2013-06-13 Nr. AB-2405-3-61-3-02114-2010-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A756-1443/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02114-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 1D-4968-(2); priteisti solidariai iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį po 126,56 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Pareiškėja taip pat prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu nustatyti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalis, Laikinasis įstatymas ta apimtimi, kuria nenumato pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo, nepažeidžia atitinkamų Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatų, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Skunde (b. l. 1-4) nurodė, kad 2004 m. gruodžio 10 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jai buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija 2010 m. vasario 28 d. išmokėjo sumažintą valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, todėl pareiškėja 2010 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydama išmokėti trūkstamą pensijos dalį. Iš Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. birželio 26 d. gavo atsakymą, kad neišmokėta pensijos dalis nebus grąžinta. Vidaus reikalų ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, 2010 m. vasario 28 d. neišmokėjo pareiškėjai 126,56 Lt valstybinės pensijos dalies.

Toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisėtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyto įstatyme, o asmenys atitinkantys įstatyme numatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų pensiją ir ją mokėtų. Kai įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

Šiuo atveju teisė reikalauti mokėti pagal Konstituciją ir įstatymus nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai. Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių kylantys imperatyvai, šioje byloje galimas civilinės atsakomybės Lietuvis valstybei taikymas. Neteisėtais valstybės veiksmais, pasireiškusiais Lietuvos Respublikos Seimui priėmus antikonstitucinį įstatymą, pareiškėjai padaryta turtinė žala.

Pareiškėja negavo pajamų, kurias būtų gavusi, jei nebūtų nustatytas neteisėtas teisinis reguliavimas. Atsižvelgiant į tai, kad valstybinės pensijos dalis nebuvo sumokėta dėl atsakovo Vidaus reikalų ministerijos kaltės, ši turėtų atsakyti už pareiškėjai padarytą žalą solidariai su Lietuvos valstybe.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 14-16) nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjai buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu. Reikalaudama priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį iš Vidaus reikalų ministerijos, pareiškėja neįrodo, jog ši institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. pareiškėja nepagrindžia civilinės atsakomybės sąlygų buvimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 18-19) nurodė, kad 2004 m. gruodžio 10 d. pareiškėjai buvo paskirta 834,30 Lt pensija už tarnybą (suma nurodyta su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu – 360 Lt). Pagal 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių - kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal šią formulę pareiškėjai paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8483. Pritaikius šį koeficientą, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, pareiškėjos pensija buvo perskaičiuota ir nustatytas 707,74 Lt pensijos dydis (834,30 x 0,8483 = 707,74). Pabrėžė, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjai mokėti 834,30 Lt dydžio pensiją ir grąžinti neišmokėtą pensijos dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjos R. G. skundą atmetė.

Nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Nustatęs, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjai paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, teismas sprendė, jog ribojant pareiškėjai mokamos valstybinės pensijos dydį jos teisės pažeistos nebuvo, todėl teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą ir priteisti jai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

Teismas pabrėžė, jog nagrinėdama pareiškėjos skundą dėl netinkamo pensijos perskaičiavimo, Vidaus reikalų ministerija vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl veikė pagal kompetenciją ir teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, pareiškėjai paskirta valstybinė pensija buvo ribojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Atsižvelgdamas į tai, sprendė, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą, todėl jį atmetė pagrįstai.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 54-58) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Nurodo, kad neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nepriteisimas diskriminuoja pareiškėją kitų pensijos gavėjų (teisėjų pensijos, senatvės pensijos) atžvilgiu, kadangi jiems yra išmokami praradimai, patirti dėl pensijų sumažinimo. Laikinuoju įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisėtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Šiuo atveju teisė reikalauti mokėti pagal Konstituciją ir įstatymus nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai. Neteisėtais valstybės veiksmais, pasireiškusiais Lietuvos Respublikos Seimui priėmus antikonstitucinį įstatymą, pareiškėjai padaryta turtinė žala. Pareiškėja negavo pajamų, kurias būtų gavusi, jei nebūtų nustatytas neteisėtas teisinis reguliavimas. Atsižvelgiant į tai, kad valstybinės pensijos dalis nebuvo sumokėta dėl atsakovo Vidaus reikalų ministerijos kaltės, ši turėtų atsakyti už pareiškėjai padarytą žalą solidariai su Lietuvos valstybe.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 66-67) nurodo, kad valstybinė pensija pareiškėjai buvo mažinama ne daugiau nei 20 proc. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime išaiškino, jog toks sumažinimas esant valstybėje itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai yra galimas ir pripažino Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį neprieštaraujančia Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, Vidaus reikalų ministerijos veiksmai, įstatymų nustatyta tvarka perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjai valstybinę pensiją, buvo teisėti ir pagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 68-69) nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėja prašė priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigdama, jog sumažinus pensiją buvo pažeista jos teisė į nuosavybę, kuri yra ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 Protokolo 1 straipsnį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos argumentu, jog asmens įgyta teisė į pensiją yra sietina su šio asmens nuosavybės teisių apsauga, įtvirtinta Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnyje. Tačiau reikia pabrėžti, jog aiškindamas minėtą Konvencijos nuostatą, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad ji negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Teismas pripažino, kad pensija gali būti mažinama, tačiau tai turi būti daroma teisėtai. Asmens nuosavybės teisių ribojimas gali būti pateisinamas tik tokiu atveju, jei tai būtina siekiant apsaugoti teisėtą viešąjį interesą. (Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Iwaszkiewicz prieš Lenkiją, paraiškos Nr. 30614/06).

Tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti pažymi ir Konstitucinis Teismas. Jo teigimu vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (kilti ekonomikos krizė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, ir kad tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes; sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Minėtame nutarime nustatyta, jog Laikinasis įstatymas, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą. Šiuo įstatymu, atsižvelgiant į valstybėje susidariusią itin sunkią ekonominę, finansinę padėtį ir siekiant kiek įmanoma labiau apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes, nustatyta tokia socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kuri suponavo paskirtų socialinių išmokų sumažinimą; kartu buvo nustatyti tokie valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų ribiniai dydžiai, kurių neviršijusios pensijos negalėjo būti mažinamos net ir valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, o tos, kurios viršijo nustatytus ribinius dydžius ir galėjo būti mažinamos, negalėjo būti mažinamos daugiau nei iki nustatyto ribinio dydžio.

Vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėjo, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu.

Atsižvelgdamas į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, Konstitucinis Teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu.

Tai konstatavęs, nurodė, jog nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog valstybinė pensija pareiškėjai buvo sumažinta tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu (b. l. 7-8, 14-16, 18-19). Atsižvelgiant į šią aplinkybę ir nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo, Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, darytina išvada, jog pareiškėjos reikalavimas priteisti jai neišmokėtą valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. 1D-4968-(2) teisėtumo ir pagrįstumo, todėl pareiškėjos R. G. reikalavimas panaikinti šį sprendimą taip pat atmestinas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir teisingai aiškino bei taikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė