2020-04-09 Nr. AB-6978-3-61-3-02479-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-771-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02479-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovo atstovas), priteisti 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad kamerų plotas – 7 kv. m, iš jų 2 kv. m užima sanitarinis mazgas (jo užimamas plotas į bendrą kameros plotą neturi būti įskaičiuojamas), dalį ploto užima ir baldai (lova, stalas, kėdės), visa tai mažina gyvenamąjį plotą, o pareiškėjas buvo apgyvendintas su dar vienu asmeniu. Kamerų sienų, lubų, grindų danga atsilupusi, vietomis ištrupėjusi, vietomis matėsi pelėsis, todėl jų negalima buvo dezinfekuoti.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad sanitarinis mazgas atitvertas tik 1,3 m aukščio sienele, o pareiškėjo lova būdavo prie pat sanitarinio mazgo, todėl nuolat jausdavo iš jo sklindantį nemalonų kvapą, pareiškėjas buvo priverstas klausytis garsų, kurie sklido kitiems asmenims besinaudojant tualetu. Be to, sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos. Pareiškėjui sudarius netinkamas gyvenimo sąlygas Lukiškių TI-K, buvo pažeistas pareiškėjo orumas, taip pat pažeista jo psichika; jis nebūtų to patyręs, jeigu gyvenimo sąlygos būtų atitikusios teisės aktus.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos pertvaros (bendras aukštis – 1,6 m (iš jų 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m). Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys jose esantys nuteistieji ir suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, ji kasmet buvo pratęsiama, vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K ši įmonė toliau vykdo minėtus darbus. kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys yru apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Taburetės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m). Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m), jis nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti.

6. Lukiškių TI-K nurodė, kad teisės aktai nenustato pataisos įstaigos administracijos pareigos aprūpinti nuteistuosius (suimtuosius) šaldytuvais. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoj, tačiau suimtieji ir nuleistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus materialinius, finansinius ir darbo išteklius, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kamerose apgyvendinti asmenys, reguliariai vėdinantys, prižiūrintys, tvarkantys savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atsakovo atstovas neprivalo aprūpinti nuteistųjų ventiliatoriais. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo D. U. skundą patenkino ir dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 270 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. liepos 23 d. (su pertraukomis), o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo apgyvendintas šiose kamerose: 2018 m. vasario 19 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 118 (plotas – 7,38 kv. m), kameroje buvo 1 asmuo; 2018 m. vasario 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 356 (plotas – 8,31 kv. m), kameroje buvo 2 asmenys; 2018 m. vasario 21 d. – 2018 m. vasario 23 d. kameroje Nr. 356 buvo 2 asmenys; 2018 m. vasario 24 d. perkeltas į kamerą Nr. 370 (plotas – 7,01 kv. m), kameroje buvo 1 asmuo; 2018 m. vasario 25 d. – 2018 m. kovo 1 d. kameroje Nr. 370 buvo 1 asmuo; 2018 m. kovo 2 d. perkeltas į kamerą Nr. 342 (plotas – 8,10 kv. m), kameroje buvo 2 asmenys; 2018 m. kovo 3 d.

– 2018 m. kovo 11 d. kameroje Nr. 342 buvo 2 asmenys; 2018 m. kovo 12 d. kameroje Nr. 342 buvo 1 asmuo; 2018 m. kovo 13 d. – 2018 m. kovo 18 d. kameroje Nr. 342 buvo 2 asmenys; 2018 m. kovo 19 d. išvyko į Utenos ekspertinį skyrių; 2018 m. balandžio 23 d. atvyko iš Utenos apskrities areštinės ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 111 (plotas – 7,45 kv. m), kameroje buvo 1 asmuo; 2018 m. balandžio 24 d. perkeltas į kamerą Nr. 356 (plotas – 8,31 kv. m), kameroje buvo 1 asmuo; 2018 m. balandžio 25 d. – 2018 m. balandžio 29 d. kameroje Nr. 356 buvo 1 asmuo; 2018 m. balandžio 30 d. perkeltas į kamerą Nr. 302 (plotas – 8,05 kv. m), kameroje buvo 2 asmenys; 2018 m. gegužės 1 d. kameroje Nr. 302 buvo 2 asmenys; 2018 m. gegužės 2 d. perkeltas į kamerą Nr. 356 (plotas – 8,31 kv. m), kameroje buvo 1 asmuo; 2018 m. gegužės 3 d.

– 2018 m. gegužės 4 d kameroje Nr. 356 buvo 1 asmuo; 2018 m. gegužės 5 d. – 2018 m. gegužės 8 d. kameroje Nr. 356 buvo 2 asmenys; 2018 m. gegužės 9 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL); 2018 m. gegužės 16 d. atvyko iš LAVL ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 110 (plotas – 7,48 kv. m), kameroje buvo 1 asmuo; vėliau perkeltas į kamerą Nr. 283 (plotas – 7,69 kv. m), kameroje buvo 1 asmuo; 2018 m. gegužės 17 d. – 2018 m. birželio 6 d. kameroje Nr. 283 buvo 2 asmenys; 2018 m. birželio 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 330 (plotas – 7,52 kv. m), kameroje buvo 1 asmuo; 2018 m. birželio 8 d.

– 2018 m. liepos 1 d. kameroje Nr. 330 buvo 2 asmenys; 2018 m. liepos 2 d. išvyko į Alytaus apskrities areštinę; 2018 m. liepos 5 d. atvyko iš Alytaus apskrities areštinės ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 109 (plotas – 7,31 kv. m), kameroje buvo 1 asmuo; vėliau perkeltas į kamerą Nr. 278 (plotas – 7,92 kv. m), kameroje buvo 1 asmuo; 2018 m. liepos 6 d. – 2018 m. liepos 11 d. kameroje Nr. 278 buvo 2 asmenys; 2018 m. liepos 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 297 (plotas – 8,08 kv. m), kameroje buvo 2 asmenys; 2018 m. liepos 13 d.

– 2018 m. liepos 23 d. kameroje Nr. 297 buvo 2 asmenys.

9. Teismas taip pat nustatė, kad Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio mėn. pranešime „Dėl D. U. skundo“, be kita ko, nurodyta gyvenamosiose kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 lx; Lukiškių TI-K gyvenamąsias kameras, taip pat ir langus, turi tvarkyti jose gyvenantys asmenys; kamerose vietomis ant lubų ir sienų yra atsilupę dažai, bet tai nėra HN 134:2015 39 punkto pažeidimas; esant galimybei ir pagal poreikį kamerose atliekamas paprastas remontas, atsižvelgiant į valstybinį finansavimą. Teismas taip pat nustatė, kad Lukiškių TI-K, atsakydamas į pareiškėjo 2018 m. kovo 8 d. prašymą dėl higienos priemonių išdavimo, 2018 m. kovo 19 d. rašte Nr. 96-1185 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nes jis per mėnesį iki prašymo administracijai pateikimo savo asmeninėje sąskaitoje turėjo daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Lukiškių TI-K, atsakydamas į pareiškėjo 2018 m. birželio 11 d. dvejus prašymus dėl drabužių, skalbimo ir higienos priemonių išdavimo, 2018 m. birželio 20 d. rašte Nr. 96-2453 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus, nes jis per mėnesį iki prašymo administracijai pateikimo išleido daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą.

10. Teismas, įvertinęs bylos duomenis dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. liepos 23 d., ploto ir kameroje kartu laikomų asmenų skaičių, konstatavo, kad pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, kamerų ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo nusiskundimai perpildyta kamera atmestini kaip nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad gyvenamojo ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, šiuo atveju atkreipė dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. liepos 23 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista nuo 2018 m. vasario 20 d. iki 2018 m. vasario 23 d. kameroje Nr. 356 (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. kovo 11 d., nuo 2018 m. kovo 13 d. iki 2018 m. kovo 18 d. kameroje Nr. 342 (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. kameroje Nr. 302 (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. gegužės 8 d. kameroje Nr. 356 (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. birželio 6 d. kameroje Nr. 283 (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2018 m. liepos 1 d. kameroje Nr. 330 (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. liepos 6 d. iki 2018 m. liepos 11 d. kameroje Nr. 278 (2 asmenys kameroje) bei nuo 2018 m. liepos 12 d. iki 2018 m. liepos 23 d. kameroje Nr. 297 (2 asmenys kameroje), kadangi Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 89 paras. Teismas pažymėjo, kad kitų pažeidimų nenustatė.

12. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą bei intensyvumą, teismas sprendė, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas vertino, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas ir atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 270 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir teisingas.

III. 13. Pareiškėjas D. U. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi, priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčo suma yra 630 Eur).

14. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nesuderinamas su Konvencijos 16 straipsnyje įtvirtintu draudimu žeminti žmogiškąjį orumą, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintą absoliučią piliečio teisę kreiptis į teismą pažeistų teisių gynimo, taigi sprendimas nėra teisingas ir privalo būti panaikintas. Pareiškėjo teisių pažeidimai kalinimo metu turi būti vertinami kankinimu, t. y. neteisėtu kalinimu. Teigia, kad kitose bylose pareiškėjams buvo priteisiama po 2000 Eur už dieną, o pareiškėjas už 113 dienų trukusį kalinimą neteisėtose, kankinimu prilygstančiose sąlygose, prašė teismo priteisti vos 900 Eur, siekdamas simbolinės kompensacijos, todėl mažinti prašomą neturtinės žalos vertinimo dydį nebuvo jokio įstatyminio pagrindo.

15. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pripažino, jog jis buvo kalinamas kamerose Nr. 109, 110, 111, 118, 278, 283, 297, 302, 330, 342, 356, 370. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais neteisingais duomenimis, nes vienas jokioje Lukiškių TI-K kameroje niekada nebuvo laikomas. Pareiškėjas nesutinka su teismo taikytu 3,6 kv. m ploto standartu vienam asmeniui, teigdamas, kad teisės aktas, kuriuo nustatyta tokia norma, ir kuris neturi įstatymo galios, niekaip negali riboti kalinamų asmenų teisių. Teigia, kad jam turėtų būti taikoma 5 kv. m vienam asmeniui gyvenamojo ploto norma. Nesutinka su teismo išvada, kad ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teigia, kad iš bendrojo (5,33 kv. m – 8,3 kv. m) keturviečių kamerų ploto atėmus sanitariniam mazgu privalomus skirti 3 kv. m ir į likusį kameros plotą talpinant 2–4 asmenis, yra pažeidžiamas tiek minimalus 3 kv. m ploto reikalavimas, tiek reikalavimas, kad kalinami asmenys galėtų laisvai judėti tarp baldų. Todėl teismas nepagrįstai nekonstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kas yra jo teisės į teisingą teismą pažeidimas ir absoliutus sprendimo panaikinimo pagrindas.

16. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K nėra nei vienos gyvenamosios kameros, nes Lukiškių TI-K neturi nei vieno gyvenamosios paskirties pastato, t. y. visos kameros, įrengtos negyvenamosios paskirties pastatuose, yra negyvenamosiomis. Visose kamerose vietoje lovų yra įrengti savadarbiai gultai, nors savadarbių gultų Lukiškių TI-K gaminti neturėjo teisės. Kamerose įrengtų savadarbių metalinių gultų amžius yra beveik lygus pastato amžiui, nors lova turi būti eksploatuojama ne ilgiau 10 metų. Be to, visose kamerose gultai yra tyčia pagaminti pernelyg siaurais ir pernelyg trumpais, todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė miegoti ant saugaus sveikatai baldo. Atstumas tarp pirmo ir antro gultų aukšto taip pat tyčia pernelyg mažas, kad ant pirmojo gulto aukšto būtų neįmanoma ar bent jau nepatogu sėdėti. Toks elgesys pagal savo esmę yra kankinimas, todėl pareiškėjo kalinimas vertinamas kaip neteisėtas.

17. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad kameros vėdinamos per langus, kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui, kuri iš esmės buvo pakartota iš atsakovo atstovo atsiliepimo. Nurodo, kad teisingas ir nešališkas teismas privalėjo pripažinti tokį atsakovo atstovo argumentą neteisingu.

18. Pareiškėjas teigia, kad visų kamerų viduje buvo specialiai sukonstruotos perteklinės grotos tam, kad kalinami asmenys negalėtų rankomis lango pasiekti, taigi negalėtų nei kamerų vėdinti, nei langų užsandarinti. Neteisėtai įrengtos (perteklinės) grotos III korpuse yra netgi gaubto formos, kas neginčytinai įrodo sąmoningos (tiesioginės) tyčios kaltės formą perteklinėmis grotomis trukdant kalinamiems asmenims pasinaudoti savo teise kameras vėdinti.

19. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad gyvenamąsias kameras, taip pat ir langus, turi tvarkyti jose gyvenantys asmenys. Deklaratyvus pareigos patalpas valyti patiems nustatymas ne įstatymo lygmens teisės aktuose kalinamiems asmenims jokių pareigų nesukuria (pareigas sukurti gali tik įstatymas), o įkalinimo įstaigos administracijos nuo pareigos patalpas valyti (užtikrinti kalinamiems asmenims patalpose švarą) neatleidžia.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai konstatavo, kad kitų pažeidimų nenustatyta, nors sprendime du kartus cituojami atsakovo atstovo pareiškimai, jog Lukiškių TI-K tris kartus „atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nes jis per mėnesį iki prašymo administracijai pateikimo savo asmeninėje sąskaitoje turėjo daugiau kaip 0,5 BSI dydžio pinigų sumą“, „atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nes jis per mėnesį iki prašymo administracijai pateikimo išleido daugiau kaip 0,5 BSI dydžio pinigų sumą“. Taigi diskriminavimo faktas yra akivaizdus, o administracinę bylą nagrinėjantis teismas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Mano, kad skundžiamu teismu sprendimu teismas pareiškėją diskriminavo (t. y. priteisdamas 2 Eur už dieną).

21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

22. Lukiškių TI-K pažymi, kad savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusia neturtine žala. tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala. nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksnių, sąlygos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti jam 900 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, atlyginti.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 270 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo už 89 paras, konstatavęs, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos.

25. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti visa apimtimi. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju jis iš esmės nesutinka su teismo atliktu dėl byloje nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių vertinimu ir priteistos neturtinės žalos dydžiu. Pareiškėjas teigia, kad už, jo nuomone, 113 dienų trukusį kalinimą kankinimu prilygstančiomis sąlygomis turi būti priteista 900 Eur. Nurodo, kad vienas jokioje Lukiškių TI-K kameroje niekada nebuvo laikomas, nesutinka su teismo taikytu 3,6 kv. m vienam asmeniui minimalaus ploto standartu, teigdamas, jog turi būti taikomas 5 kv. m ploto standartas vienam asmeniui, be to, turi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo užimamas 3 kv. m plotas. Teigia, kad visose kamerose vietoje lovų yra įrengti savadarbiai labai seni gultai, nors lova turi būti eksploatuojama ne ilgiau 10 metų. Nesutinka su teismo išvada, kad kameros vėdinamos per langus, kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, taip pat nesutinka, kad gyvenamąsias kameras, taip pat ir langus, turi tvarkyti patys asmenys. Nesutinka, kad teismas nenustatė kitų pažeidimų šioje byloje.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, o tik abstrakčiai nurodo, su kokiomis teismo padarytomis išvadomis jis nesutinka.

28. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

29. Teisėjų kolegija, analizuodama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad turi būti taikomas 5 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui standartas ir apskaičiuojant asmeniui tenkantį plotą turėjo būti atsižvelgiama į sanitarinio mazgo užimamą plotą, akcentuoja, jog pagal ginčo metu galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 papunktį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-822/2020). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo sanitarinio mazgo užimamo ploto, taip pat kad pareiškėjui turėjo tekti 5 kv. m tardymo izoliatoriaus kameros ploto. Dėl nurodytų aplinkybių taip pat atmetamas kaip deklaratyvus ir visiškai nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad minėtu Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, kuriame įtvirtintas 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui reikalavimas tardymo izoliatoriuje ir areštinėje, vadovautis negalima ir jam turi būti taikomas 5 kv. m ploto standartas yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti ir deklaratyvūs.

30. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kamerų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose galimų laikyti asmenų didžiausią skaičių (pagal ten buvusių lovų skaičių), pagrįstai konstatavo, jog visą ginčo laikotarpį reikalavimas dėl minimalios gyvenamojo ploto normos, tenkančios vienam asmeniui, nebuvo pažeistas. Konstatuotina, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto (t. y. nuo 3,76 kv. m iki 8,31 kv. m ploto (b. l. 7–8, 16)). Todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. nepažeidžiant Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatytos vienam asmeniui tenkančios ploto normos. Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentą, jog jis vienas niekada Lukiškių TI-K kamerose nebuvo laikomas paneigia byloje esantys oficialūs duomenys (b. l. 7–8, 16), kuriais pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi, o pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepateikė priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų.

31. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo skundo argumentų dėl netinkamo vėdinimo ir kitų jo skunde nurodytų pažeidimų (t. y. pelėsio, negalėjimo dėl prastos būklės dezinfekuoti sienų, lubų ir grindų dangos). Pažymėtina, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu, pro langus ir tai visiškai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punkto reikalavimus. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl pelėsio ir negalėjimo dezinfekuoti sienų, lubų ir grindų dangos dėl prastos būklės yra pernelyg abstraktūs, pareiškėjas nenurodė, kuriose konkrečiai kamerose, jo manymu, buvo minėti pažeidimai ir kaip jie siejami su jam padarytu tam tikru poveikiu. Taigi pareiškėjas nurodyto pažeidimo tinkamai neindividualizavo, o atsakovo atstovas paaiškino, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes, todėl vertintina, kad nustačius, jog Lukiškių TI-K kamerose gali būti nutrupėjusių dažų, Lukiškių TI-K stengiasi šiuos pažeidimus šalinti (b. l. 17).

32. Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Todėl priešingai, nei teigia pareiškėjas, teisinis reguliavimas nurodo, jog už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, dėl nurodytos pareigos kameros aprūpinamos valymo inventoriumi ir priemonėmis (b. l. 16, 17), šios aplinkybės pareiškėjas neneigia. Taigi pareiškėjo pozicija, kad gyvenamąsias kameras, taip pat ir langus neprivalo tvarkyti kamerose gyvenantys asmenys, yra nepagrįsta ir iš dalies patvirtinanti atsakovo atstovo pateiktuose procesiniuose dokumentuose pateiktą išvadą, jog tinkamai vėdinant gyvenamąsias patalpas yra išvengiama pelėsio, nemalonaus kvapo (b. l. 16).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad visose kamerose vietoje lovų yra įrengti savadarbiai labai seni gultai, nors lova turi būti eksploatuojama ne ilgiau 10 metų, taip pat kad visų kamerų viduje buvo specialiai sukonstruotos perteklinės grotos, yra visiškai nauji, nenurodyti skunde pirmosios instancijos teismui ir atitinkamai pirmosios instancijos teisme nenagrinėti, todėl apeliaciniame procese šie nusiskundimai negali būti vertintini (ABTĮ 134 str. 6 d.).

34. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą priteisti visą jo prašomą neturtinę žalą pinigais (t .y. 900 Eur), vadovaudamasi aktualia Lietuvos Respublikos teismų praktika, atsižvelgusi į EŽTT formuojamą praktiką ir, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo tam tikrais periodais (kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas ne vienas, o dar su kitu asmeniu, t. y. nuo 2018 m. vasario 20 d. iki 2018 m. vasario 23 d., nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. kovo 11 d., nuo 2018 m. kovo 13 d. iki 2018 m. kovo 18 d.; nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. gegužės 1 d.; nuo 2018 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. gegužės 8 d.; nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. birželio 6 d.; nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2018 m. liepos 1 d. kameroje Nr. 330; nuo 2018 m. liepos 6 d. iki 2018 m. liepos 11 d. bei nuo 2018 m. liepos 12 d. iki 2018 m. liepos 23 d., b. l. 7–8), pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 89 paras. Šiuo atveju pažymėtina, kad šis pažeidimas byloje nustatytas atsižvelgiant vien į aplinkybę, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Pareiškėjo vertinimas, jog jo teisė į privatumą buvo neužtikrinta 113 parų, nes jis niekada nebuvo laikomas vienas, kaip minėta, yra vertintinas kritiškai ir atmestinas, kadangi, kaip minėta, šį jo teiginį paneigia byloje esantys pateikti oficialūs duomenys, kad tam tikrais periodais pareiškėjas buvo laikomas kamerose vienas (b. l. 7–8, 16).

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

36. Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad pareiškėjui 89 dienas neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (žr. šios nutarties 24, 34 p.). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (t. y. 89 parų trukmės pažeidimas nustatytas dėl to, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nusiskundimo), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo didinti pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir pirmosios instancijos teismo priteista 270 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra visiškai proporcinga ir teisinga.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė