo padavimo terminai ir atvejai, kada praleistas terminas gali būti atnaujintas, yra reglamentuojami procesinėmis teisės normomis. Atkreipia dėmesį, kad Bendrija prašyme iš esmės siekia įrodyti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai vertino aplinkybes, t. y., kad skundo padavimo termino sodininkų bendrija „Žara“ nepraleido, taigi, ji ginčija ne konkrečios materialinės teisės normos netinkamą taikymą, o teismų pateiktą bylos aplinkybių vertinimą. Nesant jokių akivaizdžių įrodymų, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, nėra pagrindo tenkinti Bendrijos prašymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija prašymą atnaujinti procesą išnagrinėjo atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, įsigaliojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalis). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama jos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

Aptariamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2017 m. sausio 12 d. nutartį, administracinė byla Nr. A-2387-525/2016 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

Atkreiptinas dėmesys, kad proceso atnaujinimo klausimai yra išimtinai susiję su bylos išnagrinėjimu iš esmės, o ne atskirų procesinių klausimų sprendimu, todėl procesas gali būti atnaujinamas tik esant įstatyme numatytiems pagrindams dėl įsiteisėjusiame teismo sprendime ar nutartyje, kuriais užbaigta byla, padarytų pažeidimų.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-2387-525/2016 buvo paskelbta 2017 m. sausio 12 d., todėl pareiškėjas per atstovą elektroninėmis ryšio priemonėmis 2017 m. kovo 10 d. pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, nebuvo praleidęs trijų mėnesių termino, nustatyto Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalyje.

Sodininkų bendrijos „Žara“ prašymas yra grindžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuris yra analogiškas naujos redakcijos to paties įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktui, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu apskritai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutarties turinys patvirtina, kad teismas, įvertinęs, jog yra praleistas Patikrinimo akto apskundimo terminas ir pareiškėjas jo atnaujinti neprašė, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė nagrinėti skundo reikalavimą dėl Patikrinimo akto panaikinimo, todėl remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punktu bei 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl Patikrinimo akto panaikinimo panaikino ir šią administracinės bylos dalį nutraukė. Nustačiusi, kad Patikrinimo aktas yra galiojantis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Tarnybos 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. 1SD-(8.2.)-3983, kuriuo buvo atsisakyta pakartotinai tikrinti Projektą, buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai, tinkamai įvertinus reikšmingas aplinkybes ir nepažeidžiant nustatytų teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl nurodyto atsakovo sprendimo panaikinimo panaikino ir Bendrijos skundo dalį dėl šio reikalavimo atmetė. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutarties motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis yra pakankamai motyvuota, pagrįsta byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu bei atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Nors pareiškėjas teigia, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra be motyvų, tačiau akivaizdu, kad jis nesutinka su nutarties motyvais, t. y. su ginčo situacijos, faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas administracinės bylos dalį dėl Patikrinimo akto panaikinimo, neturėjo pagrindo dėstyti motyvų dėl materialinės teisės normų taikymo, kuriomis pareiškėjas grindė savo skundą teismui. Galiausiai, jau pats sodininkų bendrijos „Žara“ nesutikimo su teismo motyvais faktas, pagrindžiant tai konkrečiais teisiniais argumentais ir teisės normų aiškinimu, savaime rodo, kad teismo procesinis sprendimas yra motyvuotas, tik pareiškėjui teismo įvardyti motyvai nėra priimtini.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Pareiškėjas teigia, kad nagrinėdamas administracinę bylą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 12 d. nutartyje, nesant tam teisinio pagrindo, padarė išvadą, jog praleistas skundo padavimo terminas ir, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, teigė, kad būtent specialiame įstatyme turėtų būti įtvirtinti sprendimų apskundimo terminai ir tik tuo atveju, jei tokio įstatymo nėra, yra vadovaujamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje įtvirtintais apskundimo terminais. Pažymi, kad tiek apeliantas apeliaciniame skunde, tiek pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo santykiams yra taikomas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymas Nr. D1-904/3D-844 „Dėl teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriame nėra nurodytas patikrinimo aktų galiojimo laikas, t. y. jie galioja tol, kol nėra panaikinami. Sodininkų bendrijos „Žara“ nuomone, pirmosios instancijos teismas tiek priimdamas nagrinėti skundą, tiek priimdamas sprendimą, teisingai konstatavo, jog pareiškėjas nėra praleidęs Patikrinimo akto apskundimo termino, o apeliacinės instancijos teismas selektyviai atliko bylos įrodymų vertinimą ir, netinkamai taikydamas teisę, priėmė ydingą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas taikė tik procesinę normą (skaičiavo apskundimo terminus) ir visai nevertino ir netaikė pažeistų materialinių teisės normų. Be to, pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pasisakyti dėl terminų skundui paduoti ir teisėjų kolegija nesvarstė klausimo dėl procesinio termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje yra įtvirtinta ne materialinės, o procesinės teisės norma. Administracinėje byloje buvo pagrįstai nustatyta, jog Patikrinimo akto apskundimui teisės aktai nenustato kitokios skundų nagrinėjimo tvarkos, todėl nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomos bendrosios Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, įtvirtinančios skundo padavimo terminą.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su bylos nagrinėjimu rašytinio proceso tvarka, tačiau bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme tvarką taip pat reglamentuoja procesinės teisės normos. Proceso šalys prašymo nagrinėti bylą apeliacine žodinio proceso tvarka neteikė. Sodininkų bendrija „Žara“, nesutikdama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartimi, iš esmės siekia, kad byla būtų pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka ir ginčas išspręstas jos naudai, tačiau nepateikia akivaizdžių įrodymų, jog šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Pažymėtina, kad apeliacinio proceso dalyku, atsižvelgiant į atsakovo apeliacinio skundo argumentus (beje, jie buvo teikiami ir atsiliepime pirmosios instancijos teismui), buvo visų pirma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatytų terminų netinkamas taikymas, todėl teisėjų kolegija, pripažinusi šiuos argumentus pagrįstais, pareiškėjo nurodomų materialios teisės normų byloje neturėjo taikyti.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis), taigi sprendžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Atkreiptinas dėmesys, kad prašyme atnaujinti procesą sodininkų bendrija „Žara“ nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra formuojama klaidingai, kadangi teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, o pasibaigus šiam terminui, teisminės gynybos realizavimo teisė eliminuojama. Bendrijos nuomone, tokia praktika mažina pasitikėjimą teisine valstybe, dirbtinai sukuria galimybes egzistuoti ir įteisinti neteisingų normų taikymą, sudaro pagrindą iš ne teisės atsirasti teisei vien tik todėl, kad nebuvo suspėta apskųsti iš esmės neteisėto, nelogiško ir nepagrįsto institucijos sprendimo, todėl yra pagrindas suformuoti naują praktiką, kuri sudarytų pagrindą teismams prioritetu taikyti ne procesinę teisę, o materialinių teisių apsaugą bei gynimą.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Bendrija nenurodė konkrečių teismų praktikoje suformuotų taisyklių, kurias būtų pažeidęs apeliacinės instancijos teismas, o jos bendro pobūdžio pamąstymai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra formuojama klaidingai, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti.

Atsižvelgiant į aplinkybę, kad argumentai dėl praleisto procesinio termino taikymo buvo teikiami tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo nutartis neturi būti vertinama kaip objektyviai nenumatomas procesinis sprendimas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad sodininkų bendrijos „Žara“ prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-2387-525/2016 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentų akivaizdu, kad jis iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartimi, o Bendrijos argumentacija atspindi tik jos nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Prašyme nurodyti motyvai liudija, kad sodininkų bendrija „Žara“ iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sodininkų bendrijos „Žara“ prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2387-525/2016 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakytina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais, 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo sodininkų bendrijos „Žara“ prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2387-525/2016 pagal pareiškėjo sodininkų bendrijos „Žara“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė