2020-02-19 Nr. AB-3612-3-62-3-02723-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eAS-149-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02723-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. B. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skundą pareiškėjas motyvavo tuo, kad nebuvo atsižvelgta į jo skundus dėl paūmėjusių kojos skausmų, nebuvo užtikrinta, kad būtų suteikta būtina traumatologo konsultacija, jam buvo nutrauktas nedarbingumas. Be to, gydytojas pataisos namų administracijai nepateikė dokumentų, kuriais remiantis A. B. būtų leidžiama miegoti ir ilsėtis pirmajame lovos aukšte, o pareigūnai taip pat nesiėmė jokių veiksmų, kad dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjui nereiktų kęsti nuolatinio skausmo. A. B. taip pat nurodė, kad jam 2018 m. rugsėjo 9 d. kreipusis dėl danties skausmo, odontologo pagalba buvo suteikta tik 2018 m. rugsėjo 18 d., o prašymas iki 2018 m. rugsėjo 18 d. nebuvo fiksuojami. Pareiškėjui susižalojus kojos pirštą, iš jo buvo tik pasijuokta. A. B. nurodė, kad jam ne tik laiku nebuvo teikiama medicininė pagalba, bet iš pareiškėjo buvo tyčiojamasi, su juo nepagarbiai elgiamasi, daromas psichologinis spaudimas ir keršijama dėl skundų rašymo. Pažymėjo, kad dėl neteisėtų atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Pravieniškių PN-AK administracijos, darbuotojų bei gydytojų veiksmų A. B. patyrė ne tik fizinę kančią, bet ir didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, atsirado baimių, pareiškėjas pasijuto pažemintas, jį pradėjo kankinti nemiga, A. B. dažnai skaudėjo galvą, jis tapo dirglus. Pareiškėjo nuomone, atsakovo atstovas yra atsakingas už tai, kad A. B. kalinti Pravieniškių PN-AK, nebuvo užtikrintos tinkamos teisės aktuose nustatytos kalinimo sąlygos.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi pareiškėjo A. B. skundą atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintas reguliavimas reiškia, jog administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, kaip tai yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso straipsnyje.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš to, jog Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojas neatsižvelgė į A. B. skundus dėl paūmėjusių kojos skausmų, nutraukė pareiškėjo nedarbingumą, taip pat A. B. nebuvo suteiktos odontologo paslaugos, nebuvo suteikta medicininė pagalba, susižalojus kojos pirštą. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų atlyginta neturtinė žala, kuri, jo teigimu, kilo dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo (neteikimo) Pravieniškių PN-AK.

Teismas pažymėjo, kad paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus reguliuoja Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Minėto įstatymo 13 straipsnis nustato, kad pacientas turi teisę į žalos, padarytos pažeidus jo teises teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimą. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad klausimas dėl žalos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, atlyginimo yra civilinės teisės reguliavimo dalykas, kadangi sveikatos priežiūros paslaugų teikimas negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu, o ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui. Teismas atkreipė dėmesį, kad Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, teismingumo taip pat laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.

Padaręs išvadą, kad A. B. skundas nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą administracinio teismo nagrinėjamų bylų dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, atlyginimo kategoriją, teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjo skundą atsisakė priimti. A. B. buvo išaiškinta, kad jis turi teisę dėl netinkamo gydymo paslaugų teikimo (neteikimo) kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Teismas pažymėjo, kad nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.

III. Pareiškėjas A. B. atskirajame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį panaikinti ir jo skundą priimti.

A. B. nurodo, kad reikalavimą dėl neturtinės žalos sieja su Pravieniškių PN-AK neteisėtais veiksmais, t. y. pataisos namų pareigūnų netinkamu elgesiu su pareiškėju, jį kaip nuteistąjį, diskriminuojant ir nesudarant tinkamų sąlygų gydytis po patirtos traumos, nesudarant galimybių miegoti ir ilsėtis lovos pirmajame aukšte, taip pat dėl pataisos namų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 196 punkto ir 197 punkto nuostatų nesilaikymo. Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad Pravieniškių PN-AK nevykdo įstatymų, reguliuojančių nuteistųjų teisę į gydymą.

A. B. atkreipia dėmesį, kad neturtinę žalą kildina ne iš to, kad jam kojos čiurna po 2017 m. gruodžio 23 d. įvykio buvo netinkamai gydoma, o dėl to, kad Pravieniškių PN-AK administracijos darbuotojai ir gydytoja iš jo tyčiojosi. Pareiškėjas buvo nugabentas į viešąją įstaigą (toliau – VšĮ) Kauno klinikinę ligoninę, kur jį apžiūrėjo budintis gydytojas ortopedas-traumatologas, buvo atliktas radiologinis tyrimas-rentgenograma, A. B. dešinės čiurnos sąnarys įmobilizuotas gipso langete, pareiškėjui paskirti priešuždegiminiai vaistai. A. B. nurodo, kad dėl kojos čiurnos gydymo VšĮ Kauno klinikinei ligoninei jokių pretenzijų neturi. A. B. budintis gydytojas ortopedas-traumatologas rekomendavo atvykti į VšĮ Kauno klinikinę ligoninę pakartotinei kontrolei, tačiau dėl Pravieniškių PN-AK pareigūnų ir Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojo netinkamo elgesio, t. y. pareiškėjo diskriminavimo dėl to kad jis yra nuteistasis, nebuvo sudaryta galimybė nuvykti į VšĮ Kauno klinikinę ligoninę konsultacijai, jam buvo nutrauktas nedarbingumas ir A. B. su vis dar po traumos skaudančia koja buvo priverstas dirbti. Pareiškėjas pasijuto pažemintas ir sumažėjo jo savivertė. Akcentuoja, kad diskriminuoti asmenį dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais draudžia ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucija bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnis.

Pareiškėjas pažymi, kad ne kartą nuo 2018 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į pataisos namų administraciją, išsakė skundus dėl jaučiamo stipraus danties skausmo, tačiau jo skundai nebuvo užfiksuoti ir tai buvo padaryta ne dėl A. B. kaltės, kadangi jis neturi nei teisės, nei galimybės pildyti nuteistųjų prašymų ir nusiskundimų žurnalo, o pataisos namai, tikėtina, aplaidžiai pildydami minėtąjį žurnalą, vėliau apsaugo save nuo atsakomybės.

Pareiškėjas akcentuoja, kad jo skunde taip pat yra pažymėta ir kita aplinkybė, dėl kurios jis mano, jog Pravieniškių PN-AK kalintiems asmenims neužtikrina tinkamų kalinimo sąlygų ir su elgiasi nuteistaisiais žiauriai bei nepagarbiai. Pažymi, kad 2019 m. birželio 24 d. susižalojo kojos pirštą, tačiau iš jo Pravieniškių PN-AK medicinos sesuo, dirbusi tą dieną, tik pasijuokė ir pareiškė, kad dabar Joninės ir ji turi pailsėti. Po šių žodžių užrakino duris ir A. B. neįsileido. Pareiškėjo nuomone, toks elgesys su nuteistuoju turi būti laikomas ne tik žeminančiu jo orumą, bet ir žiauriu. A. B. neabejoja, kad taip Pravieniškių PN-AK administracija, darbuotojai ir gydytojai keršija dėl jo rašytų skundų.

A. B. atkreipia dėmesį, kad dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, neteisėtų veiksmų jis patyrė ne tik fizinę kančią, bet ir didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, atsirado baimių, pasijuto pažemintas, pradėjo kankinti nemiga, pareiškėjui dažnai skauda galvą, jis tapo dirglus. A. B. yra įsitikinęs, kad atsakovas yra kaltas dėl to, kad jam kalint Pravieniškių PN-AK, nebuvo užtikrintos tinkamos teisės aktuose įtvirtintos kalinimo sąlygos. Pareiškėjas mano, kad būtent Lietuvos valstybė yra kalta, jog asmenys, atlikdami laisvės atėmimo bausmę, yra laikomi žiauriomis ir nežmoniškomis sąlygomis.

A. B. yra įsitikinęs, kad jo skundas dėl jame išdėstytų aplinkybių patenka į administracinio teismo kompetencijos ribas. Pažymi, kad patirtą neturinę žalą kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų (neveikimo), teisės aktų, reguliuojančių pataisos namų vidaus tvarkos taisyklių laikymąsi ir pareigūnų bei kitų valstybės tarnautojų etiką, normų nesilaikymo, dėl diskriminacinio elgesio jo, kaip nuteistojo, atžvilgiu ir kita, todėl mano, kad jo skundą turi nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo A. B. skundą, padarius išvadą, kad jis nenagrinėtinas teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsniuose. Aiškindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 23, 24, 33 ir 39 straipsnių nuostatas, kurios yra analogiškos naujos redakcijos to paties įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsnių nuostatoms, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1035-858/2017, 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, kad skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo, pareiškimo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant, ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-677-438/2019, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą).

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-631-492/2019, 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-108-520/2020, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia (be kita ko) valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos teismams.

Nustatyta, kad A. B. ginčija Pravieniškių PN-AK pareigūnų ir darbuotojų veiksmus dėl netinkamo atsižvelgimo į jo pretenzijas dėl sveikatos (paūmėjusio kojos skausmo), būtinos traumatologo konsultacijos suteikimo neužtikrinimo, nedarbingumo nutraukimo, dokumentų, kuriais remiantis pareiškėjas būtų galėjęs miegoti ir ilsėtis pirmajame lovos aukšte, pataisos namų administracijai nepateikimo, veiksmų nesiėmimo, kad A. B. nereiktų kęsti nuolatinio skausmo, delsimo suteikti odontologo paslaugas, prašymų nefiksavimo, tyčiojimosi, nepagarbaus elgesio, psichologinio spaudimo darymo ir keršijimo dėl skundų rašymo.

Taigi, neturtinės žalos atsiradimą jis kildina iš atsakovo atstovo darbuotojų veiksmų, susijusių su Pravieniškių PN-AK vidaus administravimo veikla, atliekama specialių bausmių vykdymo ir administracinės teisės normų nustatyta tvarka. Nors, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose, todėl dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų padarytos žalos atlyginimo klausimas nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą administracinių teismų nagrinėjamų bylų kategoriją, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad skunde pareiškėjas A.

B. neginčija jam suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų nesuteikimo ar suteiktų paslaugų kokybės. Kadangi pirmosios instancijos teismo nurodytose Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2015 m. gegužės 8 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-56/2015, 2013 m. lapkričio 26 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-110/2013, 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-69/2009, 2006 m. spalio 9 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-77/2006 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-745-556/2015, 2015 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-639-556/2015 ir 2014 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-492-376/2014 buvo konstatuota, kad tik ginčai, kilę dėl žalos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu ir jų kokybe, atlyginimo, yra civilinės teisės reguliavimo dalykas, todėl turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme, o kaip minėta, tokio ginčo A.

B. tiesiogiai nekelia, aukščiau nurodytomis nutartimis nagrinėjamu atveju neturėjo būti vadovaujamasi.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, netinkamai įvertino pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, todėl nepagrįstai jo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl turi būti panaikinta, o pareiškėjo A. B. skundo priėmimo klausimas turi būti perduodamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo A. B. skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius