2025-03-26 Nr. AB-5163-3-61-3-07925-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-497-442/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07925-2023-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.13.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Z. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK, Komisija) 2023 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. S-2023/129 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2023 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 68-26 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2023 m. sausio 20 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (31.49 Mr) FR0682-13 (toliau – ir Šiaulių AVMI sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Ginčijamais VMI ir Šiaulių AVMI sprendimais pareiškėjui papildomai apskaičiuota 24 614,16 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau –ir GPM) suma, nustačius, kad pareiškėjas nuo 2014 m. iki 2017 m., būdamas nuolatiniu Lietuvos gyventoju (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 4 str. 1 d. 2 p.), nedeklaravo iš Rusijos Federacijos bankų gautų indėlių palūkanų, nuo jų neapskaičiavo ir į biudžetą nesumokėjo GPM.

2.2. Komisija nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo asmeninių, socialinių, ekonominių interesų vieta ginčo laikotarpiu (2014–2017 m.) buvo veikiau Lietuvoje nei Rusijoje, nes tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo Lietuvos Respublikos rezidentas. Pareiškėjas savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, be to, turto ar kapitalo buvimas tam tikroje valstybėje nėra pagrindas pripažinti jį rezidentu. Pareiškėjas turėjo turto tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, tiek kitose valstybėse.

2.3. Aplinkybė, kad pareiškėjas buvo vienas iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „BIELLE Constructions“ (toliau – ir Bendrovė) steigėjų, ir 2014–2015 metais buvo šios įmonės akcininkas, savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas tiriamuoju laikotarpiu buvo Lietuvos Respublikos rezidentas. Tiek butai, tiek paskolos, tiek įmonių akcijos – pareiškėjo investicinė veikla, viskas buvo deklaruojama, mokesčiai apskaičiuojami ir sumokami į biudžetą. Pareiškėjas tinkamai vykdė visas savo mokestines pareigas Lietuvoje, teikė deklaracijas ir mokėjo mokesčius už investicinę veiklą, kurią turėjo ir turi teisę vykdyti bet kurioje pasaulio šalyje, nepaisant to, kurios valstybės rezidentu jis buvo. Pareiškėjas nuo 2003 m. yra nedirbantis pensininkas, jis privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokas mokėjo savo lėšomis, nes jis nėra apdraustas Lietuvos valstybės. Pareiškėjas Lietuvoje naudojosi ne socialinėmis paslaugomis, o sveikatos draudimu, kurį pats įsigijo, bei privačių medicinos įstaigų Lietuvoje paslaugomis, ir tai paneigia mokesčių administratoriaus poziciją dėl pareiškėjo rezidento statuso Lietuvoje.

2.4. Visi skundžiamuose sprendimuose nurodyti argumentai, susiję su pareiškėjo, kaip Lietuvos Respublikos rezidento, statusu, yra išimtinai apie 2016–2017 metų laikotarpį. Tačiau mokestinės prievolės yra deklaruojamos ir skaičiuojamos už kalendorinius metus, todėl 2014 m., 2015 m., 2016 m. bei 2017 m. laikotarpiai turėtų būti vertinami atskirai.

2.5. 2006 m. sausio 1 d. įsigaliojo 1999 m. birželio 29 d. įstatymu ratifikuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos sutartis dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo (toliau – ir Sutartis), taikoma asmenims, kurie yra vienos arba abiejų Susitariančiųjų valstybių rezidentai, tačiau Sutartyje aptarta rezidento sąvoka neapima jokio asmens, kuris toje valstybėje apmokestinamas tik todėl, kad toje valstybėje turi pajamų šaltinį ar kapitalo.

2.6. Pareiškėjas iš Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus nėra gavęs pakvietimų į mokesčių tarnybą, todėl MGK išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu pats savo pagrindine mokestinio rezidavimo vieta sąmoningai laikė ir savo valiniais veiksmais pripažino Lietuvos Respubliką, yra neteisėta ir nepagrįsta. Pagal Rusijos Federacijos įstatymus pilietis neprivalo patvirtinti savo gyvenamosios vietos. O jei kiltų klausimų dėl rezidentūros, tai visų pirma kiltų problema su senatvės pensijos gavimu, nes Rusijos Federacijoje ne rezidentai pensijos negauna.

2.7. Šiaulių AVMI pateikė tik gautos informacijos iš Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus išrašą (dokumento pilnas tekstas originalo kalba nėra gautas), todėl informacijos kontekste gali būti tam tikrų neatitikimų. Nagrinėjamu atveju neaišku, kokios informacijos pagrindu buvo vykdomas visas mokesčių apskaičiavimas. Pareiškėjas yra pateikęs į bylą Rusijos Finansų ministerijos Federalinės mokesčių tarnybos raštą, kad tarnyba neturi informacijos apie Z. A. pajamas už laikotarpį nuo 2011 m. iki 2020 m., todėl neaišku, kaip mokesčiai buvo apskaičiuoti Lietuvoje. Be to, Rusijos Federacijos mokesčių administratorius nurodė Lietuvos mokesčių administratoriui, kad pareiškėjas gavo palūkanas bankuose už indėlius, tačiau pagal mokėtojo paklausimą – nurodo, kad apie pareiškėjo pajamas nuo 2012 m. iki 2020 m. informacijos iš viso neturi. Patikrinti informacijos apie palūkanas iš banko PAO PROMSVIAZBANK nėra faktinių galimybių, nes bankas yra likviduotas, todėl pareiškėjas abejoja dėl turimos informacijos korektiškumo ir atitikimo faktui.

2.8. Pareiškėjas nėra ir negali būti laikomas atsakingu už Bendrovės veiksmus, t. y. už tai, kad Bendrovė, išmokėdama palūkanas už gautas paskolas, nepriskyrė jų A klasės pajamoms. Ši aplinkybė nepatvirtina, kad pareiškėjas buvo nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas.

2.9. Asmuo pripažįstamas rezidentu išbuvęs šalyje daugiau nei 183 d. per 12 mėn. Pagal VMI nustatytą pareiškėjo buvimo Lietuvoje laikotarpį, 2014 m., 2015 m., ir 2017 m. jis Lietuvoje išbuvo mažiau nei 183 dienos.

3. Atsakovas pateiktame atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skundu, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu turėjo nuolatinio Lietuvos gyventojo statusą. Patikrinimo metu buvo nustatyta daug aplinkybių, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu nuolat gyveno Lietuvoje. Jis turi ne tik (duomenys neskelbtini) pilietybę, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvoje su sutuoktine turi nekilnojamąjį turtą, iš nekilnojamojo turto nuomos gavo pajamų, su sutuoktine yra įsteigę įmonę UAB „BIELLE Constructions“, jis yra vienas iš įmonės akcininkų, turi banko sąskaitą Lietuvoje, teikė GPM deklaracijas mokesčių administratoriui, 2016–2017 m. naudojosi sveikatos priežiūros paslaugomis iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, kaip nuolatinis Lietuvos gyventojas ir kt. Nustatant, ar fizinis asmuo laikytinas nuolatiniu Lietuvos gyventoju, GPMĮ 4 straipsnio 1 dalyje pateikti kriterijai turi būti nagrinėjami paeiliui. Mokesčių administratorius nesprendė, kad pareiškėjo pripažinimą nuolatiniu Lietuvos gyventojų lemia išskirtinai viena aplinkybė, o vertino jų visumą.

3.2. Rusijos Federacijos mokesčių administratorius, atsakydamas į VMI paklausimą, nurodė, kad valstybinėse informacinėse sistemose nėra duomenų apie pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu gautas pajamas Rusijos Federacijoje, taigi pareiškėjo ir VMI gauti duomenys nėra prieštaringi. Duomenys apie gautas palūkanas už banko indėlius atsispindi kartu su Rusijos Federacijos mokesčių administratorius atsakymu pateiktuose prieduose (bankų sąskaitų išrašuose). Be to, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo teiginius, kad PAO „PROMSVIAZBANK“ yra seniai likviduotas.

3.3. Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) duomenis, pareiškėjas 2014 m. Lietuvoje buvo 73 dienas, 2015 m. – 9 dienas, 2016 m. – 212 dienų ir 2017 m. – 165 dienas. Kadangi atvykti į Lietuvos Respubliką galima ir kertant Lietuvos–Europos Sąjungos (ES) sieną, VSAT tokių duomenų nekaupia ir neteikia. VSAT pateikti duomenys apie sienos kirtimą nėra pakankami, kad iš jų būtų galima spręsti apie asmens buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpius, todėl mokestinio patikrinimo metu vertinti ir kiti duomenys, iš kurių galima tokius laikotarpius nustatyti. VSAT duomenimis, pareiškėjas 2014 m. Lietuvoje buvo tik 2 dienas, t. y. 2014 m. gegužės 10 d. ir 2014 m. gegužės 23 d., tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas Vilniuje, 2014 m. gegužės 15 d. pasirašė įmonės steigimo sutartį, 2014 m. rugpjūčio 15 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartį, 2014 m. birželio 13 d. ir 2014 m. liepos 15 d. paskolų sutartis. Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas 2014–2017 metais gyveno Lietuvoje deklaruotos gyvenamosios vietos adresu žymiai ilgesnį laikotarpį, negu nurodyta VSAT informacijoje.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. vasario 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad Šiaulių AVMI sprendimu patvirtintas patikrinimo aktas, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 24 614,16 Eur GPM, 7 216,43 Eur GPM delspinigius ir 2 461 Eur GPM baudą. Šiaulių AVMI, atlikusi pareiškėjo 2014 m. sausio 1 d. – 2017 m. gruodžio 31 d. laikotarpio GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas tikrintu laikotarpiu iš Rusijos bankuose laikomų indėlių gavo 170 992,24 Eur (2014 m. – 83 764,15 Eur, 2015 m. – 75 369,05 Eur, 2016 m. – 10 834,09 Eur, 2017 m. – 1 024,95 Eur) palūkanas, kurios, vadovaujantis GPMĮ nuostatomis, apmokestinamos 15 proc. GPM tarifu ir deklaruojamos Metinėje pajamų deklaracijoje, pateikiant užsienio valstybės mokesčių administratoriaus patvirtintus dokumentus apie toje valstybėje išskaičiuotą (sumokėtą) pajamų mokestį ar jam tapatų mokestį, jeigu toks mokestis buvo sumokėtas užsienyje. Patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėjas, būdamas nuolatiniu Lietuvos gyventoju, nedeklaravo iš Rusijos bankuose laikomų indėlių gautų palūkanų, nuo jų neapskaičiavo ir į biudžetą nesumokėjo GPM. VMI ir MGK ginčijamais sprendimais patvirtino Šiaulių AVMI pareiškėjui apskaičiuotą prievolę sumokėti į biudžetą 24 614,16 Eur GPM, 7 216,43 Eur GPM delspinigius ir 2 461 Eur GPM baudą.

6. Teismas apžvelgė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, aktualią Lietuvis vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuolatiniu gyventoju Lietuvoje pripažintas GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

7. Teismas sutiko su atsakovo ir Komisijos padaryta išvada, kad pareiškėjas 2014–2017 metais buvo nuolatinis Lietuvos gyventojas, t. y. atitiko GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto kriterijų, nes: 1) pareiškėjas turi dvigubą pilietybę; 2) pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvoje buvo adresu (duomenys neskelbtini); 3) pareiškėjo sutuoktinė nuo 2010 m. rugsėjo 6 d., o dukra su šeima – nuo 2012 m. liepos 18 d. – registruoti Lietuvoje; 4) sutuoktiniai – pareiškėjas ir G. A. tikrinamu laikotarpiu bendra jungtine nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą – du butus – Lietuvos Respublikoje, kurių vienas išnuomotas uždarajai akcinei draudimo brokerių bendrovei „Marsh Lietuva“, o kitame bute patys faktiškai gyveno; 5) pareiškėjas 2014–2015 m. valdė 30 proc. UAB „BIELLE Constructions“ akcijų (reikšmingi komerciniai interesai Lietuvoje), buvo jos steigėjas; 4) Bendrovė pareiškėjui išmokėjo palūkanas už gautas paskolas, priskyrė jas B klasės pajamoms; 6) pareiškėjas 2011–2017 m. teikė Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio deklaracijas ir deklaravo Lietuvoje gautas pajamas; 7) metinėse pajamų deklaracijose, pateiktose už 2014 ir 2015 metus, pareiškėjas deklaravo ir savarankiškai sumokėjo PSD įmokas; 2016 m. gegužės 2 d. sumokėjo 378 Eur, 2017 m. vasario 15 d. – 500 Eur ir 2018 m. kovo 2 d. – 250 Eur savarankiškai besidraudžiančiųjų asmenų PSD įmokų, todėl buvo laikomas apdraustuoju privalomuoju sveikatos draudimu; 8) pareiškėjas galutinai išvykstančio iš Lietuvos nuolatinio Lietuvos gyventojo deklaracijos nėra teikęs; byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo Rusijos Federacijos rezidentu.

8. Teismas įvertino VSAT pateiktus duomenis apie pareiškėjo buvimo Lietuvoje laikotarpius, taip pat apie VMI papildomai surinktus duomenis apie pareiškėjo naudojimosi banko kortele laikotarpius, taip pat deklaruotos gyvenamosios vietos adresu deklaruotų elektros ir vandens sąnaudų padidėjimą tam tikrais mėnesiais, iš kurių buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas 2014–2017 m. Lietuvoje buvo žymiai ilgesnį laikotarpį, negu nurodyta VSAT informacijoje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nuolatiniu Lietuvos gyventoju pripažintas ne pagal GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą, o pagal GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriam nėra aktualus konkrečiai Lietuvos Respublikos išbūtų dienų kriterijus. Teismas sutiko, kad pareiškėjo asmeninių, socialinių, ekonominių interesų vieta 2014–2017 metais buvo Lietuvos Respublika, ir nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su tokia išvada, savo teiginių negrindžia objektyviais duomenimis.

9. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog 2014–2017 m. metais pareiškėjas buvo nuolatinis Lietuvos gyventojas GPMĮ prasme, ir šios išvados nepaneigia ir pareiškėjo skunde pateikti argumentai, kad jo valdomas turtas Lietuvoje yra tik jo investicinė veikla, nes tai prieštarauja anksčiau nurodytoms mokesčių patikrinimo metu nustatytoms aplinkybėms.

10. Teismas nurodė, kad mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas iš Rusijos bankuose laikomų indėlių gavo 170 992,24 Eur palūkanų, kurių nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo 15 proc. GPM; duomenys apie pareiškėjo gautas palūkanas už Rusijos bankuose laikomus indėlius ir jų dydį nustatyti remiantis Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus pateiktais paaiškinimais ir PAO „Bank VTB“ ir PAO „Promsviazbank“ banko sąskaitų išrašais. Teismas pareiškėjo nurodoma aplinkybę, kad Rusijos Federacijos mokesčių administratorius galimai pateikė neteisingą informaciją, vertino kaip deklaratyvią.

11. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas 2014–2017 metais atitiko GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 kriterijų, t. y. kad pareiškėjo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta tikrinamuoju laikotarpiu buvo Lietuvoje, todėl pareiškėjas, gavęs pajamų, priskirtinų 15 proc. GPM tarifu apmokestinamoms pajamoms, turėjo šias pajamas deklaruoti ir sumokėti į Lietuvos Respublikos biudžetą GPM.

12. Teismas nurodė, kad MGK, VMI ir Šiaulių AVMI tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl skundžiami sprendimai laikytini teisėtais ir pagrįstais, atitinkančiais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies motyvuotumo reikalavimus, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 29 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Komisijos sprendimo dalį, kurioje buvo nuspręsta patvirtinti VMI sprendimą; panaikinti VMI sprendimą ir Šiaulių AVMI sprendimo netvirtinti; atleisti pareiškėją nuo priskaičiuotų baudų ir delspinigių.

14. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant tokius argumentus:

14.1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas 2014–2017 metais atitiko GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 kriterijų, t. y. pareiškėjo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta tikrinamuoju laikotarpiu buvo Lietuvoje, todėl pareiškėjas, gavęs pajamų iš Rusijos bankuose laikomų indėlių, turėjo tas pajamas deklaruoti ir sumokėti į Lietuvos Respublikos biudžetą. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo Lietuvos Respublikos rezidentas. Sprendžiant dėl rezidento statuso, turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos sutartyje dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo nurodytu rezidento apibrėžimu, tačiau to nebuvo padaryta, taigi atsakovo sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų.

14.2. Nustatant valstybę, kuri laikoma fizinio asmens gyvybinių interesų centru, kai asmuo turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir Lietuvoje, ir užsienio valstybėje, reikia atsižvelgti į daugelį aplinkybių: fizinio asmens šeimyninius ryšius, jo politinę, kultūrinę ar kitą veiklą, verslo vietą, vietą, iš kurios jis valdo savo turtą, ir pan. Šios aplinkybės turi būti nagrinėjamos kaip visuma, pagrindinį dėmesį skiriant fizinio asmens poelgių motyvacijai. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės (kad pareiškėjas turi dvigubą pilietybę, kad pareiškėjas yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje, kad čia gyvena jo sutuoktinė ir dukra su šeima) savaime nepatvirtina, kad asmuo yra nuolatinis tos šalies gyventojas, to nepatvirtina ir aplinkybės dėl pareiškėjo turimo nekilnojamojo turto (kuriuo pareiškėjas mažai naudojosi), bei aplinkybė dėl Bendrovės steigimo, ar dėl komunalinių mokesčių už naudojimąsi nekilnojamuoju turtu mokėjimo.

14.3. Vadovaujantis aktualiu teisiniu reglamentavimu, rezidavimo klausimas turi būti vertinamas kiekvienais metais atskirai, todėl visų turimų faktų ir informacijos apie mokėtoją nuo 1999 metų turėjimas negali būti pagrindu atlikti vertinimą už visą tikrinamąjį laikotarpį. Mokestinės prievolės yra deklaruojamos ir skaičiuojamos už kalendorinių metų laikotarpį, todėl, nagrinėjamu atveju, 2014 m., 2015 m., 2016 m. bei 2017 m. laikotarpiai turėtų būti vertinami atskirai.

14.4. Įvertinus pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpius 2014-2017 metais, taip pat tai, kad pareiškėjas Lietuvoje jokios veiklos nevykdo, darbo sutarčių pagrindu Lietuvoje nedirbo; pareiškėjas turi gyvenamąjį būstą ir deklaruotą vietą (duomenys neskelbtini); gyvena su žmona, kuri neturi Lietuvos pilietybės ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje (t. y. ji negali ilgai būti Lietuvoje, be to, sutuoktinė sunkiai serga, ir pareiškėjas nuolat su ja būna); pareiškėjas gauna senatvės pensiją tik Rusijos Federacijoje, gydosi Rusijoje, valstybės draudimas ir visos kompensacijos Rusijoje; jis turi invalidumą ir finansinius klausimus sprendžia dažnai nuotoliniu būdu, darytina išvada, kad pareiškėjas 2014-2017 metais buvo Rusijos Federacijos rezidentas.

14.5. Įvertinus tai, kad pareiškėjo gyvybinių interesų centru nagrinėjamu laikotarpiu buvo Rusijos Federacija, 2014-2017 metais gautos pajamos iš Rusijos bankų už juose laikomus indėlius Lietuvoje gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestinamos, pareiškėjas nėra tikrintinas mokesčių mokėtojas aukščiau nurodytų teisės aktų kontekste, todėl skundžiami sprendimai yra nepagrįsti.

14.6. Atsižvelgus į protingumo ir proporcingumo principus, įvertinus tai, kad pareiškėjas sąžiningai, tinkamai ir laiku vykdė mokestines pareigas Lietuvoje, taip pat į tai, kad pareiškėjas yra senyvo amžiaus ir itin prastos sveikatos, pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo priskaičiuotų delspinigių ir baudos.

14.7. Byloje esanti perteklinė informacija apie pareiškėją, kuri nesusijusi su tikrinamuoju laikotarpiu, neturi būti vertinama.

15. Atsakovas pateiktame atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atsiliepimas grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Komisijos sprendimo, VMI sprendimo ir Šiaulių AVMI sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Šiaulių AVMI 2023 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. (31.49 Mr) FR0682-13 patvirtino patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 24 614,16 Eur GPM, 7 216,43 Eur GPM delspinigius ir 2 461 Eur GPM baudą.

18. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2023 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 68-26 patvirtino Šiaulių AVMI sprendimą.

19. MGK, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, 2023 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. S-2023/129 patvirtino VMI sprendimą.

20. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 1 d.). Nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 56 str. 2 d.).

21. Įrodymams, kuriuos galima panaudoti įrodinėjimo procese, būtinos dvi savybės – leistinumas ir sąsajumas. Įrodymų leistinumas reiškia, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, o įrodymų sąsajumas – tai jų turinio ryšys su įrodinėtinomis aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-442/2016).

22. Administracinių bylų procesas vyksta, sprendimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba (ABTĮ 9 str. 1 d.). ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. Šio straipsnio 3 dalis nustato, jog bylą nagrinėti teisme rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nutarus, kita kalba surašytą dokumentą teismo posėdyje gali išversti vertėjas (ABTĮ 9 str. 3 d.).

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, be kita ko, vertino Rusijos finansų ministerijos Federalinės mokesčių tarnybos 2021 m. balandžio 2 d. raštą Nr. 13-1-05/0130 bei prie jo pridėtus dokumentus, kurie yra surašyti užsienio (rusų) kalba, ir kurių vertimų į lietuvių kalbą byloje nėra. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, vertėjas nedalyvavo.

24. Dokumentai, kurie nebuvo išversti į lietuvių kalbą, negali būti pripažinti tinkamais įrodymais, kadangi nebuvo laikytasi įrodymų leistinumo taisyklių, t. y. įrodymų leistinumo aspektu tokiais įrodymais negalėjo būti grindžiamas teismo sprendimas.

25. Byloje esantis Šiaulių AVMI specialistės išrašas iš Rusijos finansų ministerijos Federalinės mokesčių tarnybos 2021 m. balandžio 2 d. rašto Nr. 13-1-05/0130, surašytas valstybine kalba, negali būti pripažįstamas, kaip tinkamas dokumento vertimas, kuris galėtų būti vertinamas, kaip įrodymas nagrinėjamoje administracinėje byloje.

26. Taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė procesinės teisės normas, nes dokumentai, kurie nebuvo išversti į lietuvių kalbą, negalėjo būti pripažinti tinkamais įrodymais, kadangi nebuvo laikytasi įrodymų leistinumo taisyklių, t. y. nebuvo laikomasi ABTĮ 9 straipsnio 2 ir 3 dalies reikalavimų.

27. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija, sprendžia, kad dėl paminėto procesinės teisės normų pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (ABTĮ 146 str. 1 d.), o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Z. A. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė