2022-05-26 Nr. AB-13795-3-61-3-01519-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2372-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01519-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.3;.22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos administracinių ginčų komisijai dėl uždelsto sumokėti darbo užmokesčio ir kitų susijusių išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija): 1) vidutinį darbo užmokestį per mėnesį už keturias dienas (viso 604,74 Eur); 2) 0,07 proc. delspinigių (viso 1,70 Eur); 3) 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 259 „Dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sudarymo“ pakeitimo“ laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2020 m. kovo 29 d. Komisijos nariu paskyrė pareiškėją. Vyriausybė 2020 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 278 „Dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sudarymo“ nuo 2020 m. kovo 30 d. sudarė Komisiją, į kurią pareiškėjo nepaskyrė. Taigi, pareiškėjo kadencija baigėsi 2020 m. kovo 29 d.

3. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo kadencija baigėsi 2020 m. kovo 29 d., pareiškėjas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 146 straipsniu, nurodė, jog jam darbo užmokestis ir visos kitos susijusios išmokos turėjo būti vėliausiai išmokėtos paskutinę jo darbo dieną, t. y. 2020 m. kovo 27 d., tačiau Komisija darbo užmokestį ir visas kitas susijusias išmokas sumokėjo (pervedė) tik 2020 m. kovo 31 d. Pareiškėjo teigimu, atsakovas uždelsė sumokėti darbo užmokestį ir visas kitas susijusias išmokas, todėl už keturias dienas priteistinos netesybos, kurias sudaro pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis už mėnesį, ir 0,07 proc. delspinigiai (DK 147 ir 219 straipsniai).

4. Be to, pareiškėjas pabrėžė, kad už priteistą sumą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnį nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo turėtų būti priteisiamos procesinės palūkanos.

5. Pareiškėjas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, t. y. Komisija, nėra viešojo administravimo subjektas, pareiškėjas nebuvo valstybės tarnautojas (įskaitant karjeros), jam netaikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – VTĮ), pareiškėjo įgaliojimai (kadencija) baigėsi ne VTĮ, o Vyriausybės nutarimo pagrindu, sudaro pagrindą išvadai, jog šiuo konkrečiu atveju nėra tarnybinio ginčo. Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo atveju vyrauja ne administracinis, o civilinis teisinis santykis, dėl ko galima spręsti, jog ginčo nagrinėjimas nėra priskiriamas administracinio teismo kompetencijai.

6. Atsakovas Komisija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovo teigimu, nei VTĮ, nei Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas nereglamentuoja atsiskaitymo su pareigūnais, tačiau minėtas reglamentavimas reiškia, jog dėl atsiskaitymo Komisijos nariams, šiems baigus eiti pareigas, DK normos negali būti taikomos atsietai nuo kitų teisės aktų, kurie specialiai reguliuoja specifinius pareigūnų veiklos aspektus.

8. Atsakovo nuomone, DK 147 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma, nes pareiškėjo, kaip Komisijos nario, kadencija baigėsi. Atsakovas, vadovaudamasis DK 147 straipsnio 2 dalimi ir 219 straipsniu, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju turi būti įvertintos tiek individualios faktinės aplinkybės, tiek kitų teisės aktų, reglamentuojančių Komisijos veiklą, normos, kurios sąlygojo tai, jog pareiškėjui atlyginimas už darbą ir su tuo susijusios išmokos buvo išmokėtos 2020 m. kovo 31 d. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pasibaigus įgaliojimų laikui, Komisijos nariai eina pareigas iki jie paskiriami kitai kadencijai arba iki paskiriami nauji nariai. LR Vyriausybės 2020 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 278, kuris įsigaliojo 2020 m. kovo 30 d., buvo patvirtinta nauja Komisijos sudėtis, todėl pareiškėjo paskutine darbo diena laikoma 2020 m. kovo 29 d. (sekmadienis) imtinai. Nauji Komisijos nariai buvo paskirti tik įsigaliojus minėtam LR Vyriausybės nutarimui.

9. Atsakovas akcentavo, kad šiuo atveju, nors atranka į Komisijos narius įvyko 2020 m. kovo 6 d. ir tuomet buvo aiškūs jos rezultatai, Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo paskelbtas karantinas. Dėl šios priežasties Vyriausybės planuotas darbas buvo dalinai sutrukdytas ir dar 2020 m. kovo 25 d. (paskutinė Vyriausybės posėdžio diena iki sekančio posėdžio, numatyto 2020 m. balandžio 1 d.) nebuvo aišku, ar Vyriausybė patvirtins naują Komisijos sudėtį.

10. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas skunde netinkamai aiškino jo, kaip pareigūno, darbo apmokėjimą reguliuojančius santykius. Tai, kad su pareiškėju buvo atsiskaityta tinkamai, patvirtina Komisijos vyriausiosios buhalterės 2020 m. gegužės 19 d. pranešimas, kuriame nurodyta, jog priėmus Vyriausybės 2020 m. kovo 25 d. nutarimą Nr. 278, buvo paruoštas Komisijos pirmininko 2020 m. kovo 27 d. įsakymas Nr. 3PE-61 „Dėl kompensacijos Lietuvos administracinių ginčų komisijos nariui J. K. už nepanaudotas kasmetines atostogas“. Tą pačią dieną buvo atlikti skaičiavimai dėl galutinio atsiskaitymo su pareiškėju. Atlikus paskaičiavimus, pranešimas buvo perduotas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Be pareiškėjo, skaičiavimai buvo atliekami dar 12 darbuotojų, kuriems darbo santykiai taipogi baigėsi 2020 m. kovo 29 d.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Valstybės piniginių išteklių srautams prognozuoti skirtos informacijos teikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 195, 48 punktą, kitą darbo dieną (2020 m. kovo 30 d.) iki 12 valandos, Valstybės iždui buvo pateikta mokėjimo paraiška darbo užmokesčio lėšoms gauti į Komisijos banko sąskaitą. Lėšos buvo gautos 2020 m. kovo 31 d. Gavus lėšas, jos tą pačią dieną buvo pervestos į J. K. asmeninę banko sąskaitą.

12. Atsakovo nuomone, tai, kad pervestos lėšos pareiškėjo sąskaitoje atsirado tik 2021 m. kovo 31 d., nėra pagrindas Komisijai taikyti DK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas ir apskaičiuoti netesybas. Be to, pareiškėjas neteisingai skaičiuoja vienos dienos darbo užmokestį.

II. 13.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 56,07 Eur netesybų ir 81 Eur bylinėjimosi išlaidų.

14.Teismas nustatė, kad Vyriausybės 2018 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 259 „Dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sudarymo“ pakeitimo“ nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2020 m. kovo 29 d. Komisijos nariu buvo paskirtas pareiškėjas. Vyriausybė 2020 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 278 „Dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sudarymo“ nuo 2020 m. kovo 30 d. sudarė kitą Komisiją, į kurią pareiškėjo nepaskyrė. Pastarasis Vyriausybės 2020 m. kovo 25 d. nutarimas, kuriuo paskirti nauji Komisijos nariai, įsigaliojo 2020 m. kovo 30 d. Komisija darbo užmokestį ir visas kitas susijusias išmokas pareiškėjui sumokėjo 2020 m. kovo 31 d.; tiksliau tariant, minėtą datą (2020 m. kovo 31 d.) lėšos atsirado pareiškėjo sąskaitoje.

15. Teismas pažymėjo, kad ši byla jau kartą buvo išnagrinėta iš esmės, t. y. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo J. K. skundą, 2020 m. liepos 3 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą atmesti, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) 2021 m. spalio 6 d. nutartimi, administracinėje byloje Nr. eA-1848-756/2021, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo savo nutartyje pateikė tam tikrus išaiškinimus, kurie pirmos instancijos teismui yra privalomi (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 148 straipsnio 2 dalis).

16. Teismui nekilo abejonių, kad ši byla yra teisminga būtent administraciniam teismui, o ne bendros kompetencijos teismams, todėl teismas sprendė, kad tenkinti pareiškėjo prašymą ir kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją dėl nagrinėjamos bylos rūšinio teismingumo klausimo išsprendimo nėra pagrindo. Be to, kaip matyti iš LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutarties, apeliacinės instancijos teismas nelaikė, kad ši byla būtų neteisminga administraciniam teismui.

17. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje svarbi aplinkybė, ar Komisija turėjo pareigą pilnai atsiskaityti su pareiškėju 2020 m. kovo 27 d., kaip teigia pareiškėjas, ar 2020 m. kovo 30 d., kaip teigia Komisija.

18. Teismas, atsižvelgęs į LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutarties 36, 39 ir 41 punktuose pateiktus išaiškinimus, nurodė, kad Komisija su pareiškėju turėjo pilnai atsiskaityti būtent 2020 m. kovo 30 d., kaip teigia Komisija, o ne 2020 m. kovo 27 d., kaip neteisingai nurodo pareiškėjas. Teismas pareiškėjo argumentus, kad šiuo atveju LVAT pateikti išaiškinimai nėra privalomi pirmos instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo, - atmeta kaip visiškai nepagrįstus, nes jie neatitinka ABTĮ 148 straipsnio 2 dalies nuostatos.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad Komisijos argumentai, kad ji laiku atsiskaitė su pareiškėju, taip pat neatitinka ir prieštarauja LVAT minėtoje nutartyje padarytoms išvadoms. Komisijos argumentai, kad jos kaltės nėra dėl to, jog darbo užmokestis ir kitos su tuo susijusios išmokos į pareiškėjo sąskaitą pateko tik kitą dieną, t. y. 2020 m. kovo 31 d., nepaneigia LVAT padarytų išvadų, t. y. kad Komisija viena diena pavėlavo atsiskaityti su pareiškėju. Teismas taip pat nustatė, kad Komisija pradelsė su pareiškėju atsiskaityti vieną dieną. Byloje nėra duomenų, kad šis pradelsimas būtų kaip nors sąlygotas paties pareiškėjo, t. y. pareiškėjo kaltės dėl vėlavimo su juo atsiskaityti nėra.

20. Iš byloje esančių duomenų (2020 m. gegužės 19 d. pažymos Nr. 2 „Apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas“) teismas nustatė, kad Komisija pareiškėjui iš viso už 2020 m. kovo mėnesį priskaičiavo išmokėti 2 588,16 Eur sumą. Ši suma pareiškėjui buvo sumokėta per du kartus, t. y. Komisija 2020 m. kovo 13 d. sumokėjo pareiškėjui 850 Eur avansą, o 2020 m. kovo 31 d. galutinai atsiskaitė su pareiškėju ir jam sumokėjo 1 738,16 Eur. Taigi, kadangi Komisija pradelsė atsiskaityti su pareiškėju, tačiau uždelsta suma (1 738,16 Eur) yra mažesnė negu pareiškėjo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, tad, sutinkamai su DK 147 straipsnio 2 dalimi (ją aiškinat sistemiškai), netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma – 1 738,16 Eur. Be to, ši uždelsta suma turi būti apskaičiuojama proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui, t. y. pradelstai vienai dienai, nes uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo. Tad teismo vertinimu netesybų suma sudaro 56,07 Eur (1 738,16 Eur / 31 * 1 d.).

21. Teismas, atsižvelgęs į DK 147 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad tarp pareiškėjo ir Komisijos darbo santykiai yra pasibaigę, tad pareiškėjui priteisti prašomus delspinigius nėra teisinio pagrindo ir pareiškėjo prašymą priteisti delspinigius atmetė kaip nepagrįstą.

22. Aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas priteisti delspinigius nėra pagrįstas teisės normomis, iš esmės patvirtina ir LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutarties 38 punktas.

23. Teismas nesutiko su pareiškėjo prašymu priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, kad ginčo santykius reguliuoja DK normos, o CK ir jo 6.37 straipsnio 2 dalies bei 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios galimybę priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už vėlavimą įvykdyti piniginę prievolę, šiuo atveju netaikytinos. Už vėlavimą sumokėti darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas reglamentuoja būtent DK 147 straipsnis, o ne CK nuostatos.

24. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas pagrįstas tik iš dalies, t. y. pareiškėjui iš atsakovės priteistina 56,07 Eur netesybų, todėl likusią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

25. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, teismas sprendė, kad sprendimas yra priimtas pareiškėjo naudai tik iš dalies. Tai reiškia, kad pareiškėjas turi teisę į dalį savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vertindamas kokioje konkrečioje apimtyje pareiškėjas turi teisę į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti 604,74 Eur netesybų (paaiškinimuose nurodė, kad jam turėtų būti priteista 670,72 Eur netesybų), 0,07 proc. delspinigių, t. y. 1,70 Eur (paaiškinimuose nurodė, kad jam turėtų būti priteista 0,47 Eur delspinigių), ir 5 proc. dydžio metines palūkanas. Atsižvelgęs į tai, kad byloje pareiškėjui nuspręsta priteisti tik 56,07 Eur netesybų, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas yra patenkintas apie 10 proc. Tad pareiškėjas turi teisę į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų ne daugiau kaip 10 proc.

26. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas iš viso patyrė 810 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ir į tai, kad pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, konstatavo, kad pareiškėjas turi teisę tik į 10 proc. savo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas sprendė, kad yra pagrindas pareiškėjui iš atsakovo iš viso priteisti 81 Eur bylinėjimosi išlaidų (810 Eur x 10 proc.).

III. 27. Pareiškėjas J. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 22 sprendimą ir perduoti pirmos instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo arba pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi.

28. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

29. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendimas yra absoliučiai negaliojantis, kadangi sprendimą priėmęs teisėjas buvo šališkas. Pareiškėjo teigimu, teisėjas atmetė visus pareiškėjo prašymus, o atsakovo visus prašymus tenkino. Be to, teisėjas tokiu elgesiu kerštavo pareiškėjui, kadangi teisėjas yra buvęs pareiškėjo studentas. Pareiškėjas teikė prašymus nušalinti teisėją nuo bylos, tačiau pareiškėjo prašymai buvo atmesti.

30. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė procesinius dokumentus siųsti el. paštu, tačiau teismas pakeista tvarka pareiškėjui teismo šaukimo nesiuntė ir neįteikė, dėl bylos nagrinėjimo nuotoliniu būdu pareiškėjo nuomonės net neklausė, neatsižvelgdamas, kad tai prieštarauja ir suformuotai administracinių teismų praktikai (LVAT 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2558-261/2020, 22 punktas). Be to, teismas ir teismo Sprendimo registruotu paštu pareiškėjui neišsiuntė. O tai patvirtina padarytus teismo proceso pažeidimus, dėl ko yra pagrindas sprendimą naikinti.

31. Teismas bylą nagrinėjo vienasmeniškai ir nuotoliniu būdu. Be to, teismas bylą išnagrinėjo pareiškėjo atstovo advokatui nedalyvaujant, nes pareiškėjo atstovas advokatas prie teismo posėdžio neprisijungė (į posėdį neatvyko), nors pareiškėjas teisėjui du kartus nurodė, jog nesutinka bylą nagrinėti advokatui nedalyvaujant.

32. Teismas LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartimi rėmėsi selektyviai, kas įrodo teisėjo šališkumą.

33. Teismo nepagrįstai netaikytas sisteminis DK 2 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 ir 2 dalies, 14 straipsnio 6 dalies aiškinimas ir LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutarties 35 punkte privalomas DK 146 straipsnio 2 dalies išaiškinimas sudaro pagrindą išvadai, jog tuo atveju, kai darbo santykiai baigiasi nedarbo dieną, aiškinant darbuotojo naudai darbo užmokestis ir visos kitos susijusios išmokos darbuotojui turi būti išmokėtos vėliausiai paskutinę jo darbo dieną, tą valandą, kurią pasibaigia darbovietės administracijos darbas. Komisija su pareiškėju vėliausiai privalėjo pilnai atsiskaityti būtent jo paskutinę darbo dieną – 2020 m. kovo 27 d. iki 1545 val.

34. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai nustatė paskutinę darbo dieną ir turėjo priteisti pareiškėjui netesybų sumą už keturias dienas. Be to, teismas neteisingai apskaičiavo vidutinį vienos dienos darbo užmokestį. Pareiškėjas teigia, kad kovo mėn. iš viso faktiškai dirbo 19 dienų, todėl atitinkamai vidutinis dienos darbo užmokestis turėjo būti skaičiuojamas pagal faktiškai dirbtų dienų skaičių.

35. Teismas netinkamai taikė DK ir CK normas dėl 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo ir nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021, 15, 71 punktai).

36. Atsakovas Komisija su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

37. Atsakovas teigia, kad nėra jokių duomenų ir nenustatyta aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima pagrįstai spręsti, jog bylą išnagrinėjęs teisėjas galėjo turėti tiesioginį ar netiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi, pareiškėjo atžvilgiu būti tendencingas, šališkas ar turėti išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją. Aplinkybė, kad byla buvo išspręsta ne taip, kaip norėjo pareiškėjas, jokiu būdu negali būti traktuojama kaip teisėjo šališkumas. Be to, pareiškėjo prašymas nušalinti teisėją buvo išnagrinėtas turinčios didžiausią darbo stažą teisėjos Rūtos Miliuvienės (ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis) .

38. Nors pareiškėjas skundžiasi, kad byla 2021 m. lapkričio 22 d. buvo nagrinėjama nedalyvaujant jo advokatui, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie advokato negalėjimo dalyvauti posėdyje priežastis, taipogi iš advokato nebuvo gauta prašymų atidėti bylos nagrinėjimą. Dar daugiau, ABTĮ nenustato, jog tokio pobūdžio administracinėse bylose būtų numatytas privalomas advokato dalyvavimas. Ypač svarbu tai, jog pareiškėjo advokatas nedalyvavo ir vėlesniuose teismo posėdžiuose nagrinėjant bylą. Tai leidžia pagrįstai teigti, kad pareiškėjas visiškai nepagrįstai skundžiasi tariamai pažeista jo teise į teisingą procesą.

39. Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad paskutinysis teismo posėdis byloje vyko 2022 m. vasario 22 d., todėl laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 22 d. iki 2022 m. vasario 21 d. pareiškėjas turėjo pakankamai laiko ir galimybių raštu pateikti teismui galutinius skundo reikalavimus. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, aptariamu aspektu pareiškėjo procesinės teisės niekaip nebuvo suvaržytos.

40. Atsakovas pažymi, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama antrą kartą, po to kai LVAT nutartimi buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimas. Vadinasi, pareiškėjui jo turimas procesines teises bylą nagrinėję teisėjai išaiškino mažiausiai du kartus, todėl nėra jokio pagrindo abejoti, kad pareiškėjui nebuvo žinomos jo procesinės teisės. Be to, pareiškėjas turi teisinį išsilavinimą, praeityje užėmė aukštas pareigas (vykdė advokato veiklą, dirbo dėstytoju, buvo Komisijos nariu), todėl ir dėl pareiškėjo vykdytos profesinės veiklos nekyla abejonių, kad pareiškėjui buvo žinomos jo procesinės teisės. Apeliaciniame skunde nenurodoma, kad dėl tariamai netinkamai išaiškintų procesinių teisių buvo kokiu nors būdu suvaržyta pareiškėjo teisė į teisminę gynybą, kad dėl pareiškėjui tariamai netinkamai išaiškintų procesinių teisių, galėjo būti priimtas neteisingas teismo sprendimas.

41. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai vadovavosi LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartyje padarytais išaiškinimais, be to, išsireikalavo papildomus duomenis iš Komisijos, kuriais remdamasis galėjo apskaičiuoti netesybas.

42. Priešingai nei teigia pareiškėjas, netesybos skaičiuojamos už kalendorines dienas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį.

43. Atsakovas nurodo LVAT 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3873-552/2020 ir teigia, kad teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo pareiškėjo prašomų priteisti su darbo užmokesčiu susijusių sumų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl uždelsto sumokėti darbo užmokesčio ir kitų susijusių išmokų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 56,07 Eur netesybų ir 81 Eur bylinėjimosi išlaidų.

45. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas buvo šališkas, bylą nagrinėjo vienasmeniškai, atliko daug kitų procesinių pažeidimų. Be to, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, taip pat netinkamai pritaikė materialiosios teisės nuostatas.

46. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

47. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas galbūt buvo jo studentas, todėl teisėjas jam galbūt kerštauja, netenkindamas pareiškėjo procesinių prašymų. Pareiškėjas mano, jog pirmosios instancijos teismo teisėjas jo atžvilgiu buvo šališkas.

48. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas buvo šališkas, pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens teisę į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą. Asmens teisė į bylos nagrinėjimą nešališko teismo įtvirtinta ir ABTĮ (ABTĮ 45 str. 4 d., 44-45 str.). Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šis principas perkeltas į ABTĮ 7 straipsnį, kuris įtvirtina pagrindines teisėjų ir teismų nepriklausomumo administracinėse bylose nuostatas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką teismą įgyvendinimą, ABTĮ 44-45 straipsnių normose įtvirtintas teisėjo nusišalinimo ir jo nušalinimo institutas. ABTĮ bylos proceso dalyviams suteikia teisę pareikšti teisėjui motyvuotą nušalinimą, jei turi pagrindą manyti, kad yra aplinkybių dėl kurių jis negali nagrinėti bylą (ABTĮ 45 str.).

49. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Vokietiją). Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others prieš Prancūziją). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo prieš Italiją). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr., pvz., EŽTT 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę).

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo šališkumu, nepagrįsti jokiais argumentais, kurie atitiktų minėto objektyviojo testo kriterijus. Pareiškėjo argumentai yra siejami su teismo priimtais pareiškėjui nepalankiais procesiniais sprendimais (teismo bylos nagrinėjimu administraciniame teisme, nesikreipiant į specialiąją teisėjų kolegiją dėl nagrinėjamos bylos rūšinio teismingumo klausimo išsprendimo, bylos nagrinėjimu vienasmeniškai, o ne kolegialiai, proceso organizavimu nuotoliniu būdu, bylos nagrinėjimo neatidėjimu dėl advokato neprisijungimo prie posėdžio, neleidimu pareiškėjui tikslinti skundo reikalavimus) bei nesutikimu su teismo atliktu įrodymų vertinimu.

Teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios taikymo negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Aplinkybė, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip to norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes teisminiame ginče, jei nesudaroma taikos sutartis, visada yra bylą laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo išankstinį suinteresuotumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018).

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas buvo šališkas. Paminėtina, kad pats pirmosios instancijos teismo teisėjas nurodė, jog nepamena, kad būtų buvęs pareiškėjo studentu; be to, įvertinus tai, kad teisėjas teisės studijas baigė 2001 m. (žr. www.teismai.lt), t. y. prieš daugiau negu dvidešimt metų, tokia teisėjo pozicija yra daugiau tikėtina, negu netikėtina.

Pareiškėjas jokių patikimų duomenų apie savo abejones pirmosios instancijos teisėjo nešališkumu nepateikė.

51. Šiame kontekste papildomai paminėtina, kad pirmosios instancijos teismo teisėjo nušalinimo klausimą nagrinėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai, kurie neskundžiamomis 2021 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-5350-860/2021 ir 2021 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-5350-860/2021 teisėjo nenušalino. Pabrėžtina, kad pareiškėjo abejonės neskundžiamomis nutartimis neturi teisinio pagrindo.

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nusiskundimus dėl, esą, pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių pažeidimų, t. y. dėl teismo bylos nagrinėjimo administraciniame teisme, nesikreipiant į specialiąją teisėjų kolegiją dėl nagrinėjamos bylos rūšinio teismingumo klausimo išsprendimo, bylos nagrinėjimo vienasmeniškai, o ne kolegialiai, neleidimo pareiškėjui tikslinti skundo reikalavimų, konstatuoja, kad šių procesinių pažeidimų pirmosios instancijos teismas nepadarė. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo pakartotinai, t. y. po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1848-756/2021 perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1848-756/2021 perduodamas bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo iš esmės nustatė, kad byla priskirtina nagrinėti administraciniam teismui. Teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo nesutikti su šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1848-756/2021 padaryta išvada. Taip pat paminėtina, kad ginčas kilo dėl uždelsto sumokėti darbo užmokesčio ir kitų susijusių išmokų priteisimo, o tarnybinių ginčų bylos (ABTĮ 17 str. 1 d. 5 p.) paprastai nagrinėjamos vienasmeniškai (ABTĮ 43 str. 1 d.). Neleidimas koreguoti pareiškėjui uždelsto sumokėti darbo užmokesčio ir kitų susijusių išmokų dydį nelaikytinas procesiniu pažeidimu, leidžiančiu kvestionuoti pirmosios instancijos teismo teisėtumą ir pagrįstumą.

53. Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad procesas buvo organizuotas nuotoliniu būdu, be jo sutikimo, todėl buvo pažeistos jo teisės, nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2558-261/2020. Teisėjų kolegija pažymi, kad pastarojoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo įvertinta, jog nuteistasis, kuriam apribota laisvė, nedalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, nors valią dalyvauti jame buvo išreiškęs. Šiuo gi atveju pareiškėjas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, teikė savo paaiškinimus, todėl tai, kad procesas buvo organizuotas nuotoliniu būdu, nesudaro teisinio pagrindo teigti, jog pareiškėjo teisės šiuo aspektu kaip nors buvo pažeistos. Juolab, tai nėra teisinis pagrindas kvestionuoti pirmosios instancijos teismo teisėtumą ir pagrįstumą. Paminėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme vyko keli posėdžiai, tačiau pareiškėjo atstovas advokatas neinformavo pirmosios instancijos teismo apie savo nedalyvavimą teismo posėdyje, o pareiškėjas nesiaiškino savo advokato nedalyvavimo priežasčių, taip pat neieškojo kito atstovo. Taigi, teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso normas neatidėdamas bylos nagrinėjimo dėl advokato neprisijungimo prie posėdžio, nėra teisinio pagrindo.

54. Kitos pareiškėjo abejonės pirmosios instancijos teismo procesiniais veiksmais apskritai yra mažareikšmės, neturinčios įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui bei procesinei bylos baigčiai.

55. Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1848-756/2021, jos 36 ir 39 punktuose, nurodė, jog Komisija su pareiškėju turėjo pilnai atsiskaityti būtent 2020 m. kovo 30 d., kaip teigia Komisija, o ne 2020 m. kovo 27 d., kaip neteisingai nurodo pareiškėjas. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įsiteisėjusioje nutartyje atliktais bylos faktų vertinimais, kurių pareiškėjas nepaneigė.

56. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos priteistu 56,07 Eur netesybų dydžiu, tačiau jis nepagrindė, kodėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DK 147 str. 2 d., o teisėjų kolegija netinkamo minėtos DK nuostatos taikymo nenustatė, nes pirmosios instancijos teismas nustatė uždelstą sumą (1 738,16 Eur), kuri turi būti apskaičiuojama proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui (žr. šios nutarties 20 punktą).

57. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DK ir CK normas dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo ir nukrypo nuo teismų praktikos. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo pareiškėjo požiūriu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3873-552/2020) 5 procentų metinės palūkanos gali būti taikomos kaip civilinių sutarčių nevykdymo pasekmė. Ginčo atveju pareiškėjo ir atsakovo civilinio pobūdžio (sutartiniai) teisiniai santykiai nesiejo, todėl nėra pagrindo taikyti CK nuostatų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo pareiškėjo prašomų priteisti su darbo užmokesčiu susijusių sumų.

58. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 40 str. 1d.).

59. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Ernestas Spruogis

Jūratė Varanauskaitė