a0cd3f87-d85f-4347-9334-813dc95cd6db · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2A-2369-392/2013(Teisminio proceso Nr. nepriskirtas)             Procesinio sprendimo kategorija: 128.2.; 121.14.; 121.18.; 121.21.(S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS 2013 m. birželio 18 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens V. V. ir pareiškėjos J. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-1670-790/2013 pagal pareiškėjų S. M., S. M. (teisių perėmėja K.

V.) ir J. S. pareiÅ¡kimÄ suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui (teisių perėmėjas Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės Å«kio ministerijos), V. V., H. V., V. V., J. T., T. S., G. M., J. B., Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros prokurorui, ginančiam vieÅ¡Ä jį interesÄ , dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo.Teismas, iÅ¡nagrinėjęs civilinę bylÄ , n u s t a t ė: PareiÅ¡kėjai S. M., S. M. ir J. S. kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydami nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 12,54 ha ploto žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad jų motina P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 12,54 ha (11,5 deÅ¡.) žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini). Žemę ji gavo po savo tėvo mirties. Ant minėto žemės sklypo iki Å¡iol stovi gyvenamasis namas. Nurodė, kad Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija negalėjo atkurti nuosavybės teisių į motinos turėtÄ Å¾emę, kadangi trÅ«ko nuosavybės teisę įrodančių dokumentų. IÅ¡ Lietuvos centrinio valstybės archyvo gauto pažymėjimo Nr. T-103-M matyti, kad vienu iÅ¡ asmenų, 1925 m. turėjusių iki 30 ha žemės, yra įraÅ¡ytas ir V.

S. (S. M., S. M. ir J. S. senelis), turėjęs 11,5 deÅ¡. žemės (duomenys neskelbtini).Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 1998-04-10 sprendimu pareiÅ¡kimÄ tenkino ir nustatė juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 12,54 ha ploto žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini). Juridinę reikÅ¡mę turintis faktas buvo nustatytas nuosavybės teisių į žemės sklypÄ atkÅ«rimui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiÅ¡kimas įrodytas Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymomis, liudytojų B.

M. ir F. S. parodymais, kitais byloje esančiais įrodymais ir pagrįstas CPK 272 straipsnio 6 punktu.PareiÅ¡kėjas V. V. padavė praÅ¡ymÄ atnaujinti procesÄ byloje, atnaujinus procesÄ , panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1998-04-10 sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ pareiÅ¡kėjų S. M., S. M. (procesinių teisių perėmėja K. V.) ir J. S. pareiÅ¡kimo dėl juridinio fakto nustatymo netenkinti. Nurodė, kad jis yra P. M., dėl kurios nuosavybės teisių į žemę buvo sprendžiama byloje, sesers A.

S. anūkas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2000-11-09 pažymėjime Nr. T-2105-S nurodė, kad pagal Vilniaus vaivadijos archyviniame fonde saugomos (duomenys neskelbtini) vls. Ūkininkų knygos duomenis V. S. (A. S. ir P. M. tėvas) (duomenys neskelbtini) k. turėjo 11,5 dešimtinių žemės. Tokie patys duomenys nurodyti Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002-04-26 pažymėjime Nr. T-2105-S. Taigi šie archyvo išduoti oficialūs dokumentai patvirtina, kad būtent V. S., o ne jo dukra P. M. 1940 m. nuosavybės teisėmis valdė 12,54 ha ploto žemę, kuri buvo nacionalizuota.

Abi V. S. dukros, t. y. P. M. ir A. S. (o Å¡iai mirus – jos vaikai V. V., J. T. ir G. V.) įgijo teisę į nacionalizuotos žemės nuosavybės teisių atstatymÄ . Tačiau pareiÅ¡kėjai 1998-01-23 pareiÅ¡kime melagingai nurodė, kad V. S. turėjo tik vienÄ dukrÄ â€“ P. M., o teismas nesiaiÅ¡kino aplinkybių, ar V. S. turėjo kitų vaikų, galimų įpėdinių. Dėl tokių pareiÅ¡kėjų veiksmų V. S. kitos dukros A. S. dukros V. V., J. T. ir G. V. nebuvo įtrauktos į bylos nagrinėjimÄ .

Nurodė, kad 2001 m. V. V., J. T. ir G. V. pateikė pareiÅ¡kimus dėl nuosavybės teisių į V. S. turėtÄ bei nacionalizuotÄ Å¾emę atstatymo. 2001-12-20 sudarytomis sutartimis V. V., J. T. ir G. V. teises į V. S. nuosavybės atkÅ«rimÄ perleido pareiÅ¡kėjui V. V.. PareiÅ¡kėjas nurodė, kad teismas nusprendė dėl V. V., J. T. ir G. V. (dabar pareiÅ¡kėjo) teisių į nacionalizuotos žemės nuosavybės atkÅ«rimÄ . Pastarosioms nebuvo sudaryta galimybė paneigti pareiÅ¡kėjų teismui pateiktÄ melagingÄ informacijÄ apie tai, kad V.

S. turėjo tik vienÄ dukterį, taip pat nebuvo sudaryta galimybė pateikti oficialius duomenis, jog bÅ«tent V. S. buvo nacionalizuotos žemės savininku. PareiÅ¡kėjas nurodė, kad oficialÅ«s archyvų duomenys apie V. S. nuosavybės teises į žemę Å¡ioje byloje turėtų bÅ«ti laikomi naujai paaiÅ¡kėjusiomis esminėmis aplinkybėmis, kurios teismui nebuvo žinomos 1998-04-10 sprendimo priėmimo metu. Pabrėžė, jog juridinį faktÄ , kad žemė (duomenys neskelbtini) g. priklausė P. M., teismas 1998-04-10 sprendimu iÅ¡ esmės nustatė, remdamasis vien dviejų pareiÅ¡kėjų liudytojų parodymais.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1998-04-10 sprendime nurodyta, kad priimant sprendimÄ vadovautasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymomis bei kitais byloje esančiais įrodymais. Tačiau vieninteliame 1998 m. byloje buvusiame 1997-01-22 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjime Nr. T-103-M nurodyta, kad jokių duomenų apie A. M. (P. vyro) (duomenys neskelbtini) kaime turėtÄ Å¾emę ir žemės paveldėjimÄ archyvo dokumentuose nėra. Å iame pažymėjime nurodoma tik apie M. turėtÄ Å«kį (duomenys neskelbtini) kaime 1942 m.

PareiÅ¡kėjas tvirtino, jog byloje nebuvo jokių oficialiai patvirtintų duomenų apie tai, kad P. M. tėvas V. S. mirė dar iki 1940 m. nacionalizacijos, ir duomenų, patvirtinančių abstrakčius liudytojų parodymus, jog po tėvo V. S. mirties visa žemė atiteko vienai dukrai P. M..PareiÅ¡kėja J. S. atsiliepimu į praÅ¡ymÄ dėl proceso atnaujinimo prašė pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ atmesti. Nurodė, kad pareiÅ¡kėjo teiginys, jog archyvo iÅ¡duoti oficialÅ«s dokumentai patvirtina aplinkybę, kad bÅ«tent V.

S., o ne jo dukra P. M. 1940 m. nuosavybės teisėmis valdė 12,54 ha žemė sklypÄ , yra nepagrįstas. Pažymėjo, jog V. S. mirė 1932-09-13. Tai patvirtina, kad 1940 m. V. S. negalėjo nuosavybės teisėmis valdyti žemės sklypo, nes jau buvo miręs. Pažymėjo, kad V. V., J. T. ir G. V. yra padavusios praÅ¡ymÄ atkurti nuosavybės teises į V. S. turėtÄ bei nacionalizuotÄ Å¾emę, todėl jų reikalavimo teisė apsiriboja praÅ¡yme nurodytu savininku – V. S.. Å ie asmenys praÅ¡ymų atkurti nuosavybės teises į kitų asmenų iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytÄ Å¾emės sklypÄ nėra pateikę.

Dėl Å¡ių priežasčių apie interesų ir teisių pažeidimÄ kalbėti nėra pagrindo, o teismo sprendimas tiek minėtų asmenų, tiek pareiÅ¡kėjo, pateikusio praÅ¡ymÄ dėl proceso atnaujinimo, atžvilgiu teisinių pasekmių nesukels.PareiÅ¡kėjai S. M., K. V. atsiliepimų į praÅ¡ymÄ nepateikė.Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės Å«kio ministerijos prašė atnaujinti procesÄ byloje, dėl praÅ¡ymo dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo spręsti teismo nuožiÅ«ra.

Nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriuje yra užvestos 2 nuosavybės teisių atkÅ«rimo bylos į tÄ patį 12,5638 ha žemės sklypÄ buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. AtkÅ«rimo byla Nr. 890 užvesta, siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusį P. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytÄ 12,5638 ha žemės sklypÄ buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, o atkÅ«rimo byla Nr. 2531 – į buvusį V. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytÄ 12,5638 ha žemės sklypÄ buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime.

S. M., S. M. ir J. S. teiginiai, kad V. S. mirė 1939 m. ir kad archyvuose mirties akto įraÅ¡o nerasta, neatitinka tikrovės. S. M., S. M. ir J. S., nenurodydami, kad V. S. turėjo daugiau vaikų, o ne tik dukrÄ P. M., elgėsi nesÄ Å¾iningai. Å ie pareiÅ¡kėjai turėjo pareigÄ informuoti bylÄ nagrinėjantį teismÄ apie visus galimus V. S. turto paveldėtojus. V. S. mirus 1932 m., atsirado paveldėjimo pagal įstatymÄ teisiniai santykiai. Pagal palikimo atsiradimo momentu ir palikimo atsiradimo vietoje galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sÄ vado X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsnius, jeigu po V.

S. mirties palikimÄ priėmė tik P. M., tai ji paveldėjo ¾ ginčo žemės sklypo (tuo atveju, jeigu buvo gyva jos motina, kas nėra nustatyta). Tačiau, jeigu palikimÄ priėmė ir kita dukra, A. S., tai P. M. paveldėjo tik pusę Å¡ios dalies, nes pagal Civilinių įstatymų 1128 straipsnį visas vaikams tenkantis palikimas bÅ«davo dalijamas tarp jų po lygiai. NeiÅ¡siaiÅ¡kinus Å¡ios aplinkybės, negalima tiksliai nustatyti P. M. paveldėtos žemės sklypo dalies. Nagrinėjant civilinę bylÄ , privalomai turėjo bÅ«ti įtraukti kitos V.

S. dukters, t. y. A. S., vaikai ir anÅ«kai, nes Å¡is teismo sprendimas galėjo turėti įtakos Å¡ių asmenų materialiosioms teisėms ir pareigoms. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkÅ«rimas yra iÅ¡ dalies įgyvendintas atkÅ«rimo bylų pretendentams, t. y. pretendentams į buvusios savininkės P. M. žemę nuosavybės teisės yra atkurtos tik į 4,3310 ha ploto žemės dalį. Nuosavybės teisės į tÄ pačiÄ Å¾emę, tačiau, tenkinant pretendentų į buvusiÄ V. S. žemę praÅ¡ymus, irgi yra atkurtos iÅ¡ dalies, t. y.

į 6,2790 ha ploto žemės dalį. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad, atsižvelgiant į įsiteisėjusį 1998-04-10 teismo sprendimÄ civ. byloje Nr. 227-3211/1998, Vilniaus apskrities virÅ¡ininko sprendimas bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus sprendimai, kuriais V. V. neatlygintinai buvo suteikti 3,12 ha, 12,50 ha ir 15,87 ha ploto žemės sklypai (duomenys neskelbtini) kaime, buvo priimti pažeidžiant aukÅ¡tesnės galios teisės aktus, nes nuosavybės teisės buvo atkurtos ne į savininko, iÅ¡ kurio nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas, žemę.Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-10-03 nutartimi atnaujino procesÄ civilinėje byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto, pagal kurį procesas gali bÅ«ti atnaujinamas, jeigu sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimÄ asmenų materialiųjų teisių ar pareigų, pagrindu.

Å ioje byloje nustatytas juridinę reikÅ¡mę turintis faktas sukėlė A. M. vaikams, t. y. pareiÅ¡kėjui, H. V., V. V., J. T., teisines pasekmes. Taigi, neįtraukus į bylos nagrinėjimÄ Å¡ių asmenų, buvo pažeisti jų įstatymo saugomi interesai, ir neįvertintos visos bylai reikÅ¡mingos aplinkybės ir įrodymai. Atlikus Å¡iuos veiksmus, teisinis rezultatas byloje gali pasikeisti. Todėl teismas tenkino pareiÅ¡kėjo V. V. praÅ¡ymÄ atnaujinti procesÄ byloje.Atnaujinus procesÄ byloje, pareiÅ¡kėjos S. M. teisių perėmėja K.

V. pareiÅ¡kimÄ palaikė pilnai. Nurodė, kad iÅ¡ savo tėvo girdėjo, jog P. M. gyveno su savo tėvu ir visada valdė tÄ Å¾emę. Taip pat girdėjo, kad P. turėjo 4-5 seseris ir brolį. A. tėvas davė namÄ su prie jo esančia žeme, tačiau, kur, nežino, o apie kitas seseris nieko negirdėjo. P. buvo jos tėvo motina.PareiÅ¡kėjos J. S. atstovas pareiÅ¡kimÄ palaikė iÅ¡ dalies. Nurodė, kad pretendentai sutinka, jog buvo daugiau vaikų, ir todėl vienas vaikas paveldėti negalėjo.

P. M. gyveno su tėvu iki jo mirties. Tai patvirtina archyvinė pažyma. Mirus tėvui, susiklostė paveldėjimo pagal įstatymÄ santykiai. Pagal Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sÄ vadÄ po vyro mirties žmonai tenka ¼ turto dalis, kitÄ dalį paveldėjo Å¡eÅ¡i vaikai, todėl prašė nustatyti, kad P. M. nacionalizacijos metu valdė 1,57 ha žemės.Suinteresuotas asmuo V. V. su pareiÅ¡kimu nesutiko. Nurodė, kad P. negalėjo viena valdyti žemės, nes kiti vaikai irgi turėjo iÅ¡ kažko gyventi.

Tais laikais visi gyveno iÅ¡ žemės. Jo manymu, žemės turėjo ir P., ir A. IÅ¡ liudytojos G. M. girdėjo, kad A. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo žemės, jÄ valdė, dirbo. Suinteresuotas asmuo V. V. nuomonės dėl pareiÅ¡kimo neiÅ¡reiÅ¡kė. PaaiÅ¡kino, kad ji yra A. M. dukra. Nurodė, kad jos mama turėjo žemės (duomenys neskelbtini) kaime, kiek, nežino. P. taip pat turėjo žemės, tačiau kiek, nežino.Suinteresuotas asmuo J. B. paaiÅ¡kino, kad jos mama I. M. yra P. dukra.

Kiek ji žino iÅ¡ giminių, P. iki nacionalizacijos priklausė 12 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime (dabar (duomenys neskelbtini) g.), kuriÄ ji dirbo.Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės Å«kio ministerijos palaikė atsiliepime į praÅ¡ymÄ dėl proceso atnaujinimo iÅ¡dėstytÄ pozicijÄ . Suinteresuotas asmuo Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros prokuroras, ginantis vieÅ¡Ä jį interesÄ , nurodė, kad pareiÅ¡kimas pilnai negali bÅ«ti tenkinamas. Teigė, jog turi bÅ«ti įvertintas faktas, kad V.

S. buvo miręs iki nacionalizacijos. Tvirtinti, kad po tėvo mirties P. valdė visÄ Å¾emę, negalima.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-02-18 sprendimu suinteresuoto asmens V. V. praÅ¡ymÄ patenkino iÅ¡ dalies – pakeitė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1998-04-10 sprendimÄ , pareiÅ¡kėjų S. M., S. M. (teisių perėmėja K. V.) ir J. S. pareiÅ¡kimÄ patenkindamas iÅ¡ dalies. Nustatė juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 1,57 ha ploto žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini).

LikusiÄ pareiÅ¡kimo dalį atmetė. Teismas nustatė, kad po V. S., pareiÅ¡kėjų protėvio, mirties liko jo sutuoktinė ir 6 vaikai, tarp kurių P. ir A. PareiÅ¡kėjai, praÅ¡ydami nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , jog P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 12,54 ha ploto žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini), byloje turėjo įrodyti, kad tik ji viena priėmė palikimÄ , o kiti įpėdiniai jo nepriėmė. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumÄ , priėjo prie iÅ¡vados, kad pareiÅ¡kėjai neįrodė aplinkybės, jog tik viena P. M. priėmė tėvo V.

S. palikimÄ , o kiti įpėdiniai jo nepriėmė. Teismas pažymėjo, kad P. ir A. M. tėvo V. S. mirties metu, 1932 m., savo Å¡eimų dar nebuvo sukÅ«rusios, todėl tikėtina, kad jos, kaip ir kiti vaikai, gyveno kartu su tėvais. Byloje apklaustų liudytojų parodymai nepatvirtina iÅ¡vados, kad tik viena dukra P. priėmė palikimÄ . Teismas konstatavo, kad liudytojų B. M. ir F. S. parodymais, kaip objektyviais, remtis nėra pagrindo, nes jie nesutampa dėl aplinkybės, kokiu pagrindu (paveldėjimo ar dovanojimo) P. įgijo tėvo žemę, bei kad minėtų liudytojų parodymai prieÅ¡tarauja liudytojos S. M. parodymams.

Be to, aplinkybę, kad ne tik P. paveldėjo tėvo žemę, netiesiogiai patvirtina 1942-05-27 visuotinio Lietuvos gyventojų suraÅ¡ymo duomenys, kuriuose buvo suraÅ¡yti tiek S. M. (žmona A. M.), tiek A. M. (žmona P. M.) Å«kiai. Galiausiai, aplinkybę, kad ne tik viena P. paveldėjo tėvo žemę, patvirtina ir pareiÅ¡kėjos K. V. (S. M. teisių perėmėjos), suinteresuoto asmens V. V. paaiÅ¡kinimai. Taigi, atnaujinus procesÄ , patys pareiÅ¡kėjai pripažino aplinkybę, kad ne viena P. priėmė tėvo palikimÄ .

Tuo remdamasis, ir pareiÅ¡kėjos J. S. atstovas pareiÅ¡kimÄ palaikė tik iÅ¡ dalies. Kadangi pareiÅ¡kėjai neįrodė aplinkybės, jog tik viena P. M. priėmė tėvo V. S. palikimÄ , o kiti įpėdiniai jo nepriėmė, teismas padarė prielaidÄ , jog pagal įstatymÄ po V. S. mirties jį pergyvenusi sutuoktinė paveldėjo ¼ dalį, o likusiÄ dalį palikimÄ sudarančio turto lygiomis dalimis paveldėjo Å¡eÅ¡i vaikai, tarp jų ir P. Vadinasi, gali bÅ«ti laikomas įrodytu tas faktas, kad P. po tėvo mirties teko 1,57 ha žemės, ir ji Å¡iÄ Å¾emę valdė nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos.Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo V.

V. prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-18 sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ atmesti pareiÅ¡kėjų S. M., S. M. (teisių perėmėja K. V.) ir J. S. pareiÅ¡kimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai iÅ¡tyrė ir įvertino bylos aplinkybes bei įrodymus, padarė nepagrįstas iÅ¡vadas, nepagrįstai peržengė pareiÅ¡kėjų nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, pažeidė kitas procesinės teisės normas bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, normas.

Nebuvo pakankamo pagrindo teismui konstatuoti, kad:

1) V. S., kurio dukra buvo pareiÅ¡kėjų nurodyta P. M., mirė 1932 m. ir mirties dienÄ turėjo sutuoktinę bei 6 vaikus;

2) po V. S. mirties 1932 m. jo turėtas 11,5 dešimtinių žemės paveldėjo visi 6 vaikai ir sutuoktinė;

3) paveldėję V. S. turėtÄ Å¾emę sutuoktinė ir visi 6 vaikai iÅ¡liko Å¡ios žemės savininkai iki nacionalizavimo 1940 m. Kadangi teismas laikė esmine aplinkybe, kiek vaikų turėjo P. M. ir A. M. tėvas V. S. (I. ir U. sÅ«nus), teismas privalėjo iÅ¡tirti, kas buvo kito V. S. (M. ir P. sÅ«naus) vaikai. Liko nepaneigta, jog V. S. (M. ir P. sÅ«nus), o ne teismo nurodytas V. O. yra P. M. ir A. M. tėvas. Jeigu I. ir U. sÅ«nus V. O. 1925 m. ir turėjo 11,5 deÅ¡imtinių žemės (duomenys neskelbtini) kaime, tai savaime nereiÅ¡kia, kad po jo mirties 1932 m.

Å¡iÄ Å¾emę paveldėjo visi 6 jo vaikai ir sutuoktinė. Norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtÄ kaip palikimÄ , faktiÅ¡kai pradėjęs jį valdyti, reikia įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, iÅ¡reiÅ¡kiančius jo valiÄ Ä¯gyti nuosavybės teisę į paveldimÄ turtÄ , ir pradėjo valdyti palikėjo turtÄ kaip savo. Teismas, nustatęs V. S. (O.) žmonos M. ir vaikų J., K., H. ir J. teisę paveldėti, nepagrįstai preziumavo, kad Å¡ia teise buvo pasinaudota.

IÅ¡ byloje esančių duomenų matyti, kad mirusio V. O. žemę perėmė P. M. ir A. M., o apie kitus palikėjo vaikus (jei jų iÅ¡ tiesų buvo daugiau), sutuoktinę M. ir jų turėtÄ Å¾emę jokių duomenų nėra. Teismo padaryta iÅ¡vada, jog I. ir U. sÅ«naus V. O. turėtÄ Å¾emę paveldėjo jo sutuoktinė ir visi 6 vaikai lygiomis dalimis, savaime nesÄ lygoja kitos teismo padarytos iÅ¡vados, jog bÅ«tent visi 6 vaikai ir sutuoktinė buvo žemės savininkai 1940-06-15 nacionalizavimo metu.

Laikotarpiu nuo V. O. mirties 1932 m. iki 1940 m. nacionalizavimo galimų šio asmens įpėdinių įgytos teisės į žemę dėl įvairių priežasčių galėjo būti prarastos. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos prielaidos ir jų pagrindu teismo padarytos išvados nepašalina kitokių, priešingų, prielaidų ir išvadų realios tikimybės. Be to, išvadas dėl V. S. (O.) įpėdinių ir žemės savininkų 1940 m. teismas padarė apsiribodamas teisinio reglamentavimo nustatymu ir nesiaiškino bei netyrė faktinių aplinkybė.

Atsižvelgiant į tai ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ , kurioje pasisakyta dėl įrodymų pakankamumo taisyklės, teismo atliktas faktinių aplinkybių bei įrodymų tyrimas ir vertinimas negali bÅ«ti laikomas tinkamu. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, 11 p. numatyta, kad atkurtinos nuosavybės teisės bei giminystės ryÅ¡ys su buvusiu savininku pirmiausiai įrodinėtini dokumentais, o 12 p. numatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra valstybinių archyvų iÅ¡duoti pažymėjimai.

Byloje esantys archyvų pažymėjimai pakankamai vienareikšmiškai patvirtina, jog 1940 m. nacionalizuotų 11,5 dešimtinių žemės (duomenys neskelbtini) kaime oficialiu savininku buvo būtent V. S., kadangi nėra jokių aiškių ir lygiavertės teisinės galios duomenų, kad minėtuose archyvų pažymėjimuose fiksuotas žemės savininkas nuo 1925 m. iki nacionalizavimo pasikeitė. Dar 1998-02-17 nutartimi teismas šioje byloje buvo nurodęs pareiškėjams, jog, nesant patikimų duomenų apie V.

S. mirties datÄ , pirmiausiai bÅ«tina oficialiai kreiptis dėl Å¡io asmens pripažinimo mirusiu, ir tik tada atsirastų sÄ lygos jo dukros P. M. žemės valdymo nuosavybės teise juridiniam faktui svarstyti. Toliau bylÄ nagrinėję teismai į Å¡ias aplinkybes bei į minėtÄ teismo nutartį neatsižvelgė. Apeliantas V. V. pažymėjo, jog LAT teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012 pabrėžė, kad praÅ¡omas nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintis faktas gali bÅ«ti įrodinėjamas tik pateikiant teisės aktuose iÅ¡vardytus dokumentus bei įvertinant Å¡ių įrodymų visetÄ .

Ad hoc teisės norma bÅ«tų Vyriausybės 1993-05-20 nutarimo Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ â€œ 1 p. Pagal šį punktÄ dokumentai, kuriais galima patvirtinti nuosavybės teisių į nekilnojamÄ jį turtÄ turėjimÄ , yra sudaryti iki nacionalizacijos, nacionalizacijos aktai. PareiÅ¡kėjai leistinais įrodymais nepagrindė praÅ¡omo nustatyti juridinio fakto ir nenuginčijo archyvų pažymėjimų 2000-11-09 Nr. T-2105-S, 2002-04-26 Nr. 20105-S, 1997-01-22 Nr. T-103-M duomenų apie žemės savininkÄ , o teismas, vertindamas įrodymus, Å¡iems pažymėjimams nesuteikė reikiamos reikÅ¡mės ir nepagrįstai pripažino kitų padarytų prielaidų įrodomÄ jÄ galiÄ didesne už Å¡ių oficialių raÅ¡ytinių įrodymų įrodomÄ jÄ galiÄ .

Tokiu bÅ«du teismas pažeidė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, CPK 197 str. 2 d. normas bei nukrypo nuo aktualių LAT iÅ¡aiÅ¡kinimų nagrinėjamais klausimais. Atnaujinus procesÄ , byla buvo nagrinėjama pagal 1998 m. pareiÅ¡kimÄ . Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad pareiÅ¡kėjų nurodyta P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė bÅ«tent 12,54 ha ploto žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini), pareiÅ¡kėjų praÅ¡ymÄ turėjo atmesti kaip nepagrįstÄ , o ne nustatyti kitokį negu prašė pareiÅ¡kėjai juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ .

PareiÅ¡kėja J. S., atsižvelgdama į 2011-10-19 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriaus pažymÄ , kurioje nurodyta, kad V. S., miręs 1932 m., turėjo 6 vaikus, kurie neva paveldėjo jo turėtÄ Å¾emę, bei į Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sÄ vado aiÅ¡kinimÄ , tik bylos teisminio nagrinėjimo metu žodžiu nurodė, jog 1998 m. pareiÅ¡kimÄ palaiko iÅ¡ dalies. Å ios faktinės aplinkybės ir argumentai 1998 m. pareiÅ¡kime nebuvo nurodyti, todėl teismas, nustatęs, kad pareiÅ¡kėjai keičia pareiÅ¡kimo dalykÄ ir pagrindÄ , Å¡iais naujais pareiÅ¡kėjos argumentais privalėjo nesivadovauti kaip iÅ¡einančiais už pareiÅ¡kimo ribų.

PareiÅ¡kėja J. S. faktiÅ¡kai sumažino savo reikalavimų apimtį, tačiau teismas nesiaiÅ¡kino, ar Å¡i pareiÅ¡kėja nuo likusios dalies reikalavimų atsisako, ir nesprendė bylos nutraukimo toje dalyje klausimo. Å ių reikalavimų nesilaikymÄ LAT 2007-04-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2007 pripažino esminiu procesinės teisės normų pažeidimu ir CPK 346 str. 2 d. 1 p. numatytu pagrindu panaikinti apskųstus teismų sprendimus. Apeliaciniu skundu pareiÅ¡kėja J. S. prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-18 sprendimÄ dalyje, kurioje buvo atmestas pareiÅ¡kėjų praÅ¡ymas nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , panaikinti kaip neteisėtÄ ir nepagrįstÄ .

Nurodė, kad paveldėjimo klausimai 1932 m. turi bÅ«ti sprendžiami pagal tuo metu galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sÄ vado X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsnius, pagal kuriuos palikimas galėjo bÅ«ti priimtas pradėjus turtÄ faktiÅ¡kai valdyti ir tvarkyti. Norint tapti įpėdiniu, atsiradusį palikimÄ reikėjo priimti, t. y. atlikti aktyvius veiksmus, iÅ¡reiÅ¡kiančius įpėdinio valiÄ Ä¯gyti nuosavybės teisę į paveldimÄ turtÄ . Jokių įrodymų apie tai, kad po V.

S. mirties jo turėtÄ Å¾emę ar kitokį turtÄ priėmė jo žmona M. ar vaikai J., K., H., J., nėra, o yra duomenų apie vienÄ ar daugiausiai du paveldėtojus, tarp kurių – P. M. Apeliantė J. S. pažymėjo, kad, jos turimomis žiniomis, kiti V. S. vaikai apskritai buvo bežemiai, o jo žmona M. į žemės dalį taip pat nepretendavo. Žemė po V. S. mirties turėjo atitekti vyriausiajai dukrai P. ar daugiausiai dviem, Å¡eimas sukÅ«rusioms, dukroms – P. ir A. M. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, netinkamai aiÅ¡kino įstatymus bei nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ , taikymo teismų praktikoje“, LAT nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007) ir tokiu bÅ«du pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Be to, teismas, nustatydamas faktÄ , kad žemę valdė visi V. S. vaikai, iÅ¡ viso neturėjo jokių įrodymų, iÅ¡skyrus faktÄ , kad V. S. turėjo ne du, o daugiau vaikų. Tačiau vaikų buvimo faktas savaime neįrodo, kad bÅ«tent jie valdė žemę, ar Å¡i jiems priklausė. Teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes negalima priimti sprendimÄ , vadovaujantis prielaidomis. Pagal CPK 443 str. 8 d. teismas privalėjo imtis visų priemonių iÅ¡siaiÅ¡kinti, kas konkrečiai paveldėjo V.

S. žemę, o ne matematiÅ¡kai padalinti jo turėtÄ Å¾emės plotÄ teisiÅ¡kai galimiems pretendentams. Priėmęs tokį sprendimÄ , teismas iÅ¡sprendė nekeliamus reikalavimus, tokiu bÅ«du išėjo už pareiÅ¡kimo ribų ir pažeidė CPK 12 str. įtvirtintÄ rungimosi principÄ , nes Å¡alims nesuteikė galimybės nei pareikÅ¡ti savo nuomonę, nei pateikti įrodymus. Be to, teismas iÅ¡ esmės iÅ¡sprendė klausimus neįtrauktų į bylÄ asmenų atžvilgiu.Suinteresuotas asmuo V.

V. atsiliepimu su pareiÅ¡kėjos J. S. apeliaciniu skundu sutiko iÅ¡ dalies. V. V. nuomone, pareiÅ¡kėja pagrįstai teigia, jog pagal byloje esančius duomenis teismas negalėjo padaryti iÅ¡vados, kad V. S. žemę paveldėjo jo žmona ir 6 vaikai. IÅ¡vados apie V. S. žemės paveldėjimÄ nepagrįstos paveldėjimo faktÄ patvirtinančiomis aplinkybėmis ir įrodymais. Teismas teisę paveldėti nepagrįstai sutapatino su pačiu paveldėjimo faktu, t. y. netyrė, kiek Å¡ia teise buvo pasinaudota ir ar buvo ja pasinaudota.

Likusioje dalyje V. V. pasiliko prie savo apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytų argumentų ir reikalavimų.Suinteresuotas asmuo Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros prokuroras, ginantis vieÅ¡Ä jį interesÄ , atsiliepimu į apeliacinius skundus prašė palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-18 sprendimÄ nepakeistÄ . Nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-62-494/2012 pagal Å¡io suinteresuoto asmens ieÅ¡kinį, kuriuo praÅ¡oma panaikinti pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, teisių į iÅ¡likusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkÅ«rimo perleidimo sutartis, Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos iÅ¡vadas dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn bei sprendimus dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į žemę V.

V., įpareigoti grÄ Å¾inti valstybei Å¡ių sprendimų pagrindu įgytus žemės sklypus. Å ios bylos ieÅ¡kinyje remiamasi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1998-04-10 sprendimu. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog bÅ«tent P. M. nacionalizacijos metu (1940-06-15) valdė visÄ V. S. priklausiusiÄ Å¾emę, buvo padaryta iÅ¡vada, kad nuosavybės teisių atkÅ«rimas V. S. vardu yra neteisėtas. Pažymėjo, kad Å¡iÄ dienÄ nuosavybės teisės į 1925 m. V. S. nuosavybės teise valdytÄ 12,54 ha žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini) kaime yra atkurtos nepilnai (iÅ¡ viso atkurta į 10,61 ha).

Suinteresuotas asmuo Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros prokuroras, ginantis vieÅ¡Ä jį interesÄ , pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, kad P. M. ir A. M. tėvas V. S. mirė 1932-09-13, t. y. iki nacionalizacijos. Galima sutikti su tuo, kad teismas, formaliai nustatęs teisę į paveldėjimÄ , nesiaiÅ¡kino, ar kiti V. S. įpėdiniai (be dukrų P. M. ir A. M.) priėmė palikimÄ , t. y. ėmėsi aktyvių veiksmų, siekiant įgyti žemę nuosavybėn. Tačiau patys pareiÅ¡kėjai nepateikė jokių dokumentų ir argumentų dėl to, kad kiti V.

S. įpėdiniai savo paveldėjimo teisės nerealizavo, nors bÅ«tent jie buvo ir yra suinteresuoti, jog tokios aplinkybės bÅ«tų nustatytos. Tokių duomenų nepateikė ir suinteresuotas asmuo V. V. Juos rinkti turėtų proceso dalyviai, o ne teismas.Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos atsiliepimu su apeliaciniais skundais nesutiko ir prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-18 sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Å io suinteresuoto asmens nuomone, teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumÄ , pagrįstai priėjo prie iÅ¡vados, kad pareiÅ¡kėjai neįrodė aplinkybės, jog tik viena P. M. priėmė tėvo V.

S. palikimÄ , o kiti įpėdiniai jo nepriėmė. PareiÅ¡kėja K. V., suinteresuotas asmuo V. V. pripažino aplinkybę, kad ne viena P. priėmė tėvo palikimÄ . Todėl teismas padarė pagrįstÄ prielaidÄ , jog pagal įstatymÄ V. S. pergyvenusi sutuoktinė paveldėjo ¼ jo palikimo dalį, o likusiÄ dalį lygiomis dalimis paveldėjo 6 mirusiojo vaikai, tarp kurių ir P., bei priėjo prie iÅ¡vados, kad gali bÅ«ti laikomas įrodytu faktas, jog P. M. po tėvo mirties teko 1,57 ha žemės, ir ji Å¡iÄ Å¾emę nuosavybės teisėmis valdė iki nacionalizacijos.Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikė.

Apeliaciniai skundai atmestini.Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Byla nagrinėjama apeliacinių skundų ribose.IÅ¡ byloje esančių duomenų nustatyta, kad 1925 m. (duomenys neskelbtini) kaime V.

S. turėjo 11,5 deÅ¡. žemės (t. 1, b. l. 12; t. 2, b. l. 28, 29, t. 3, b. l. 4). V. S. mirė 1932 m. (t. 2, b. l. 66). Po jo mirties liko žmona M. (M.), sÅ«nus J. (J.), dukros K., P., H., A. ir J. (t. 2, b. l. 67). 1942-05-27 vykdant visuotinį Lietuvos gyventojų suraÅ¡ymÄ , buvo suraÅ¡yti S. M. (žmona A. M.), A. M. (žmona P. M.) Å«kiai (t. 2, b. l. 119, t. 3, b. l. 8). Byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 1,57 ha ploto žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini).Apeliantas V.

V. savo apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė bÅ«tent 12,54 ha ploto žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini), pareiÅ¡kėjų praÅ¡ymÄ turėjo atmesti kaip nepagrįstÄ , o ne nustatyti kitokį negu prašė pareiÅ¡kėjai juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ . Apeliantė J. S. savo apeliaciniame skunde teigė, kad, priėmęs ginčijamÄ sprendimÄ , teismas iÅ¡sprendė nekeliamus reikalavimus ir tokiu bÅ«du išėjo už pareiÅ¡kimo ribų.

Apeliacinės instancijos teismas su Å¡iais apeliantų argumentais nesutinka. Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, pareiÅ¡kėjai S. M., S. M. ir J. S. 1998 m. kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydami nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 12,54 ha ploto žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini). Ginčijamu 2013-02-18 sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 1,57 ha ploto žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini).

Kadangi teismas nustatė, jog P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė mažiau žemės negu prašė nustatyti pareiÅ¡kėjai, vadinasi, jų praÅ¡ymas buvo patenkintas iÅ¡ dalies, o ne nustatytas kitoks negu prašė pareiÅ¡kėjai juridinę reikÅ¡mę turintis faktas ar iÅ¡spręsti nekeliami reikalavimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks teismo sprendimas yra galimas ir nepažeidžia civilinio proceso taisyklių, todėl aptariami apeliantų argumentai atmestini kaip nepagrįsti.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad, aiÅ¡kinant ir taikant įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančias teisės normas, bÅ«tina atkreipti dėmesį į tai, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

FaktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Ä®rodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, kad bet kokios ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ . Kasacinis teismas ne kartÄ savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v.

VÄ® Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D.

P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Å ilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011).Apeliantai teigė, kad teismas, priimdamas ginčijamÄ sprendimÄ , pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Apeliantas V. V. nurodė, kad teismas pažeidė įrodymų pakankamumo taisyklę, o apeliantė J. S. nurodė, kad teismas, nustatydamas faktÄ , jog žemę valdė visi V. S. vaikai, iÅ¡ viso neturėjo jokių įrodymų, iÅ¡skyrus faktÄ , kad V. S. turėjo ne du, o daugiau vaikų. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytÄ kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimÄ dėl įrodymų vertinimo ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, turėdamas abejonių dėl faktinės aplinkybės, kad po V. S. mirties tik viena jo dukra P. M. ar tik dvi jo dukros P. M. ir A.

M. (iÅ¡ Å¡eÅ¡ių vaikų) paveldėjo visÄ tėvo turėtÄ Å¾emę (12,54 ha) ir neturėdamas abejonių, kad P. M. ir A. M. paveldėjo po 1,57 ha žemės, nes pagal palikimo atsiradimo metu ir palikimo atsiradimo galiojusius teisės aktus žmona po vyro mirties turėjo teisę gauti ¼ dalį jo turto (nagrinėjamu atveju 3,14 ha), o likusi turto dalis visiems vaikams dalinama po lygiai (nagrinėjamu atveju po 1,57 ha), nustatė juridinį faktÄ tokia apimtimi, dėl kurios nebuvo abejonių. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, nustatydamas juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , jog P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 1,57 ha ploto žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini), nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, o prieÅ¡ingai, tokį sprendimÄ priėmė pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Be to, prieÅ¡ingai nei apeliaciniame skunde teigė J. S., teismas fakto, jog žemę valdė visi V. S. vaikai, nenustatė, o remdamasis paveldėjimo teisės normomis sprendė dėl fakto, kiek tėvo žemės neabejotinai galėjo paveldėti dukra P. M.Apeliantas V. V. skunde teigė, kad nebuvo pakankamo pagrindo teismui konstatuoti, jog V. S., kurio dukra buvo pareiÅ¡kėjų nurodyta P. M., mirė 1932 m. ir mirties dienÄ turėjo sutuoktinę bei 6 vaikus. Å is apelianto argumentas yra nepagrįstas, nes minėtas, pirmosios instancijos teismo konstatuotas, faktines aplinkybes patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriaus 2011-10-19 raÅ¡tas „Dėl V.

S. mirties įregistravimo“ Nr. A133-9221(2.4.1.65-TD1) (t. 2, b. l.

66) bei išrašas iš Šv. Petro ir Povilo RK bažnyčios mirties įrašų bylos (t. 2, b. l. 67). Teismas, remdamasis šių rašytinių įrodymų duomenimis, t. y. tuo, kad V. S. mirė 1932 m., būdamas 66 metų amžiaus, nustatė, jog šis asmuo gimė apie 1866 m., ir jo tėvai buvo I. (I.) ir U. (U.). Iš minėto išrašo iš Šv. Petro ir Povilo RK bažnyčios mirties įrašų bylos taip pat matyti, kad po V. S. mirties liko jo žmona M. (M.), sūnus J. (J.), dukros K., P., H., A. ir J.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2012-03-15 pažyma apie nekilnojamÄ jį turtÄ Nr. R4-490 taip pat patvirtina, kad V. S. tėvas buvo I. ir 1925 m. jis turėjo sÅ«nų J. ir dukrÄ P. (t. 3 b. l. 4), kuri buvo pareiÅ¡kėjų S. M., S. M. ir J. S. motina. Atsižvelgdamas į sutampančius duomenis, t. y. tėvo ir vaikų vardus, bei į tai, kad žymiai skiriasi tikėtini protėvių gimimo metai, teismas pagrįstai sprendė, kad proceso dalyvių protėvis - V. S., kurio tėvai buvo I. (I.) ir U. (U.), o ne 1872 m. (duomenys neskelbtini) kaime gimęs M. ir P. S. sÅ«nus V. (t. 2, b. l. 20), ir netyrė, kas buvo pastarojo V. vaikai.

Todėl apelianto V. V. skundo argumentas, kad teismas privalėjo iÅ¡tirti, kas buvo kito V. S. (M. ir P. sÅ«naus) vaikai, taip pat yra nepagrįstas. Kiti apeliacinių skundų argumentai skundžiamo sprendimo pagrįstumo neįtakojo, todėl laikytini teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingais, ir apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, konstatuotina, jog apeliantų apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimÄ ar jo dalį, todėl apeliaciniai skundai atmestini, o sprendimas paliktinas nepakeistas.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., n u t a r ė :

Apeliacinius skundus atmesti.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjas                                                                           Virginijus Kairevičius                                                                Â