2021-04-14 Nr. AB-7958-3-62-3-01362-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-240-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01362-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN), 109 300 Eur, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) – 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN 2 sektoriaus bendrabučio tipo patalpose jam teko per mažas plotas, nebuvo spintų darbužiams susidėti, spintelių maisto produktams laikyti, patalpose buvo tarakonų, trūko natūralaus apšvietimo, dirbtinis apšvietimas neatitiko reikalavimų, dėl to pavargdavo akys. Patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nebuvo ventiliacijos, naktį pareiškėjas negalėjo išsimiegoti. Be to, patalpose buvo blakių, kurios naktimis kasdavo, dėl to pareiškėjas kreipėsi į medicinos tarnybą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Pravieniškių PN nebuvo priešgaisrinės sistemos, o bendrabučio stogas buvo dengtas asbestiniu šiferiu. Pravieniškių PN 2 sektoriaus kamerose nebuvo jungiklių, nuolat buvo įjungtas dirbtinis apšvietimas, durys buvo be garsą izoliuojančios medžiagos, pareiškėją trikdė kitų nuteistųjų keliamas triukšmas. Kamerose taip pat trūko ploto, o į lauką pareiškėjas galėjo išeiti tik 1 valandai. Pareiškėjo teigimu, gultas buvo per trumpas, todėl jis negalėjo išsimiegoti, nebuvo klozeto, buvo žiurkių.

3. Pasak pareiškėjo, Pravieniškių PN 3 sektoriaus patalpose trūko ploto, nebuvo ventiliacijos, nebuvo jungiklių, veisėsi blakės, skruzdėlės, nuo 22.30 iki 6 val. būdavo rakinamos durys, nebuvo galimybės išeiti į lauką, nebuvo įrengtos patalpos rūkyti, todėl nuteistieji rūkė laiptinėje, tualetuose, o pareiškėjas buvo priverstas pasyviai rūkyti. Atsakyme į skundą dėl rūkymo, įstaigos administracija pareiškėjui siūlė pačiam gaudyti rūkančiuosius. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 3 sektoriuje 10 parų turėjo klausytis remonto keliamo triukšmo ir kvėpuoti dulkėmis. Kamerose nebuvo klozeto, tualetas nebuvo atskirtas pertvaromis. Kameroje Nr. 9 nuteistasis pareiškėjo akivaizdoje persipjovė venas, dėl to pareiškėjas patyrė išgyvenimus, buvimas kameroje su nestabilios psichikos nuteistuoju jam kėlė baimę. Pareiškėjas kamerų tipo patalpose negavo spaudos, kameros nebuvo šildomos, nebuvo sudaryta galimybė dažniau praustis, nebuvo sudaryta galimybė susisiūti drabužius. Pravieniškių PN 3 sektoriaus kamerose Nr. 9 ir Nr. 10 dienos metu buvo atimamas minkštasis inventorius, todėl visą dieną pareiškėjas turėjo praleisti „ant kojų“, be galimybės pamiegoti, jautė nuolatinį nuovargį. Pareiškėjo įsitikinimu, čiužinys nėra patalynė, todėl buvo paimamas neteisėtai.

4. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN 1 sektoriaus kamerose trūko natūralaus apšvietimo, dirbtinis apšvietimas buvo per silpnas, inventorius sulaužytas, nebuvo klozeto, buvo pelėsio, pareiškėjas negavo informacijos, laikraščių, kentė šaltį, jam nebuvo sudarytos sąlygos nusiskusti, susisiūti drabužių. Dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų kameroje Nr. 8 pareiškėjas rašė skundus, buvo pripažinta, kad kamera Nr. 8 netinkama eksploatuoti.

5. Pasak pareiškėjo, Pravieniškių PN kiemeliai buvo nelygiomis grublėtomis sienomis, grindinys buvo duobėtas. Pareiškėjo sveikatą neigiamai paveikė draudimas turėti vaisių daržovių, maisto papildų. Pataisos namai taip pat neužtikrino jo teisės į sportą ir fizinį aktyvumą. Pravieniškių PN klestėjo subkultūra, todėl iš jo buvo tyčiojamasi, o įstaigos administracija nesiėmė jokių veiksmų. Nuo pat atvykimo į Pravieniškių PN nebuvo vykdoma jokia socialinė reabilitacija, pavojingi recidyvistai buvo apgyvendinami su pirmą kartą nuteistais asmenimis.

6. Pareiškėjo teigimu, 2016 m. rugsėjo 21–22 d., 2019 m. sausio 3–4 d., 2019 m. vasario 27 d. – kovo 1 d. iš kamerų jis buvo perkeltas į laikinojo sulaikymo patalpas, kurios buvo netinkamos gyventi, 2016 m. rugsėjo 21–22 d. buvo laikomas laikinojo sulaikymo kameroje visą naktį, kameroje nebuvo lovos, tualeto, šildymo. 2019 m. kovo 21 d. pareiškėjas buvo perkeltas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, kur jam nebuvo išduoti pietūs ar sausas davinys, todėl iki vakarienės kentė alkį. Be to, 2019 m. vasario 12 d. pareiškėjas etapu vyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL), turėjo pasiėmęs asmeninių daiktų (šlepetes, higienos priemonių), kurių neberado, tačiau ikiteisminis tyrimas dėl vagystės nebuvo pradėtas.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.

8. Pravieniškių PN pateikė miegamųjų vietų patalpose skaičių, pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Nuteistieji pataisos namuose gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl pareiškėjo galimybė judėti nebuvo ribojama. Nuteistieji miega kambariuose, kurie nėra rakinami, todėl minimali ploto norma nebuvo pažeista. Pataisos įstaiga neturi pareigos kaupti informaciją, kiek atskiroje patalpoje buvo nuteistųjų tam tikru laikotarpiu. Įstaiga užtikrina tinkamą inventoriaus kiekį gyvenamosiose patalpose, lovos standartinės, dviejų aukštų, nesulūžusios. Patalynė išduodama visiems kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Kamerų tipo patalpose yra po vieną tupimą klozetą ir praustuvę, sanitarinis mazgas įrengtas atskiroje patalpoje, atskirtas sienomis nuo lubų iki grindų su varstomomis durimis. Graužikai ir buitiniai parazitai naikinami du kartus per mėnesį. Kamerų tipo patalpose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, perdegusios lemputės nedelsiant keičiamos. Patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, veikia mechaninė ventiliacija, patalpos gali būti vėdinamos per langus, esant būtinybei nuteistiesiems išduodami šildytuvai. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakuacijos planai, įstaiga apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Asbestinio šiferio stogai yra kai kuriuose 2 sektoriaus bendrabučiuose, tačiau nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Nuteistiesiems rūkyti sudarytos sąlygos lokalinių sektorių lauke. Įstaiga neturi pareigos prenumeruoti spaudą, tačiau tai daro pagal finansinę padėtį, be to, 2 sektoriuje veikia biblioteka. Nuteistiems sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius. Pasivaikščiojimo kiemeliai tvarkingi. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie pataisos namuose egzistuojančią kastų sistemą. Pravieniškių PN nurodė, kad pareiškėjas laikinai buvo izoliuotas 2016 m. rugsėjo 22–23 d., nes atsisakė būti perkeliamas į gyvenamąsias patalpas. Dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų pareiškėjas į įstaigos Psichologinę tarnybą nesikreipė.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Tarnyba nurodė, kad konvojaus pareigūnai 2019 m. vasario 12 d. apie 10 val. 13 min. atvyko į Pravieniškių PN 3 sektorių, priėmė konvojuoti pareiškėją. Jokių asmeninių daiktų pakete konvojaus viršininkui saugoti nebuvo perduota, be to, smulkius daiktus nuteistiesiems leidžiama pasiimti į automobilio kabiną. Apie 11 val. konvojus atvyko į LAVL. Perduodant pareiškėją, jis išreiškė žodinę pretenziją, kad pasigedo asmeninių daiktų. Konvojaus viršininkas nedelsiant skambino Pravieniškių PN 1 ir 2 sektorių budėtojams, pranešdamas apie pareiškėjo asmens pretenziją dėl galbūt dingusių asmeninių daiktų. Budėtojai patikino, jog apžiūrėjus atvykusių asmenų daiktus, pareiškėjo apibūdintų daiktų nebuvo. Išnaudojus visas galimybes surasti pareiškėjo galbūt dingusius daiktus, esant nepagrįstai pretenzijai, pareiškėjas perduotas LAVL budėtojui. Tarnyba pažymėjo, jog tokias veikas kaip vagystė tiria tam įgaliojimus turinčios institucijos, Tarnyba tokių įgaliojimų neturi. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl konvojavimą vykdžiusių pareigūnų nereagavimo į pretenzijas yra hipotetinio pobūdžio, pareiškėjas nepateikė jas patvirtinančių įrodymų.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo M. Š. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, jį konvojuojant 2019 m. vasario 12 d., tačiau atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais.

12. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2019 m. liepos 1 d., pirmosios instancijos teismas nagrinėjo tik pareiškėjo skundo reikalavimus dėl kalinimo sąlygų nuo 2016 m. liepos 2 d. iki 2019 m. kovo 21 d.

13. Dėl pareiškėjo nusiskundimų gyvenamosios patalpos ploto trūkumu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Pravieniškių PN nekaupia ir nesaugo informacijos apie tai, kiek miegamųjų vietų buvo įrengta gyvenamosiose patalpose skirtingais laikotarpiais, pateikė atsiliepimo rengimo dienos informaciją apie miegamąsias vietas, todėl šią aplinkybę vertintino pareiškėjo naudai. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo teiginių, kad ginčo patalpų plotas buvo mažesnis, nei nurodo Pravieniškių PN, nepagrindė įrodymais. Byloje nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu patalpų plotas, nurodytas atsakovo atstovo pateiktose pažymose, keitėsi, todėl skaičiuodamas pareiškėjui tekusį minimalų plotą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į atsakovo atstovo pateiktą informaciją apie gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo nurodytą miegamųjų vietų skaičių. Įvertinęs šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad vienam asmeniui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose teko nuo 3,11 iki 7,14 kv. m, o kamerų tipo patalpose – nuo 4,87 iki 7,61 kv. m., todėl pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.

14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą bei kamerų tipo patalpas. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasivaikščioti kiekvieną dieną vieną valandą, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė neturintis pagrindo konstatuoti, kad Pravieniškių PN apribojo jo judėjimo laisvę labiau nei būtina.

15. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Pravieniškių PN 2 sektoriaus gyvenamosios patalpos baldais ir inventoriumi buvo aprūpintos pagal nustatytus reikalavimus, nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktu oficialiu dokumentu, todėl atmetė su tuo susijusius pareiškėjo argumentus. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl per trumpų gultų, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Pravieniškių PN pažymos duomenimis, kad patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtos standartinės dviejų aukštų lovos, kurių aukštis – 1 850 mm, ilgis – 2 000 mm, plotis – 700 mm. Pareiškėjas dėl aptariamų aplinkybių Pravieniškių PN administracijai nesiskundė, pailginti ar pakeisti gultą neprašė.

16. Pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, kad jam nebuvo suteikta teisė per savaitę du kartus pasinaudoti dušu, pirmosios instancijos teismas vertino kaip nesudarančią pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Sanitariniai mazgai, kuriuose įrengti tupiami klozetai ir praustuvės, atitiko teisės aktų ir higienos reikalavimus; sanitarinis mazgas įrengtas atskiroje patalpoje, atskirtas sienomis nuo lubų iki grindų su varstomomis durimis.

17. Remdamasis byloje pateikta sutartimi dėl Pravieniškių PN objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, taip pat graužikų ir nariuotakojų stebėjimo bei naikinimo darbų atlikimo registravimo žurnalais, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad įstaigoje buvo atliekamas nuolatinis (pastovus) parazitų (tarakonų, pelių) monitoringas, kontrolė ir naikinimas, su tuo susiję atsakovo atstovo veiksmai buvo pakankami, todėl nėra pagrindo konstatuoti higienos normų pažeidimą.

18. Pareiškėjo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos, temperatūros, apšvietimo pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstais, nustatęs, kad: Pravieniškių PN gyvenamosiose patalpose, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, patalpos taip pat galėjos būti vėdinamos per langus, kamerų tipo patalpos vėdinamos per langus, jose taip pat įrengta mechaninė vėdinimo sistema; įstaiga užtikrino tinkamą apšvietimą ir temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamose patalpose, esant būtinybei, pagal prašymus nuteistiesiems buvo išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai; elektros jungiklių įrengimas kamerose nėra numatytas; įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakuacijos planai, įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti, taip pat sudarytos ir suderintos gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje, įstaiga apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais). Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė.

19. Dėl tvarkos pasivaikščiojimo kiemeliuose pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, nuteistieji patys privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį.

20. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl Pravieniškių PN atliktų remonto darbų, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad patalpos buvo remontuojamos dienos metu, atskirose negyvenamose kamerose, kamerų tipo patalpų durys yra sandarios, todėl dulkių į kamerą negalėjo patekti.

21. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų dėl pareiškėjo sveikatos sutrikimų, sukeltų asbesto dulkių, ar kad tam buvo reali rizika.

22. Dėl rūkymo gyvenamosiose patalpose pirmosios instancijos teismas nurodė, kad lokalinių sektorių lauke yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, pataisos įstaigos administracija išsamiai išanalizavo su tuo susijusius pareiškėjo skundus ir pateikė motyvuotus atsakymus, nurodydama, kad rūkyti gyvenamosiose patalpose yra draudžiama ir kad pareiškėjas privalo pareigūnus informuoti apie pastebėtus pažeidimus.

23. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog dėl dienos metu atimamo minkštojo inventoriaus, nesudarytos galimybės susisiūti rūbų, spaudos negavimo pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją, o gautą atsakymą skundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Pastarojo atsakymo pareiškėjas neskundė, todėl pirmosios instancijos teismas šiame atsakyme nustatytų aplinkybių neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. 14.05 val. iki 2016 m. rugsėjo 23 d. 14.05 val. buvo izoliuotas pagrįstai, taip pat pažymėjo, jog laikinojo sulaikymo kameroms netaikomi reikalavimai, kurie taikomi gyvenamosioms kameroms. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, kamera Nr. 8 nebuvo pripažinta netinkama eksploatuoti.

25. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su pataisos namuose toleruojama nuteistųjų subkultūra ar kastų sistema.

26. Pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų psichologus dėl įvykio, kurio metu kitas nuteistasis save žalojo, todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjas patyrė emocinį sukrėtimą ar kitokius išgyvenimus.

27. Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių, kad pataisos namuose socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis. Pareiškėjas kritiškai vertina bet kokią pataisos namų darbuotojų pagalbą, nevykdo įstaigos administracijos reikalavimų, nesilaiko nustatytos tvarkos, o tai apsunkina socialinės reabilitacijos procesą.

28. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog teisės aktais nėra uždrausta įsigyti vaisius, daržoves bei maisto papildus, o aplinkybė, jog teisės aktais yra nustatyti tam tikri leidžiami įsigyti ir turėti vaisių, daržovių, bei maisto papildų kiekiai ir (ar) tam tikri apribojimai, nėra pagrindas pripažinti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

29. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad tais atvejais, kai konvojavimas trunka mažiau nei 6 val., konvojuojamieji neaprūpinami maisto daviniu.

30. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl jo daiktų saugumo neužtikrinimo, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad konvojaus viršininko veiksmai, vien tik paskambinus į Pravieniškių PN 1 bei 2 sektorių (kuriuose buvo išlaipinti kiti nuteistieji iki atvykstant į LAVL), nebuvo pakankami pareiškėjo nusiskundimui išspręsti, konvojaus viršininkas pareiškėjo skundą kartu su tarnybiniu pranešimu turėjo perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjo skundas būtų perduotas spręsti LAVL ar Pravieniškių PN. Todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Tarnybos pareigūnai neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal teisės aktus.

31. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nenustatyti Pravieniškių PN neteisėti veiksmai, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, atlyginimo priteisimo. Vertindamas Tarnybos veiksmus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pažeidimas buvo vienkartinis, prarasti nedidelės vertės daiktai, dėl minėto pažeidimo pareiškėjui nekilo ypatingai didelės neigiamos pasekmės, todėl yra pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

III. 32. Pareiškėjas M. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

33. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo skundo neišnagrinėjo detaliai ir objektyviai, neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus bei argumentus, rėmėsi tik atsakovo pateiktais duomenimis, neišreikalavo bylai išnagrinėti reikšmingų įrodymų (kamerų, pasivaikščiojimo kiemų, dušų fotonuotraukų). Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į jo skundą, dėl gultų išmatavimų pasisakė bendrai, nors pareiškėjas skundėsi dėl Pravieniškių PN 2 sektoriaus kameros Nr. 16 gultų. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino graužikų ir parazitų buvimo fakto, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimų išvadas, nevertino pareiškėjo argumentų, kad čiužinys nepriskiriamas patalynei ir iš pareiškėjo buvo paimamas neteisėtai, neišreikalavo duomenų apie vietą, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. rugsėjo 22 d. naktį, nepasidomėjo, kokios konkrečios socialinės programos yra vykdomos Pravieniškių PN, neatsižvelgė į tai, kad bendrabučiuose nebuvo įrengtos vietos rūkyti, taip pat nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų dėl subkultūros toleravimo. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad dėl pavogtų daiktų pareiškėjas neturėjo šlepečių bei higienos priemonių, negalėjo nusiprausti duše.

34. Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti senaties terminą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad norėdamas patikslinti skundą, jis turėjo jį perrašyti, o tam turėjo laukti, kol skundas jam bus grąžintas. Visa tai esą parodo, kad pareiškėjas buvo aktyvus, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino praleisto senaties termino.

35. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo dalį dėl daiktų saugumo neužtikrinimo ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

36. Tarnyba nurodo, kad jai nėra žinomas Pravieniškių PN 2019 m. balandžio 15 d. atsakymo, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, turinys, Tarnyba su šiuo dokumentu nėra susipažinusi, todėl negalėjo paneigti nelogiškų su tuo susijusių pareiškėjo argumentų bei pirmosios instancijos teismo išvadų. Tuo buvo pažeistos Tarnybos galimybės dalyvauti procese. Be to, pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Tarnybos veiksmų bei tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, nepagrįstai peržengė pareiškėjo skundo ribas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo neaišku, kokią pareiškėjo teisę teismas pripažino pažeista. Tarnyba negali daryti įtakos pareiškėjo kalinimo sąlygoms.

37. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepimuose į pareiškėjo ir Tarnybos apeliacinius skundus prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Tarnybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, jį konvojuojant 2019 m. vasario 12 d., kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui M. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN bei netinkamų Tarnybos veiksmų konvojuojant pareiškėją.

39. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad konvojaus viršininko veiksmai, vien tik paskambinus į Pravieniškių PN 1 bei 2 sektorių, nebuvo pakankami pareiškėjo nusiskundimui išspręsti, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, jį konvojuojant 2019 m. vasario 12 d., tačiau netenkino reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

40. Apeliaciniais skundais į teismą kreipėsi tiek pareiškėjas, tiek atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog teismas aplinkybes ir teisės aktus vertino atsakovo naudai, nesirėmė pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, nebuvo aktyvus ir nerinko bylai išspręsti reikšmingų įrodymų. Tarnyba gi teigia, kad buvo pažeista jos teisė dalyvauti procese, nes ji nebuvo supažindinta su byloje esančiais įrodymais (Pravieniškių PN 2019 m. balandžio 15 d. atsakymu, kuriuo skundžiamame sprendime rėmėsi pirmosios instancijos teismas), taip pat kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai peržengė pareiškėjo skundo ribas.

41. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42. Kaip minėta, Tarnyba apeliaciniame skunde nurodo, jog buvo pažeista jos teisė dalyvauti procese, kadangi jai nebuvo žinomas Pravieniškių PN 2019 m. balandžio 15 d. atsakymo, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, turinys. Pažymėtina, kad Pravieniškių PN 2019 m. balandžio 15 d. raštą Nr. 7-1761 į bylą su skundu pateikė pareiškėjas (I t., b. l. 22). ABTĮ 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso dalyviai turi teisę teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga (įskaitant elektroninę bylą) ir teismo (teisėjo) leidimu gauti mokamas jų kopijas (skaitmenines kopijas) bei išrašus. Byloje nėra duomenų, kad Tarnybos atstovas pasiruošimo bylos nagrinėjimui bei jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu būtų kreipęsis į teismą ir prašęs leisti susipažinti su byloje esančiais šalių pateiktais įrodymais bei kad pirmosios instancijos teismas būtų tokio prašymo netenkinęs. Priešingai, nei teigia atsakovo atstovas, byloje nėra duomenų, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo ribojama Tarnybos procesinė teisė teikti į bylą įrodymus bei su jais susipažinti, todėl šie atsakovo atstovo argumentai atmestini.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstais laikytini ir Tarnybos teiginiai, esą pirmosios instancijos teismas peržengė pareiškėjo skundo ribas. Įvertinus pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teikto skundo turinį bei prasmę, matyti, jog pareiškėjas, be kita ko, skundėsi Tarnybos veiksmais, neužtikrinus jo daiktų saugumo bei nesiėmus priemonių jo nusiskundimams dėl 2019 m. vasario 12 d. dingusių asmeninių daiktų išspręsti. Taigi bendrąja prasme pareiškėjas, kaip nuteistasis, buvo nepatenkintas sąlygomis, kurias konvojuodama pareiškėją turėjo užtikrinti Tarnyba (jos tarnautojai). Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nekonstatavo jokių neteisėtų Tarnybos veiksmų, susijusių su pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN sąlygomis. Vertindamas Tarnybos veiksmų teisėtumą, pirmosios instancijos teismas analizavo tik su pareiškėjo asmeninių daiktų dingimu jo konvojavimo 2019 m. vasario 12 d. metu susijusius duomenis, detaliai ir išsamiai juos aptarė bei aiškiai nurodė, kokius konkrečius Tarnybos tarnautojo veiksmus laikė netinkamu veikimu. Tarnyba apeliaciniame skunde bylos faktais ir teisės aktų normomis šių pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigė, todėl Tarnybos apeliacinis skundas atmestinas.

44. Teisėjų kolegija pagrįstomis laiko ir pirmosios instancijos teismo išvadas, kad nustatyti netinkami Tarnybos veiksmai pareiškėjui nesukėlė tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl pareiškėjui už tai pagrįstai nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palieka nepakeistą.

45. Atsakant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo neaktyvumo renkant įrodymus bei selektyvaus byloje pateiktų įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalis priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kuriais remiantis jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

46. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

47. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teikto skundo matyti, kad jis be kitų bendrų kalinimo Pravieniškių PN sąlygų buvo aiškiai išskyręs bei nurodęs konkrečias aplinkybes dėl kameroje Nr. 16 (dėl neįprastų šios kameros išmatavimų) įrengto per trumpo gulto, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių atskirai nesiaiškino ir skundžiamame sprendime dėl jų nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat nenurodė, dėl kokių priežasčių atmetė pareiškėjo į bylą pateiktus įrodymus – Visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenis apie Pravieniškių PN patalpų patikrinimą pagal pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 162–164).

48. Pareiškėjas skunde taip pat buvo nurodęs, jog naktį iš 2016 m. rugsėjo 21 d. į 2016 m. rugsėjo 22 d. neteisėtai buvo laikomas laikinojo sulaikymo kameroje, kurioje nebuvo tualeto, lovos bei šildymo. Remiantis bylos medžiaga, nuo 2016 m. rugpjūčio 25 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas buvo paskirtas į Pravieniškių PN 15 būrio 2 brigadą (t. I., b. l. 66); nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d. atliko nuobaudą kameroje Nr. 12, o nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2016 m. gruodžio 14 d. – kameroje Nr. 16 (t. I., b. l. 69). Tačiau iš byloje pateiktų duomenų taip pat matyti, jog 2016 m. rugsėjo 21 d. apie 18 val. pareiškėjas atsisakė gyventi Pravieniškių PN direktoriaus jam paskirtoje gyvenamojoje vietoje – 15 būryje (o ne kameroje Nr. 12), už tai jam buvo paskirta nuobauda – pataisos įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės (t. I, 79–81), o ne perkėlimas į kamerų tipo patalpas, kaip atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė Pravieniškių PN. Nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas – pareiškėjui paskirta tik 2016 m. rugsėjo 22 d. 14.05 val., tačiau tik vienai parai (t. I, b. l. 82), o ne iki 2016 m. gruodžio 14 d. Taigi bylos duomenys dėl pareiškėjo paskyrimo į gyvenamąsias vietas bei jo laikymo vietos konkrečiai 2016 m. rugsėjo 21–22 d. yra prieštaringi, byloje nėra duomenų, aiškiai patvirtinančių, kurioje Pravieniškių PN patalpoje ir kokiomis buitinėmis sąlygomis pareiškėjas, jam atsisakius gyventi paskirtoje gyvenamojoje vietoje, kuri iš bylos duomenų taip pat nėra aiški, buvo laikomas naktį iš 2016 m. rugsėjo 21 d. į 2016 m. rugsėjo 22 d. Todėl, remiantis byloje surinktais įrodymais, nėra galimybės patikrinti pareiškėjo argumentų dėl netinkamo jo laikymo šiuo laikotarpiu.

49. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas atsisakė vertinti pareiškėjo argumentus dėl dienos metu iš jo paimamos patalynės ir čiužinio, motyvuodamas, kad šias aplinkybes 2019 m. sausio 18 d. sprendime Nr. 2S-328 jau įvertino Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir kad pareiškėjas šio Kalėjimų departamento sprendimo neskundė teisės aktų nustatyta tvarka.

50. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimas, o reikalavimas priteisti neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų, atlyginimą nėra išvestinis iš reikalavimo panaikinti konkretų tokio viešojo administravimo subjekto sprendimą, dėl kurio galbūt kilo žala (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-762/2012; 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-11/2013; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013; 2013 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-943/2013; 2015 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-23-520/2015; kt.). Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra savarankiškas ir gali būti nagrinėjamas atsietai nuo pareiškėjo reikalavimo panaikinti administracinį aktą. Vadovaudamasis ABTĮ 12 straipsnio nuostatomis, teismas tokiu atveju gali išaiškinti pareiškėjui jo teisę byloje skųsti konkrečius viešojo administravimo subjekto (-ų) priimtus individualius administracinius aktus, tačiau tokių reikalavimų nesuformulavimas nėra pagrindas nevertinti pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių įgyvendinant teisių gynybos būdą, įtvirtintą CK 6.250 ir 6.271 straipsniuose, kuris nėra tapatus teisių gynybos būdui, nustatytam Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1083-520/2020; kt.).

51. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nevertino visų su pareiškėjo kalinimu Pravieniškių PN susijusių aplinkybių, neišsireikalavo su jomis susijusių įrodymų, apsiribojo išskirtinai tik atsakovo atstovo nurodytomis aplinkybėmis ir visiškai nevertino pareiškėjo paaiškinimų bei pateiktų duomenų, nepašalino prieštaravimų tarp byloje pateiktų įrodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylos dalį, nesilaikė ABTĮ 80 straipsnio reikalavimų, įpareigojančių teismą visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes bei padarė procedūrinių pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Bylos išsprendimas, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus, negali būti vertinamas kaip bylos išnagrinėjimas iš esmės, todėl toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies prasme.

52. Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendime nustatyti, ar skundą pareiškusio asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai buvo pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi jie turi būti ginami. Vien tik apeliacinės instancijos teismui surinkus įrodymus, kurie nebuvo išreikalauti, bei teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

53. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ne visus pareiškėjo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN, iš kurių pareiškėjas kildino prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, ir padarė procedūrinių pažeidimų, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų priimtas sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o aptarta administracinės bylos dalis grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą.

Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo dalį, kuria atmesta pareiškėjo M. Š. skundo dalis dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, ir šią bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė