2017-11-14 Nr. AB-20898-3-61-3-02422-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-827-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02422-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.2.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan,), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą (b. l. 1–11), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2015 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-36 (toliau – ir Sprendimas); taikyti priverstinio išieškojimo senaties terminą (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 107 str. 1 d.). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo įteiktas Vokietijos Federacinės Respublikos prašymas vykdyti išieškojimą, todėl jis neturėjo galimybės nustatyti, ar jis atitinka teisės aktų nuostatas, kas sudarė kliūtis jam tinkamai apginti savo teises. Atkreipė dėmesį į tai, kad Vokietijos Federacinės Respublikos dokumentai, pateikti kartu su antstolio dokumentais, buvo vokiečių kalba, todėl jų pareiškėjas suprasti negalėjo.

3. Pareiškėjo įsitikinimu, siekiant pradėti išieškojimą, atsakovas turėjo priimti sprendimą, tolygų sprendimams dėl tiesioginių asmenų įsiskolinimų išieškojimo. VMI, nepriėmusi jokio sprendimo ir nesuteikusi pareiškėjui teisės pasisakyti ar savanoriškai sumokėti sumas, iš karto priėmė Sprendimą išieškoti. Anot pareiškėjo, priimtas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų. Tuo tarpu mokesčių administratoriaus Sprendime nėra nurodyti pagrindiniai faktai, dėl kurių pareiškėjui kyla pareiga sumokėti mokesčius, nepateikiamas skolos susidarymo eiliškumas. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalį, atsakovas privalėjo išsiaiškinti, kokiu pagrindu pareiškėjui buvo apskaičiuoti mokesčiai ir juos pagrįsti. Tačiau ši pareiga nebuvo įvykdyta – nebuvo kreiptasi nei į pareiškėją, nei į Vokietijos mokesčių administratorių. Sprendime nėra pateikta jokia informacija, leidžianti suprasti, kokiu pagrindu buvo priskaičiuotos konkrečios mokesčių sumos. Pareiškėjas teigė, kad visada buvo Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtojas, Vokietijoje niekada neteikė prašymų, susijusių su mokesčių grąžinimu, pats tiesiogiai negavo jokių laiškų iš Vokietijos mokesčių administratoriaus. Prašomą sumokėti sumą sudaro ne tik mokesčiai, bet ir delspinigiai, netesybos, todėl ypatingai svarbu pateikti visas detales, susijusias su mokestinės prievolės atsiradimo aplinkybėmis.

4. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas buvo priimtas praleidus MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 5 metų senaties terminą, mokesčių ir su jais susijusių sumų priverstiniam išieškojimui. Iš pateiktų dokumentų vokiečių kalba matyti, kad senaties terminas baigėsi 2013 m. gruodžio 8 d. ir 2014 m. gruodžio 21 d., tuo tarpu Sprendimas priimtas 2015 m. sausio 13 d. Taip pat mokesčių administratorius negali ir papildomai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių, kadangi tam yra pasibaigęs MAĮ 68 straipsnyje įtvirtintas einamųjų ir praėjusių penkerių metų senaties terminas. Šie pažeidimai, pareiškėjo nuomone, taip pat riboja jo teisę į gynybą. Neturėdamas minėtos informacijos, pareiškėjas negali surašyti argumentuoto skundo bei negali tinkamai vykdyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos teikti teismui išsamius įrodymus, patvirtinančius jo argumentus ir paneigiančius atsakovo nustatytas aplinkybes.

5. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu (b. l. 76–77) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad VMI buvo gautas Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prašymas vykdyti reikalavimą kartu su Suvienodintu dokumentu Nr. DE_S1316LT1400019_20141113_UIPE_1 (toliau – Suvienodintas dokumentas). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo (toliau – ir SPIMĮ) 10 straipsnio 1 dalimi, suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Šio dokumento bei gauto prašymo kopijos, kartu su vertimu į lietuvių kalbą, buvo pateiktos pareiškėjui. Kadangi korespondencijos įteikti nepavyko, Sprendimas buvo perduotas antstoliui tolimesniam išieškojimui vykdyti. Todėl, atsakovo teigimu, nepagrįstas teiginys, kad pareiškėjui nėra pateiktas Vokietijos mokesčių administratoriaus prašymas vykdyti išieškojimą. Remiantis SPIMĮ 10 straipsnio 4 dalimi, VMI neprivalėjo turėti informacijos, kad prašančioji institucija vykdė tam tikrus išieškojimo veiksmus, nes Vokietijoje nebuvo pareiškėjo turto, iš kurio būtų buvę galima vykdyti išieškojimą. Apie Suvienodintą dokumentą bei prašymą vykdyti reikalavimą sumokėti mokesčius pareiškėjas buvo informuotas 2015 m vasario 23 d., MAĮ 164 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Būtent šių dokumentų gavimas buvo pagrindas vykdyti išieškojimą. Todėl ginčijamas VMI Sprendimas buvo priimtas pagrįstai.

7. Taip pat pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos sutartimi dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo, nes minėtos sutarties 3 straipsnyje numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet ši sutartis yra taikoma. Paveldimo ar dovanojamo turto mokesčiui ši sutartis nėra taikoma. Todėl, nagrinėjamu atveju, ši sutartis neturėjo būti taikoma. Be to, minėtas sumas pareiškėjui priskaičiavo Vokietijos mokesčių administratorius, todėl šiuo atveju VMI nekilo pareigos pagrįsti susidariusias mokesčių sumas. Šiuo klausimu pareiškėjas turėjo kreiptis į Vokietijos mokesčių administratorių, kurio adresas nurodytas Suvienodinto dokumento 9 punkte. Be to, pačiame dokumente nurodyta, kad ginčai dėl reikalavimo sprendžiami prašančiosios valstybės institucijose.

8. VMI pabrėžė, kad skundžiamame sprendime yra aiškiai suformuluota jo apskundimo tvarka, jis pagrįstas objektyviais faktais bei teisės aktų normomis, pasirašytas įgalioto asmens. Todėl nesutiktina su pareiškėjo argumentu dėl VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų nesilaikymo.

9. Atsakovas pažymėjo, kad tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad valstybės narės, į kurią kreiptasi, teismas negali nagrinėti ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas. Apie teisę ginčyti Vokietijos mokesčių administratoriaus priimtą sprendimą pareiškėjas buvo informuotas 2014 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-47012 (toliau – ir Raštas).

10. MAĮ 107 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Ši teisė atsiranda, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčių ir su juo susijusių sumų, nurodytų raginime sumokėti mokesčius. Šis raginimas pareiškėjui buvo išdėstytas Rašte, todėl negalima sutikti, kad mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas buvo praleistas.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 1 d. sprendimu (b. l. 117–121) pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad VMI išsiuntė pareiškėjui Raštą, kuriuo informavo pareiškėją apie mokestinę nepriemoką Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir paragino per 30 dienų įvykdyti minėtą mokestinę prievolę (b. l. 47). Rašte buvo nurodyta, kad VMI buvo gautas Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės 2014 m. lapkričio 14 d. prašymas vykdyti reikalavimą Nr. DE_LT_S1316LT1400019_20141503G1_20141113_f_RR (toliau – ir Prašymas). Šiame prašyme buvo nurodyta, kad pareiškėjui priskaičiuota 359 403,41 Eur mokesčių, susijusių su paveldimu ir dovanojamu turtu. Raštas pareiškėjo nepasiekė, nes nebuvo atsiimtas pašte ir 2015 m. vasario 2 d. buvo grąžintas siuntėjui (b. l. 48). VMI viršininkas 2015 m. sausio 13 d. priėmė Sprendimą (b. l. 12), kuriame nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 359 403,41 Eur mokestinę nepriemoką. Sprendimas buvo priimtas remiantis minėtu Prašymu ir 2014 m. lapkričio 13 d. Suvienodintu dokumentu. Kadangi ir šios siuntos įteikti nepavyko (b. l. 50), VMI 2015 m. vasario 23 d. patalpino viešą skelbimą, kuriame nurodoma atsiimti minėtus dokumentus (b. l. 51). Pareiškėjui nereagavus į viešą paskelbimą ir neatsiėmus nurodytų dokumentų, VMI 2015 m. kovo 4 d. kreipėsi į antstolį (b. l. 100) dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo.

13. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad atsakovas praleido MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 5 metų senaties terminą. Teismas, remdamasis MAĮ 107 straipsnio 2 dalimi bei 105 straipsniu nustatė, jog pareiškėjas buvo paragintas sumokėti mokestį 2014 m. gruodžio 5 d. Raštu, todėl 5 metų senaties terminas pradėtas skaičiuoti nuo kitos dienos po šiame rašte nurodyto 30 dienų termino pabaigos. Vadinasi, nebuvo praleistas MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje nustatytas mokesčio ir su juo susijusių sumų išieškojimo senaties terminas.

14. Skunde pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo pateikti Vokietijos mokesčių administratoriaus dokumentai lietuvių kalba, todėl jis negalėjo įvertinti jų turinio. Taip pat tuo buvo apribota jo teisė į gynybą. Remdamasis bylos duomenimis teismas nurodė, kad VMI pareiškėjui siuntė Raštą, prie kurio buvo pridėtos Prašymo bei Suvienodinto dokumento, išversto į lietuvių kalbą, kopijos. Taip pat pareiškėjui paštu buvo siųstas ir Sprendimas. Jam neatsiėmus korespondencijos, atsakovas 2015 m. vasario 23 d. patalpino viešą skelbimą, kuriame buvo nurodyta atsiimti minėtus dokumentus. Vadovaujantis MAĮ 164 straipsnio 5 dalimi, jeigu patalpinus viešą skelbimą, mokesčių mokėtojas per nustatytą terminą neatvyksta, dokumentas laikomas įteiktu minėto pranešimo paskelbimo VMI interneto svetainėje dieną. Šiuo atveju teismas įvertino aplinkybę, kad byloje nėra duomenų apie kitą pareiškėjo gyvenamosios vietos adresą, nei nurodyta skunde teismui. Būtent šiuo adresu pareiškėjui buvo siunčiama korespondencija, o nepavykus jos perduoti, buvo pasinaudota MAĮ 164 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta galimybe paskelbti viešai. Todėl pirmosios instancijos teismas nesutiko su teiginiu, kad VMI nevykdė savo pareigų, susijusių su tinkamu Sprendimo ir kitų, tarp jų ir Vokietijos mokesčių administratoriaus pateiktų dokumentų, įteikimu.

15. Teismas pareiškėjo argumentą, kad šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo vykdyti priverstinį mokestinės priemokos išieškojimą, laikė nepagrįstu. Teismas pažymėjo, kad SPIMĮ 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje.

16. Dėl Sprendimo atitikties VAĮ 8 straipsnyje numatytiems reikalavimams pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad skundžiamame Sprendime yra nurodytas jo faktinis pagrindas – Vokietijos kompetentingos institucijos Prašymas bei Suvienodintas dokumentas, kuriame pateikti pagrindiniai duomenys apie mokestinę prievolę. Minėtas dokumentas buvo pridėtas prie Sprendimo, kuris pasirašytas įgalioto asmens. Todėl, šiuo atveju, teismas priėmė išvadą, kad skundžiamas administracinis aktas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

17. Atsižvelgęs į MAĮ 67 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnio 5 dalį, 15 straipsnio 1 dalį bei Europos Tarybos direktyvą Nr. 2010/24/ES, teismas nurodė, kad atsakovas neturėjo teisės vertinti nei dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančioje valstybėje narėje, nei Suvienodintame dokumente nurodytų duomenų teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl teismas pripažino, kad VMI neprivalėjo atlikti išsamaus Vokietijos kompetentingos institucijos pateikto Suvienodinto dokumento vertinimo.

18. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir pripažinti Sprendimą neteisėtu. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų veikęs pažeisdamas teisės aktų reikalavimus.

III. 19. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 124–132), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; taikyti priverstinio išieškojimo senaties terminą (MAĮ 107 str. 1 d.); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

20. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi Vokietijos mokesčių administratorius prašė suteikti pagalbą dėl daugiau kaip 5 metų senumo reikalavimų. Pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių sumokėjimo terminas baigėsi 2008 m. gruodžio 8 d., 2009 m. gruodžio 21 d. ir 2008 m. gruodžio 8 d. VMI Vilniaus apygardos administraciniam teismui teiktame atsiliepime taip pat nurodė, jog iš Suvienodinto dokumento 6 punkto matyti, kad išieškojimas iš pareiškėjo turto yra leidžiamas nuo 2008 m. gruodžio 8 d. Tai reiškia, kad 5 metų priverstinio išieškojimo terminas baigėsi atitinkamai 2013 m. gruodžio 8 d. ir 2014 m. gruodžio 21 d. VMI, gavusi tokį reikalavimą privalėjo vadovaudamasi SPIMĮ 16 straipsnio 1 dalimi ir atsisakyti suteikti pagalbą ir pranešti apie atsisakymo suteikti pagalbą motyvus (SPIMĮ 16 str. 3 d.).

21. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad mokesčių administratoriaus raginimas jam niekuomet nebuvo įteiktas. Tuo tarpu VMI, neįteikusi raginimo, jau 2015 m. sausio 13 d. priėmė Sprendimą išieškoti iš pareiškėjo turto. Be to, teismas sprendime klaidingai nurodė, jog VMI pareiškėjo atžvilgiu buvo priėmusi raginimą. VMI 2014 m. gruodžio 5 d. raštas Nr. (23.1-08)-RNA-47012 dėl skolos užsienio valstybei negali būti traktuojamas kaip raginimas, išduotas MAĮ 89 straipsnio pagrindu ir suteikiantis MAĮ 105 straipsnyje įtvirtintą teisę imtis priverstinio išieškojimo veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad išieškojimas yra vykdomas pagal prievoles, atsiradusias daugiau kaip prieš 7 metus, teismas privalėjo ex officio taikyti senaties terminą ir VMI priimtą sprendimą panaikinti. Teismui neužtikrinus pareiškėjo teisinių santykių stabilumo principo ir nepritaikius senaties termino, teismo priimtas sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

22. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog VMI, siekdama pradėti priverstinį išieškojimą, neprivalo priimti MAĮ 105 straipsnyje nurodyto sprendimo, kadangi Suvienodintas dokumentas, vadovaujantis SPIMĮ 10 straipsnio 1 dalimi yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius neįgijo jokios MAĮ 105 straipsnyje įvardintos teisės priverstinai išieškoti sumas iš pareiškėjo, kadangi nebuvo įvykdyta nė viena MAĮ 105 straipsnyje įtvirtinta sąlyga. Mokesčių administratoriui nepriėmus jokio MAĮ 105 straipsnyje įtvirtinto sprendimo, mokesčių administratorius neįgijo teisės priverstinai išieškoti skolos iš pareiškėjo. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A17-557/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1329/2008) ir teigia, jog VMI privalėjo priimti vieną iš MAĮ 105 straipsnyje įtvirtintų sprendimų tam, kam būtų galima pradėti išieškojimą pagal Vokietijos mokesčių administratoriaus pateiktą prašymą. Byloje nėra nustatyta, kad VMI pareiškėjui įteikė raginimą ar buvo kitas MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pagrindas pradėti išieškojimo veiksmus. Kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo nė vieno MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pagrindo, VMI neįgijo teisės pradėti išieškojimo veiksmų iš pareiškėjo, todėl, pareiškėjo teigimu, tiek VMI, tiek teismo priimti sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti.

23. Pareiškėjas pažymi, jog SPIMĮ 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras. Nagrinėjamu atveju nei teismas, nei VMI nenustatė, ar pareiškėjo atžvilgiu Vokietijoje buvo pradėti ar atlikti tam tikri išieškojimo veiksmai. Byloje net nėra nustatyta, ar pareiškėjui anksčiau buvo žinoma apie Vokietijoje jam apskaičiuotus mokesčius. Kaip nustatyta byloje, pareiškėjas taip pat nebuvo tinkamai informuotas mokesčių administratoriaus Lietuvoje, kadangi jam neįteikus siunčiamų dokumentų iš karto buvo pradėti priverstinio išieškojimo veiksmai.

24. Pareiškėjo nuomone, nei teismo, nei mokesčių administratoriaus sprendimuose nėra nurodyti pagrindiniai faktai, dėl kurių pareiškėjui kyla pareiga mokėti mokesčius. Nors sprendime ir nurodoma konkreti išieškotina mokestinės nepriemokos suma, jame apskritai nėra informacijos, iš kurios būtų galima spręsti (ar bent numanyti) apie šios nepriemokos susidarymo ir mokesčių mokėtojo pareigos ją padengti atsiradimo pagrindus, įsiskolinimų padengimo eiliškumą. Taigi ginčijamame sprendime nėra pateikiama užtektinai informacijos, iš kurios būtų pakankamai suprantama, dėl kokių aplinkybių pareiškėjui papildomai apskaičiuojami mokesčiai ir vykdomas priverstinis išieškojimas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui yra užkirstas kelias patikrinti, ar nurodyti mokesčiai yra apskaičiuoti teisėtai.

25. Pareiškėjas pažymi, kad niekuomet negyveno Vokietijoje ir niekada neteikė su mokesčių grąžinimu susijusių prašymų Vokietijos mokesčių administratoriui. Pareiškėjas visą laiką buvo ir yra Lietuvos Respublikos mokesčių rezidentas, visas mokestines prievoles vykdė vadovaudamasis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo ir MAĮ nuostatomis, nėra niekada asmeniškai gavęs nei tiesiogiai, nei netiesiogiai jokių laiškų ar pranešimų iš Vokietijos mokesčių administratoriaus, todėl aplinkybė, kad iš pareiškėjo išieškoma 359 403,41 Eur suma, jam yra nesuprantama. Pareiškėjas akcentuoja, kad VMI gavusi Vokietijos mokesčių administratoriaus prašymą, netikrino nei mokestinės nepriemokos susidarymo pagrindo, nei mokestinės nepriemokos susidarymo pagrįstumo, nei aplinkybės, ar pareiškėjas nėra sumokėjęs Vokietijos mokesčių administratoriaus prašomų mokesčių Lietuvoje. Vokietijos mokesčių administratorius nepateikė net minimalaus paaiškinimo VMI nei dėl mokestinės nepriemokos susidarymo pagrindo, nei dėl to, kada apie tai buvo informuotas pareiškėjas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Ginčijamas VMI 2015 m. sausio 13 d. sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymu, taip pat Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos sutartimi dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo, gavus Vokietijos Federacinės Respublikos prašymą vykdyti reikalavimą

27. Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnis apibrėžia mokesčių administratoriaus teises inter alia priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas (8 p.).

28. 2010 m. kovo 16 d. buvo priimta nauja Tarybos direktyva 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir Direktyva). Vadovaujantis Direktyvos 28 straipsnio 1 dalies 1 pastraipa, valstybės narės turėjo ne vėliau kaip 2011 m. gruodžio 31 d. priimti ir paskelbti įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus šiai direktyvai įgyvendinti.

29. Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymas neteko galios nuo 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2012 m. sausio 1 d., įgyvendinant Direktyvos nuostatas, įsigaliojo Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas (toliau – dar ir Įstatymas). Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas taikomas, kai Lietuvos Respublikos institucijos teikia arba naudojasi kitų Europos Sąjungos valstybių narių (toliau – kita valstybė narė) institucijų pagalba, reikalavimams, susijusiems su:

1) visais bet kokio pobūdžio mokesčiais ir muitais, kuriuos taiko valstybė narė arba jos teritoriniai ar administraciniai padaliniai, įskaitant vietos valdžios institucijas, arba kurie taikomi valstybės narės arba jos padalinių ar Europos Sąjungos vardu;

2) grąžinamosiomis išmokomis, intervencijomis ir kitomis priemonėmis, sudarančiomis Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) visiško ar dalinio finansavimo sistemos dalį, įskaitant su jų vykdymu susijusias sumas;

3) rinkliavomis ir kitomis įmokomis, numatytomis atsižvelgiant į bendro cukraus sektoriaus rinkos organizavimo principus;

4) administracinėmis baudomis, nuobaudomis, papildomomis įmokomis ir rinkliavomis, kurios susijusios su šios dalies 1, 2, 3 punktuose išvardytais reikalavimais ir kurias nustato administracinės institucijos, kompetentingos taikyti atitinkamus mokesčius ar muitus arba vykdyti su jais susijusius administracinius tyrimus, arba kurias patvirtina administracinės ar teisminės institucijos tų administracinių institucijų prašymu;

5) rinkliavomis už sertifikatus ir panašius dokumentus, išduodamus vykdant administracines procedūras, susijusias su mokesčiais ir muitais;

6) delspinigiais ir išlaidomis, susijusiais su šią dalį apimančiais reikalavimais.

30. Iš administracinėje byloje esančių faktinių duomenų matyti, kad užsienio valstybė (Vokietijos Federacija) kreipėsi į Lietuvos Respublikos vykdančiąją instituciją dėl paveldimo ir dovanojimo turto mokesčių (b. l. 88 – reversas), kas patenka į 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyvos 2010/24/ES bei Įstatymo taikymo sritį.

31. Įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad Suvienodintas dokumentas (Suvienodintas dokumentas - vykdymo, užtikrinimo priemonių taikymo ir prašymų suvienodinti dokumentai, kurių formą tvirtina Europos Komisija – Įstatymo 3 str. 9 d.), kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje ir toks dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 10 str. 1 d.).

32. Taigi mokesčių administratorius tikrinamoje administracinėje byloje gavęs Suvienodintą dokumentą, išduotą 2014 m. lapkričio 13 d., neturėjo teisinio pagrindo jo pildyti, keisti ar pripažinti, t. y. VMI neturėjo pagrindo atlikti tyrimo veiksmus, siekiant įsitikinti, ar Vokietijoje apeliantui mokesčiai buvo apskaičiuoti teisėtai bei pagrįstai.

33. Pagal Įstatymo 10 straipsnio 3 dalį Lietuvos Respublikos institucija grąžina prašančiajai institucijai prašymą vykdyti išieškojimą, jeigu reikalavimas ir (arba) dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, yra ginčijami toje valstybėje narėje. Administracinėje byloje nesant tokių duomenų prašymas vykdyti išieškojimą turėjo būti pradėtas vykdyti, atliekant teisės aktais nustatytas procedūras, kas ir buvo padaryta. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad nei teismas, nei VMI nenustatė, ar pareiškėjo atžvilgiu Vokietijoje buvo pradėti ar atlikti tam tikri išieškojimo veiksmai, kad byloje net nėra nustatyta, ar pareiškėjui anksčiau buvo žinoma apie Vokietijoje jam apskaičiuotus mokesčius, pripažinti nepagrįstais.

34. Kaip vienas iš pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimo argumentų, nurodytas praleistas terminas, tvirtinant, jog buvo prašyta suteikti pagalbą dėl daugiau kaip 5 metų senumo reikalavimų.

35. Iš tikro Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija atsisako teikti pagalbą, jeigu pagalbos prašoma dėl daugiau kaip penkerių metų senumo reikalavimų, šį terminą skaičiuojant nuo vykdytino reikalavimo datos prašančioje valstybėje narėje iki pirminio prašymo suteikti pagalbą dienos.

36. Suvienodintame dokumente, leidžiančiame vykdyti reikalavimus, nurodyta, kad data nuo kurios leidžiamas išieškojimo vykdymas pagal pirmąjį reikalavimą yra 2008 m. gruodžio 8 d. (b. l. 87).

37. Pagal antrąjį reikalavimą data, nuo kurios leidžiamas išieškojimo vykdymas yra 2009 m. gruodžio 21 d. (b. l. 88 - reversas). Taigi, kaip matyti buvo du reikalavimai, kur antruoju reikalavimu apimtas pirmasis, tai pažymint ir Prašyme vykdyti reikalavimą ir/arba imtis prevencinių priemonių, todėl pagal Įstatymo 16 straipsnio 2 dalį pirminis atskaitos taškas – 2009 m. gruodžio 21 d. Turint omenyje, kad Prašymas vykdyti reikalavimą VMI gautas 2014 m. lapkričio 13 d. (b. l. 94) Įstatymo reikalavimų buvo laikytasi – pagalba, pagal nacionalinį reguliavimą, turėjo būti teikiama.

38. Darytina išvada grįstina ir papildomai gauta medžiaga. Vokietijos mokesčių administratorius informavo Lietuvos Respublikos mokesčių administratorių, kad senaties terminas dar nėra pasibaigęs, todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat laikantis pareigos suvienodinto dokumento pagrindu vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, apeliacija dėl 5 metų senaties termino praleidimo atmestina.

39. Įstatymo10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata suponuoja išvadą apie pareigą Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos disponuoti informacija, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, tačiau tokia prievolė paneigiama, jei yra aplinkybės nurodytos Įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose, o dėl to abejonių nekyla (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. – redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), todėl neįžvelgtinas joks nesuderinamumas su šiuo teisiniu reguliavimu – apeliacinis skundas šia apimtimi pripažintinas nepagrįstu.

40. Priverstinio išieškojimo senatis ir mokesčių administratoriaus teisė apskaičiuoti mokestį už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, yra skirtingos teisinės sąvokos, nes pirmuoju atveju yra priimtas sprendimas dėl nesumokėtų, bet turimų sumokėti mokesčių, antruoju atveju – mokesčiai (rinkliava) apskaičiuojami, kas vėliau gali suponuoti sprendimą dėl jų priteisimo bei priverstinio išieškojimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-844-602/2015).

41. Mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas, kuris yra 5 metai, pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos (MAĮ 107 str. 1 - 2 d.). Šiuo atveju pastarojo termino pradžios momentas sietinas su Suvienodinto dokumento bei prašymo vykdyti reikalavimą sumokėti mokesčius gavimo dienos Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriaus, todėl akivaizdu, kad nėra neatitikimo MAĮ 107 straipsniui, kaip teigia pareiškėjas (apeliantas).

42. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš pareiškėjui pateiktų dokumentų (žr. šios Nutarties 6, 9 ir 14 p.) pastarasis galėjo ir turėjo suprasti dalyko esmę bei aktyviai ginti savo teises bei kreiptis į kompetentingas tiek Lietuvos Respublikos, tiek Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktuose nustatytas institucijas, taip realizuodamas Direktyvoje jam suteiktą teisę. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė suprasti perduotų dokumentų dalyko ir pagrindo bei ginti savo teises, taip pat, kad pareiškėjas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nesuprato savo teisių, todėl, šiuo konkrečiu atveju, nėra pagrindo teiginiui dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų nepaisymo, galinčio lemti apskųsto sprendimo panaikinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556 – 15/2010).

43. Pareiškėjo apeliacija dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokio pat pobūdžio bylose atmestina, nes teisinis reguliavimas taikytas nurodytose bylose (šios Nutarties 22 p.) ir teisinis reguliavimas taikytinas sprendžiant šį ginčą nėra identiškas.

44. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos niekaip negali pakeisti bylos baigties, nes teisiškai nepagrįsta.

45. Dėl išdėstytų aplinkybių, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes bei teisingai kvalifikavo teisinius santykius, nenukrypo nuo administracinės jurisprudencijos analogiškose bylose, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė