2021-05-12 Nr. AB-10460-3-61-3-01964-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-734-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01964-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. P. ir E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. P. ir E. P. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (6.5)FR0682-361, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 68-15 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. S-55(7-31/2019).

2. Pareiškėja E. P. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos AVMI 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (6.5)FR0682-362, VMI 2019 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 68-16 ir MGK 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. S-54(7-30/2019).

3. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartimi bylos pagal pareiškėjų skundus buvo sujungtos.

4. Pareiškėjai skunduose nurodė, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalis, kuria vadovaujantis nustatyta mokesčio bazė, reglamentuoja tik mokestinės prievolės dydžio nustatymą, bet nėra skirta nustatyti mokestinės prievolės atsiradimo pagrindus, kurie yra nustatyti atitinkamų mokesčių įstatymuose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1) mokėtino mokesčio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2) apskaičiuoti mokesčio negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus.

5. Pareiškėjai nurodė, kad mokesčių administratoriaus išvada, jog patikrinimo laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. jų išlaidos neatitinka pajamų, yra nepagrįsta, nes mokesčių administratorius patikrinimo metu neteisingai nustatė pareiškėjų šeimos turėtos pajamas bei išlaidas. Pareiškėjai nesutiko ir su pastatyto gyvenamojo namo įvertinimu. Pareiškėjai gyvenamojo namo statybos išlaidas grindė UAB „Geomylia“ parengta kadastrinių matavimų byla, šios bylos pagrindu sudaryta lokaline sąmata bei kitais rašytiniais dokumentais, tačiau, jų nuomone, mokesčių administratorius netinkamai vertino jų pateiktus įrodymus. Dėl namo statybos išlaidų pareiškėjai skunde atkreipė dėmesį į patikrinimo aktuose išdėstytą poziciją, kad E. P. pagal 2016 m. kovo 16 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 1 minėtame sklype įregistravo 176,65 kv. m ploto, 711 kūb. m tūrio, 100 proc. baigtumo 2010–2016 m. statybos vieno aukšto gyvenamąjį namą. Pareiškėjai pateikė žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylos kopiją, kurioje nurodyta, kad minėtame žemės sklype 2016 m. sausio 27 d. stovėjo 100 proc. baigtumo gyvenamasis namas. Atsižvelgdami į tai, pareiškėjai nurodė, kad mokesčių administratorius pripažino, jog jų šeimos gyvenamasis namas buvo pastatytas nuo 2010 m. iki 2016 m., o kadangi patikrinimas apėmė laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., būtina nustatyti, kokio baigtumo gyvenamasis namas buvo 2014 m. gruodžio 31 d. Duomenis apie namo baigtumą iki 2014 m. gruodžio 31 d. R. P. buvo pateikęs 2017 m. balandžio 10 d. lokalinėje sąmatoje, kurios mokesčių administratorius visiškai nevertino. Šioje lokalinėje sąmatoje pareiškėjai užfiksavo 66 proc. gyvenamojo namo baigtumą iki 2014 m. gruodžio 31 d., tačiau mokesčių administratorius vertino 100 proc. namo baigtumą ir tokius skaičiavimus grindė UAB „Sistela“ skaičiavimais, kuriems paneigti pareiškėjai buvo pateikę L. G. atliktus skaičiavimus.

6. Pareiškėjai nesutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad, siekdami išvengti mokestinės prievolės, jie pakeitė poziciją. Pakartotinio tikrinimo metu mokesčių administratorius uždavė jiems nekonkrečius klausimus, nuolat skubindamas teikti atsakymą, nesudarydamas galimybės įsigilinti į klausimo esmę. R. P. mokesčių administratoriui pateikė 2017 m. balandžio 10 d. sudarytą sąmatą, kurioje buvo užfiksuotas 66 proc. gyvenamojo namo baigtumas, todėl su MGK pagalba jam pavyko įrodyti, jog iki 2014 m. gruodžio 31 d. gyvenamojo namo baigtumas sudarė 66 proc. Dėl šių priežasčių pareiškėjai rėmėsi nurodytoje lokalinėje sąmatoje užfiksuotu gyvenamojo namo baigtumu.

7. Pareiškėjas pažymėjo, jog šiuo metu kvalifikuoti specialistai atlieka 66 proc. baigtumo pareiškėjų šeimos gyvenamojo namo individualų statybų vertės nustatymą, kuris bus grindžiamas 2016 m. UAB „Geomylia“ sudaryta gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų byla. Mokesčių administratorius neginčijo gyvenamojo namo kadastrinių duomenų, užfiksuotų UAB „Geomylia“ kadastrinių matavimų byloje, ir nurodė, kad L. G. skaičiavimai buvo grįsti objektyviais duomenis. Statinio (gyvenamojo namo) kadastrinių matavimų byla buvo sudaryta 2016 m., todėl, pareiškėjų manymu, nebuvo pagrindo vadovautis VĮ Registrų centro duomenimis, užfiksuotais 2016 m., nes mokestinis patikrinimas apima laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., t. y. 2014 m. gruodžio 31 d. nebuvo statybos elementų kainų, nustatytų 2015–2016 m. Mokesčių administratoriaus pateikti duomenys, t. y. VĮ Registrų centras duomenys apie statybinių darbų vertę 2016 m. ir UAB „Sistela“ duomenys apie statybinių darbų kainą 2015 m., negali būti pagrindas skaičiuoti pareiškėjų šeimai priklausančio statinio – gyvenamojo namo, egzistavusio 2014 m. gruodžio 31 d. – vertę.

8. Pareiškėjai rėmėsi patikrinimo akte nurodytais trimis pavyzdžiais, kai vertė buvo nustatyta pagal gyvenamųjų namų pirkimo–pardavimo sandorius ir deklaruotas statybos išlaidas, ir nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu pagal kelis informacijos šaltinius apskaičiuota 100 proc. baigtumo gyvenamojo namo medžiagų ir gaminių sąnaudų bei mašinų mechanizmų darbo išlaidų vertė sudarytų nuo 174 906 Lt iki 348 688 Lt (348 688 Lt pagal VĮ Registrų centro duomenis; 321 613 Lt pagal UAB „Sistela“ duomenis; 255 794 Lt pagal gyventojo A deklaruotus duomenis; 218 988 Lt pagal gyventojo B deklaruotus duomenis; 174 906 Lt pagal gyventojo C deklaruotus duomenis).

9. Pareiškėjų manymu, mokesčių administratoriaus nustatyta 251 337 Lt vertė yra neteisinga. Atmetus VĮ Registrų centro 2016 metų vertę bei UAB „Sistela“ 2015 metų vertę, aritmetiškai jų 100 proc. baigtumo gyvenamojo namo medžiagų ir gaminių sąnaudų bei mašinų mechanizmų darbo išlaidų vertė sudarytų 216 562,67 Lt (255 794 + 218 988 Lt + 174 906 Lt). Atitinkamai pareiškėjai nesutiko su tuo, kad 711 kūb. m tūrio, 66 proc. baigtumo gyvenamojo namo medžiagų ir gaminių sąnaudų bei mašinų ir mechanizmų darbo išlaidų vertė sudaro 165 882 Lt. Pareiškėjų teigimu, ši vertė sudaro 142 931,36 Lt (216 562,67 x 66/100), todėl, atėmus 2010 m. patirtas 6 757 Lt išlaidas, pareiškėjų išlaidos gyvenamojo namo statybai, apskaičiuotos aritmetiškai už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., galėtų sudaryti 136 174,36 Lt (142 931,36 Lt - 6757 Lt), t. y. lygiomis dalimis per metus po 34 043,59 Lt.

10. Pareiškėjai pažymėjo, kad jie neprivalėjo saugoti dokumentus ilgiau nei tai nustato teisės aktai. Jie kiekvienais metais teikė deklaracijas apie savo gautas pajamas ir kitą turtą, kurios turi būti mokesčių administratoriaus duomenų bazėje, todėl, pareiškėjų nuomone, nėra sąžininga ir teisinga iš jų reikalauti prieš 10–15 m. buvusių dokumentų. Pareiškėjų nuomone, nėra teisingas ir pagrįstas mokesčių administratorius sprendimas vienašališkai nustatyti jų gaunamas pajamas ir išlaidas už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2010 m., kai jau dėl senaties terminų pats mokesčių administratorius yra sunaikinęs jų šeimos pajamų deklaracijas. Tokia pati situacija susiklosto dėl įvairių sandorių, susijusių su transporto priemonių įsigijimu ir perleidimu, laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2010 m., kadangi dėl suėjusių senaties terminų nėra įmanoma pateikti mokesčių administratoriui duomenis apie turėtas išlaidas ir pajamas. Pareiškėjai buvo deklaravę visas nuo 2004 m. iki 2010 m. gautas pajamas iš darbo santykių, gautų avansų, paskolų, transporto priemonių pardavimo.

11. Pareiškėjai pažymi, kad mokestinis tyrimas nebuvo atliekamas dėl S. P. turimų piniginių lėšų už laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1993 m. liepos 25 d., nes iki šios datos Lietuvos Respublikoje cirkuliavo ne tik talonai, bet ir užsienio valiuta, kuria dauguma Lietuvos Respublikos gyventojų laikė turimas santaupas. Pareiškėjai nurodė, kad mokesčių administratoriaus nurodytas teisės aktas buvo skirtas talonų keitimui į litus, tačiau neapėmė turėtos užsienio valiutos, dėl to mokesčių administratorius padarė nepagrįstą išvadą, kad S. P. iki 1993 m. liepos 25 d. turėjo tik 3 100 Lt.

12. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad įstatymų leidėjas įstatymu nustatė tokį teisinį reguliavimą, kai kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis galėjo nedeklaruoti savo turimų ne banko įstaigose piniginių lėšų, kurios neviršijo 50 000 Lt. Pareiškėjai nesutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad S. P. iki 1993 m. liepos 25 d. turėjo tik 3 100 Lt, ir nurodė, kad jos turėta santaupų suma neviršijo aukščiau nurodyto įstatymo reikalavimo, todėl iki 2013 m. gruodžio 31 d. ji galėjo turėti sukaupusi 25 000 Lt sumą ne banko įstaigose.

13. Pareiškėjai pažymėjo, kad nėra teisinga mokesčio administratoriaus pozicija, suėjus dokumentų saugojimo senaties terminams, senatvės amžiaus sulaukusio asmens vartojimo išlaidas prilyginti vidutinio amžiaus gyventojui ir skaičiuoti pagal vidutines Lietuvos Respublikos gyventojo išlaidas, kurias yra nustatęs ir apskaičiavęs Lietuvos statistikos departamentas. Pareiškėjas R. P. nurodė, kad jo mama nerūkė, o Lietuvos statistikos departamentas į vidutines išlaidas įtraukia ir išlaidas rūkalams. Be to, pareiškėjo mama nėra buvusi užsienyje, nėra atostogavusi užsienyje, nebuvo įsigijusi transporto priemonių. Dėl šių priežasčių pareiškėjai teigė, kad mokesčių administratorius netinkamai nustatė, kad pareiškėjas R. P. 2011 m. sausio 1 d. turėjo viso tik 77 327 Lt pajamų, o pareiškėjo motina S. P. 2005–2009 m. negalėjo skirti pareiškėjui R. P. 25 000 Lt. Mokesčių administratorius nenustatė visų pareiškėjų gautų pajamų už laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., nenustatė S. P. turėtų pajamų laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., netinkamai nustatė pareiškėjų bei S. P. turėtas vartojimo išlaidas nuo 2004 m. iki 2010 m.

14. Pareiškėjai nesutiko su mokesčių administratoriaus skaičiavimais, pagal kuriuos nustatyta jų šeimos vartojimo išlaidų suma. 2007 m. statybų sektoriuje prasidėjo krizė, dėl to pareiškėjų šeima neturėjo jokių galimybių 2007 m. turėti 20 899 Lt, 2008 m. – 22 590 Lt vartojimo išlaidų, o dėl suėjusių dokumentų saugojimo senaties terminų jie neturėjo galimybių pateikti tikslius duomenis apie patirtas vartojimo išlaidas. Pareiškėjų nuomone, jų šeimos patirtos vartojimo išlaidos laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2010 m. turi būti sumažintos nuo 124 466 Lt iki 80 000 Lt, t. y. vidutiniškai po 11 428,57 Lt per metus.

15. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti.

16. Atsakovas nurodė, kad mokestinių patikrinimų metu buvo nustatyta, jog pareiškėjų 2011–2014 m. patirtos išlaidos 87 288 Lt viršijo gautas pajamas. Inspekcija mokesčių bazę nustatė vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio 1 dalies bei Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Taisyklės) 4 punkto nuostatomis, pritaikiusi išlaidų metodą. Klaipėdos AVMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87 straipsnio 1 dalimi ir 3.88 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, nustatytą mokesčio bazę padalino abiems sutuoktiniams per pusę. Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus, pakartotinio patikrinimo metu pareiškėjui R. P. apskaičiuotas mokėtinas 1 631,72 Eur gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM), o pareiškėjai E. P. – 1 939,58 Eur GPM. Klaipėdos AVMI, apskaičiuodama pareiškėjų 2011–2014 m. gautas pajamas ir patirtas išlaidas, naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (apie gautas su darbo santykiais susijusias pajamas ir kitas išmokas, turima VĮ Registrų centro informacija apie pareiškėjų vardu registruotą nekilnojamąjį turtą), iš Lietuvos komercinių bankų gauta informacija, pareiškėjų paaiškinimais bei kita patikrinimo metu surinkta informacija.

17. Vertindamas pareiškėjo R. P. skundo teiginius, kad motina S. P. turėjo finansines galimybes duoti sūnui 25 000 Lt, atsakovas pažymėjo, jog mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų apie S. P. padovanotas pinigines lėšas. Tai, kad gyventoja neprivalėjo pateikti vienkartinės deklaracijos, neįrodo dovanos gavimo fakto. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, VMI nurodė, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. MGK, įvertinusi byloje surinktų įrodymų ir jų pagrindu nustatytų aplinkybių visumą, pritarė VMI išvadai, kad S. P. nebuvo finansiškai pajėgi sukaupti 25 000 Lt piniginių lėšų ne banke ir 2005–2009 m. jas dalimis dovanoti pareiškėjui (po 420 Lt per mėnesį). Nei kontrolės veiksmų metu, nei mokestinio ginčo metu pareiškėjas nepateikė pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad pareiškėjas realiai grynaisiais pinigais gavo 25 000 Lt. Byloje nesant jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių realų piniginių lėšų perdavimą, darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai 25 000 Lt nepripažino pareiškėjų šeimos gautomis pajamomis.

18. Patikrinimo metu pareiškėjų šeimos 2004–2010 m. laikotarpio vartojimo išlaidos buvo nustatytos pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutines namų ūkio su vaikais nario vartojimo išlaidas. Nustatinėjant mokesčių bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, vartojimo išlaidos yra sudėtinė mokėtojo išlaidų dalis, turinti tiesioginę įtaką mokesčių bazei, nuo kurios skaičiuojami mokesčiai (ją didinanti ar mažinanti). Mokesčių mokėtojas turi pagrįsti realiai patirtų išlaidų dydį, o, mokesčių administratoriui pritaikius statistines išlaidas, turi pagrįsti nukrypimą nuo jų. Todėl tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas tokios informacijos nepateikia, nors ir turi tokią pareigą, nurodydamas tik teiginiais, nepagrįsdamas jų objektyviais duomenimis, vertintinas kritiškai, kaip gynybinė pozicija, kuria siekiama mažinti nustatytą mokesčių bazę.

19. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį, vadovautis papildoma medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama, ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir pan. aplinkybės) (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.). Tokios nuostatos nuosekliai laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

20. VMI nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 4 d. el. paštu pareiškėjo R. P. prašė nurodyti apytiksles šeimos vartojimo išlaidas 2004–2010 m. laikotarpiu. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 15 d. raštu, atsakydamas į paklausimą, nurodė, kad jo šeimos išlaidos sudarė 230–240 Lt/mėn., bei nurodė priežastis, kodėl išlaidos turi būti mažesnės (nevartoja alkoholio, nerūko ir pan.). Atsakovas pažymėjo, kad patikrinimo metu pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie sudarytų prielaidas mažinti Lietuvos statistikos departamento nurodytus duomenis, todėl nustatyta, kad pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidos 4 asmenų šeimai 2004–2010 m. laikotarpiu sudarė 109 235 Lt. Mokesčių administratorius, nustatydamas pareiškėjų šeimos 2004–2010 m. vartojimo išlaidas, statistiniais duomenimis rėmėsi ne mechaniškai, o koreguodamas juose nurodytus dydžius pareiškėjų naudai, atsižvelgdamas į jų mokesčių administratoriui pateiktuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, turinčias įtaką išlaidų apskaičiavimui, t. y. kad šeima neturėjo išlaidų alkoholiui ir tabakui, kad nuo 1991 m. pareiškėjai gyveno su pareiškėjos tėvais viename būste, taupė buičiai skiriamas pinigines lėšas.

21. Dėl išlaidų namo statybai atsakovas atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjai pateikė tik dalį statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl VMI namo statybos išlaidas apskaičiavo, naudodama duomenis iš keturių šaltinių (pagal VĮ Registrų centro duomenis, gyvenamojo namo statybos darbų vertė sudarė 348 688 Lt; pagal UAB „Sistela“ duomenis, gyvenamojo namo statybos darbų vertė sudarė 321 613 Lt; pagal VMI duomenų bazės duomenis, gyvenamojo namo statybos darbų vertė sudarė 174 906 Lt; pagal pareiškėjo pateiktą L. G. sudarytą bendrųjų statybos ir apdailos darbų lokalinę sąmatą, bendra statybos darbų vertė sudarė 188 032 Lt). Gyvenamojo namo statybos išlaidos nustatytos išvedus visų informacijos šaltinių vidurkį. Vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, nustatyta, kad statybai panaudotų medžiagų, gaminių įsigijimo bei mašinų ir mechanizmų darbo išlaidos sudarė 165 882 Lt. Vadovaudamasis MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė jokių skaičiavimų ar kitų įrodymų, išskyrus paaiškinimus, kad yra atliekami tikslūs namo statybos išlaidų skaičiavimai.

22. Atsakovo įsitikinimu, mokesčių administratorius savo sprendimą pagrindė skaičiavimais ir argumentais. Siekdamas nustatyti kuo tikslesnę vidutinę gyvenamojo namo medžiagų ir gaminių sąnaudų bei mašinų ir mechanizmų darbo išlaidų vertę, pakartotinio patikrinimo metu įvertino ir pareiškėjų pateiktus dokumentus. Pareiškėjai, reikalaudami gyvenamojo namo medžiagų ir gaminių bei mašinų ir mechanizmų darbo išlaidų vertę nustatyti remiantis tik gyventojų A, B, C duomenimis, jokių pagrįstų ir objektyvių įrodymų nepateikė. Pareiškėjų reikalavimas eliminuoti VĮ Registrų centro, UAB „Sistela“, o taip pat paties pareiškėjo pateiktų bendrųjų statybos ir apdailos darbų lokalinių sąmatų, kurias parengė specialistė L. G., duomenis, vertintinas kaip prieštaringas, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstas reikalavimas, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo šiuos informacijos šaltinius eliminuoti, nustatant 66 proc. minėto baigtumo gyvenamojo namo statybos išlaidų vertę.

II. 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė.

24. Teismas nustatė, kad Klaipėdos AVMI, vykdydama VMI 2018 m. birželio 22 d. sprendimų Nr. 68-73 ir Nr. 68-74 nurodymus, atliko pareiškėjų pakartotinius GPM patikrinimus už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2018 m. rugsėjo 3 d. surašė patikrinimo aktus Nr. (9.6) FR0680-351 ir Nr. (9.6) FR0680-352 (toliau – ir patikrinimo aktai). Pareiškėjas R. P. 2018 m. spalio 8 d. pateikė rašytines pastabas dėl patikrinimo akto Nr. (9.6) FR0680-352 išvadų. Pareiškėja E. P. 2018 m. spalio 8 d. pateikė rašytines pastabas dėl patikrinimo akto Nr. (9.6) FR0680-351 išvadų. Klaipėdos AVMI, išanalizavusi R. P. pastabas dėl patikrinimo akto, 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. (6.5)FR0682-361 patvirtino Klaipėdos AVMI 2018 m. rugsėjo 3 d. patikrinimo akto Nr. (9.6)FR0680-352 nurodymus sumokėti pareiškėjui R. P. į valstybės biudžetą 1 631,72 Eur GPM, 558,68 Eur GPM delspinigių ir skyrė 253 Eur GPM baudą. Klaipėdos AVMI, išanalizavusi E. P. pastabas dėl patikrinimo akto, 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. (6.5)FR0682-362 patvirtino Klaipėdos AVMI 2018 m. rugsėjo 3 d. patikrinimo akto Nr. (9.6)FR0680-351 nurodymus sumokėti pareiškėjai E. P. į valstybės biudžetą 1 939,58 Eur GPM, 670,40 Eur GPM delspinigių ir skyrė 361 Eur GPM baudą. Pareiškėjai, nesutikdami su Klaipėdos AVMI sprendimais, 2018 m. lapkričio 27 d. pateikė skundus VMI. VMI 2019 m. sausio 31 d. sprendimais Nr. 68-15 ir Nr. 68-16 patvirtino Klaipėdos AVMI 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimus Nr. (6.5)FR0682-361 ir Nr. (6.5)FR0682-361. Pareiškėjai minėtus VMI sprendimus apskundė MGK, kuri 2019 m. balandžio 24 d. sprendimais Nr. S-54(7-30/2019) ir Nr. S-55(7-31/2019) patvirtino VMI 2019 m. sausio 31 d. sprendimus Nr. 68-15 ir Nr. 68-16.

25. Mokesčių administratorius, remdamasis mokestinių patikrinimų metu surinktais duomenimis, padarė išvadą, kad pareiškėjų 2011–2014 m. patirtos namo statybos ir vartojimo išlaidos 87 288 Lt viršijo gautas pajamas ir patirtoms išlaidoms pareiškėjai panaudojo kitas iš nenustatytų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, t. y. mokesčių mokėtojai nevykdė arba netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius.

26. Dėl S. P. R. P. padovanotų 25 000 Lt teismas nurodė, jog R. P. 2015 m. gruodžio 11 d. Klaipėdos AVMI pateikė dokumento (be datos) kopiją, kurioje nurodyta, kad S. P. padovanojo savo sūnui R. P. 25 000 Lt. Pirminio patikrinimo metu mokesčių administratoriui 2016 m. gruodžio 19 d. pateiktame paaiškinime ir 2017 m. kovo 7 d. patikslintame paaiškinime pareiškėjas R. P. nurodė, kad 2005–2009 m. iš motinos S. P. gavo pinigines lėšas grynaisiais, vidutiniškai po 420 Lt kas mėnesį, duota suma sudarė 25 000 Lt. Taip pat nurodė, kad jo motina minėtas sumas duodavo iš savo gaunamų asmeninių pajamų, kurias ji taupė namo statybai.

Mokesčių administratorius, tikrindamas pareiškėjo pateiktą informaciją, įvertino S. P. finansines galimybes padovanoti 25 000 Lt sumą. Klaipėdos AVMI, išanalizavusi kredito įstaigų pateiktus sąskaitų išrašus, patikrinimo akte nurodė, kad pareiškėjo 2005–2009 m. iš S. P. banko mokėjimo pavedimais gautų piniginių lėšų nenustatyta. S. P., keisdama talonus į litus, neviršijo nustatyto deklaruotino dydžio, todėl nacionalinės valiutos įvedimo metu (1993 m. liepos 25 d.) jos turimų piniginių lėšų likutis negalėjo būti didesnis nei 3 100 Lt.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) pateiktus duomenis Klaipėdos AVMI nustatė, kad 2005–2009 m. S. P. gautos pensijos dydis 2005 m. sudarė 330–373 Lt/mėn., 2006 m. – 373–423 Lt/mėn., 2007 m. – 482 Lt/mėn., 2008 m. – 573–633 Lt/mėn., 2009 m.– 633 Lt/mėn. ir atskirais laikotarpiais nesiekė pareiškėjo nurodytų gaunamų 420 Lt/mėn. Be to, patikrinimo metu nustatyta, kad S. P. 1993–2009 m. gautas su darbo santykiais susijusias pajamas (3 824,75 Lt) ir senatvės pensiją (54 721,91 Lt) panaudojo vartojimo išlaidoms (72 088 Lt), kurios nustatytos pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutines pensininkų vartojimo išlaidas, dengti.

Klaipėdos AVMI konstatavo, kad S. P. 1993–2008 m. pajamų lygis nesiekė pragyvenimui reikalingų išlaidų, t. y. patirtos išlaidos 14 669,50 Lt viršijo gautas pajamas (senatvės pensiją ir su darbo santykiais susijusias pajamas). Nustatytų aplinkybių pagrindu mokesčių administratorius padarė išvadą, kad S. P. neturėjo finansinių galimybių padovanoti pareiškėjui 25 000 Lt. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pateiktoje dokumento kopijoje pinigų dovanojimo data, padovanotų pinigų perdavimo būdas ir laikas neaptartas.

Pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog jis iš motinos realiai grynaisiais pinigais gavo 25 000 Lt. Pareiškėjai į teismo posėdį neatvyko, o pareiškėjų atstovo paaiškinimai dėl 25 000 Lt dovanojimo ir perdavimo pareiškėjui R. P. aplinkybių, duoti teismo posėdžio metu, yra neišsamūs ir nenuoseklūs. Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus surinkti duomenys apie S. P. finansinę padėtį 2005–2009 m. laikotarpiu leidžia daryti išvadą, kad ji neturėjo galimybių disponuoti 25 000 Lt ir padovanoti jų pareiškėjui R.

P.. Jokie oficialūs dokumentai, įrodantys, kad S. P. iki 2009 m. galėjo uždirbti tokias pinigines lėšas, kuriomis galėjo patenkinti ne tik savo poreikius, bet ir jas kaupti, nepateikti. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja 1996 m. patyrė nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidų (įsigytas sodo sklypas). Pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad mokesčių administratorius netyrė, ar S. P. iki lito (t. y. iki 1993 m. liepos 25 d.) įvedimo galėjo disponuoti piniginėmis lėšomis užsienio valiuta, teismo vertinimu, yra pareiškėjų gynybinė pozicija, kuri nepaneigia mokesčių administratoriaus išvadų dėl S. P. finansinių galimybių dovanoti nurodytą sumą pareiškėjui teisingumo.

Dokumente, kurį pareiškėjas pateikė mokesčių administratoriui, nurodyta, kad buvo dovanojami litai. Tai, kad S. P. iki 1993 m. liepos 25 d. galėjo turėti santaupų užsienio valiuta, yra hipotetinio pobūdžio aplinkybė. Objektyvių įrodymų, kad S. P. turėjo santaupų užsienio valiuta, nėra. Tai, kad S. P. neprivalėjo pateikti vienkartinės deklaracijos, taip pat neįrodo jos disponavimo 25 000 Lt lėšomis fakto. 2003 m. gruodžio 31 d. deklaracijos nepateikimas nesukuria prezumpcijos mokestine prasme, kad asmuo turėjo būtent iki 50 000 Lt.

Ši suma turi būti pagrįsta ir įrodyta. Pareiškėjai iš esmės pripažino, jog jie neturi galimybės pateikti objektyvių įrodymų, patvirtinančių S. P. 1993–2009 m. vartojimo išlaidas,. Esant tokiai situacijai, Taisyklių 16 punktas suteikia teisę mokesčių administratoriui naudoti statistinius duomenis ar duomenis iš kitų Taisyklių X dalyje nurodytų informacijos šaltinių. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius S. P. 1993–2009 m. laikotarpio patirtas vartojimo išlaidas nustatė, remdamasis Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis apie vidutines miesto namų ūkio nario (1993–1995 m.) ir pensininko (1996–2009 m.) vartojimo išlaidas, atsižvelgdamas į turimus duomenis apie S. P. turimą socialinį statusą.

Vidutinės vartojimo išlaidos alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių įsigijimui yra nurodytos bendrai, todėl pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad S. P. nerūkė, nereiškia, kad ji nepatyrė išlaidų alkoholiniams gėrimams. Išlaidas poilsiui S. P. galėjo patirti ir neatostogaudama užsienyje. Tai, kad S. P. nebuvo įsigijusi transporto priemonių, taip pat nereiškia, kad ji nepatyrė išlaidų kurui, transportui. Pareiškėjai įrodymų ar skaičiavimų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas S. P. vartojimo išlaidas, nepateikė.

Mokesčių administratorius, neturėdamas įrodymų apie realiai patirtas vartojimo išlaidas, naudojosi leistinais šaltiniais. Taigi, nustatytų faktų ir įrodymų visuma leidžia teismui daryti išvadą, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė įrodymais 25 000 Lt gavimo iš S. P. realumo, todėl mokesčių administratorius pagrįstai šių lėšų nepripažino pareiškėjų šeimos gautomis pajamomis.

27. Mokesčių administratorius nustatė, kad 2004–2009 m. laikotarpiu pareiškėjai pirko ir pardavė nekilnojamąjį turtą, pirko bendrovių akcijų, pradėjo gyvenamojo namo statybas, juridiniam asmeniui skolino asmenines lėšas prekėms įsigyti. Atsižvelgdamas į tai bei neturėdamas pakankamai duomenų apie 2004–2009 m. realiai patirtas pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas, mokesčių administratorius pareiškėjų šeimos 2004–2009 m. patirtas vartojimo išlaidas apskaičiavo, remdamasis Lietuvos statistikos departamento skelbiamomis vidutinėmis namų ūkio su vaikais nario vartojimo išlaidomis.

Apskaičiuojant pareiškėjų 2004–2010 m. vartojimo išlaidas, buvo įvertinta tai, kad pareiškėjų šeimą 2004–2010 m. sudarė 2 suaugę asmenys ir 2 nepilnamečiai vaikai. Be to, mokesčių administratorius atsižvelgė į pareiškėjo R. P. mokesčių administratoriui teiktuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, kad šeima nepatyrė išlaidų alkoholiui ir tabakui, kad nuo 1991 m. metų šeima gyveno su pareiškėjos E. P. tėvais viename būste, todėl iš vartojimo išlaidų eliminavo vidutines vartojimo išlaidas alkoholiui ir tabakui bei kiekvienam namų ūkio nariui priskiriamą 1/6 būsto išlaikymo ir apstatymo išlaidų sumą.

Nustatytos aplinkybės parodė, kad mokesčių administratorius, nustatydamas pareiškėjų 2004–2010 m. pajamas ir vartojimo išlaidas, neturėdamas objektyvių duomenų apie pareiškėjų šeimos 2004–2009 m. patirtas vartojimo išlaidas, vadovaudamasis Taisyklių 16 punktu, savarankiškai rinko duomenis, juos vertino, atsižvelgdamas į pareiškėjų pateiktus paaiškinimus, todėl, teismo įsitikinimu, nėra pagrindo teigti, kad 2004–2010 m. pajamų–išlaidų balansas nustatytas neteisingai, neobjektyviai. Pareiškėjai nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė objektyvių duomenų ir įrodymų, kad jų pragyvenimo išlaidos 2004–2010 m. buvo ženkliai mažesnės nei mokesčių administratoriaus nustatytos išlaidos, kurios buvo apskaičiuotos remiantis vidutiniais statistiniais duomenimis.

Pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad nebuvo atsižvelgta į prasidėjusią ekonominę krizę Lietuvoje, nepaneigia mokesčių administratoriaus skaičiavimų. Teismas pažymėjo, kad ekonominė krizė palietė visą šalies ūkį, todėl ekonominiuose rodikliuose, įskaitant statistinius duomenis apie vidutines namų ūkio su vaikais nario vartojimo išlaidas, atsispindėjo ir susidariusi ekonominė padėtis. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjai įrodymais nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų jų šeimos vartojimo išlaidų 2004–2010 m. teisingumo.

Mokesčių administratorius 2004–2010 m. pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas nustatė remdamasis leistinais informacijos šaltiniais.

28. Nagrinėdamas argumentus dėl gyvenamojo namo 66 proc. baigtumo, teismas nurodė, jog pareiškėjas 2007 m. spalio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise iš Jadvygos G. B. už 13 000 Lt įsigijo 0,0765 ha žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2009 m. lapkričio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi minėtą žemės sklypą už 10 000 Lt pardavė sutuoktinės seseriai L. P., kuriai Klaipėdos r. sav. administracija 2010 m. gruodžio 10 d. išdavė statybos leidimą statyti 179,95 kv. m bendro ploto, 721 kub. m tūrio vieno buto gyvenamąjį namą. L. P. 2015 m. sausio 26 d. minėtą žemės sklypą su leidimu statyti, rekonstruoti pastatą padovanojo pareiškėjo sutuoktinei, o pastaroji 2016 m. kovo 16 d. minėtame sklype įregistravo 176,65 kv. m ploto, 711 kub. m tūrio 100 proc. baigtumo 2010–2016 m. statybos gyvenamąjį namą.

29. Pareiškėjas 2017 m. kovo 7 d. paaiškinime nurodė, kad gyvenamąjį namą statė ūkio būdu, savo jėgomis, samdomų darbuotojų pagalba nesinaudojo, nes pats yra aukštos kvalifikacijos statybos darbų specialistas, todėl gyvenamojo namo statybai patyrė išlaidas tik medžiagoms įsigyti bei mašinų ir mechanizmų darbui. Mokesčių administratorius pripažino, kad R. P. namo statybą vykdė savo jėgomis, todėl patyrė išlaidų medžiagoms įsigyti bei mašinų ir mechanizmų darbui. Apskaičiuojant minėto namo išlaidas buvo pasinaudota Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis apie sąnaudų elementų grupių lyginamuosius svorius bendroje statinių statybos vertėje 2010–2015 m.

Nustatyta, kad 2010–2015 m. medžiagų ir gaminių sąnaudos sudarė 70,13 proc. visos statybų vertės, todėl padaryta išvada, kad R. P. nepatyrė 29,87 proc. sąnaudų (darbo užmokestis ir pridėtinės išlaidos), esančių bendroje statinių statybos vertėje. Mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į aukščiau aptartus informacijos šaltinius, iš pradžių nustatė 100 proc. baigtumo gyvenamojo namo medžiagų ir gaminių sąnaudų bei mašinų ir mechanizmų darbo išlaidų vertę, o po to, atsižvelgdamas į nustatytą 66 proc. gyvenamojo namo baigtumą, apskaičiavo iki 2014 m. gruodžio 31 d. patirtų gyvenamojo namo medžiagų ir gaminių bei mašinų ir mechanizmų darbo išlaidų vertę – 165 882 Lt (251 337 Lt x 66 proc.).

Klaipėdos AVMI, įvertinusi jai pateiktus 2010 m. statybinių medžiagų įsigijimo dokumentus, pripažino, kad 2010 m. namo statybos išlaidos sudarė 6 757 Lt, 2011–2014 m. – 159 125 Lt (165882 Lt - 6757 Lt), t. y. kasmet po 39 781 Lt, o, atsižvelgusi į 2011 m. L. P. vardu išrašytus 3 461 Lt statybos išlaidas patvirtinančius dokumentus, nustatė, kad pareiškėjo šeima 2011 m. patyrė 36 320 Lt (39 781 Lt - 3461 Lt) namo statybos išlaidų, 2012 m. – 39 781 Lt, 2013 m. – 39 781 Lt, 2014 m. – 39 781 Lt, iš viso 155 663 Lt. Teismo įsitikinimu, taikant ekonominių modelių metodą, gali būti naudojami duomenys iš įvairių informacijos šaltinių.

Šaltinis turi būti parenkamas taip, kad atspindėtų kuo tikslesnius skaičiavimams atlikti reikalingus rodiklius. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius panaudojo šešis informacijos šaltinius, įskaitant ir pareiškėjų pateiktus įrodymus (L. G. lokalines sąmatas), ir gyvenamojo namo statybos išlaidas nustatė apskaičiavęs visų informacijos šaltinių aritmetinį vidurkį. Pareiškėjai skunduose nenurodė jokių teisinių argumentų, kodėl turi būti remiamasi išskirtinai tik VMI deklaruotais gyventojų A, B, C duomenimis ir dėl kokių priežasčių yra nepatikimi UAB „Sistela“, VĮ Registrų centro duomenys ir netgi jų pačių pateiktos L.

G. lokalinės sąmatos. Pareiškėjai taip pat nepateikė jokių skaičiavimų ar naujų įrodymų, paneigiančių šių šaltinių duomenų patikimumą. Pareiškėjų skunde nurodyta aplinkybė, kad šiuo metu atliekamas tikslus išlaidų skaičiavimas, nepatvirtintas įrodymais. Teismas atkreipė dėmesį, jog mokestinis ginčas tęsiasi pakankamai ilgą laiką, todėl pareiškėjai turėjo visas galimybes ir sąlygas inicijuoti statybos darbų vertės apskaičiavimo ekspertizę, tačiau iki bylos nagrinėjimo teisme šia teise nepasinaudojo. Informacijos šaltiniai atspindi ginčui aktualų laikotarpį, duomenis pateikė kompetentingi subjektai.

30. Teismas sprendė, jog byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad mokesčių administratorius savo sprendimus pagrindė skaičiavimais ir argumentais, pakartotinio patikrinimo metu siekdamas nustatyti kuo tikslesnę vidutinę gyvenamojo namo medžiagų ir gaminių sąnaudų bei mašinų ir mechanizmų darbo išlaidų vertę, 2010–2014 m. laikotarpio pareiškėjų šeimos pajamas ir išlaidas. Teismo vertinimu, nėra pagrindo tvirtinti, kad mokesčių administratorius pažeidė įrodinėjimo naštos mokestiniame ginče paskirstymo taisykles. Mokesčių administratorius nurodė pareiškėjams pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti, kaip tai yra įtvirtinta MAĮ 33 straipsnio 13 punkte. Pareiškėjams nepateikus tokių įrodymų, mokesčių administratorius įvykdė savo pareigą pagrįsti priimamą sprendimą įrodymais, kaip tai yra įtvirtinta MAĮ 67 straipsnyje, bei skaičiavo mokestį MAĮ 70 straipsnio nustatyta tvarka.

31. Teismas konstatavo, kad MGK, nagrinėdama pareiškėjų skundus, atliko visapusišką ir objektyvų mokestinio ginčo vertinimą, pasisakydama dėl kiekvieno pareiškėjų skundų argumento. MGK sprendimai yra motyvuoti ir pagrįsti.

III. 32. Pareiškėjai R. P. ir E. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir jų skundus tenkinti.

33. Pareiškėjai teigia, kad jiems nepagrįstai nustatytos nepriemokos. Klaipėdos AVMI 2018 m. rugsėjo 3 d. patikrinimo akte Nr. (9.6) FR0680-351 nurodyta 5 154,60 Eur suma yra ta pati suma, kuri pareiškėjai E. P. buvo paskaičiuota, remiantis 2017 m. rugsėjo 20 d. Klaipėdos AVMI patikrinimo aktu Nr. (9.6) FR0680-403. Klaipėdos AVMI 2018 m. rugsėjo 3 d. patikrinimo akte Nr. (9.6) FR0680-352 nurodyta 4 563,34 Eur suma yra ta pati suma, kuri pareiškėjui R. P. buvo paskaičiuota remiantis Klaipėdos AVMI 2017 m. rugsėjo 19 d. patikrinimo aktu Nr. (9.6) FR0680-402. Pareiškėjai nurodo, kad 2017 m. rugsėjo 19 d. Klaipėdos AVMI patikrinimo aktas Nr. (9.6) FR0680-402 ir 2017 m. rugsėjo 20 d. Klaipėdos AVMI patikrinimo aktas Nr. (9.6) FR0680-403 nėra ir nebuvo įgiję juridinio pagrindo. MGK 2018 m. gegužės 2 d. sprendimais Klaipėdos AVMI sprendimai, kuriais buvo patvirtinti 2017 m. rugsėjo 19 d. Klaipėdos AVMĮ patikrinimo aktas Nr. (9.6) FR0680-402 ir 2017 m. rugsėjo 20 d. Klaipėdos AVMI patikrinimo aktas Nr. (9.6) FR0680-403, buvo panaikinti ir visa mokestinio ginčo medžiaga buvo gražinta atlikti pakartotinį tyrimą.

34. Pareiškėjai nurodo, kad Klaipėdos AVMI 2017 m. rugsėjo 19 d. patikrinimo akte Nr. (9.6) FR0680-402 ir Klaipėdos AVMI 2017 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo akte Nr. (9.6) FR0680-403 nebuvo įvertinta pareiškėjų turima 73 000 Lt suma, kuri buvo deklaruota gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje. Minėtą sumą pareiškėjai sukaupė iš visų pajamų, kurios buvo gautos ir uždirbtos iki 2004 m. Todėl prie minėtuose patikrinimo aktuose nurodytų pareiškėjo turimų piniginių lėšų likučio (74 311 Lt) turėjo būti pridėta 73 000 Lt suma, dėl to pareiškėjams priklausantis piniginių lėšų likutis turėjo būti 147 311 Lt. Pareiškėjų teigimu, pagal 2017 ir 2018 m. parengtus patikrinimo aktus, jų pajamos laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2010 m. liko tos pačios – 1 050 015 Lt, o išlaidos – 1 045 194 Lt. 2018 m. pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius patvirtino, kad prie pareiškėjų pajamų turi būti pridėta papildomai 73 000 Lt pajamų ir pareiškėjų šeimos išlaidų dalis, pagal mokesčių administratoriaus skaičiavimus tai sudarė 212 117 Lt sumą. Pareiškėjų vertinimu, mokesčių administratorius sąmoningai sumažino pareiškėjų šeimos pajamų likutį 2011 m. sausio 1 d. ir padidino pareiškėjų šeimos išlaidas laikotarpiu nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjai nurodė, kad Klaipėdos AVMI 2018 m. rugsėjo 3 d. patikrinimo akte Nr. (9.6) FR0680-352 ir Klaipėdos AVMI 2018 m. rugsėjo 3 d. patikrinimo akte Nr. (9.6) FR0680-351 mokesčių administratorius be jokio teisėto pagrindo neįtraukė į pareiškėjų pajamas 29 000 Lt pajamų, gautų pardavus UAB „Braduva“ akcijas.

35. Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius taip pat neatsižvelgė į tai, kad nuo 2008 m. iki 2010 m. Lietuvoje buvo sunki ekonominė padėtis, dėl to visoje valstybėje buvo imtasi taupyti. Dėl šios priežasties pareiškėjų turėtos vartojimo išlaidos laikotarpiu nuo 2008 iki 2010 m. turėjo būti sumažintos 30 proc. Taigi, už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2010 m. jų šeimos vartojimo išlaidos galėjo sudaryti 87 063,9 Lt.

36. Mokesčių administratorius nurodė, kad pareiškėjai nepateikė dokumentų, pagrindžiančių turėtas vartojimo išlaidas nuo 2004 m. iki 2010 m. Pareiškėju vertinimu, mokesčių administratorius reikalauja pateikti duomenis, kurių saugojimo terminas yra pasibaigęs. Be to, pats mokesčių administratorius neturi pareiškėjų pateiktų pajamų deklaracijų.

37. Dėl S. P. turėtų 25 000 Lt sumos pareiškėjas nurodo, kad ši suma nebuvo perduota vienu kartu, o buvo skiriama pareiškėjams per 4 metų terminą įvairiomis dalimis. Tai buvo pareiškėjo R. P. mamos S. P. turėtos santaupos. Mokesčių administratorius neatsižvelgė į tai, kad daugelis Lietuvos Respublikos gyventojų tuo metu santaupas laikė ne talonais, kurie dėl infliacijos stipriai nuvertėdavo, bet užsienio valiuta. Be to, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis galėjo nedeklaruoti savo turimų banko įstaigose piniginių lėšų, kurios neviršijo 50 000 Lt, todėl S. P. iki 2013 m. gruodžio 31 d. turėjo ir galėjo turėti sukaupusi 25 000 Lt sumą ne banko įstaigose.

38. Pareiškėjai nurodo, kad duomenis apie namo baigtumą iki 2014 m. gruodžio 31 d. jie buvo pateikę 2017 m. balandžio 10 d. lokalinėje sąmatoje, kurios tuo metu mokesčių administratorius visiškai nevertino. Šioje lokalinėje sąmatoje pareiškėjai užfiksavo 66 proc. gyvenamojo namo baigtumą iki 2014 m. gruodžio 31 d., tačiau mokesčių administratorius vertino tik 100 proc. namo baigtumą ir tokius skaičiavimus grindė UAB „Sistela“ skaičiavimais, kuriems paneigti pareiškėjai buvo pateikę kvalifikuotos specialistės L. G. atliktus skaičiavimus. Pareiškėjai nurodo, kad L. G. skaičiavimai paneigė mokesčių administratoriaus ankstesnius skaičiavimus, dėl to MGK gražino mokesčių administratoriui iš naujo įvertinti pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus ir iš naujo atlikti patikrinimą. Pareiškėjai nurodo, kad gyvenamojo namo kadastrinių matavimų byla buvo sudaryta 2016 m., mokestinis patikrinimas apima laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., t. y. 2014 m. gruodžio 31 d. dar nebuvo nustatytos statybos elementų kainos, kurios buvo nustatytos 2015–2016 m., dėl to mokesčių administratoriaus pateikti duomenys apie VĮ Registrų centro statybinių darbų atkūrimo vertę 2016 m. kainomis ir UAB „Sistela“ atliktus statybinių darbų paskaičiavimus 2015 m. kainomis negali būti pagrindas skaičiuoti pareiškėjų šeimai priklausančio gyvenamojo namo 66 proc. dalies, egzistavusios 2014 m. gruodžio 31 d., vertę, nes mokesčių administratorius statybos darbų kainoms apskaičiuoti naudoja laikotarpius, kurie neturi jokios sąsajos su pareiškėjų 2010–2014 m. atliktais 66 proc. gyvenamojo namo dalies statybos darbais.

39. Kadangi administracinėje byloje buvo ginčijama mokesčių administratoriaus nustatyta 66 proc. dalies gyvenamojo namo statybos vertė, pareiškėjai šioms aplinkybėms nustatyti prašė teismo skirti ekspertizę, tačiau teismas atsisakė skirti ekspertizę, motyvuodamas tuo, kad mokestinis ginčas trunka ilgai. Pareiškėjai pažymėjo, kad ne dėl jų kaltės mokestinis patikrinimas truko nuo 2015 m. iki 2018 m. Pareiškėjų teigimu, administracinės bylos nagrinėjimo eigoje skirta ekspertizė yra savarankiška įrodymų rūšis ir teismas, atsisakęs tenkinti pareiškėjų prašymą dėl ekspertizės skyrimo, pažeidė pareiškėjų teisę savo skundo reikalavimus grįsti oficialiu įrodymu – ekspertizės išvada. Pareiškėjai nurodo, kad administracinę bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, jų objektyviai ir visapusiškai neištyrė, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, rėmėsi prieštaringais administracinėje byloje esančiais įrodymais, neskyrė ekspertizės ir taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą.

40. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

41. Atsakovas pažymi, kad buvo atliktas pareiškėjų operatyvus patikrinimas, kurio metu nustatyta, jog pareiškėjų 2011–2014 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas ir patirtoms išlaidoms (namo statybai ir vartojimo išlaidoms) pareiškėjai panaudojo kitas iš nenustatytų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, t. y. mokesčių mokėtojai nevykdė arba netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius. Nustačiusi šias aplinkybes, VMI, taikydama MAĮ 70 straipsnio nuostatas, pagrįstai atliko patikrinimą. Iš bylos medžiagos matyti, jog VMI, pagal įvertinimą apskaičiuodama pareiškėjų GPM bazę, naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. Klaipėdos AVMI patikrinimo metu remdamasi VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (apie gautas su darbo santykiais susijusias pajamas ir kitas išmokas, turimą VĮ Registrų centras informaciją apie pareiškėjų vardu registruotą nekilnojamąjį turtą), iš Lietuvos komercinių bankų gauta informacija, pareiškėjų paaiškinimais bei kita patikrinimo metu surinkta informacija, apskaičiavo pareiškėjų 2011–2014 m. gautas pajamas ir patirtas išlaidas.

42. Pareiškėjai teigia, kad S. P. turėjo finansines galimybes duoti sūnui 25 000 Lt. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų apie S. P. padovanotas pinigines lėšas. Tai, kad gyventoja neprivalėjo pateikti vienkartinės deklaracijos, neįrodo dovanos gavimo fakto. Tokios pozicijos laikosi ir teismai. Komisija 2018 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. S-76(7-45/2018) pažymėjo, kad Klaipėdos AVMI, atlikusi išsamią S. P. pajamų ir išlaidų analizę nuo 1993 m., pagrįstai konstatavo, kad S. P. neturėjo finansinių galimybių perduoti pareiškėjui 25 000 Lt, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti S. P. dovanotos sumos.

43. Dėl vartojimo išlaidų 2004–2010 m. atsakovas nurodė, jog patikrinimo metu pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidos buvo nustatytos pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutines namų ūkio su vaikais nario vartojimo išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie sudarytų prielaidas mažinti Lietuvos statistikos departamento nurodytus duomenis, nustatyta, kad pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidos 4 asmenų šeimai 2004–2010 m. laikotarpiu sudarė 109 235 Lt. Atsakovo teigimu, vidutinės vartojimo išlaidos sumažintos išlaidų alkoholiui ir tabakui suma, kiekvienam namų ūkio nariui priskirta 1/6 būsto išlaikymo ir apstatymo išlaidų suma. Komisija pažymėjo, kad mokesčių administratorius, nustatydamas pareiškėjų 2004–2010 m. vartojimo išlaidas, statistiniais duomenimis rėmėsi ne mechaniškai, o koreguodamas juose nurodytus dydžius jų naudai, atsižvelgiant į jų mokesčių administratoriui pateiktuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, turinčias įtaką išlaidų apskaičiavimui, t. y. kad šeima neturėjo išlaidų alkoholiui ir tabakui, bei į tai, kad nuo 1991 m. gyveno su pareiškėjos tėvais viename būste, taupė buičiai skiriamas pinigines lėšas.

44. Dėl namo statybos išlaidų atsakovas pažymėjo, kad gyvenamojo namo statybos išlaidos nustatytos išvedus visų informacijos šaltinių vidurkį ir vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, nustatyta statybai panaudotų medžiagų ir gaminių įsigijimo bei mašinų ir mechanizmų darbo išlaidų vertė – 165 882 Lt. Komisija konstatavo, jog nėra jokių objektyvių priežasčių ir įrodymų, suteikiančių galimybę sutikti su pareiškėjų teiginiais dėl ženkliai mažesnių pareiškėjų 2004–2010 m. pragyvenimo išlaidų ir jų sumažinimo 40 proc.

45. VMI pažymėjo, kad pareiškėjai, siekdami objektyviai ir per kuo trumpesnį laiką išspręsti ginčą, privalėjo laikytis MAĮ 40 straipsnyje numatytų mokesčių mokėtojo pareigų ir pateikti visus papildomus dokumentus bei įrodymus, galinčius turėti įtakos jų mokestinės prievolės dydžiui. Iš bylos medžiagos matyti, kad patikrinimo metu jie pateikė 1998 m. birželio 3 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. B-98/06/06-4 kopiją, kurioje nurodyta, kad R. P. J. G. pardavė 290 vnt. UAB „Braduva“ (įmonės kodas 140699114) paprastųjų vardinių akcijų už nominalią vertę – 29 000 Lt sumą. Sutarties kopijoje nurodyta, kad pirkėjas už akcijas sumokėjo prieš pasirašant sutartį. Pareiškėjas UAB „Braduva“ akcijų įsigijimo dokumentų nepateikė. Pagal VMI turimus duomenis nustatyta, kad UAB „Braduva“ buvo įsteigta 1993 m. gegužės 31 d., jai bankrutavus buvo likviduota, iš mokesčių mokėtojų registro išregistruota 2003 m. spalio 3 d. Kadangi pareiškėjas akcijų įsigijimo dokumentų nepateikė, mokestinio patikrinimo metu pagrįstai konstatuota, kad jis paprastąsias UAB „Braduva“ vardines akcijas įsigijo ne anksčiau kaip 1993 m. gegužės 31 d. ir už ne mažesnę nei nominali akcijų vertė kainą.

46. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad į išlaidas nepagrįstai įtraukta 32 159 Lt suma, kurią pareiškėjai sumokėjo įsigydami automobilį, ir nurodo, jog pareiškėjai nepateikė minėto automobilio įsigijimo kainą patvirtinančių dokumentų ir įrodymų, tačiau paties įsigijimo fakto neneigia. Mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti automobilio įsigijimo kainą, pasinaudojo VšĮ „Emprekis“ duomenų bazės duomenimis ir nustatė, kad vidutinė transporto priemonės Jeep Grand Cherokee kaina Lietuvoje pardavimo metu, t. y. 2007 m. liepos mėn., sudarė 32 159 Lt, o įsigijimo metu, t. y. 2005 m. birželio 16 d., – 56 212 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 6 d. pateiktose pastabose nurodė, kad 2005 m. įsigijo automobilį Jeep Grand Cherokee, kuris buvo daužtas ir techniškai netvarkingas, ir kad 56 212 Lt nemokėjo, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, buvo pripažinta, kad pareiškėjas minėtą automobilį įsigijo už tokią pačią kainą, už kurią ir pardavė.

47. Dėl pareiškėjų pageidavimo skirti ekspertizę, kuri nustatytų gyvenamojo namo statybos vertę, atsakovas mano, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, mokestinis ginčas tęsiasi pakankamai ilgą laiką, todėl pareiškėjai turėjo visas galimybes ir sąlygas inicijuoti statybos darbų vertės apskaičiavimo ekspertizę, tačiau iki bylos nagrinėjimo teisme šia teise nepasinaudojo. Nenustatyta, kad pareiškėjų skunduose nurodyti informacijos šaltiniai laikytini nepatikimais. Informacijos šaltiniai atspindi ginčui aktualų laikotarpį, duomenis pateikė kompetentingi subjektai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 48. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos AVMI 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. (6.5)FR0682-361 ir 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. (6.5)FR0682-362, VMI 2019 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 68-15 ir 2019 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 68-16 bei MGK 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. S-55(7-31/2019) ir 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. S-54(7-30/2019) teisėtumo ir pagrįstumo.

49. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu atmetė pareiškėjų skundus kaip nepagrįstus. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia argumentais, kuriuos jie buvo nurodę skunduose pirmosios instancijos teismui. Ginčas šioje byloje vyksta dėl pareiškėjo R. P. motinos S. P. pareiškėjui dovanotos 25 000 Lt sumos realumo (pareiškėjų nuomone, jų 2004–2010 m. pajamos turėtų būti padidintos šia suma), dėl pareiškėjų statyto namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), statybos išlaidų dydžio (pareiškėjų nuomone, jis buvo apskaičiuotas remiantis netinkamais (nepakankamai tiksliais) duomenimis), dėl pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidų 2004–2010 m. ir 2011 – 2014 m. dydžio (pareiškėjų nuomone, šis dydis turi būti mažinamas) ir dėl pareiškėjų šeimos pajamų 2004–2010 m. nustatymo pagrįstumo (pareiškėjų nuomone, dalis jų gautų pajamų nepagrįstai nebuvo įtraukta į pareiškėjų 2004–2010 m. gautas pajamas).

50. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

51. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius (MAĮ 70 str. 2 d.). Ši tvarka yra nustatyta VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse (toliau – ir Taisyklės).

52. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013; 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015; 2016 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016).

53. Atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais apskaičiavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad MAĮ 70 straipsnio 1 dalies norma yra skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo ir teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių vertinimo kriterijų. Tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-603/2007; 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2491/2011; 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-45-438/2015).

54. Kadangi pareiškėjai nepateikė mokesčių administratoriui neginčytinų duomenų, patvirtinančių, kokiomis pajamomis jie dengė patirtas išlaidas, mokesčių administratorius taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir apskaičiavo pareiškėjams priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal jo atliktą įvertinimą, pritaikęs Taisyklių 6.3.6 punkte numatytą ekonominių modelių metodą ir Taisyklių 6.3.3 punkte numatytą išlaidų metodą.

55. Pareiškėjai tvirtina, jog S. P. turėjo finansines galimybes padovanoti pareiškėjui 25 000 Lt, o mokesčių administratorius nevertino aplinkybės, jog S. P. galėjo turėti santaupų užsienio valiuta. Atkreiptinas dėmesys, jog VMI, atlikdama mokestį patikrinimą pareiškėjų atžvilgiu, įvertino S. P. pajamų ir išlaidų analizę nuo 1993 m., nurodė, kad S. P. santaupomis galėjo turėti talonų, kuriuos iškeitusi į litus galėjo turėti ne daugiau kaip 3 100 Lt, tačiau neįvertino, kokias pajamas ji turėjo ar galėjo turėti iki 1993 m., taip pat iš esmės nepagrindė padarytos išvados, kad S. P. negalėjo turėti santaupų užsienio valiuta. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nepakako įvertinti tik S. P. pajamas, gautas pensijos gavimo laikotarpiu. VMI turėjo įvertinti individualią S. P. situaciją ir jos realias finansines galimybes perduoti pareiškėjui R. P. 25 000 Lt, atsižvelgiant ne tik į laikotarpį, kai ji gavo pensiją, bet ir į laikotarpį, kai ji gavo pajamas iš savo darbinės veiklos, taip pat turėjo įvertinti ir byloje esantį įrodymą – S. P. patvirtinimą, kad ji savo sūnui R. P. padovanojo 25 000 Lt.

56. Pareiškėjai tiek skunduose pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde iš esmės sutinka, kad iki 2014 m. gruodžio 31 d. gyvenamojo namo baigtumas sudarė 66 proc., tačiau ginčija mokesčių administratoriaus pasirinktus duomenų šaltinius, nustatant 66 proc. gyvenamojo namo statybos išlaidų dydį. Kadangi pareiškėjai pateikė tik dalį gyvenamojo namo statybos išlaidas patvirtinančių dokumentų, VMI, apskaičiuodama gyvenamojo namo medžiagų ir gaminių sąnaudų bei mašinų ir mechanizmų darbo išlaidų vertę, taikė Taisyklėse numatytą ekonominių modelių metodą ir rėmėsi šiais šaltiniais:

VĮ Registrų centro duomenimis, UAB „Sistela“ duomenimis, VMI duomenų bazės duomenimis (gyventojų A, B, C gyvenamųjų namų pirkimo–pardavimo sandorių duomenimis), pareiškėjų pateiktų bendrųjų statybos ir apdailos darbų lokalinių sąmatų, kurias parengė L. G., duomenimis. Pareiškėjai nesutinka, kad, apskaičiuojant namo statybos išlaidų vertę, buvo atsižvelgta į VĮ Registrų centro ir UAB „Sistela“ duomenis. Jų nuomone, nevertinant VĮ Registrų centro ir UAB „Sistela“ duomenų, o vertinant VMI duomenų bazės duomenis (gyventojų A, B, C gyvenamųjų namų pirkimo–pardavimo sandorių duomenis), 100 proc. baigtumo gyvenamojo namo medžiagų ir gaminių sąnaudų bei mašinų ir mechanizmų darbo išlaidų vertė turi sudaryti 216 562,67 Lt, o 66 proc. baigtumo išlaidų vertė – 142 931,36 Lt (216 562,67 Lt x 66 proc.).

Įvertinus mokesčių administratoriui pateiktus 2010 m. 6 757 Lt statybos išlaidas pagrindžiančius dokumentus, likusi 136 174,36 Lt išlaidų suma turėtų būti lygiomis dalimis paskirstyta nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir sudarytų 34 043,59 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors mokestinis patikrinimas apėmė laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., mokesčių administratorius vadovavosi VĮ Registrų centro 2016 m. statybos darbų vertės duomenimis ir UAB „Sistela“ skaičiavimais, atliktais, be kita ko, įtraukiant ir 2015 m. kainas.

Be to, VMI, apskaičiuodama gyvenamojo namo medžiagų ir gaminių sąnaudų bei mašinų ir mechanizmų darbo išlaidų vertę, rėmėsi kitų gyventojų VMI pateiktose deklaracijose pateiktais duomenimis, kuriuose nustatyti gyvenamųjų namų pirkimo–pardavimo sandoriai ir deklaruotos statybos išlaidos. VMI, lygindama pareiškėjų ir kitų gyvenamųjų namų statybos išlaidas, vertino Klaipėdos r. parduotų gyvenamųjų namų pirkimo–pardavimo sandoriuose nurodytas kainas, kurios, teisėjų kolegijos nuomone, labiausiai atitinka pareiškėjų statyto gyvenamojo namo atvejį.

VMI nenurodė, kodėl šių duomenų, kurie realiausiai parodo pareiškėjų turėtas gyvenamojo namo statybos išlaidas, nepakako įvertinti pareiškėjų statomo namo medžiagų ir gaminių sąnaudų bei mišinių ir mechanizmų darbo išlaidų statybų vertę. Mokesčių administratoriui nepagrindus, kodėl buvo pasirinktas būtent toks išlaidų skaičiavimo būdas, kuris iš esmės lėmė išlaidų paskaičiavimą pareiškėjų nenaudai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju gyvenamojo namo medžiagų ir gaminių sąnaudų bei mašinų ir mechanizmų darbo išlaidos buvo paskaičiuotos netinkamai, be to, išlaidų apskaičiavimo neaiškumai turi būti vertinami pareiškėjų naudai.

57. Mokesčių administratorius, turėdamas nepakankamai informacijos (duomenų) apie pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas, siekdamas atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, taikė Taisyklėse numatytą išlaidų metodą. Taisyklių 16 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų Taisyklių X dalyje nurodytų informacijos šaltinių. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį (Taisyklių 6.2 p.). Pažymėtina, jog nors pareiškėjai mokesčių administratoriui nepateikė objektyvių įrodymų apie visas jų turėtas vartojimo išlaidas, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas, naudodamasis ir vertindamas Lietuvos statistikos departamento informaciją apie vidutines vartojimo išlaidas vienam namų ūkio nariui per mėnesį, privalėjo įvertinti individualias, su pareiškėjais susijusias aplinkybes, t. y. aplinkybes, kad jie taupė lėšas namo statybai, taip pat dėl kilusios ekonominės krizės, pardavė butą, kuriame gyveno, namo statybos metu gyveno pas pareiškėjos tėvus, su kuriais vedė bendrą ūkį ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjų vartojimo išlaidas mokestinio patikrinimo metu, neatsižvelgė į visas individualias pareiškėjų šeimos aplinkybes, taigi neįrodė, kad pareiškėjų vartojimo išlaidos atitiko Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutines namų ūkio su vaikais vartojimo išlaidas ir kad jos negalėjo būti mažinamos dėl pareiškėjų nurodytų aplinkybių.

58. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Kita vertus, mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas turi būti priimtas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003; 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013; 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-715-556/2021).

59. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šioje administracinėje byloje mokesčių administratoriaus atlikti GPM apskaičiavimai nebuvo tinkamai motyvuoti ir pagrįsti įrodymais, nebuvo įvertintos visos reikšmingos pareiškėjų nurodytos aplinkybės, pareiškėjų patirtos išlaidos buvo skaičiuojamos pareiškėjų nenaudai, esant galimybei skaičiuoti jas pareiškėjams palankesniu būdu. Byloje nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, pagal MAĮ 3 straipsnio 5 dalį, visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai, be to, mokesčių teisėje, kaip vienas iš pagrindinių šios teisės taikymo principų, yra įtvirtinta mokesčių administratoriui privaloma pareiga vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais (MAĮ 8 str. 3 d.). Įvertinusi visas byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad mokesčių administratorius neįvykdė pareigos, numatytos MAĮ 67 straipsnyje, t. y. nesurinko pakankamai duomenų pagrįsti, jog pareiškėjų 2011–2014 metais patirtos išlaidos viršijo jų gautas pajamas, o pareiškėjai nurodė pakankamai reikšmingų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą abejoti mokesčių administratoriaus atliktų GPM apskaičiavimų pagrįstumu.

60. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kadangi padarė neteisingą išvadą, jog mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjams apskaičiavo GPM ir su juo susijusias sumas. Pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjų skundai tenkinami ir ginčijami Klaipėdos AVMI, VMI ir Komisijos sprendimai panaikinami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų R. P. ir E. P. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų R. P. ir E. P. skundus patenkinti.

Panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5)FR0682-361, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5)FR0682-362, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 68-15, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 68-16, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. S-55(7-31/2019) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. S-54(7-30/2019).

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė