a0f08449-8570-44b2-bcbe-66f2e3f62cff · Kauno apygardos teismas

Pranešėja Svetlana JurgaitienėPranešėja Svetlana Jurgaitienė                             Baudžiamoji bylos Nr. 1A-268-348/2013 Teisėja Silvana Girdenienė                                 Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00204-2011-2 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7.; 2.4.9. KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. kovo 25 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų:

Valdo Vitunsko ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant AuÅ¡rinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistajam R. M., jo gynėjui advokatui Nerijui Andriusevičiui, nukentėjusiojo atstovei advokatei Nijolei RauluÅ¡aitienei, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundÄ dėl 2012 m. gruodžio 11 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 138 str. 1 d.

– laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant atlyginti turtinę žalÄ per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir neatlygintinai iÅ¡dirbti 60 val. (Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt valandų) per Å¡eÅ¡is mėnesius, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. IÅ¡ R. M. priteista: 441 Lt turtinės žalos ir 3500 Lt neturtinės žalos V. P., 1345,17 Lt Valstybinei ligonių kasai, 1120 Lt Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai.

Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,n u s t a t ė : R. M. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, dėl ko nukentėjęs asmuo ilgai sirgo, o bÅ«tent, jis 2011 m. balandžio 25 d. apie 14.00-15.00 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Varėnos r. sav., (duomenys neskelbtini)., ant kelio prie V. P. sodybos, dėl staiga kilusių prieÅ¡iÅ¡kų tarpusavio santykių, įvykusio ginčo metu, tyčia, V. P. suklupusiam du kartus sudavė kumščiu ir vienÄ kartÄ Ä¯spyrė į veidÄ , tuo padarydamas odos nubrozdinimus nosies nugarėlės deÅ¡iniame Å¡oniniame pavirÅ¡iuje, odos nubrozdinimus kairės akies apatiniame voke su ryÅ¡kiu minkÅ¡tųjų audinių patinimu kairės akies vokuose bei kairėje paakinėje srityje, kairės akiduobės apatinės sienos ir kairio skruostikaulio lūžius, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V.

P. sveikatÄ , nes dėl kairės akiduobės apatinės sienos ir kairio skruostikaulio lūžių, V. P. sveikata buvo sutrikdyta ilgesiniam nei 10 dienų laikotarpiui.Nuteistasis R. M. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2012-12-11 nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį, kuriuo jį iÅ¡teisinti ir jam pareikÅ¡tus civilinius ieÅ¡kinius atmesti arba nustačius aplinkybes Å¡alinančias jo baudžiamÄ jÄ atsakomybę nuosprendį panaikinti ir baudžiamÄ jÄ bylÄ nutraukti.

Skunde nurodo, jog apylinkės teismo nuosprendis priimtas netinkamai ir nevisapusiÅ¡kai įvertinus bylos aplinkybes, įrodymus, todėl nėra pagrįstas, motyvuotas ir teisėtas. IÅ¡nagrinėjus bylÄ , apklausus liudytojus, iÅ¡tyrus byloje esančius įrodymus, galima pagrįstai teigti, jog jo kaltė liko neįrodyta be to, net jeigu teismas bÅ«tų konstatavęs jo kaltę dėl nukentėjusiojo patirtų sužalojimų, - bet kuriuo atveju, yra aplinkybės Å¡alinančios jo baudžiamÄ jÄ atsakomybę, kadangi jis inkriminuojamÄ veikÄ atliko bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis.

Skundo autoriaus teigimu, kaltinimas Å¡ioje byloje iÅ¡ esmės buvo grindžiamas tik paties nukentėjusiojo V. P., parodymais bei nukentėjusiojo Å¡eimos narių (A. P. (sÅ«naus), J. P. (žmonos), R. J. (nukentėjusiojo sÅ«naus draugės) parodymais bei 2011-05-09 specialisto iÅ¡vada. apeliantas tvirtina, kad I. P. ir jis buvo sumuÅ¡ti V. P. ir jo tėvo. Jis gynė I. P. ir gynėsi pats, besitraukdamas pargriuvo, jį spardė, V. ir A. P. smÅ«giai (spyriai) kliuvo į galvÄ , pilvÄ , rankas, neneigia, kad gindamasis galėjo pataikyti ir nukentėjusiajam.

Ir tik atbėgus R. M. kartu su A. M. ir nustÅ«mus abu P. nuo jo, nors ir vėl kaimynų puolamas, sugebėjo nuo jų pabėgti. Å ias aplinkybes patvirtino ne tik jis, bet ir liudytojai: I. P., A. M., R. M., E. L., iÅ¡ dalies kt. liudytojai. Nurodytas aplinkybes patvirtina ir jo bei I. P. patirti sužalojimai, - byloje yra pateikti atitinkami dokumentai - specialisto iÅ¡vados dėl patirtų sužalojimų. Å ių byloje esančių įrodymų teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, tinkamai neįvertino.

Be to, teismas nepagrįstai kritiÅ¡kai vertino liudytojos E. L. parodymus, nes Å¡ios liudytojos parodymai vertintini kaip neÅ¡aliÅ¡ki, nesusiję nei su nukentėjusiuoju nei su kaltinamojo asmens parodymais, turintys ypatingÄ svarbÄ bylos iÅ¡sprendimui, jos liudijimas buvo nuoseklus ir aiÅ¡kus, teismas negalėjo Å¡ių parodymų nepaisyti ir neįvertinti, kaip patvirtinančių jo (nuteistojo) duotus parodymus.Taip pat skunde nurodo, jog nėra jokio pagrindo sutikti su teismo iÅ¡vada, jog byloje nėra jokių neÅ¡aliÅ¡kų liudytojų, kurie patvirtintų, jog nukentėjusysis V.

P., dar vykstant žodiniam konfliktui dėl garsiai leistos muzikos pirmas bÅ«tų sudavęs smÅ«gius jam, nes Å¡ias aplinkybes patvirtino liudytojai, tačiau teismas liudytojų parodymus nepagrįstai įvertino Å¡aliÅ¡kai, iÅ¡ esmės suklysdamas dėl Å¡io įvykio kylimo priežasčių teisingo įvertinimo. Apeliantas pažymi, kad apklausus liudytojus paaiÅ¡kėjo, jog tiek nukentėjusysis V. P. bei jo sutuoktinė ir sÅ«nus yra konfliktiÅ¡kos asmenybės, gyvena pakankamai triukÅ¡mingÄ , derinamÄ su alkoholio vartojimu, gyvenimo bÅ«dÄ , galimai net smurtauja vienas kito atžvilgiu.

Apeliantas tvirtina, jog galimai pas nukentėjusįjį atsirado sužalojimai, nes jis gynėsi nuo jo puolimo ir smÅ«gių, be to, Å¡is įvykis įvyko antrÄ jÄ Å v. Velykų dienÄ , po įvykio nukentėjusiojo namuose buvo toliau Å¡venčiama, o žinant tai, jog jo kaimynai tarpusavyje konfliktuodavo, galimas dalykas, jog tuos sužalojimus (ar dalį jų) galėjo padaryti ir kiti asmenys, o ne jis.Apeliantas yra įsitikinęs, jog Å¡ioje byloje jo kaltė nebuvo įrodyta, o teismas, neatsižvelgė į nekaltumo prezumpcijos principo esmę ir priėmė neteisingÄ bei neteisėtÄ nuosprendį.

Lietuvos Respublikos Konstitucija apibrėžia žmogaus teises ir laisves, valstybė garantuoja jų apsaugÄ , tačiau visais atvejais apginti jas valstybės institucijų turimomis priemonėmis nėra galimybių, todėl baudžiamieji įstatymai suteikia teisę asmeniui gintis pačiam. LR baudžiamojo kodekso 28 straipsnis nurodo, kad kiekvienas asmuo turi teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį. Kaip, kokiomis priemonėmis ir bÅ«dais galima gintis nuo pavojingo kėsinimosi, nulemia kėsinimosi pobÅ«dis (vertybės į kurias kėsinamasi - gyvybė, sveikata, orumas; kėsinimosi bÅ«das, besikėsinančių asmenų skaičius, jų naudojamos priemonės, kėsinimosi vieta, laikas ir 1.1.).

Apelianto nuomone, jis atliko veiksmus, kurie pagrįstai galėtų ir turėtų bÅ«ti laikomi ir vertinami, kaip veiksmai (veikos) padaryti (atlikti) ginantis. Jo panaudota gynyba atitiko visus tris bÅ«tinajai ginčiai reikalingus požymius: žala padaryta tik besikėsinančiam (užpuolikui), žala padaryta atremiant pavojingÄ kėsinimÄ si ir žala padaryta neperžengiant bÅ«tinosios ginties ribų. Apelianto nuomone, akivaizdu, jog yra visi pagrindai taikyti LR BK 28 str. nuostatas. Kadangi, yra nustatytos visos baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančios aplinkybės ir dėl Å¡ių priežasčių jis nėra atsakingas už nukentėjusiojo deklaruojamos, tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimÄ , todėl skundžiamas teismo nuosprendis dalyse dėl turtinės bei neturtinės žalos nukentėjusiajam, žalos Valstybinei ligonių kasai ir iÅ¡laidų valstybei dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nukentėjusiajam priteisimo, taip pat neteisėtas ir naikintinas.Apelianto nuomone, apylinkės teismas iÅ¡ esmės pažeidė LR BPK 20 str. 5 d., pažeidė nekaltumo prezumpcijos principÄ , nes iÅ¡kilusių abejonių nevertino jo naudai, pripažino jį kaltu neturint nenuginčijamų įrodymų, apkaltinamÄ jį nuosprendį priėmė remiantis iÅ¡ esmės vien tik nukentėjusiojo ir jo Å¡eimos narių parodymais.

Teismas, nepaisydamas in dubio pro reo principo ir taip palaikydamas nukentėjusįjį, buvo Å¡aliÅ¡kas, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies bei LR BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismas, kaip minėta, visas abejones aiÅ¡kino nukentėjusiojo naudai, apkaltinamÄ jį nuosprendį priėmė iÅ¡samiai neiÅ¡tyręs visų bylos aplinkybių, netikrino gynybos keliamų versijų.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundÄ tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiojo atstovė prašė nuteistojo skundÄ atmesti.

Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmetamas.Apylinkės teismas iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ , tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai kvalifikavo R. M. nusikalstamÄ veikÄ pagal LR BK 138 str. 1 d.Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad R. M. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis inkriminuojamo nusikaltimo apskirtai nepadarė, ar kad jo veiksmai galėtų bÅ«ti vertinami tik kaip bÅ«tinoji gintis, kad įrodymai buvo vertinami neobjektyviai, Å¡aliÅ¡kai ir nuosprendyje iÅ¡dėstytos iÅ¡vados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra visiÅ¡kai nepagrįstos ir neteisingos, vertinamos kaip jo gynybos versija.

Apeliantas savo skundo argumentus iÅ¡ esmės grindžia savo paties pamÄ stymais ir subjektyvia nuomone, kuri prieÅ¡tarauja nustatytiems faktams. IÅ¡ tiesų, Å¡ioje byloje apklaustų asmenų parodymuose yra tam tikrų prieÅ¡taravimų, vieni jų palaiko kaltinamojo, kiti – nukentėjusiojo versijÄ , tačiau iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡tyrė visus - tiek apeliantÄ kaltinančius, tiek jį teisinančius bylos įrodymus, įvertino jų visetÄ bei kiekvienÄ atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius raÅ¡ytinius duomenis, o prieÅ¡taringus, nenuoseklius parodymus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieÅ¡taraujančius neabejotiniems faktams.

Apeliantas teigia, kad teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo bei jo pusę palaikančių asmenų parodymais, o nei jo, nei objektyvių liudytojų, t.y. E. L. parodymais nepagrįstai nesivadovavo, nes Å¡i liudytoja nei jam, nei nukentėjusiajam nėra giminė ar pažįstama. Å ie skundo argumentai yra visiÅ¡kai neteisingi, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas skundžiame nuosprendyje iÅ¡samiai ir argumentuotai paaiÅ¡kino minimos liudytojos parodymų kritiÅ¡kÄ vertinimÄ . Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad liudytoja E. L. savo parodymuose nurodė konflikto pradžios nemačiusi, todėl jos parodymai, aiÅ¡kinantis, kuris pirmas - R.

M. ar A. P. sudavė smÅ«gius, neturi įrodomosios reikÅ¡mės. Nukentėjusiojo parodymų teisingumÄ patvirtina ir liudytojais apklaustų policijos pareigÅ«no V. K. ir policijos rėmėjo K. M. parodymai. Liudytojas V. K. parodė, kad pagal praneÅ¡imÄ atvykęs į įvykio vietÄ , bendravo su V. P., kuris nurodė, kad buvo sumuÅ¡tas kaimyno, nurodė, į kur jam smÅ«giavo, kad sulaužė akinius, nukentėjusiojo žmona parašė pareiÅ¡kimÄ . Liudytojas K. M. parodė, kad bendravo tik su Ilona, kuri pasakė, kad jÄ sumušė kaimynas, kiti asmenys dėl sumuÅ¡imo nieko nenurodė, pareiÅ¡kimo nei su juo bendravusi moteris, nei kiti asmenys nerašė.

Å ie liudytojai yra nesuinteresuoti bylos baigtimi, jų parodymai nuoseklÅ«s, todėl jais netikėti teismui nebuvo pagrindo. Tampa logiÅ¡kai nepaaiÅ¡kinama aplinkybė, kodėl kaimyno užpulti ir sumuÅ¡ti asmenys, atvykus policijos pareigÅ«nams, nenurodo įvykio aplinkybių, neraÅ¡o policijai pareiÅ¡kimo dėl prieÅ¡ juos atliktų neteisėtų veiksmų. Taigi, įvertinus Å¡ių liudytojų parodymus, kyla pagrįsta abejonė dėl kaltinamojo bei jo sugyventinės parodymų teisingumo.Pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 1 d. teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo iÅ¡vengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.

Taikant ir aiÅ¡kinant Å¡iÄ nuostatÄ bÅ«tinÄ ja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima bÅ«tinoji gintis, turi bÅ«ti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumÄ rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas Å¡io straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio ir pan.

Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiÅ¡kia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra iÅ¡reikÅ¡tas iÅ¡oriÅ¡kai, t. y. toks, kurį galima matyti ar girdėti, ar kitaip pajausti. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiÅ¡kai aiÅ¡ki. Taip paprastai bÅ«na, kai nukentėjusieji patiria smÅ«gius, sužalojimus, mato užpuoliko iÅ¡sitrauktÄ ginklÄ , girdi aiÅ¡kiai iÅ¡sakomus grasinimus ir pan.

IÅ¡analizavus bylos medžiagÄ ir įvertinus aukščiau aptartus įrodymus, kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių aplinkybę, kad nukentėjusysis pirmas pradėjo konfliktÄ ir pirmas apelianto atžvilgiu panaudojo smurtÄ ir kad R. M. veiksmai, kurių pasekoje A. P. ir buvo padarytas jam konstatuotas sveikatos sutrikdymas, buvo atlikti ginantis nuo nukentėjusiojo veiksmų. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visus bylos įrodymus ir padarė pagrįstÄ ir objektyviÄ iÅ¡vadÄ , kad nebuvo jokio įstatyminio pagrindo pripažinti nukentėjusiojo elgesį pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kaltinamojo atžvilgiu ir vertinti apelianto veiksmus kaip bÅ«tinÄ jÄ gintį.

Apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo įrodymų vertinimo, BPK 20 str. 5 d. ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo kolegijos atmetamas kaip nepagrįstas. LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismÄ savo iÅ¡vadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Å i įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. R. M. kaltė teisingai buvo grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Apylinkės teismas, nuosprendį grindė ne spėliojimais ir prielaidomis ar prieÅ¡taringais parodymais, kaip kad teigiama skunde, o teisme iÅ¡tirtais įrodymais, kuriais nėra objektyvaus pagrindo abejoti. PrieÅ¡ingai, nuteistasis savo apeliaciniame skunde, siekdamas kritikuoti nuosprendyje pateiktus jo kaltės įrodymus, nurodo ne argumentus ir faktus, o pateikia tik savo samprotavimus bei versijas apie nukentėjusiajam padarytų sužalojimų atsiradimÄ galimai kitomis aplinkybėmis bei kitų asmenų veiksmais, taip pat apie liudytojų J.

D., N. A. bei M. S. parodymų nepatikimumÄ , ir todėl Å¡ie skundo teiginiai laikytini nemotyvuotais ir formaliais.Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad netinkamai įvertinus nuteistojo veiksmus, nepagrįstai priteisti ir civiliniai ieÅ¡kiniai. Kadangi aukščiau aptartais argumentais nustatyta, kad apelianto kaltė pagal jam inkriminuoto nusikaltimo įrodyta, veika kvalifikuota teisingai, todėl kolegija neturi pagrindo abejoti ir dėl civilinių ieÅ¡kinių bei proceso iÅ¡laidų pagrįstumo. Nukentėjusysis V.

P. dėl R. M. jo atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų patyrė turtinę žalÄ , kuri įrodyta daiktiniais įrodymais, dokumentais, yra reali, todėl teisingai buvo laikoma pagrįsta ir todėl priteista. Taip pat neginčijama ir patvirtinta ta aplinkybė, kad nukentėjusiajam V. P. padarytas sveikatos sutrikdymas sukėlė fizinį skausmÄ , taip pat dvasinius iÅ¡gyvenimus, nepatogumus. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į jos pasekmes, Å¡iÄ Å¾alÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes, taip pat į sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl kolegija laiko, kad neturtinės žalos dydis parinktas objektyviai ir tinkamai.

Teisingai ir pagrįstai iÅ¡ apelianto priteistas civilinis ieÅ¡kinys valstybinei ligonių kasai už V. P. gydymÄ bei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidas už skirtÄ antrinę teisinę pagalbÄ V. P..Atsižvelgiant į visas aukščiau iÅ¡dėstytas aplinkybes daroma iÅ¡vada, kad Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti R. M. apeliacinį skundÄ ir panaikinti nuosprendį bei jį iÅ¡teisinti nėra teisinio pagrindo.Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. n u t a r ė :

             nuteistojo R. M. apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                    Svetlana Jurgaitienė Teisėjai                                                                 Kęstutis Dargužis                                                                  Valdas Vitunskas