P-602-150-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P602-150/2012

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-00305-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.11; 80.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS442-9/2012 pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. R.) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti 5 857,24 Lt turtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 3 159,06 Lt turtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė.

Pareiškėjas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 1 255 Lt advokatų kontorai sumokėtą užmokestį už teisinę pagalbą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 821,25 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad pateikti dokumentai patvirtina pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau visa prašoma išlaidų suma šiuo atveju negali būti priteista, nes pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies. Šioje byloje buvo pareikšti du reikalavimai, iš kurių vienas (dėl palūkanų) buvo atmestas visiškai, o kitas (dėl žalos atlyginimo) patenkintas iš dalies. Vieną iš reikalavimų atmetus visiškai, priteistinų išlaidų suma mažintina 50 procentų. Antrąjį reikalavimą, kurio dalis reikalavimų sumoje sudaro likusius 50 procentų, patenkinus iš dalies, priteistinų išlaidų suma atitinkamai mažintina iki 27 procentų maksimaliai priteistinos sumos. Teismas nurodė, kad pareiškėjui šiuo atveju iš atsakovo priteistina 821,25 Lt bylinėjimosi išlaidų.

III. Atsakovas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė šią nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog šiuo atveju buvo patenkinti 27 procentai byloje pareikštų reikalavimų ir jog bylinėjimosi išlaidos priteistinos proporcingai šiai patenkintų reikalavimų daliai, tačiau, galutinai apskaičiuodamas priteistiną išlaidų sumą, jos dydį nustatė neteisingai. Teismas šiuo atveju pareiškėjo prašomą priteisti išlaidų sumą sumažino 27 procentais, nors iš tikrųjų turėjo priteisti 27 procentus prašomos sumos. Be to, teismas papildomai turėjo sumažinti priteistinų išlaidų dydį dėl to, jog byla nebuvo sudėtinga, o advokatų kontoros darbo ir laiko sąnaudos teisinės pagalbos pareiškėjui suteikimui buvo minimalios.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas su atskiruoju skundu nesutiko ir prašė skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 20 d. nutartimi atsakovo atskirąjį skundą patenkino iš dalies ir Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartį pakeitė bei vietoje priteistos 821,25 Lt (aštuonių šimtų dvidešimt vieno lito dvidešimt penkių centų) bylinėjimosi išlaidų sumos priteisė E. R. iš Kauno miesto savivaldybės 176 Lt (vieną šimtą septyniasdešimt šešis litus).

Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė priteisti 1 255 Lt išlaidų advokatų kontoros pagalbai apmokėti. Šių išlaidų patvirtinimui buvo pateikti 2010 m. lapkričio 30 d. pinigų priėmimo kvito BUH Nr. 3493370 nuorašas bei 2011 m. liepos 19 d. pinigų priėmimo kvito BUH Nr. 4895445 nuorašas. Tačiau pagal 2010 m. lapkričio 30 d. pinigų priėmimo kvitą BUH Nr. 3493370 advokatų kontorai 605 Lt sumokėjo ne pareiškėjas, o kitas asmuo (A. R.). Tai reiškia, jog pareiškėjas 605 Lt bylinėjimosi išlaidų neturėjo, todėl jam ši suma negali būti priteisiama. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas advokatų kontorai yra sumokėjęs tik 650 Lt pagal 2011 m. liepos 19 d. pinigų priėmimo kvitą BUH Nr. 4895445, todėl tik pastaroji suma laikytina įrodytomis pareiškėjo bylinėjimosi išlaidomis. Ši 650 Lt suma yra pagrįsta ir iš esmės atitinka Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatas, todėl galėtų būti pareiškėjui priteista, tačiau tik tuo atveju, jeigu pareiškėjo skundas būtų buvęs visiškai patenkintas. Konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, minėta 650 Lt išlaidų suma mažintina proporcingai patenkintų skundo reikalavimų daliai. Pridūrė, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju buvo patenkinti 27 procentai pareiškėjo reikalavimų. Taigi pareiškėjui priteistini 27 procentai nuo 650 Lt sumos, t. y. 176 Lt.

V. Pareiškėjas per savo advokatą G. Č. 2012 m. balandžio 20 d. (pagal spaudą ant voko) pateikė prašymą atnaujinti procesą, kuriuo prašo: 1) atnaujinti procesą; 2) panaikinti 2012 m. sausio 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-09/2012 ir priimti naują nutartį pareiškėjo E. R. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinti dalinai ir priteisti 821,25 Lt.

Prašyme remiasi proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančiomis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) sutikdamas su atsakovo atskirajame skunde išdėstytais argumentais ir pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo galutinę priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, nukrypo nuo savo paties formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas). Pažymi, jog LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS63-810/2011 konstatavo, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo teisės iš esmės apgintos, pagrindinis skundo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo buvo patenkintas iš dalies (beveik pilna apimtimi), išvestinis reikalavimas atmestas. Atsižvelgus į pareiškėjo patenkintų reikalavimų dalį (pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo iš Kauno miesto savivaldybės tenkintas 84 procentais), teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteistų išlaidų proporcija patenkintų reikalavimų daliai nustatyta teisingai, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus. Argumentuoja, jog cituojamoje byloje LVAT atsižvelgęs į pareiškėjo atstovų atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus įvertino ir padarė teisingą išvadą, kad: 5 procentų procesinės palūkanos nelaikomas individualiu reikalavimu, o laikomas išvestiniu iš pagrindinio reikalavimo, todėl mažinant bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai atmetus išvestinius reikalavimus jų dalimi neturėtų būti mažinamas priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis. Akcentuoja, jog nagrinėjamoje byloje LVAT patenkintus reikalavimus mažino neatsižvelgdamas į tai ar reikalavimas yra pagrindinis ir materialus, ar reikalavimas yra išvestinis, dėl šios priežasties priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį ir tokiu būdu LVAT nukrypo nuo vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Taip pat pažymi, jog pareiškėjai kreipdamiesi į teismą pareiškė du reikalavimus, t. y. reikalavimą priteisti turtinę žalą ir 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teigia, jog pirmasis reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo yra pagrindinis reikalavimas byloje, kuris buvo patenkintas dalinai ir priteista suma sumažinta apie 27 procentus (kas iš esmės rodo, kad ieškinys buvo patenkintas beveik pilna apimtimi, o pareiškėjo teisės apgintos), tuo tarpu antrasis reikalavimas yra išvestinis, nes nesant turtinės žalos atlyginimo reikalavimo, atskirai kaip tokio nebūtų galima reikšti ir antrojo reikalavimo dėl 5 proc. palūkanų priteisimo. Mano, jog teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, nepagrįstai mažino priteistinas bylinėjimosi išlaidas reikalavimo dėl procesinių palūkanų, nes tai yra antraeilis (išvestinis) reikalavimas iš pagrindinio reikalavimo ir nesudaro pagrindo jo netenkinus mažinti priteistinas bylinėjimosi išlaidas, tokiu būdu pažeidė ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį bei padarė materialiosios teisės pažeidimą, turėjusį įtakos priimti neteisėtą nutartį (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas).

Nurodo, jog LVAT, priimdamas nutartį, dėl kurios yra teikiamas proceso atnaujinimas, visiškai neatsižvelgė į pareiškėjų atsiliepime į atskirąjį skundą pateiktus argumentus (cituoja argumentus dėl pagrindinio ir išvestinio reikalavimo byloje), kas leidžia atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (kai nutartis yra be motyvų).

Priduria ir tai, jog sutinka su tuo teismo teiginiu, jog pinigus sumokėjo jo sūnus A. R., tačiau mano, jog teismas, vertindamas pateiktus įrodymus apie sumokėtas pinigines lėšas advokatų kontorai, padarė nepagrįstas išvadas. Pažymi, jog 2010 m. lapkričio 30 d. pinigų priėmimo kvite serija BUH Nr. 3493370 nurodyta, kad mokama už TPS (Teisinių paslaugų sutartį) Nr. 112/2010 „ieškinio paruošimas“. Tęsia, jog pagal byloje esančius išrašus iš teisinių paslaugų teikimo matyti, kad teisinių paslaugų sutartis Nr. 112/2010 sudaryta su E. R. ir A. R., iš pinigų priėmimo kvito matyti, kad piniginės lėšos sumokėtos už ieškinio parengimą, todėl akivaizdu, kad A. R. veikdamas savo tėvo (E. R.) interesais bei teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 112/2010 pagrindu sumokėjo šias pinigines lėšas už pareiškėją, todėl jos turėtų būti priteistinos iš atsakovo pareiškėjo naudai. Teigia, jog akivaizdu, kad teismas vertindamas pateiktus įrodymus apie patirtas atstovavimo išlaidas, nesivadovavo ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, t. y. nevertino pateiktų įrodymų visapusiškai ir išsamiai.

Atsakovas atsiliepimu į prašymą prašo pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog LVAT 2009 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS146-365/2009 yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai teismo sprendimu patenkinami ne visi skundo reikalavimai, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, turi „įvertinti, kiek pareiškėjo naudai yra priimtas teismo sprendimas, ir atitinkamai nuspręsti, kokia dalis pareiškėjo patirtų teismo išlaidų, numatytų ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje, jam turi būti atlyginta“. Pažymi, kad minėtoje byloje teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui gali būti atlyginta 50 procentų patirtų atstovavimo išlaidų, atsižvelgiant į tai, kad buvo patenkinta pusė pareiškėjo reikalavimų. Mano, jog atsižvelgiant į aukščiau nurodytą LVAT išaiškinimą bei teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad ne skundžiama LVAT 2012 m. sausio 20 d. nutartis šioje administracinėje byloje, o būtent LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-810/2011, kuria remiasi pareiškėjas, priimta nukrypus nuo vienodos administracinių teismų formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei pažeidžiant materialinės teisės normas. Taip pat nesutinka su tuo teiginiu, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus, nes ABTĮ nustatytas reikalavimas motyvuoti sprendimą nereiškia, kad teismas turi pasisakyti dėl visų pareiškėjo atsiliepime pateiktų argumentų. Mano, jog LVAT, priimdamas 2012 m. sausio 20 d nutartį, ją motyvavo ir visus savo motyvus, kodėl buvo priimta tokia nutartis, tinkamai pagrindė. Taip pat priduria, jog teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą priteisti 605 Lt, kuriuos sumokėjo ne jis, o A. R., nes pareiškėjas turi teisę reikalauti atlyginti tik tas išlaidas, kurias jis pats patyrė bylos nagrinėjimo metu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas taip pat patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kurioje prašoma atnaujinti procesą buvo priimta ir tuo pačiu įsiteisėjo 2012 m. sausio 20 d., o pareiškėjas su prašymu atnaujinti procesą į teismą kreipėsi 2012 m. balandžio 20 d. (pagal spaudą ant voko (t. II, b. l.9)), taigi iš esmės nepraleidęs įstatymu numatyto trijų mėnesių termino.

Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą matyti, jog jis jį grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ne dėl ginčo esmės, bet dėl procesinio sprendimo, kuriuo išspręstas procesinis išlaidų atlyginimo klausimas. Toks sprendimas neturi įtakos proceso šalių teisei į teisingą jų materialinių reikalavimų išsprendimą, kadangi ginčas jau yra iš esmės išspręstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P1-74/05, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 10 punkte numatytu pagrindu, nenurodo jokių konkrečių materialinės teisės normų, kurias taikant, jo nuomone, buvo padarytas esminis pažeidimas, turėjęs įtakos priimant neteisėtą nutartį. Suvoktina, jog pareiškėjas remiasi teiginiu, kad sumažindamas priteistinas bylinėjimosi išlaidas reikalavimu dėl procesinių palūkanų, teismas iš esmės pažeidė ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį. Taip pat jis mano, jog teismas, konstatuodamas, kad pinigus (605 Lt) advokatui sumokėjo jo sūnus A. R., todėl pats pareiškėjas bylinėjimosi išlaidų šioje dalyje neturėjo, pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintus įrodymų vertinimo principus. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimus reglamentuoja ne materialinės, o procesinės teisės normos. Tas pats pasakytina ir apie ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį. Tuo tarpu įstatyme nėra numatyta, kad administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas dėl procesinės teisės pažeidimo, todėl toks pažeidimas, net jei ir būtų nustatytas, nėra laikomas pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-45/04, 2007 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P14-189/07). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto pagrindo užbaigtos bylos proceso atnaujinimui.

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).

Pareiškėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS63-810/2011. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyta teismų praktika yra susijusi ne su materialinės, o su proceso teisės normų interpretavimu, t. y. su bylinėjimosi išlaidų atlyginimą reglamentuojančių normų aiškinimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad sistemiškai aiškinant ABTĮ 153 straipsnyje įtvirtintas teisės normas, darytina išvada, jog vien tik galimas procesinių teisės normų pažeidimas ir jų netinkamas taikymas, nagrinėjant administracinę bylą, negali būti pripažįstamas pakankamu pagrindu atnaujinti procesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-53/2011, 2011 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-38/2011). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, pagrindo atnaujinti procesą pareiškėjo prašomoje byloje, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, nėra.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog procesas, vadovaujantis šiuo pagrindu, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. P525-194/2009, P444-180/2010, P525-100/2011 ir kt.). Tiek teismo sprendime, tiek nutartyje privalo būti išdėstyti motyvai, kuriais prieinama atitinkama išvada, ir nurodyti teisės aktai, kuriais teismas vadovaujasi (

ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis, 106 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pažymi, jog teismas išpildė bendrąją pareigą savo sprendimus motyvuoti, iš nutarties motyvų yra aišku, kuo vadovaudamasis jis priėjo prie galutinių išvadų. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas expressis verbis nurodė sutinkąs su pirmosios instancijos teismo motyvacija, kuri buvo pakankamai išsami, jog nagrinėjamu atveju buvo patenkinti 27 procentai pareiškėjo reikalavimų, todėl jam priteistini 27 procentai nuo 650 Lt sumos. Tuo tarpu tai, kad pareiškėjas laikosi kitokios nuomonės, t. y. kitaip kvalifikuoja susiklosčiusią situaciją, dar nereiškia, kad teismo nutartis toje dalyje, kuria pareiškėjas ginčija reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo ir reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo neskaidymą į pagrindinį bei išvestinį, yra be motyvų, o teismas neįvertino pareiškėjo teiktų argumentų. Atsižvelgiant į tai, procesą atnaujinti, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, taip pat nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. AS442-9/2012 neatnaujintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. R. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS442-9/2012 pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan