2013-06-12 Nr. AB-2692-3-61-3-01178-2010-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1109/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01178-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundą ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VRM) 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2556 ir priteisti iš atsakovų pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Pareiškėjas nesutiko su jam paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydžio sumažinimu. Paaiškino, kad jam nuo 2006 m. buvo mokama 3 212,17 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, sumažinta iki 668,30 Lt. Nustatytas teisinis reguliavimas pažeidė teisingumo, teisėtų lūkesčių principus, konstitucinę teisę į nuosavybę. Dėl to galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios tuo metu nebuvo pripažintos negaliojančiomis ar prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl atsakovo veiksmai pagrįsti įstatymu ir yra teisėti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota ir išmokėta sumažinta pensija, sprendimo priėmimo metu galiojo ir nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiškėjo V. Z. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 66 361,28 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui VRM 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 11SP-3224 nuo 2006 m. lapkričio 16 d. buvo paskirta 3 212,17 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija (b. l. 6). 2010 m. kovo 15 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM dėl sumažintos pensijos mokėjimo ir prašė išmokėti susidariusią nepriemoką (b. l. 7). 2010 m. balandžio 6 d. VRM raštu Nr. 1D-2556(2) informavo pareiškėją, kad jo pensija perskaičiuota pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (sumažinant pensiją iki 2 784,60 Lt), Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2 787,60 Lt*0,8K=2 227,68 Lt), o kadangi pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, pensija už šį mėnesį dar kartą buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (2 227,68 Lt*0,3=668,30 Lt). Pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas valstybinių pensijų kompensavimo nenumatė. Dėl to pareiškėjo prašymas mokėti jam 2 784,60 Lt dydžio pensiją ir išmokėti nepriemoką nebuvo tenkintas (b. l. 11).

2012 m. vasario 6 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Be to, teismas konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek ji apima pareigūnų ir karių valstybines pensijas, taip pat pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas sprendė, jog tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau tai nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. išmokėta 21 009,74 Lt (b. l. 56). Atsižvelgiant į tai, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjui valstybinė pareigūnų ir karių pensija mokėtina pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, t. y. 3 212,17*0,8=2 569,74 Lt, iš viso laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. turėjo būti išmokėta 87 371,02 Lt. Dėl to minėtu laikotarpiu susidarė 66 361,28 Lt nepriemoka.

Teismas vadovavosi LVAT 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 ir sprendė, kad pareiškėjui neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 66 361,28 Lt priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti VRM 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2556. Ginčijamas VRM sprendimas buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Konstatavo, kad VRM veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka, o pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir apeliantas), padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. Z. skundą visiškai atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Atsižvelgus į tai, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma neatitinka tikrovės, ji netinkamai apskaičiuota tiek laikotarpio, tiek sumos požiūriu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjo prie apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo.

Apeliantas mano, kad teismas netinkamai taikė Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nukreipdamas jo galiojimą į praeitį ir be pagrindo teisinius santykius laikė tęstiniais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Be to, apeliaciniame skunde keliama ir priteistos pensijos nepriemokos apskaičiavimo teisingumo problema.

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Šios teisės gynimui turi būti taikomi tokie pat standartai, kaip ir kitoms konstitucinėms teisėms.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Apeliantas taip pat nepateikė jokių duomenų, kad apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai konkretaus pareiškėjo byloje į Konstitucinį teismą kreiptasi nebuvo, tačiau administracinė byla buvo sustabdyta tuo pačiu pagrindu.

Pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. balandžio 28 d. (b. l. 1–4), jo gaunamos pensijos ribojimas pradėtas taikyti 2010 m. sausio 1 d., todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nėra praleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas savo teises.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjui Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytas pensijos dydžio ribojimas taikytas neteisėtai, o pareiškėjo teisė gauti dėl šių teisės normų taikymo atsiradusią pensijos nepriemoką turi būti ginama.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pensijos nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, kadangi pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos įstatymų nuostatos.

Tačiau iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pensijos nepriemoka pareiškėjui apskaičiuota netinkamai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo nagrinėjamu laikotarpiu klausimą, būtina atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos), numačiusi pensijų ribojimą užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybinę pensiją, skiriamą už pareigūnų ir karių tarnybą, kuri mokama iš valstybės biudžeto, turi diskreciją nustatyti ir maksimalią tokios pensijos, mokamos atskirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija, dydį. Svarbu, kad tokio dydžio nustatymu nebūtų paneigtas socialinės darnos, teisingumo, protingumo ir proporcingumo imperatyvas. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmuo, kuriam už tarnybą bus skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, iš anksto žino, kokios yra šios pensijos mokėjimo ir skyrimo sąlygos bei dydžiai. Valstybinės pensijos ribojimas, įvertinus iki Laikinojo įstatymo priėmimo buvusį reglamentavimą ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. galiojančias Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, pateisinamas ir protingumo bei sąžiningumo principų prasme, nes tiek skiriant pareiškėjui valstybinę pensiją 2006 metais, tiek ją toliau mokant, jos dydis buvo ribojamas. Atkreiptinas dėmesys ir į Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Tai reiškia, kad pareiškėjas turi teisę reikalauti, kad jam būtų mokama tokio dydžio pensija, kuri buvo mokama iki 2010 m. sausio 1 d. ir ribojama pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą.

Darytina išvada, kad V. Z. pensijos dydis turėjo būti ribojamas tik Lietuvos statistikos departamento paskelbto užpraeito ketvirčio šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, o ne 1,3 dydžiu. Taikant tokį ribojimą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo pareiškėjui turėjo būti apskaičiuota 100 865,36 Lt pensijos, kuri turėjo būti mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, taikant koeficientą 0,8. Iš viso pareiškėjas minimu laikotarpiu turėjo gauti 80 692,29 lito pensijos. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo buvo išmokėta tik 21 009,74 lito pensijos. Šių dviejų dydžių skirtumas ir yra ta pensijos nepriemoka (59 682,55 Lt), kuri priteistina V. Z. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skaičiavo pensijos nepriemoką nuo viso pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių pensijos dydžio, be to, priteisė pensijos nepriemoką iki 2012 m. rugsėjo 21 d., nors neteisėtomis pripažintos teisės normos buvo pašalintos iš teisinės sistemos 2012 m. rugsėjo 1 d. ir nuo šios datos atsakovas moka pareiškėjui visą priklausančią pareigūnų valstybinę pensiją.

Taip pat teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1D-2556 turinį ir sukeltas pasekmes. Šiame sprendime yra pateikiama informacija apie teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama pareiškėjui. Be to, šiame sprendime išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti V. Z. jo pageidaujamo dydžio pensiją. Būtent šis atsisakymas ir yra sukėlęs pasekmes administracinis aktas, kurį skundžia pareiškėjas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal minėto įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nagrinėjamos bylos kontekste iš tiesų reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, VRM, priimdama 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2556, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas panaikinti tik tą VRM sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, tačiau keistini sprendimo motyvai dėl ginčijamo akto panaikinimo, koreguotina priteistina suma ir sprendimo rezoliucinė dalis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo V. Z. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1D-2256 dalį, kuria atsisakyta V. Z. netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo įstatymo 5 straipsnio nuostatų.

Priteisti pareiškėjui V. Z. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 59 682,55 Lt (penkiasdešimt devynis tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt du litus ir penkiasdešimt penkis centus) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan