2017-10-31 Nr. AB-19825-3-61-3-00852-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-819-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00852-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis suėmimo sąlygomis laikotarpiais nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d., nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2014 m. vasario 21 d., nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2014 m. spalio 10 d., nuo 2014 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 31 d., nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d., nuo 2014 m. gruodžio 12 d. iki 2015 m. sausio 2 d. ir nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. sausio 30 d.

3. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose, t. y. jo atžvilgiu buvo pažeistas vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m. minimalaus ploto reikalavimas, kameros buvo apstatytos baldais, todėl laisvo ploto jose buvo dar mažiau, pareiškėjas buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose rūkantieji asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais ir atvirkščiai, todėl kamerose tarp laikomų asmenų kildavo konfliktai. Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, tai labai pakenkė pareiškėjo akims, tokiu būdu buvo jam sutrikdyta sveikata. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad 2011 m. kelis kartus badavo, tačiau jo neaplankė nei Lietuvos Respublikos prokuratūros nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovai. Tuo metu, kai pareiškėjas badavo, jis buvo laikomas su kitais asmenimis, kurie nebadavo, pareiškėjas teigė, kad tokiais veiksmais Lukiškių TI-K pareigūnai jį kankino.

4. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje naujoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma), patvirtintoje Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Paaiškino, kad tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus kameros plotas. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretumo, nukrypimas nuo įprastų sąlygų nebuvo ilgalaikis. Pasisakė, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 273 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodė patyręs atskirais laikotarpiais nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d., nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2014 m. vasario 21 d., nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2014 m. spalio 10 d., nuo 2014 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 31 d., nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d., nuo 2014 m. gruodžio 12 d. iki 2015 m. sausio 2 d. ir nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. sausio 30 d.

7. Teismas atsakovo atstovo prašymą daliai pareiškėjo reikalavimų taikyti trijų metų senaties terminą tenkino. Pasisakė, kad pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo bausmės atlikimo pradžios t. y. 2010 m. liepos 19 d., nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų sąlygų į Lukiškių TI-K, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas turėtų atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatavo, kad nėra pagrindo netenkinti atsakovo atstovo prašymo. Pritaikius trejų metų senaties terminą teismas sprendė, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2012 m. vasario 3 d.

8. Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių, teismas nustatė, kad 39 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė į 3,6 kv. m. kameros plotą. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose buvo pagrįstos. Teismas vertinęs ir tai, kad kameros buvo užstatytos suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, sprendė, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

9. Dėl pareiškėjo skundo dalies, kuria jis skundė sąlygas, jog Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas, teismas vadovaudamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais Nr. 13(13.3)-PA-909, Nr. 13(13.3)-PA-1581, Nr. 13(13.3)-PA-161 nustatė, kad patikrinimo metu kamerų Nr. 266, Nr. 371 ir Nr. 321, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, apšvieta atitiko Higienos normos reikalavimus. Pažymėjo, kad byloje nebuvo jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl netinkamo natūralaus apšvietimo. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo atžvilgiu nebuvo nustatyti.

10. Dėl pareiškėjo skundo dalies, kuria jis žalą kildino iš jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, pasisakė, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ir prašė jį perkelti į nerūkančiųjų kamerą, byloje taip pat nenustatė, kad pareiškėjas būtų išreiškęs norą būti laikomas su nerūkančiais asmenimis, todėl sprendė, kad nesant tokio prašymo, pareigūnai negalėjo žinoti, kad asmuo yra nerūkantis. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovas šiuo atveju neturėjo įstatymo nustatytos pareigos atskirti pareiškėją nuo rūkančių nuteistųjų.

11. Teismas vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 273 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl sprendė, kad prašoma 40 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

III. 12. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti 2016 m. vasario 22 d. sprendimą ir priteisti jam 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Pareiškėjas nuomone teismas negalėjo taikyti senaties termino, kadangi turi vadovautis Europos sąjungos teise. Akcentavo, kad 2011 m. keturis kartus kėlė bado streiką, tačiau jo Lukiškių TI-K nelaikė izoliuoto nuo kitų asmenų, todėl jis kankinosi gyvendamas su kitais asmenimis vienoje kameroje, kurie nebadavo.

14. Lukiškių TI-K atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis patyrė Lukiškių TI-K.

17. Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteista suma už patirtas kančias Lukiškių TI-K.

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) arba ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

19. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

20. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

22. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

23. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

24. Ginčo laikotarpiu ploto pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu truko 34 dienas. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą skaičiuodamas šio kalkinimo sąlygų pažeidimo trukmę pripažinęs, kad jis truko 39 dienas. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog dėl kamerose buvusio ploto trūkumo, nebuvo galimybės judėti yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.

25. Teismas vertindamas higienos normų atitikimą ginčo kamerose, rėmėsi ginčui aktualiais duomenimis, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad byloje esant duomenims, t. y. visuomenės sveikatos centro aktams, kurie paneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybes susijusias su apšvietimu, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo atžvilgiu.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant dėl nerūkančių nuteistųjų laikymo kartu su rūkančiais, pripažįstama, jog tai pažeidžia Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų nuostatas, iš esmės įtvirtinančias nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-502/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015, 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013 ir kt.).

27. Atsižvelgiant į LVAT suformuotą praktiką šiuo klausimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjui nesikreipus į atsakovą dėl jo laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų, atsakovas neturėjo pareigos imtis priemonių apsaugoti pareiškėjo nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių.

28. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

29. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

30. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

31. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

32. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.). Kita vertus, EŽTT pažymėjo, kad nors ir turi būti atsižvelgiama į tai, ar elgesio tikslas buvo pažeminti ir sumenkinti auką, vis dėlto tokio tikslo nebuvimas visiškai nepašalina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimo galimybės (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimo byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08) 41 p.).

33. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015 ir kt.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

34. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 374 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

35. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, padidinant pareiškėjo naudai priteistinos neturtinės žalos dydį iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti A. A. a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 374 Eur (tris šimtus septyniasdešimt keturis) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė