P-492-151-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P492-151/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02254-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.9; 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. D. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-903/2012 pagal pareiškėjos J. D. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys V. B., N. R., R. M.).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja J. D. skundu (I t., b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Alytaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 26 d. raštą Nr. 4-119-(1.28.); 2) panaikinti Alytaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. balandžio 3 d. raštą Nr. 4-202-(1.28.); 3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2010 m. liepos 8 d. raštą Nr. 3B-(7.5)-D-5l3/2-710; 4) įpareigoti Tarnybą per Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje (toliau – ir Tvarka) arba teismo nustatytą terminą atkurti nuosavybės teises natūra į visą 0,3114 ha žemės sklypą, esantį Veisiejų g. (duomenys neskelbtini), Druskininkuose, vienai pareiškėjos motinai – A. K..

Paaiškino, kad Alytaus apskrities viršininko sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo patvirtina, kad B. K. ir pareiškėjos motina A. K. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į tokį patį žemės kiekį, t. y. į 1,7129 ha, B. K. nuosavybės teisės natūra atkurtos į 0,6796 ha; A. K. nuosavybės teisės natūra atkurtos į 0,0825 ha žemę. Pažymėjo, jog Alytaus apskrities viršininko administracija nurodė, kad nuosavybės teisės natūra į ginčo žemę B. K. ir A. K. bus atkuriamos proporcingai likusiam grąžinti žemės kiekiui, neatsižvelgiant į 1996 m. rugsėjo 13 d. Alytaus apskrities valdytojo administracijos sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo Nr. 15-160 ir Nr. 15-159 bei Alytaus apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 15-760 dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkreipė dėmesį, kad tokiu būdu atkūrus nuosavybės teises natūra į sklypą Veisiejų g. (duomenys neskelbtini), Druskininkuose, B. K. nuosavybės teisės natūra būtų atkurtos į 0,8060 ha, A. K. – į 0,2675 ha, todėl B. K., turinčiam teisę atkurti nuosavybės teises į tokį patį žemės kiekį kaip ir A. K., nuosavybės teisės natūra butų atkurtos į daugiau kaip tris kartus didesnį žemės kiekį. Todėl tokia atsakovo pozicija pažeidžia pareiškėjos, kaip A. K. teisių perėmėjos, teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėjos manymu, nuosavybės teisės natūra į 0,3114 ha žemės sklypą, esantį Veisiejų g. (duomenys neskelbtini), Druskininkuose, turi būti atkurtos vienai A. K., kurios teisių perėmėja yra pareiškėja. Teigė, kad tokiu būdu B. K. nuosavybės teisės natūra būtų atkurtos į 0,6796 ha, o A. K. – į 0,3939 ha, o toks sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo B. K. teisių perėmėjų teisių nepažeistų, nes B. K. nuosavybės teisės natūra jau dabar atkurtos į beveik dvigubai didesnį plotą.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu (I t., b. l. 44–46) prašė ginčijamus sprendimus palikti nepakeistus ir pareiškėjos skundo netenkinti. Pažymėjo, kad nesant pretendentų susitarimo dėl natūra grąžinamų 0,3114 ha žemės sklypo dalių, šis žemės sklypas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir Tvarkos 106 punktą turi būti grąžintas B. K. ir A. K. bendrosios nuosavybės teise.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 24 d. sprendimu (II t., b. l. 36–46) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi administracinėje byloje (Nr. I-498-428/2008, A146-500/2010) nustatytomis aplinkybėmis (kad B. K. atkurtos nuosavybės teisės į žemę perduodant nuosavybėn neatlygintinai 0,4321 ha žemės sklypą, esantį Veisiejų g. (duomenys neskelbtini), Druskininkuose, taip pat, atsakovo veiksmai parengiant sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir plotų nustatymo 2008 m. vasario 13 d. ir 2008 m. gegužės 7 d. aktus ir jų grafinius priedus, bei sprendimai (2008 m. balandžio 11 d. Nr. 4-217-(1.28) ir 2008 m. birželio 20 d. Nr. 4-369-(1.28)), yra pagrįsti bei teisėti) ir atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalį, padarė išvadą, kad aplinkybės, ar pagrįstai ir teisėtai B. K. atkurtos nuosavybės teisės į žemę perduodant nuosavybėn neatlygintinai 0,4321 ha žemės sklypą, esantį Veisiejų g. (duomenys neskelbtini), Druskininkuose, nagrinėjamoje byloje nevertinamos. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei remdamasis teisės aktais, teismas padarė išvadą, kad Alytaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 26 d. raštas Nr. 4-119-(1.28.), Alytaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. balandžio 3 d. raštas Nr. 4-202-(1.28.), Tarnybos 2010 m. liepos 8 d. raštas Nr. 3B-(7.5)-D-5l3/2-710 yra teisėti bei pagrįsti.

Pareiškėja apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė. Teismas vadovavosi Tvarkos 106 punktu ir pažymėjo, kad Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. V 35-765 „Dėl grąžinamų natūra ir perduodamų neatlygintinai žemės sklypų Druskininkų mieste planų tvirtinimo“, patvirtintas 0,3114 ha žemės sklypas Druskininkų mieste yra J. K. vaikų B. K., J. K. ir O. Š. iki nacionalizacijos valdytoje žemėje. Pažymėjo, kad 2008 m. vasario 13 d. surašytas žemės sklypo ribų nustatymo aktas, dėl kurio teisėtumo pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartyje. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pareiškėjai atsakyme teisingai nurodė teisės aktą, reglamentuojantį ginčo santykį. Teismas akcentavo, kad Tarnyba dar nėra priėmusi sprendimo atkurti nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą. Tesimas vertino, kad tik toks sprendimas pareiškėjai sukels teisines pasekmes, ir jį pareiškėja galės ginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjos 2003 m. kovo 27 d. bei 2007 m. kovo 28 d. prašymai dėl valios pakeitimo buvo gauti pasibaigus įstatymu nustatytiems terminams (po 2003 m. balandžio 1 d.), todėl pagrįstai nebuvo vertinami.

II. Pareiškėja J. D. 2012 m. gegužės 4 d. bei 2012 m. gegužės 7 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismu išsiuntė prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje.

Prašymai atnaujinti procesą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, turėjusį įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Paaiškina, kad teismas padarė išvadą, jog pareiškėjos 2003 m. kovo 27 d. bei 2007 m. kovo 28 d. prašymai dėl valios pakeitimo buvo gauti pasibaigus įstatymu nustatytiems terminams. Paaiškina, kad nors tiesiogiai ir nenurodė, teismas pritaikė iki 2012 m. vasario 1 d. galiojusios Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcijos nuostatas. Pažymi, kad skelbiant teismo nutartį, aktuali buvo nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija, kurioje įstatymų leidėjas pakeitė ankščiau galiojusias šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatas, susijusias su šioje teisės normoje nustatytu terminu – 2003 m. balandžio 1 d., kuris, pareiškėjos vertinimu, nuo 2012 m. vasario 1 d. nebetaikytinas.

2. Paaiškina, kad B. K. ir pareiškėjos motina A. K. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į tokį patį žemės kiekį, t. y. į 1,7129 ha, B. K. nuosavybės teisės natūra atkurtos į 0,6796 ha; A. K. nuosavybės teisės natūra atkurtos į 0,0825 ha žemę. Nurodo, kad atkūrus nuosavybės teises natūra į sklypą Veisiejų g. (duomenys neskelbtini), Druskininkuose, B. K. nuosavybės teisės natūra būtų atkurtos į 0,8060 ha, o A. K. – į 0,2675 ha, todėl B. K., turinčiam teisę atkurti nuosavybės teises į tokį patį žemės kiekį, kaip ir A. K., nuosavybės teisės natūra būtų atkurtos į daugiau kaip tris kartus didesnį žemės kiekį, o tai, pareiškėjos vertinimu, pažeidžia jos teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

3. Teigia, kad 2003 m. kovo 27 d. bei 2003 m. kovo 28 d. prašymuose tinkamai ir įstatyme nustatytais terminais išreiškė valią atkurti nuosavybės teises natūra, nes atsakovui dėl tokio prašymo pateikimo tinkamumo niekada nekilo abejonių, atsakovas nuo pat prašymo pateikimo momento nuosekliai ir pagrįstai laikė pareiškėją laiku valią pakeitusia pretendente.

4. Paaiškina, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, be jokio tyrimo, atsakovo atstovei teismo posėdyje tik parodžius kažkokį voko nuorašą, baigė nagrinėti apeliacinį skundą ir priimtą nutartį grindė nauju argumentu, kad pareiškėja yra praleidusi terminą valiai pakeisti. Teigia, kad taip Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nepateikė pagrįstų motyvų dėl apeliacinio skundo esmės, vadinasi nutartis yra be motyvų ir tai taip pat sudaro pagrindą atnaujinti procesą byloje.

5. Akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjos apeliacinį skundą vien tuo motyvu, kad pareiškėja praleido terminą pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pažeidė ir nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusias (2012 m. vasario 6 d. nutarties priėmimo metu galiojusias) Atkūrimo įstatymo nuostatas, pagal kurias net iki 2012 m. birželio 1 d. piliečiai gali pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Teigia, kad aptartas neteisėtas ir nepagrįstas motyvas apskritai užkerta pareiškėjai kelią atkurti nuosavybės teises į naujai suformuotą nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypą.

6. Nurodo, kad proceso atnaujinimas šioje byloje yra aktualus ir vieningos teismų praktikos formavimui.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. B., N. R. ir R. M. atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Paaiškina, kad nesutinka su pareiškėjos nuomone, jog nuosavybės teisės natūra į 0,3114 ha žemės sklypą, esantį Veisiejų g. (duomenys neskelbtini), Druskininkuose, turi būti atkurtos vienai A. K.. Taip pat nesutinka su tuo, kad pareiškėja tinkamai ir įstatyme nustatytais terminais išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, pateikdama 2003 m. kovo 27 d. ir 2003 m. kovo 28 d. prašymus atsakovui. Paaiškina, kad pareiškėja neatsižvelgia į tai, jog atsakovas klaidingai vertino nurodytus pareiškėjos prašymus, t. y. nepagrįstai laikė, kad šie pareiškėjos prašymai yra paduoti tinkamu terminu. Akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ne vien motyvu, kad pareiškėja praleido terminą valiai pakeisti, bet ir visais kitais motyvais, nes nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais. Taip pat teigia, kad pareiškėja nepateikia jokių akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Mano, kad klaidingai pareiškėja traktuoja ir Atkūrimo įstatymo pataisas, nes jomis tik sudaryta galimybė asmenims, kurie anksčiau nustatytais terminais buvo išreiškę valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pakeisti šią valią taip, kad vietoje žemės grąžinimo natūra jiems būtų išmokėta piniginė kompensacija.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Prašymas atnaujinti procesą atmestinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Proceso atnaujinimo pagrindai išvardinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardintų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

Pareiškėja prašymu dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 bei 12 punktų pagrindu.

Prašyme atnaujinti procesą pareiškėja nurodo, kad Lietuvos vyriausiais administracinis teismas netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatą – tai yra padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, kuris sąlygojo neteisėtos nutarties priėmimą – t. y. prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu – jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimtoje nutartyje padarė išvadą, kad atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjos 2003 m. kovo 27 d. bei 2007 m. kovo 28 d. prašymai dėl valios pakeitimo buvo gauti pasibaigus įstatymu nustatytiems terminams (po 2003 m. balandžio 1 d.), todėl pagrįstai nebuvo vertinami. Iki 2012 m. vasario 1 d. galiojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcijoje be kita ko buvo numatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties šioje byloje priėmimo metu galiojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijoje nurodytos nuostatos nebeliko.

Nustatyta, kad šioje bylos ginčo dalykas buvo pareiškėjos, kaip A. K. teisių perėmėjos, teisė atkurti nuosavybes teises į visą 0,3114 ha žemės sklypą, esantį Veisiejų g. (duomenys neskelbtini), Druskininkuose, t. y. atkurti nuosavybės teises nesilaikant Tvarkos 106 punkte (šiuo metu 1061 p.) įtvirtintos taisyklės, kad jeigu pretendentai atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę nesusitaria dėl suformuoto natūra grąžinamo žemės sklypo dalių, žemėtvarkos skyriaus vedėjas natūra grąžinamos žemės sklypo dalis nustato proporcingai pagal kiekvienam bendraturčiui likusios grąžinti žemės plotą. Bylą nagrinėję pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai pareiškėjos skundą atmetė ir teisės jai vienai atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą nepripažino. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija akcentuoja, kad šioje byloje buvo vertinama pareiškėjos teisė atkurti nuosavybes teises į visą ginčo žemės sklypą, pareiškėjos pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nebuvo šios administracinės bylos ginčo dalyku, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada dėl pareiškėjos 2003 m. kovo 27 d. ir 2003 m. kovo 28 d. prašymų neturi prejudicinės galios. Be to, kaip teisingai pažymėjo tretieji suinteresuoti asmenys, nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijoje įtvirtinamomis nuostatomis tik sudaroma galimybė asmenims, kurie anksčiau nustatytais terminais buvo išreiškę valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pakeisti šią valią taip, kad vietoje žemės grąžinimo natūra jiems būtų išmokėta piniginė kompensacija, tuo tarpu aptariamu atveju yra aktualus valios pakeitimas pasirenkant nuosavybės teisių atkūrimo žemę grąžinant natūra būdą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusios Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos nuostatos ginčui netaikytinos, vadinasi neaktualus ir todėl nenagrinėtinas galimas šių teisės normų netinkamas aiškinimas bei taikymas.

Pareiškėja teigia, kad 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra be motyvų – ir tai yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu procesas administracinėje byloje atnaujinamas tada, kai priimtas procesinis teismo sprendimas yra be motyvų, o ne tada, kai pareiškėjas nesutinka su pateiktais teismo motyvais ar mano, kad motyvai turėjo būti kitokie. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsamiai, pateikdamas savo išvadoms pagrįsti atitinkamus argumentus, išnagrinėjo bylą ir priėmė motyvuotą teismo procesinį sprendimą, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu nėra.

Pareiškėja taip pat prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Tačiau nurodydama šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėja apskritai nepateikė jokių argumentų, galinčių patvirtinti, kad toks proceso atnaujinimo pagrindas egzistuoja (ABTĮ 157 str. 1 d. 5 p.), todėl teisėjų kolegija neturi galimybės įvertinti šio proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.

Taip pat įvertinus pareiškėjos prašymų dėl proceso atnaujinimo turinį teigtina, jog jame taip pat keliamas ir faktinių aplinkybių bei įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimas. Teisėjų kolegija nurodo, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo nagrinėti bylą iš esmės.

Apibendrindama padarytas išvadas ir nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėja nepateikė argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, todėl prašymas atnaujinti procesą atmestinas ir procesas administracinėje byloje Nr. AS63-903/2012 neatnaujintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. D. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso administracinėje byloje Nr. A63-903/2012 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys Dalia Višinskienė Virginija Volskienė