2019-09-18 Nr. AB-17871-3-65-3-00213-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-860-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00213-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Z. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. Z. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK) viršininko 2017 m. birželio 9 d. įsakymą „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui I. Z.“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2017 m. balandžio 6 d. jis dirbo Utenos AVPK patalpose, kabinete Nr. 233, kuriame taip pat buvo Utenos AVPK Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio (toliau – ir VTS PP) apylinkės inspektorių veiklos grupės (toliau – ir AIVG) tyrėjai V. G., A. S., K. Ž.. Pareigūnui A. S. pasiteiravus, ar pareiškėjui yra žinomas toje pačioje seniūnijoje gyvenantis D. P., kuris A. S. teigimu, su savimi turėjo kontrabandinių cigarečių, pareiškėjas patvirtino, kad minėtasis asmuo jam yra žinomas, kadangi jis yra Utenos AVPK pareigūno brolis. Apie tai, jog su kontrabandinėmis cigaretėmis sulaikytas policijos pareigūno brolis, buvo informuotas Utenos AVPK VTS PP AIVG viršininkas Audrius Micikevičius. Utenos AVPK VTS PP AIVG vyresnysis tyrėjas E. R. pasikvietė D. P. pasikalbėti, o pokalbyje taip pat dalyvavo ir A. Micikevičius. Pareiškėjo teigimu, po šio pokalbio A. Micikevičius pavedė pareiškėjui kartu su D. P. nuvykti į jo namus ir apžiūrėti patalpas, kur pareiškėjas ir važiavo tarnybiniu automobiliu kartu su D. P. bei tyrėja V. G.. Pakeliui D. P. pasakė, jog jam būtinai reikia apsilankyti Utenos teritorinėje darbo biržoje (Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2018 m. balandžio 25 Nr. įsakymu V-177 „Dėl teritorinių darbo biržų reorganizavimo ir reorganizavimo sąlygų aprašo patvirtinimo“ nuo 2018 m. spalio 1 d. reorganizuota į Užimtumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) (toliau – ir Darbo birža), todėl tarnybiniu automobiliu D. P. buvo nuvežtas iki Darbo biržos, kur šis lankėsi pas Darbo biržos darbuotoją. Darbo biržoje jis D. P. nelydėjo, laisvė jam nebuvo suvaržyta, jis ėjo, kur norėjo. Tuo metu pareiškėjas aiškinosi kitą prie Darbo biržos pastebėtą teisės pažeidimą. Po to automobiliu vyko į D. P. namus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad D. P. jis nesulaikė, dėl jo administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašė, t. y. dėl minėtojo asmens jokių procesinių veiksmų neatliko. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad jis pats nepriėmė ir neturėjo įgaliojimų priimti sprendimų dėl vykimo į D. P. namus, taip pat nenurodė kartu vykti jo kolegei V. G..

3. Pareiškėjo teigimu, tarnybinis patikrinimas atliktas neišsamiai, nesurinkti visi įrodymai, pvz., garso įrašai, kurie galėjo patvirtinti, kad pareiškėjas sprendimų dėl D. P. nepriėmė, be to, pareiškėjui nebuvo žinoma, kad jau yra priimtas nutarimas D. P. administracinio teisės pažeidimo byloje. Pareiškėjo paaiškinimais, minėtasis asmuo nekėlė jokių pretenzijų ar klausimų dėl to, kad važiuojama apžiūrėti jo namų, pakeliui prie Darbo biržos buvo sustota paties D. P. prašymu, pareiškėjas neturėjo pagrindo manyti, kad pareiškėjo lydėjimas į Darbo biržą ir jo namų apžiūra vyksta prieš jo valią. Pareiškėjas nereikalavo atiduoti telefoną, kurį D. P. jam atidavė pats savo valia. Pareiškėjas taip pat nesutinka su 2017 m. gegužės 15 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 89-IS-14 „Dėl D. ir A. P. skunde pateiktų duomenų apie galimai neteisėtus Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmus“ (toliau – ir Išvada) nurodytu teiginiu, kad pareigūnų veiksmai, jiems įeinant į D. P. namus, laikytini pertekliniais. Pareiškėjo tvirtinimu, jis ir jo kolegė V. G. vykdė vadovo pavedimą, o po pokalbio su D. P. motina A. P., kuri leido apžiūrėti namus, buvo įeita į gyvenamąsias patalpas ir apžiūrėta virtuvė. Pareiškėjas su Įsakymu ir Išvada nesutiko. Pareiškėjo nuomone, tarnybinė nuobauda jam paskirta nepagrįstai, nes pareiškėjas tarnybines pareigas atliko tinkamai.

4. Atsakovas Utenos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas 2017 m. balandžio 14 d., gavus piliečių D. ir A. P. skundus, kuriuose skundžiami pareigūnų veiksmai be sutikimo įeinant į gyvenamąsias patalpas. Pilietis D. P. skunde papildomai skundė pareigūnų suvaržytą teisę į laisvą judėjimą bei nuosavybę (mobilųjį telefoną). Tarnybinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, jog I. Z. 2017 m. balandžio 6 d. neteisėtai apribojo D. P. teises ir laisves, t. y. teisę į nuosavybę (telefoną) ir laisvę, kurią asmuo galėtų realizuoti judėti ir veikti laisva valia. Tyrimo metu nenustatytos objektyvios priežastys, varžančios pareigūno valią pasielgti tinkamai, todėl pareiškėjo veikimas vertintas kaip sąmoningas ir valingas poelgis atliktas netiesiogine tyčia. Dėl pareiškėjo veiksmų buvo pažeistos D. P. teisės ir laisvės, todėl nustatyta, kad tarp pareigūno veiksmų ir pasekmių egzistuoja priežastinis ryšys. Taip pat nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu tarnybinę atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsakovo nuomone, tarnybinis patikrinimas buvo atliktas teisėtai, visapusiškai ir objektyviai, visos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo neteisėta veika, išsamiai išnagrinėtos, konstatuoti neteisėti pareiškėjo veiksmai, nurodyti pažeisti teisės aktai ir konkrečios jų nuostatos. Atsižvelgęs į jo nurodytas aplinkybes, atsakovas tvirtino, kad skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. 6. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo I. Z. skundą.

7. Teismas nustatė, kad Utenos AVPK 2017 m. balandžio 7 d. buvo gauti D. P. ir A. P. 2017 m. balandžio 7 d. skundai Utenos apskrities VPK Imuniteto skyriaus viršininkui S. D., kuriuose buvo suformuluoti prašymai ištirti Utenos AVPK pareigūnų veiksmus ir pripažinti, jog prieš D. P. buvo neteisėtai panaudotos prievartos priemonės, t. y. neteisėtai varžoma jo laisvė bei neteisėtai atimtas mobilusis telefonas. D. P. Utenos AVPK pateiktame skunde nurodė, jog 2017 m. balandžio 6 d. jį sulaikius dėl kontrabandinių cigarečių rūkymo, po apklausos Utenos AVPK, buvo nurodyta, kad bus atliekama jo namų apžiūra.

D. P. skunde pateiktais paaiškinimais, kadangi jis vėlavo į Darbo biržoje paskirtą apsilankymą, jam buvo nurodyta, kad jis bus nuvežtas į Darbo biržą, o po to – į namus apžiūrėti patalpas. Į Darbo biržą ir namus D. P. lydėjo pareigūnas I. Z. ir jo kolegė. D. P. tvirtinimu, minėtasis pareigūnais nepagrįstai atėmė iš jo mobilųjį telefoną ir jį lydėjo į Darbo biržoje paskirtą apsilankymą, taip pat nei D. P., nei jo tėvams nesutikus, neteisėtai įėjo į gyvenamąsias patalpas bei jas apžiūrėjo. Analogiškus paaiškinimus dėl Utenos AVPK pareigūnų atliekamų veiksmų nurodė ir A.

P.. Atsižvelgiant į tai, Utenos AVPK viršininko 2017 m. balandžio 7 d. pavedimu Utenos AVPK vidaus tyrimų grupėje buvo atliktas informacijos patikslinimas. Tikslinant informaciją nustatyta ir Utenos AVPK Vidaus tyrimų grupės (toliau – ir VTG) vyriausiojo tyrėjo T. M. 2017 m. balandžio 14 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad Darbo biržos koordinatorė L. L. 2017 m. balandžio 12 d. paaiškinime teigė, kad 2017 m. balandžio 6 d. į Darbo biržą atvykęs D. P. buvo lydimas policijos pareigūnų. L. L. policijos pareigūnas nurodė, kad jis saugo minėtąjį asmenį, kad šis nepabėgtų, kadangi numatyta važiuoti į jo namus atlikti patikrinimą.

Šiame tarnybiniame pranešime taip pat pažymėta, kad 2017 m. balandžio 13 d. apklausus D. P., jis nurodė, kad 2017 m. balandžio 6 d. iš jo telefoną paėmė policijos pareigūnas I. Z., kuris savo veiksmų pagrindo nenurodė, taip pat nepaaiškino, kodėl yra lydimas į Darbo biržą, be to, nuvykus į D. P. namus ir jam prašant grąžinti mobilųjį telefoną policijos pareigūnas atsisakė tai padaryti. VTG vyriausiasis tyrėjas T. M. tarnybiniame pranešime pažymėjo, kad išanalizavus gautus duomenis, Utenos AVPK VTS PP AIVG pareigūnų veiksmuose įžvelgtini tarnybinio nusižengimo požymiai, t. y. 2017 m. balandžio 6 d. policijos pareigūnai galbūt neteisėtai buvo paėmę D.

P. telefono aparatą bei neteisėtai buvo apriboję D. P. laisvę, todėl yra tikslinga pradėti tarnybinį patikrinimą.

8. Nustatyta, kad Utenos AVPK VTG vyriausiojo tyrėjo T. M. 2017 m. balandžio 20 d. pranešimais „Dėl tarnybinio nusižengimo“ Utenos AVPK Veiklos skyriaus tyrėjams V. G. ir I. Z. pranešta apie tai, jog Utenos AVPK viršininko 2017 m. balandžio 14 d. pavedimu atliekant tarnybinį patikrinimą, nustatyti duomenys, jog V. G. ir I. Z. galimai padarė tarnybinį nusižengimą. Tarnybiniu pranešimu pareiškėjas buvo informuotas, kad jis galbūt padarė tarnybinį nusižengimą neteisėtai (be teisinio pagrindo) apribodamas D. P. teisę į nuosavybę, iš asmens paimdamas mobiliojo ryšio telefoną ir neleisdamas juo naudotis, taip pat 2017 m. balandžio 6 d. nuo 16.00 val. iki 17.30 val. galbūt neteisėtai (be teisinio pagrindo) apribodamas D. P. laisvę, nuo tarnybinių patalpų tarnybiniu automobiliu veždamas jį iki Darbo biržos, esančios Utenoje Lauko g.19A, po to lydėdamas (vesdamas) į Darbo biržos patalpas, dalyvaudamas jo ir Darbo biržos darbuotojos pokalbyje, po kurio D. P. buvo vežamas iki gyvenamosios vietos, kur nepaisant A. P. valios, apžiūrėjo gyvenamąsias patalpas. Atlikęs tarnybinį patikrinimą, Utenos AVPK VTG vyriausiasis tyrėjas T. M. 2017 m. gegužės 15 d. surašė Išvadą, kurioje pasiūlė Utenos AVPK VS tyrėją I. Z. patraukti tarnybinėn atsakomybėn (skirti tarnybinę nuobaudą). Utenos AVPK viršininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 33 straipsniu ir atsižvelgdamas į 2017 m. gegužės 15 d. Išvadą, 2017 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 89-TE-204 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui I. Z.“, 1 punktu paskyrė vyresniajam inspektoriui I. Z., Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjui tarnybinę nuobaudą – pastabą. Su paskirta tarnybine nuobauda pareiškėjas nesutiko, todėl ginčijo atsakovo Įsakymą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas I. Z. yra statutinis valstybės tarnautojas, vidaus reikalų sistemos pareigūnas, kurio statusą bei atsakomybę reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.), Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Statutas) (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.). Teismas analizavo Valstybės tarnybos įstatymo 28-341 straipsnių, Statuto 25 straipsnio 1 dalies, 26 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) (aktuali 2015 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 1V-885 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) 3 ir 26 punktų nuostatų turinį. Teismas nurodė, kad bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas tarnybinės nuobaudos skyrimo metu buvo Utenos rajono policijos darbuotojų profesinės sąjungos narys, todėl ginčo teisiniams santykiams taikytinos ir Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo tam tikros nuostatos.

10. Įvertinęs Tvarkos aprašo 26 punkto turinį, teismas darė išvadą, kad būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje ir turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Teismas nurodė, kad Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 6 d. neteisėtai apribojo D. P. teises ir laisves, t. y. teisę į nuosavybę (telefoną) ir laisvę, kurią asmuo galėtų realizuoti judėti ir veikti laisva valia. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas D.

P. telefono paėmimą aiškina kaip D. P. laisva valia išreikštą apsisprendimą atiduoti jį pareiškėjui, tačiau teismo vertinimu, tokį pareiškėjo paaiškinimą paneigia D. P. Utenos AVPK VGT vyriausiajam tyrėjui T. M. 2017 m. balandžio 13 d. pateikti paaiškinimai bei teismo posėdyje duoti parodymai, kad pareiškėjas liepė atiduoti telefoną, neatsakydamas D. P. į klausimą, koks yra tokio veikimo teisinis pagrindas, todėl tokie pareiškėjo paaiškinimai teismo vertinti kritiškai. Be to, pareiškėjas ne tik nenurodė jokio teisėto mobilaus telefono paėmimo pagrindo, tačiau negalėjo net įvardinti tokio paėmimo priežasčių, teismo posėdyje paaiškinęs, jog net nepagalvojo, kodėl tą telefoną paėmė.

Teismas akcentavo, kad nėra pagrindo nesutikti su Išvadoje nurodytų tokių pareiškėjo veiksmų vertinimu kaip neatitinkančių jam nustatytų pareigų turinio tiek pareiškėjo, kaip VTS PP AIVG tyrėjo pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų, tiek ir teisės aktų, reglamentuojančių policijos pareigūno veiklą bei tarnybinių funkcijų vykdymą, atžvilgiu. Nagrinėjant bylą, taip pat nenustatyta būtinojo reikalingumo, kuriam esant pareiškėjas būtų privalėjęs paimti iš D. P. jo mobilųjį telefoną. Teismas pabrėžė, kad vien asmens, kurio atžvilgiu buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas dėl neleistinų tabako gaminių įsigijimo, patvirtinimas, kad jis turi mobilųjį telefoną, nesudaro pagrindo policijos pareigūnui paimti šiam asmeniui priklausantį daiktą, tokiu būdu suvaržyti šio asmens nuosavybės teises į šį daiktą.

Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog D. P. telefono paėmimas, nesant tam teisinio pagrindo ir būtinumo, laikytini neteisėtais ir D. P. teisę į nuosavybę suvaržančiais veiksmais. Net ir tuo atveju, jei D. P., nenurodydamas jokių paaiškinimų, laisva valia būtų norėjęs jį atiduoti pareiškėjui, sprendžiama, kad jis neturėjo jokio teisinio pagrindo iš D. P. paimti jam priklausantį mobilųjį telefoną, o telefoną paėmus – jį laikyti D. P. dalyvaujant Darbo biržoje paskirtame apsilankyme, taip pat ir jį vežant namo.

11. Išvadoje taip pat nustatyta, jog D. P. buvo lydimas pareiškėjo į Darbo biržoje paskirtą apsilankymą. Pareiškėjas patvirtino, kad jam nebuvo įteiktas ar paskelbtas joks procesinis dokumentas, kurio pagrindu galėjo būti apribota D. P. laisvė, kartu su D. P. į jo gyvenamąją vietą važiavo savo viršininko žodiniu nurodymu, D. P. sutikus. Atliekant tarnybinį patikrinimą, pareiškėjas pateiktame 2017 m. balandžio 28 d. paaiškinime nurodė, jog D. P. į Darbo biržos patalpas nelydėjo, o atvežus pareiškėją į Darbo biržą ir prie pastato pastebėjus dvi rūkančias moteris, kurių viena, kaip vėliau paaiškėjo, D.

Z. rūkė kontrabandines cigaretes, buvo siekiama išsiaiškinti jos tapatybę. Jai nurodžius, kad ji dirba Darbo biržoje, pareiškėjas kartu su juo dirbusia pareigūne V. G. palydėjo minėtąją darbuotoją iki antrame aukšte esančio kabineto. Tuo tarpu D. P. jau buvo Darbo biržoje. Paaiškinime pareiškėjas taip pat nurodė, jog užlipus į antrą aukštą, juos pasitiko neprisistačiusi moteris, kuri teigė labai laukianti D. P., minėtajai moteriai paaiškinus situaciją, pareiškėjas paklausė, kiek laiko D. P. užtruks Darbo biržoje, buvo nurodyta, jog neilgai.

Tada D. P. nuėjo į kažkokį kabinetą. Analogiškus paaiškinimus pareiškėjas pateikė ir teismo posėdžio metu. Teismas vertino, kad tokius pareiškėjo paaiškinimus paneigia liudytoju apklausto D. P. parodymai, kuris parodė, jog I. Z. jį lydėjo iki pat Darbo biržos darbuotojos, pas kurią jis lankėsi, durų, netgi norėjo kartu su juo įeiti į kabinetą, tačiau Darbo biržos darbuotoja to neleido. Pagal D. P. parodymus, I. Z. už šio kabineto durų laukė jo išeinančio. Tokius D. P. parodymus patvirtina ir Darbo biržos darbuotojos L.

L. 2017 m. balandžio 12 d. tyrėjui T. M. pateikti paaiškinimai, kad išėjusi iš savo darbo kabineto apie 16 val. koridoriuje pamatė D. P. ir šalia jo du policijos pareigūnus – vyrą ir moterį, policijos pareigūnas (vyriškis) jai paaiškino, kad saugo D. P., kad šis nepabėgtų, o palydėjusi D. P. iki psichologo kabineto bei sugrįžusi prie kabineto, matė, jog koridoriuje D. P. laukia vienas policijos pareigūnas (vyriškis), D. P. iš Darbo biržos išvyko kartu su pareigūnu. D. P. parodymus bei L. L. paaiškinimus iš esmės patvirtina ir D.

Z. tyrėjui T. M. 2017 m. balandžio 28 d. teikti paaiškinimai, kad ji, būdama prie Darbo biržos pastato, matė, kaip iš policijos tarnybinio automobilio išlipo jaunas vyriškis, policijos pareigūnė ir policijos pareigūnas; policijos pareigūnė priėjo prie jos, o policijos pareigūnas lydėjo jauną vyrą, ir jie kartu užėjo į Darbo biržos patalpas, ji matė šį pareigūną Darbo biržos patalpose kartu su jaunu vyru; medžiagą dėl jos pačios įvykdyto administracinio teisės pažeidimo formino tik policijos pareigūnė (moteris), iš Darbo biržos pastato į tarnybinį automobilį D.

P. grįžo kartu su policijos pareigūnu (vyriškiu). Utenos AVPK Veiklos skyriaus tyrėjos V. G. paaiškinimas, kad prie Darbo biržos buvo pastebėjus galimai kontrabandines cigaretes rūkančią moterį ir siekiant išsiaiškinti moters, jie kartu su I. Z. palydėjo šią moterį iki kabineto, kai tuo metu D. P. jau buvo išlipęs iš automobilio ir nuėjęs į darbo biržą, teismo vertinti kritiškai, nes šis paaiškinimas buvo teiktas atliekant tarnybinį patikrinimą, tiek dėl I. Z., tiek dėl V. G. veiksmų, todėl vertintinas kaip jos pasirinktas gynybos būdas, be to, šie jos paaiškinimai prieštarauja nurodytiems D.

P. parodymams, L. L. ir D. Z. paaiškinimams.

12. Remdamasis byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, teismas sprendė, jog pareiškėjas, neturėdamas teisėto pagrindo, lydėjo D. P. į jam Darbo biržoje paskirtą apsilankymą ir tokiu būdu apribojo minėtojo asmens judėjimo laisvę. Nors teismo posėdžio metu D. P. nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad į D. P. gyvenamąją vietą tarnybiniu automobiliu buvo vykstama jo sutikimu, tačiau jokie byloje surinkti įrodymai nepatvirtina aplinkybės, jog D. P. buvo klausiama jo sutikimo jį lydėti į Darbo biržą, joje ir iš jos, ar kad tokį sutikimą būtų išreiškęs pats D. P.. D. P. teismo posėdyje parodė, kad jis policijos pareigūnų Darbo biržoje buvo lydimas prieš jo valią, kitiems asmenims matant, jautėsi kaip didelis nusikaltėlis, suprato tai kaip jo sulaikymą, jautė moralinį diskomfortą.

13. Vertindamas pareiškėjo skunde nurodytus teiginius, susijusius su P. gyvenamųjų patalpų apžiūrėjimu, teismas pažymėjo, jog, nors D. P. bei A. P. savo skunduose Utenos AVPK skundėsi dėl I. Z. veiksmų, patenkant į A. P. priklausančias gyvenamąsias patalpas, bei tarnybinio patikrinimo metu buvo analizuojami šie I. Z. veiksmai, tačiau Išvadoje jie nėra konkrečiai įvardinami kaip veiksmai, sudarantys pareiškėjo tarnybinio nusižengimo sudėtį, apsiribojant I. Z. bei V. G. dėmesio atkreipimu bei priminimu jiems Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) 4.5 punkto nuostatas. Teismas darė išvadą, kad šie pareiškėjo veiksmai atsakovo nebuvo pripažinti tarnybiniu nusižengimu, tuo pačiu nebuvo tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindu, todėl teismas šioje nagrinėtoje byloje neturėjo pagrindo jų vertinti.

14. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nei tarnybinio patikrinimo medžiagoje esančiuose jo paaiškinimuose, nei skunde teismui nenurodė, o ir teismas nenustatė jokio teisės aktuose įtvirtinto pagrindo, kuris pareiškėjui būtų suteikęs teisę iš D. P. paimti šiam priklausantį telefoną ar suvaržyti šio asmens judėjimo laisvę. Šie I. Z. veiksmai teismo vertinti, kaip nepagrįsti ir viršijantys policijos pareigūnui suteiktus įgaliojimus. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendė, jog Išvadoje pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 6 d. neteisėtai apribojo D. P. teises ir laisves, t. y. teisę į nuosavybę (telefoną) ir laisvę, kurią asmuo galėtų realizuoti judėdamas ir veikdamas laisva valia, tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, įpareigojantį laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, 3 punktą – gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams; Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nustatantį, jog vienas iš policijos uždavinių yra žmogaus teisių ir laisvių apsauga; minėtojo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą, įpareigojantį gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves; Statuto 29 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nustatantį pareigą gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti žmogaus teises ir laisves, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Etikos kodekso 4.1 punktą, įpareigojantį gerbti ir ginti kiekvieno žmogaus orumą bei pagrindines teises ir laisves, bei padarė tarnybinį nusižengimą. Teismas nurodė, jog pagal pareiškėjo pareigybės aprašymo 7.1 punktą šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui priskirtina užtikrinti gyventojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Teismo vertinimu, teismas neturi pagrindo nesutikti su Išvadoje konstatuotais teiginiais, jog pareiškėjas suvokė ir žinojo, kad tarnybos metu privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nebuvo objektyvių priežasčių, varžančių pareigūno valią pasielgti tinkamai, todėl pareiškėjo veikimas, kuriuo buvo pažeistos D. P. teisės ir laisvės, vertintas, kaip sąmoningas ir valingas veikimas.

15. Teismas, be kita ko, nurodė, iš bylos medžiagos nenustatyta, kad atliekant pareiškėjo tarnybinį patikrinimą, būtų pažeisti Statuto ar Tvarkos aprašo nustatyti reikalavimai.

16. Remdamasis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis ir nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas konstatavo, kad Utenos AVPK viršininko 2017 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 89-TE-204 Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui I. Z.“, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

III. 17. Pareiškėjas I. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –tenkinti jo skundą.

18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės pagrįstas D. P. teiginiais, todėl nemotyvuotas. Pareiškėjo nuomone, nesant objektyvių duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo ir patvirtintų liudytojo teiginius, toks teismo sprendimas vertintinas kritiškai. Pareiškėjo teigimu, teismas nesiaiškino aplinkybių, kodėl D. P., kai jį pareiškėjas su kolege lydėjo į Darbo biržos patalpas, jautėsi nusikaltėliu, o kai lydėjo iš policijos komisariato į policijos automobilį taip nesijautė. Pareiškėjo vertinimu, tokia situacija yra nelogiška ir nepagrįsta, remtasi tik D. P. subjektyviu situacijos vertinimu, o ne faktiniais duomenimis. D. P. į susitikimą su Darbo biržos darbuotoja nebuvo vesdinamas, jam nebuvo taikomos jokios prievartos priemonės. Pareiškėjo manymu, jo veiksmai negali būti laikomi tarnybiniu nusižengimu, nes teisės aktais nėra aiškiai nustatytas jo elgesio modelis aptariamoje situacijoje. Jis taip pat pabrėžė, kad vykdė vadovo pavedimą (nuvežti D. P. į jo namus ir juos apžiūrėti, o pakeliui sustoti prie Darbo biržos siekiant atlikti informacijos patikrinimą).

19. Atsakovas Utenos AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas atsiliepime teikia iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsiliepime į skundą, akcentuodamas, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad D. P. teisė nebuvo suvaržyta ir jis pareiškėjo nurodymus vykdė laisva valia, tačiau Išvadoje surinkti įrodymai tai paneigia ir pagrindžia, kad pareiškėjas pažeidė pagrindinę žmogaus konstitucinę teisę į laisvę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje ginčas kilo dėl Utenos AVPK viršininko 2017 m. birželio 9 d. įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė ir paliko galioti atsakovo Utenos AVPK Įsakymą, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

23. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują, jo skundą tenkinti; nurodo, kad teismas netinkamai motyvavo sprendimą, rėmėsi tik liudytojo D. P. parodymais, nesirėmė faktine medžiaga. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis savo veiksmais nepažeidė konkrečios teisės aktuose nustatytos elgesio taisyklės.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ir ne bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1124/2014).

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, papildomai pasisako tik dėl tų teismo sprendime išdėstytų motyvų, kurie akcentuojamai apeliaciniame skunde. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, ir kuriuos – atmetė.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-38-662/2015 yra pažymėjusi, jog valstybės tarnautojo veikos neteisėtumas pasireiškia kaip atitinkamų pareigų ir reikalavimų, įtvirtintų įstatymuose, kituose teisės aktuose, inter alia (be kita ko) vidaus administravimo aktuose, taip pat nustatytų valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Šiuo aspektu taip pat pastebėtina, jog atitinkamos pareigos, reikalavimai ir veiklos principai, kurių turi laikytis valstybės tarnautojai, įgyvendindami savo funkcijas, teisės aktuose gali būti apibrėžti skirtingai. Tais atvejais, kai atitinkamos teisės aktų nuostatos įtvirtina aiškią ir konkrečią, vienareikšmiškai suprantamą elgesio taisyklę (pareigą atitinkamoje situacijoje elgtis vienu ar kitu konkrečiu būdu ir pan.), valstybės tarnautojui pažeidus tokią nuostatą, konstatuotas jo veikos neteisėtumas savo ruožtu galėtų suponuoti ir išvadą apie jo kaltę (valstybės tarnautojas, žinodamas, kokio elgesio varianto iš jo reikalauja atitinkama teisės norma, savo veika sąmoningai arba būdamas nepakankamai rūpestingas bei atidus ją pažeidžia). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pareiga elgtis vienu ar kitu būdu kyla iš draudimo suvaržyti kito asmens nuosavybės teises bei asmens judėjimo laisvę be teisėto pagrindo.

27. Teismas vertina pareiškėjo pagrindinį apeliacinio skundo argumentą, kad jam nepagrįstai buvo skirta tarnybinė nuobauda dėl jo veiksmų, kurių neteisėtas pobūdis ir tarnybinė atsakomybė nėra apibrėžti teisės aktuose. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje esančiais duomenimis pripažino, kad pareiškėjas pagrįstai buvo nubaustas tarnybine nuobauda dėl dvejopo pobūdžio neteisėtų veiksmų: nepateisinamo D. P. laikino telefono paėmimo ir neteisėto jo laisvės suvaržymo (prieš asmens valią jis buvo lydimas darbo biržoje). Iš bylos duomenų bei teismo posėdžio garso įrašo matyti, kad pareiškėjas viso teismo proceso metu nepateikė objektyvių paaiškinimų dėl būtinumo laikinai iš liudytojo D. P. paimti jo telefoną. Vien tai, kad D. P. savo noru atidavė jam telefoną, kaip teisingai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, neleidžia vienareikšmiškai daryti išvados, kad buvo teisinis pagrindas paimti telefoną ir pareiškėjui tarnybinė atsakomybė šiuo atveju neturėtų būti taikoma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ne pats faktas savo valia ar ne liudytojas atidavė jam savo telefoną, bet pareiškėjo minėto telefono paėmimas, kai tam objektyviai nebuvo teisės aktuose nustatytų prielaidų, nulėmė pareiškėjo veiksmų neteisėtą pobūdį. Pareiškėjas, aptariamoje situacijoje atlikdamas policijos pareigūno pareigas, buvo atsakingas už savo veiksmus pasirenkant tokį elgesio variantą, kuris atitiktų teisės aktų reikalavimus ir nevaržytų kito asmens nuosavybės teisių nesant teisės aktuose nustatytų pagrindų. Nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas apelianto argumentas, kad ginčo situacijoje nebuvo detaliai reglamentuotas pareigūno elgesio modelis, nes pareiškėjui atsakomybė kyla dėl to, kad jis ignoravo asmens nuosavybė teisių apsaugą užtikrinančių teisės aktų reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, jog D. P., teikdamas parodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad jis nedrįso neduoti telefono pareiškėjui, nes manė, kad neatiduodamas telefono tokiu būdu priešinsis policijos pareigūno valiai ir trukdys vykdyti jo pareigas. Šios aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas atliko veiksmus prieš D. P. valią, nes D. P. negalėjo atsisakyti vykdyti pareigūno nurodymą.

28. Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 5 straipsnis numato asmens laisvės suvaržymo draudimą „Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Laisvė negali būti niekam atimta kitaip, kaip [Konvencijoje nurodytais] atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka <...>“. Lietuvos Respublikoje teisėsaugos pareigūnai įstatymuose nurodytais atvejais turi sulaikyti arba suimti asmenis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas Išvadoje ir Įsakyme nenurodė, kokie pareiškėjo veiksmai lydint D. P. į Darbo biržą (be atrankių, nelaikant D.

P., neinant kartu su juo į paskirtą susitikimą su Darbo biržos specialiste) buvo suprantami kaip D. P. sulaikymas ar suėmimas. Jeigu minėti veiksmai atsakovo nelaikytini sulaikymu ar suėmimu, atsakovas turėjo nurodyti, kokie požymiai lėmė kitokį D. P. laisvės suvaržymo pobūdį bei jo neteisėtumą. Nėra paneigti pareiškėjo paaiškinimai, kad jis, vykdamas su D. P. į pastarojo namus, vykdė savo tarnybos vadovo žodinį pavedimą; D. P. laisva valia sutiko vykti kartu su pareigūnais; D. P. prašymu pakeliui į namus buvo apsilankyta Darbo biržoje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, duomenų byloje, kad į Darbo biržą pareiškėjas palydėjo D. P. prieš jo valią, išskyrus paties D. P. paaiškinimus, nėra. Pirmosios instancijos teismas šio asmens paaiškinimais rėmėsi be pakankamo pagrindo, nes jie akivaizdžiai subjektyvūs, teikiami asmens, kuris buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, taigi buvo suintersuotas kvestionuoti pareigūno veiksmų teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas V. G. parodymus dėl jų galimo subjektyvaus pobūdžio, bet remdamasis D. P. parodymais, buvo nenuoseklus įrodymų vertinimo procese, nes vienu atveju dėl tos pačios priežasties – parodymų galimo subjektyvaus pobūdžio juos atmetė, kitu atveju – jais grindė esmines išvadas byloje.

Tokiu atveju turėtų būti nustatyta daugiau objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas D. P. palydėjo į Darbo biržą prieš jo valią. Pažymėtina, kad Darbo biržos tarnautojų, tiek L. L. ar D. Z. parodymai patvirtina tik patį faktą, kad D. P. atvyko kartu su pareigūnais, tačiau nesuteikia jokios informacijos, kad tai neatitiko D. P. valios, nes nėra duomenų, nei kad jis savo prieštaravimus būtų išreiškęs žodžiu ar kokiais nors veiksmais, nei kad pareigūnai jam būtų davę kokius nors žodinius nurodymus ar jo atžvilgiu būtų taikę kokius nors judėjimo laisvės fizinius suvaržymus.

Liudytojos L. L. parodymai apie paties pareiškėjo paaiškinimus Darbo biržos tarnautojai apie priežastis, dėl kurių buvo lydimas D. P., taip pat negali pagrįsti, kad tokie pareiškėjo veiksmai neatitiko D. P. valios. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pats faktas, jog policijos pareigūnas (pareiškėjas) kartu su baustu administracine tvarka asmeniu ėjo į Darbo biržos patalpas, savaime negali būti vertinamas kaip asmens teisės laisvai judėti suvaržymo kai nėra objektyvių duomenų, jog tokie veiksmai neatitiko asmens valios, todėl atsakovas netinkamai vertino šį pareiškėjo elgesį kaip neteisėtą, o tuo pačiu ir pirmosios instancijos teismas aptariama apimtimi pareiškėjo veiksmus pripažino neteisėtais nepagrįstai.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra pabrėžęs būtinumą tarnybinio patikrinimo išvadoje neapsiriboti nuoroda į bendro pobūdžio teisės normą, o yra akcentavęs būtinumą nustatyti kokias konkrečias specialiųjų teisės aktų normas valstybės tarnautojas pažeidė tam tikrais savo veiksmais ar neveikimu (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012; 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1449/2014). Valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi, nustatant ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti, ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti tam tikru būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-370/2011).

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamos bylose kontekste svarbu nustatyti ne tik, ar tarnybinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pažeidė konkrečias imperatyvias specialiąsias teisės normas, tačiau ar nepažeidė kitų asmenų Lietuvos Respublikos Konstitucijos jam garantuojamų teisių ar laisvių. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas neteisėtai suvaržė kito asmens teisę į nuosavybę, todėl už tai jam pagrįstai taikyta tarnybinė atsakomybė. Taigi, net jeigu konkretus draudžiamas policijos pareigūno elgesys nėra apibrėžtas teisės aktuose, tačiau pareigūnas, atlikdamas savo pareigas pažeidė kitų asmenų teises ir laisves, tokiu atveju jam kyla tarnybinė atsakomybė.

31. Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012; kt.). Įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–2207/2011; kt.). Jeigu konstatuojama, kad iš viso nebuvo pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą, pavyzdžiui, dėl to, jog nustatyti (įrodyti) ne visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai ar padarytas tarnybinis nusižengimas vertintinas kaip mažareikšmis, sprendimas skirti tarnybinę nuobaudą panaikinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1736/2014; 2015 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5-552/2015).

32. Nagrinėjamoje byloje pripažinta, jog pareiškėjas atlikdamas policijos pareigūno pareigas įvykdė neteisėtus veiksmus – nepagrįstai laikinai paėmė kito asmens turtą – mobilųjį telefoną ir tokiais veiksmais suvaržė Lietuvos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens nuosavybės teisę. Kadangi statutiniams policijos pareigūnams paprastai keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo, nepriekaištingos reputacijos reikalavimai minėtas pareiškėjo pažeidimas negali būti laikomas mažareikšmiu ar smulkmenišku, net jeigu ir jo veiksmai nesukėlė ilgalaikių nukentėjusio asmens emocinių išgyvenimų, tačiau sumenkino policijos pareigūno autoritetą bei pasitikėjimą juo. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda (pastaba) yra švelniausia iš galimų, pagrindo jam netaikyti tarnybinės atsakomybės taip pat nenustatyta, todėl yra pagrįsta ir proporcinga padarytam pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui.

33. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija, nors ir nesutikdama su dalimi pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų, kuriais grindžiamas asmens judėjimo laisvės neteisėtas suvaržymas, vertinimo, bei su tuo susijusioms išvadoms, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieką nepakeistą, nes išvadą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumo pagrindžia kiti nustatyti ir objektyviai įvertinti pareiškėjo neteisėti veiksmų – kito asmens nuosavybės teisių neteisėtas ribojamas. Minėta apimtimi apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė