A-143-1900-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1900/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00823-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 21; 15.2.3.2; 62 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Dainiui Jasui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus pataisos namams, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 1), kurį patikslino (b. l. 12), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. vasario 18 d. nutarimą Nr. 28-1-164; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) 2011 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 2S-762; 3) įpareigoti Vilniaus pataisos namus ir Kalėjimų departamentą panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 28-1-164 paskirtą drausminę nuobaudą; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 7 000 Lt, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, – 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad jis nesutinka su nutarimu, kuriuo jam buvo paskirta nuobauda –15 parų baudos izoliatoriuje, nes ji yra neteisėta bei nepagrįsta. Tvirtino, kad nuobauda jam buvo paskirta dėl to, jog 2011 m. vasario 15 d. apie 20.45 val. rankoje laikė mobilaus ryšio telefoną, nepakluso Vilniaus pataisos namų pareigūnų teisėtiems reikalavimams bei pasipriešino, tačiau su tuo jis nesutinka. Teigė, kad 2011 m. vasario 15 d. apie 20.45 val. buvo tualete, kai į Vilniaus pataisos namų kamerų tipo patalpą Nr. 16, kurioje tuo metu jis buvo, įėjo pareigūnai, o vienas pareigūnas (Vilniaus pataisos namų Vidaus tyrimų tarnybos vyr. inspektorius A. Ž.) įsiveržė į tualetą ir pargriovė jį nuo klozeto ant žemės, taip pažemindamas jo garbę bei orumą. Tik vėliau jis sužinojo, kad buvo apkaltintas, jog rankoje laikė mobilaus ryšio telefoną, o į kamerą įėjus pareigūnams nepakluso jų teisėtiems reikalavimams, pasipriešino ir išmetė mobilaus ryšio telefoną į kanalizaciją. Pažymėjo, kad šie faktai nepagrįsti, nes telefono, kurio laikymu buvo apkaltintas, niekas nematė, nes jo nebuvo. Pareiškėjas paminėtus neteisėtus veiksmus apskundė Kalėjimų departamentui, tačiau ši institucija neįsigilino į jo išdėstytus faktus ir, dangstydama Vilniaus pataisos namų pareigūnų neteisėtus veiksmus, nesistengė teisingai išnagrinėti jo skundą. Akcentavo, kad dėl nurodytų neteisėtų Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 10 000 Lt: dėl Vilniaus pataisos namų veiksmų jam buvo padaryta 7 000 Lt, o dėl Kalėjimų departamento – 3 000 Lt neturtinė žala, kurią jis ir prašė atlyginti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus pataisos namai atsiliepimu į skundą (b. l. 30–31) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Vilniaus pataisos namai nurodė, kad 2011 m. vasario 18 d. buvo priimtas nutarimas Nr. 28-1-164 dėl pareiškėjo nubaudimo už Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 110 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir 1 priedo 6 punkto reikalavimų pažeidimą. 2011 m. vasario 15 d. pareigūnai A. Ž. ir S. N. apie 20.45 val. užėję į kamerų tipo patalpą Nr. 16 pastebėjo nuteistąjį pareiškėją, rankoje laikantį šviečiantį mobiliojo ryšio telefoną. Pamatęs pareigūnus, pareiškėjas puolė į tualetą, bandydamas nuskandinti telefoną.

Jis nereagavo į pareigūnų nurodymus atiduoti draudžiamą daiktą ir priešinosi jėga. Nusiramino tik tada, kai mobilųjį telefoną jam pavyko nuskandinti tualete. Pareigūnai surašė tarnybinius pranešimus Nr. 43-1-220 ir Nr. 43-1-221. Pažymėjo, kad savo rašytiniame pasiaiškinime pareiškėjas kaltės nepripažino. Atkreipė dėmesį, kad rašytiniame pasiaiškinime, rašytame po įvykio, ir skunde teismui pareiškėjas nurodė skirtingas įvykio aplinkybes. Skunde teismui pareiškėjas teigė, kad tuo metu, kai užėjo pareigūnai, jis buvo tualete ir būtent ten įvyko konfliktas su pareigūnu, o po įvykio rašytame paaiškinime nurodė, kad užėję į kamerą pareigūnai pranešė, jog bus krata, ir išvedė pareiškėją uždaryti į laikinojo sulaikymo kamerą (boksą).

Vilniaus pataisos namų nuomone, pareiškėjo parodymų keitimas leidžia pagrįstai abejoti jo pateikiamos informacijos tikrumu. Tvirtino, kad, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo aplinkybes ir surinktą dokumentinę medžiagą, nutarimu pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų. Nuobauda paskirta teisėtai ir pagrįstai, yra adekvati padarytam nusižengimui. Taip pat nurodė, kad, pripažįstant reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos:

žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos, nepaaiškino, kaip apskaičiavo tariamos žalos dydį, nenurodė priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų. Teigė, kad administracija veikė tinkamai, pagal įstatymus ir nuteistajam nepadarė jokios žalos. Įvykio aplinkybės buvo tinkamai išnagrinėtos, užfiksuotas pareiškėjo pažeidimas, už kurį jam ir paskirta adekvati nuobauda.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, ir trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 37–39) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog Vilniaus pataisos namų direktoriaus paskirta nuobauda yra neteisėta, nepagrįstas. Pareiškėjo teiginys, kad „mobilaus telefono, kurio laikymu buvo apkaltintas, niekas nematė, nes jo nebuvo“, neatitinka tikrovės, nes mobilaus telefono egzistavimo faktą patvirtina į kamerų tipo patalpą Nr. 16 užėjusių ir mobilųjį telefoną atiduoti pareikalavusių Vilniaus pataisos namų pareigūnų 2011 m. vasario 15 d. tarnybiniai pranešimai Nr. 43-1-220 ir Nr. 43-1-221. Teigė, kad Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką.

Atsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, todėl naikinti sprendimo nėra pagrindo. Be kita ko, nurodė, kad, pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog sąvoka „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojo veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtaką asmens teisėms.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“, valstybei bylose dėl žalos atlyginimo atstovauja valstybės institucijos, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia tuo, kadangi, jo manymu, Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmai, siekiant atimti mobilaus ryšio telefoną, buvo neteisėti, dėl to Vilniaus pataisos namų direktorius nepagrįstai paskyrė nuobaudą, o Kalėjimų departamentas „nesistengė teisingai“ nagrinėti jo skundą, todėl jis patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją bei kitus nepatogumus.

Pažymėjo, jog pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepateikė jokių objektyvių, tai patvirtinančių įrodymų. Iš surinktos dokumentinės medžiagos matyti, kad nei Kalėjimų departamentas, nei Vilniaus pataisos namai pareiškėjo teisių nepažeidė, todėl neturtinė žala pareiškėjui nebuvo padaryta. Pagal CK VI knygos XXII skyriaus pirmo skirsnio nuostatas, pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltės. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau tokių įrodymų jis nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu (b. l. 84–87) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 28-1-164 ir Kalėjimų departamento 2011 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. 2S-762 teisėtumas ir pagrįstumas, taip pat dėl neteisėtų valstybinės valdžios institucijų aktų patirtos neturtinės žalos atlyginimas. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas ir su jo įgyvendinimu susiję lydimieji teisės aktai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168 „Dėl Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti kiekvienos pataisos įstaigos nuostatai, šių įstaigų lokaliniai teisės aktai. Teismas nurodė, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (Bausmių vykdymo kodekso 10 str. 1 d.).

Bendrąsias nuteistųjų teises reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnis, o specialiąsias – atskirų rūšių bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuojantys Bausmių vykdymo kodekso skyriai. Bausmių vykdymo kodekso šeštajame skyriuje įtvirtintos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės ir pareigos. Remiantis Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 dalimi, nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių. Teismas taip pat atsižvelgė į Bausmių vykdymo kodekso 110, 112 straipsnių, 1 priedo nuostatas.

Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 1, 2, 7, 8, 10 dalimis, 144 straipsnio 1 dalimi, 183 straipsnio 2, 3 dalimis, Taisyklių 205 punktu. Teismas įvertino Vilniaus pataisos namų pareigūnų A. Ž. 2011 m. vasario 15 d. tarnybinį pranešimą „Dėl drausmės pažeidimo“ Nr. 43-1-220 ir S. N. 2011 m. vasario 15 d. tarnybinį pranešimą „Dėl drausmės pažeidimo“ Nr. 43-1-221 bei šių asmenų parodymus teisme, pareiškėjo 2011 m. vasario 17 d. paaiškinimą. Teismas nustatė, kad Vilniaus pataisos namų direktorius, atsižvelgęs į pareiškėjo padaryto pažeidimo aplinkybes ir surinktą dokumentinę medžiagą, ginčijamu nutarimu paskyrė jam nuobaudą: uždarymą į baudos izoliatorių 15 parų.

Nesutikdamas su nutarimu, pareiškėjas su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamento direktorių, prašydamas panaikinti jam paskirtą nuobaudą. Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, Kalėjimų departamentas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad, Vilniaus pataisos namų pareigūnams pareikalavus atiduoti mobilųjį telefoną, pareiškėjas šio nurodymo nevykdė, puolė skandinti telefoną tualete ir pasipriešino telefoną bandantiems atimti pareigūnams. Tokiu savo elgesiu pareiškėjas pažeidė Bausmių vykdymo kodekso nuostatas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nesutinka nei su nutarimu, nei su sprendimu, motyvuodamas tuo, jog į Vilniaus pataisos namų kamerų tipo patalpą Nr. 16, kurioje tuo metu jis buvo, įėjo pareigūnai, o vienas pareigūnas (Vilniaus pataisos namų Vidaus tyrimų tarnybos vyr. inspektorius A.

Ž.) įsiveržė į tualetą ir pargriovė jį nuo klozeto ant žemės, taip pažemindamas jo garbę bei orumą. Tik vėliau jis sužinojo, kad buvo apkaltintas, jog rankoje laikė mobilaus ryšio telefoną, o į kamerą įėjus pareigūnams nepakluso jų teisėtiems reikalavimams, pasipriešino ir išmetė mobilaus ryšio telefoną į kanalizaciją. Tačiau, pareiškėjo teigimu, šie faktai nepagrįsti, nes telefono, kurio laikymu buvo apkaltintas, niekas nematė, nes jo nebuvo. Be kita ko, kaip matyti iš 2011 m. liepos 13 d. pareiškėjo paaiškinimo, jis tvirtino, kad 2011 m. vasario 15 d. ramiai atlikinėjo bausmę kamerų tipo patalpose Nr. 16, leisdamas laiką vaikščiodamas ir skaitydamas spaudą.

Atsidarius durims, užėjo pareigūnai, pažiūrėjo tvarką kameroje ir išėjo. Po 2–3 d. jam buvo atneštas nutarimas dėl tariamai kažkokio telefono turėjimo, kurio jis „akyse nėra matęs“. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi. Teismo nuomone, nurodytų teisės normų sisteminė analizė ir ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma suponuoja, kad pareiškėjas nesilaikė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos pareigos nuteistiesiems vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, 110 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyto draudimo naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis, taip pat 112 straipsnio 4 dalyje nustatyto draudimo turėti su savimi Bausmių vykdymo kodekso 1 priede nurodytų daiktų ir reikmenų (Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 6 p. nustatyto draudimo turėti garso, vaizdo įrašymo prietaisus, telefonus (jų dalis ir priedus) ir kitas elektroninio ryšio priemones).

Liudytojų parodymai yra nuoseklūs, atitinka iš karto po įvykio jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes. Teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti liudytojų parodymais, nenustatė jokių aplinkybių, leidžiančių tvirtinti, kad liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi. Pareiškėjas tiek savo pirminiame paaiškinime, tiek skunde teismui, tiek vėlesniame paaiškinime nurodė skirtingas aplinkybes, keitė savo paaiškinimus. Be to, pareiškėjas taip pat konkrečiai nenurodė, kokius neteisėtus veiksmus atliko Vilniaus pataisos namų pareigūnai jo kameros patikrinimo metu, kokius teisės aktus pažeidė paminėti pareigūnai, kokios pareiškėjo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti.

Todėl teismas konstatavo, kad nei Vilniaus pataisos namai, nei Kalėjimų departamentas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, veikė pagal galiojančių teisės aktų nuostatas. Tiek nutarimas, tiek sprendimas yra teisėti bei pagrįsti. Nutarimu nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagal įstatymą, nuobaudą paskyrė pareigūnas, turintis teisę skirti nuobaudą, paskirta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, adekvati padarytam pažeidimui. Sprendimas taip pat priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų, remiantis pateiktais įrodymais, jame išanalizuotos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jis pagrįstas teisės aktų nuostatomis, nurodyta apskundimo tvarka.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat pareiškė reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 7 000 Lt, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, – 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas vadovavosi ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.246–6.250 straipsniais, 6.271 straipsnio 1 dalimi. Teismas pabrėžė, jog turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala.

Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų jis patyrė 10 000 Lt dydžio neturtinę žalą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių patirtos žalos faktą, t. y. kad pareiškėjas dėl tariamai neteisėtų šių institucijų veiksmų patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, kad dėl to kreipėsi į pataisos namų psichologinę tarnybą ar sveikatos priežiūros tarnybą. Taigi byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių neturtinės žalos atsiradimo faktą.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos darbuotojų neteisėtos veikos ir žalos fakto. Nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento. Padarytos neturtinės žalos faktas nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais.

Remdamasis ištirtų byloje esančių rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas teismo posėdyje nenurodė jokių naujų aplinkybių, susijusių su jo skundo dalyku, nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių patirtos žalos faktą, teismas padarė išvadą, kad priteisti pareiškėjui 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės skunde ir teismo posėdyje nurodytais motyvais bei kitais motyvais nėra jokio – nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 92), kurį patikslino (b. l. 102), prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad byla buvo nagrinėjama paviršutiniškai, remiantis tik pataisos namų darbuotojų parodymais, o į jo parodymus neatsižvelgta. Niekas telefono pas jį nerado, telefono apskritai nebuvo, jis nieko neskandino klozete. Su juo siekiama susidoroti, todėl baudžia nepagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad jame yra pareikšti du tarpusavyje susiję reikalavimai: 1) reikalavimas dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos - uždarymo į baudos izoliatorių penkiolikai parų – pripažinimo neteisėta (ši nuobauda pareiškėjui paskirta jo skundžiamu Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011-02-18 nutarimu); 2) reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės 10 000 Lt dydžio neturtinę žalą. Kolegija pažymi, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo, be kita ko, jo yra siejamas su paminėtos nuobaudos paskyrimo tariamu neteisėtumu. Todėl šis reikalavimas laikytinas išvestiniu iš kolegijos išskirto pirmojo reikalavimo.

Pasisakydama dėl pirmojo pareiškėjo skundo reikalavimo, kolegija pažymi, jog jis pareiškėjo yra grindžiamas tuo, kad Vilniaus pataisos namų pareigūnai nepagrįstai jį apkaltino mobiliojo ryšio telefono turėjimu. Todėl (kalbant apie pirmąjį pareiškėjo skundo reikalavimą) nagrinėjamoje byloje yra keliamas ir ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu bylai yra reikšmingas fakto nustatymo, o ne teisės taikymo klausimas.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pirmiausia pažymi, kad administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje esančius įrodymus pagal taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnyje. Šioje teisės normoje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.). Taigi byloje esantys pareigūnų A. Ž. ir S. N. 2011 m. vasario 15 d. tarnybiniai pranešimai, paties pareiškėjo paaiškinimai bei teismo apklaustų liudytojų – paminėtų pareigūnų - parodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje administracinėje byloje ir įvertintini pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Pagal jas, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Aiškindama šias nuostatas, kolegija pažymi, kad nuoroda į būtinumą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai nagrinėti bylos aplinkybes, be kita ko, suponuoja galimybę teismui įvertinti įrodymus ir jų patikimumo aspektu. Pabrėžtina, kad tai yra būtina, teismui aptariant byloje esančių įrodymų tarpusavio prieštaravimus ir juos pašalinant. Todėl nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas, šalindamas byloje esančių įrodymų tarpusavio prieštaravimus, galėjo ir turėjo įvertinti šiuos parodymus ir patikimumo aspektu. Šiame kontekste pažymėtina, kad toks pirmosios instancijos teismo įrodymų įvertinimas nelaikytinas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytos taisyklės dėl neleistinumo suteikti įrodymams išankstinę galią pažeidimu.

Kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo padaryta jų analizė yra išsami ir visapusiška. Todėl, sutikdama su teismo šiuo klausimu pateiktais argumentais bei jų nekartodama, kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo šių įrodymų įvertinimo išvadomis. Tuo pačiu kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjas turėjo su savimi mobilųjį telefoną, nereagavo į pareigūnų nurodymus atiduoti draudžiamą daiktą ir priešinosi jėga. Bausmių vykdymo kodekso taikymo požiūriu, tai yra pakankamas pagrindas paskirti jam nuobaudą už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą (110 str. 1 d. 2 p. ir 2 d. 8 p., 112 str. 4 d., 142 str. 1 d. 4 p., 1 priedo 6 p.). Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl paminėtos nuobaudos pripažinimo neteisėta pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai. Kaip pažymėta aukščiau, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra išvestinis iš pirmojo, kolegijos aptarto ir pripažinto nepagrįstu reikalavimo dėl nuobaudos pripažinimo neteisėta. Todėl kolegija konstatuoja, kad ir šis skundo reikalavimas pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan